Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams.

Priteista iš V. T. D. J. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 99,35 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad 2005 metų rugpjūčio 1 d,. apie 3 val., (duomenys neskelbtini), J. Č. priklausančio namo kieme, pasivijęs nukentėjusiąją D. J., apkabinęs iš už nugaros ir laikydamas nukentėjusiosios rankas, numaudamas jai viršutines kelnes ir apatines kelnaites, bučiuodamas ir laižydamas jos veidą, pargriaudamas ją ant žemės ir laikydamas prispaudęs, kėsinosi nukentėjusiąją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užkluptas J. Č..

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Skunde nurodo nusikaltimo nepadaręs, nes tuo metu miegojęs namuose. Alibi grindžia šiais argumentais : jo sūnus, grįžęs namo apie 2-2 val. 30 min. iš nerakintų durų supratęs, kad tėvas namuose, duktė V. T., grįžusi apie 3-3 val. 30 min. girdėjo jį kosint, sutuoktinė V. T. jo nematė, bet neabejojo esant namuose, o Z. Č. apie 3-3 val. 30 min. jį matė gulintį lovoje. Apelianto nuomone, teismas, remdamasis liudytojo O.P. K. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis (apeliantas) galėjo namo grįžti vėliau, nes liudytojas nurodė tik spėjamą grįžimo laiką.

Nuteistasis mano, kad teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios D. J. parodymus, nes ji, patyrusi stresą, buvo aplinkinių įtikinta, kad nusikaltimą padarė V. T., todėl, duodama parodymus, sąžiningai klydo. Nukentėjusioji jį yra mačiusi giminaičio laidotuvėse ir vasarodama pas močiutę, po nusikaltimo matė jo nuotrauką ir nors jo neatpažino, tačiau suprato, kad nuotraukoje rodomas asmuo yra V. T., todėl atpažinimo metu tikrai žinojo, kuris iš parodytų trijų asmenų yra V. T..

Teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojos J.G. D. parodymais, kad Oninių šventėje su ja buvo J. S., tačiau šis liudytojas neigė buvęs šventėje ir matęs ten V. T., liudytojas A. E. nurodė V. T. sutikęs Joninėse, o liudytojas V. Š. parodymus, jog V. T. matė Oninių šventėje, davė praėjus dvejiems metams nuo įvykio, todėl galėjo klysti.

Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiajai buvo parodytas jo kaimyno dviratis, o jai neatpažinus dviračio, pasak apelianto, tiko ir jo dviračio spalva. Liudytoja K. A. teisme nurodė, kad ją ikiteisminio tyrimo metu apklausė ne vyras, o moteris, be to, tvirtino Oninių šventėje nebuvusi, o liudytojas L. M. teisme nurodė nedavęs parodymų, kuriais rėmėsi kaltinimas.

Apeliantas daro išvadą, kad jo skundo argumentai rodo, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu, todėl turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės, tačiau nuosprendyje išdėstytos teismo išvados ne visiškai atitinka bylos aplinkybes, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to neteisingai paskyrė bausmė, todėl nuosprendis keistinas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos įrodymus nustatė, kad V. T. 2005 metų rugpjūčio 1 d. apie 3 val., Pandėlio kaime, Pandėlio seniūnijoje, Rokiškio rajone, J. Č. priklausančio namo kieme, pasivijęs nukentėjusiąją D. J., apkabinęs iš už nugaros ir panaudodamas fizinį smurtą- laikydamas nukentėjusiosios rankas, numaudamas jai viršutines kelnes ir apatines kelnaites, bučiuodamas ir laižydamas jos veidą, pargriaudamas ją ant žemės ir laikydamas prispaudęs, kėsinosi tenkinti lytinę aistrą prieš D. J. valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios- buvo užkluptas namo savininkės J. Č..

Apylinkės teismas nuteisė apeliantą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį nesant objektyvių duomenų, kad jis pasikėsino išžaginti nepilnametę D. J.. Teismas nenurodė motyvų, kodėl V. T. nusikalstama veika vertintina kaip pasikėsinimas išžaginti nepilnametę, o nuosprendžio aprašomoje dalyje, kurioje pripažino nustatytas aplinkybes įrodytomis, nenurodė šį nusikaltimą kvalifikuojančios aplinkybės - pasikėsinimo išžaginti nepilnametę, todėl nepagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal to paties BK straipsnio 3 dalį, tuo pritaikė ne tą BK specialios dalies normą, kurią reikėjo pritaikyti..

Nukentėjusiosios D. J. ir liudytojos J. Č. parodymais nustatyti V. T. veiksmai : nukentėjusiosios vijimasis, kelnių ir kelnaičių numovimas, bučiavimas, fizinio smurto vartojimas : apkabinimas, pargriovimas, laikymas ir užgulimas rodo, kad nuteistasis kėsinosi į nukentėjusiosios lytinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, bet nusikaltimo nespėjo baigti dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes tam sutrukdė pašalinis asmuo ankstyvoje stadijoje. V. T. neigia padaręs šį nusikaltimą, pagal liudytojos J. Č. parodymus, nukentėjusioji prie žemės nuteistojo buvo užgulta sėdėdama ar klūpėdama, todėl nėra duomenų, rodančių, kokia forma V. T. ketino tenkinti lytinę aistrą- išžaginti ar seksualiai prievartauti. Visos abejones vertinamos nuteistojo naudai, todėl jo veika perkvalifikuotina pagal jam palankesnį įstatymą ir vertinama kaip seksualinis prievartavimas. Skundžiamu nuosprendžiu nebuvo nustatyta nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė, kad V. T. kėsinosi išžaginti nepilnametę, o apeliacinės instancijos teismas, nesant nukentėjusiosios ar prokuroro skundo negali išeiti iš apeliacinio skundo ribų ir pasunkinti nuteistojo padėtį (2000-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr.26 7 punktas), todėl jo veika perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir jam skirtina šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

Apelianto kaltė padarius šią nusikalstamą veiką visiškai įrodyta.

Vienas pagrindinių apelianto skundo argumentų yra tas, kad asmens parodymų atpažinimo rezultatai, kuomet nukentėjusioji D. J. atpažino V. T. kaip asmenį, kuris kėsinosi prieš ją panaudoti seksualinę prievartą, negali būti laikomi patikimais, nes nukentėjusioji V. T. pažinojo prieš įvykį ir jį matė po nusikaltimo jai parodytose nuotraukose, todėl atpažinimo metu žinojo, kuris iš jai rodomų asmenų yra V. T.. Šis argumentas nepagrįstas.

Nukentėjusioji D. J., praėjus vienai dienai po nusikaltimo, buvo apklausta apie ją užpuolusio asmens požymius ir aplinkybes, kuriomis ji matė atpažintiną asmenį. Nukentėjusioji parodė, kad vyrui ją užpuolus prie liudytojos D. Č. namo ir jai ėmus šauktis pagalbos, liudytoja, išbėgusi iš namo, uždegė šviesą, todėl ji labai gerai matė ir įsidėmėjo vyro bruožus. Pagal nukentėjusiosios parodymus, šis vyras buvo apie 50 metų amžiaus, trumpų šviesių, galbūt žilų plaukų, stamboko kūno sudėjimo, apie 180 m. ūgio (1 t., 88-90 b.l.). Kitą dieną atpažindama V. T. kaip ją užpuolusį asmenį, nukentėjusioji nurodė, kad atpažįsta jį pagal apvalų veidą, žilstelėjusius plaukus, mėlynas akis, stamboką kūno sudėjimą (2 t., 9-11 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad apeliantą įsidėmėjo iš akių, žiaurios veido išraiškos, vešlių plaukų, stambumo (2 t., 147 b.l.). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji, eidama dalį kelio kartu su apeliantu, turėjo galimybę įsidėmėti jo kūno sudėjimą, o apeliantui ją apkabinus ir bučiuojant - jo veido bruožus, per trumpą laiką – dvi dienas, praėjusias nuo įvykio iki parodymo atpažinti nukentėjusioji negalėjo įsidėmėtų bruožų pamiršti, nėra jokio pagrindo abejoti asmens parodymo atpažinti rezultatų patikimumu.

Nuteistasis skunde daro prielaidą, kad nukentėjusioji, nors ir neatpažinusi jo iš nuotraukos, suprato, kad šis asmuo yra V. T., todėl asmens parodymo atpažinti metu žinojo, kuris iš atpažintinų asmenų yra V. T.. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti.

Nukentėjusiosios, liudytojų V. T. ir L. K. parodymais nustatyta, kad prieš V. T. parodymą atpažinti jo duktė V. T. į jų namus atvykusioms D. J. ir L. K. savo iniciatyva parodė dokumentinę V. T. nuotrauką. Pagal nukentėjusiosios parodymus, jai nuotraukoje parodytas vyras nebuvo panašus į ją užpuolusį asmenį. Kadangi nukentėjusioji nuotraukoje V. T. neatpažino, vadinasi, asmens parodymo atpažinti metu ji nesiejo nuotraukoje matyto asmens bruožų su jai rodomais atpažinti asmenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde. Priešingai, nukentėjusiosios parodymai, kad ji įsidėmėjo V. T. nusikaltimo metu ir neatpažino nuotraukoje, iki nusikaltimo jo nebuvo mačiusi ir po nusikaltimo pirmą kartą pamatė tik parodymo atpažinti metu, rodo, kad nukentėjusioji V. T. atpažino būtent kaip savo užpuoliką, o ne kaip anksčiau nuotraukoje matytą ar gyvenime sutiktą asmenį.

Nuteistasis skunde nenurodė konkrečių faktų, patvirtinančių, kada V. J. matė jį iki nusikaltimo, todėl skunde nurodoma aplinkybė, kad ji V. T. gali būti sutikusi giminaičio laidotuvėse arba vasarodama pas močiutę, gyvenančią netoli nuteistojo, yra tik prielaidos. Šias prielaidas paneigia jau minėti nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji nurodė anksčiau V. T. nemačiusi.

Asmens parodymo atpažinti metu nustatytą aplinkybę, kad V. T. yra nusikaltimą padaręs asmuo, iš dalies patvirtina ir liudytojų J. Č., betarpiškai stebėjusios nusikaltimą, bei liudytojos L. G. parodymai. J. Č. parodė nemačiusi V. J. užgulusio vyro veido, todėl negalinti kategoriškai tvirtinti tai buvus V. T., tačiau ji pažįsta nuteistąjį daug metų ir iš silueto kito tokio žmogaus, kaip V. T., ji nepažįstanti. Liudytoja L. G. patvirtino, kad J. Č. jai sakiusi, jog nukentėjusiąją užpuolęs asmuo tikriausiai buvo V. T..

Iš nukentėjusiosios D. J. parodymų, kad ji nusikaltimo metu girdėjusi liudytoją J. Č. klausiant ,,Tamošiūnai, ką darai?”, liudytojų L. K. ir G.B. K. parodymų, jog J. Č. joms sakiusi, jog nukentėjusiąją užpuolęs asmuo buvo panašus į V. T. matyti, kad V. T. kaip galimo įtariamojo pavardę nukentėjusioji ir jos artimieji žinojo dar iki V. T. parodymo atpažinti nukentėjusiajai. D. J., apklausta po įvykio, nurodė V. T. pavardę. V. T., įtariant jį nusikaltimo padarymu, buvo sulaikytas 2005-08-02 ir apklaustas įtariamuoju po pirmosios nukentėjusiosios apklausos, iki jo parodymo atpažinti nukentėjusiajai (2 t., 15-7 b.l.). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad pradiniame bylos tyrimo etape V. T. patraukimą įtariamuoju lėmė nukentėjusiosios pateikta informacija, kad ją užpuolęs asmuo galėjo būti V. T.. .

Tačiau byloje nustatyta, kad D. J. V. T. iki nusikaltimo asmeniškai nepažinojo, todėl jos parodymai buvo patikrinti asmens parodymo atpažinti metu. Nukentėjusioji atpažino apeliantą pagal nusikaltimo metu įsidėmėtus ją užpuolusio vyro bruožus, o ne kaip asmenį, pavarde (duomenys neskelbtini). Tai, kad nukentėjusioji, atpažindama V. T., jį neabejotinai siejo su ją užpuolusiu asmeniu ir dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, rodo ir prie šio tyrimo veiksmo esanti fotolentelė, kurioje nukentėjusioji užfiksuota verkianti (2 t., 11 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, kad ji V. T. atpažino pati, jos žodžiais tariant, ,,niekas jos nesiundė” ir dar kartą nurodė, kad V. T. tikrai yra ją užpuolęs žmogus. Nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nes apklausų metu ji vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Teismo specialisto išvada nustatyta, kad D. J. dėl įvykio metu patirto streso išsivystė potrauminis streso sutrikimas (1 t., 87 b.l.), tačiau nukentėjusiosios emocinė būklė įvykio metu nesuteikia jokio pagrindo kritiškai vertinti jos parodymus. Nukentėjusiosios sugebėjimas išsamiai nurodyti nusikaltimo aplinkybes bei specialisto išvada, kuria nustatyta, kad D. J. neturi polinkio fantazuoti ar meluoti (1 t., 86 b.l.) leidžia daryti išvadą, kad patirtas išgąstis neturėjo įtakos nukentėjusiosios gebėjimui adekvačiai suvokti ir įsiminti įvykio eigos.

Nukentėjusiosios parodymų turinys, parodymo atpažinti eiga ir rezultatai paneigia apelianto skundo teiginį, kad nukentėjusioji, nurodydama V. T. kaip nusikaltimą padariusį asmenį, buvo įtakota kitų asmenų, todėl sąžiningai klydo.

Apeliantas skunde pakartoja versiją, kurios laikėsi viso tyrimo metu, kurios esmė ta, kad jis nusikaltimo metu buvo savo namuose, į Pandėlio miestelyje vykusią Oninių šventę nebuvo nuvykęs. Apelianto teigimu, jo alibi patvirtina jo šeimos narių liudytojų V. T., V. T., V. T. ir giminaitės Z. Č. parodymai, kad grįžę į namus tuo metu, kai buvo padarytas nusikaltimas, jie radę jį namuose. Apeliantas skunde nurodo, kad anksčiausiai, t.y. apie 2-2 val. 30 min. namo grįžęs sūnus V. T. iš nerakintų namo durų supratęs, kad tėvas (apeliantas) yra namuose. Tačiau teismo posėdžio protokole, kurio teisingumo apeliantas neginčijo, užfiksuoti kitokie V. T. parodymai : jis nurodė negalintis patvirtinti, kad grįžęs namo apie 2 val., tėvą rado namuose, nes nežiūrėjo. Taigi liudytojas nepatvirtino matęs apeliantą namuose apie 2 val. Iš apelianto dukters V. T. ir žmonos sesers Z. Č. parodymų matyti, kad V. T. namuose apie 3-3 val. 30 min. gulėjo lovoje, vilkėdamas rūbus. Apelianto žmona V. T. teismo posėdyje teigė grįžusi namo vyro nemačiusi. Tačiau apklausta po įvykio liudytoja nurodė grįžusi apie 4 val. ir radusi vyrą (1 t., 164-165 b.l.). Šie V. T. parodymai atitinka liudytojo O.P. K. teisme duotus parodymus, kad jis su V. T. ir Z. Č. iš šventės į Tamošiūnų namus išėję tik apie 4 val. Šis liudytojas nurodė ne spėjamą, kaip teigiama skunde, o gana konkretų laiką. Įvertinus tai, kad visi liudytojai nurodė tik apytikslį V. T. buvimo namuose laiką ir jų parodymais nustatyta 1 val. paklaida yra didelė, palyginus su keleto minučių laikotarpiu, per kurį dviračiu galima įveikti apie 1 km atstumą nuo nusikaltimo vietos iki V. T. namų, be to, apelianto duktė ir giminaitė, kurios gali būti suinteresuotos bylos baigtimi, nurodė artimą nusikaltimo padarymui laiką, o liudytojas O.P. K., kuris nėra apelianto giminė – vėlesnį, todėl nepalankesnį apeliantui, negalima daryti išvados, kad liudytojai patvirtino V. T. alibi. (2 t., 157 b.l.)

Nuteistojo parodymus, kad jis prieš nusikaltimą nebuvęs Pandėlyje vykusioje Oninių šventėje, paneigia liudytojų J.G. D., A. E., V. Š. parodymai. Liudytoja (duomenys neskelbtini) kategoriškai patvirtino, kad apeliantą matė Pandėlyje apie 20 val., kartu su A. E. ir J. S. eidama sveikinti O. D.. Liudytojas A. E. duodamas parodymus laisvo pasakojimo forma, nurodė klaidingą Oninių šventės datą – liepos 26 d. ir teigė V. T. tą dieną nematęs, bet sutikęs Joninėse, tačiau paaiškino, kad dėl blogos atminties gali maišyti šventes. Perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir suvedus akistaton su J.G. D., liudytojas patvirtino Oninių šventėje, apie 20 val., eidamas pas O. D., sutikęs V. T.. Liudytojas V. Š., policijos pareigūnas, palaikęs šventėje viešąją tvarką, nurodė matęs V. T. apie 22-23 val. ir jį įsidėmėjęs dėl triukšmingo kalbėjimo. Nors liudytojas davė parodymus, praėjus dvejiems metams po įvykio, tačiau jis paaiškino, kad gerai prisimena V. T. buvimą dar ir dėl to, kad kitą dieną, sužinojęs apie nusikaltimą ir jo padarymu įtariamą asmenį, turėjo progą tiksliai prisiminti V. T. buvus šventėje ir susieti šią aplinkybę su nusikaltimu. Liudytojas šventės metu atliko profesines pareigas, jis nėra nei vienos iš šalių giminaitis ar draugas, todėl netikėti jo parodymais nėra jokio pagrindo.

Liudytojo J. S. parodymai, jog jis ėjo pas O. D. rytą, o ne vakare, todėl V. T. šventėje nematė, prieštarauja liudytojų J.G. D. ir A. E. parodymams, kad jie trise ėję pas varduvininkę apie 20 val. J. S. parodymai yra prieštaringi, nes jis nurodė su J.G. D. ir J. S. pas moterį, vardu Ona, ėjęs rytą, po to teigė vakare vykusioje šventėje, nebuvęs, nes buvęs pas moterį, o dar vėlai nurodė, kad šventėje visgi buvo, išgėrė alaus ir nuėjo miegoti. Tokie prieštaringi ir nenuoseklūs liudytojo J. S. parodymai negali būti laikomi patikimais, todėl atmestini.

Liudytoja K. A. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė buvusi šventėje ir ten mačiusi V. T. ir paaiškino, kad apklausos protokolą pasirašė neperskaičiusi, ją apklaususi pareigūnė moteris. Tačiau tokie parodymai prieštarauja byloje esančio liudytojos apklausos protokolo turiniui, iš kurio matyti, kad K. A. apklausė Kauno VPK pareigūnas L. L., liudytoja prieš apklausą buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o protokolo pabaigoje savo ranka įrašė tekstą ,,Perskaičiau viską surašyta teisingai” ir patvirtino savo parašu (1 t., 175 b.l.). Be to, liudytojos parodymai, kad ji matė V. T. sėdintį ant suolo prie šokių salės, atitinka liudytojo V. Š. teisme duotus parodymus apie V. T. sėdėjimo vietą. Dėl šių priežasčių K. A. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoją ikiteisminio tyrimo metu apklausė ne bylos tyrimą atlikę Rokiškio rajono PK pareigūnai, o šio PK viršininko pavedimu – Kauno VPK pareigūnas, nėra jokio pagrindo daryti prielaidą apie galimą pareigūno suinteresuotumą bylos baigtimi, kaip nepagrįstai teigiama skunde.

Liudytojas L. M. teisme patvirtino pažįstantis V. T. ir patikslino ikiteisminio tyrimo metu nurodytą ilgesnį pažinties laiką bei apelianto dėvimų rūbų spalvą, tačiau patvirtino esminę aplinkybę, kad apie nusikaltimą nieko nežino. Liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors ir formaliai nurodyti kaltinamajame akte, nei paneigė, nei patvirtino reikšmingas bylai aplinkybes, todėl V. T. pareikštas kaltinimas jais iš esmės nesirėmė. Dėl šių laikytinas nepagrįstu skundo argumentas, kad L. M. teisme iš esmės paneigė savo parodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas.

Iš nuteistojo skunde neaiškiai suformuluotų teiginių galima suprasti, kad nuteistajam kelia abejonių, ar nukentėjusiajai buvo parodytas atpažinti jo dviratis. Nukentėjusioji jau pirmosios apklausos metu nurodė, kad vyro dviratis buvo žalios spalvos, moteriškas, su bagažine. Nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu patvirtino nusikaltimo dieną važinėjęs žalsvos (,,elektrinės”) spalvos moterišku dviračiu. Praėjus dviem dienoms nuo nusikaltimo, nuteistojo sutuoktinė V. T. tyrėjams savo iniciatyva pateikė žalsvos (,,elektrinės”) spalvos, baltomis ratų apsaugomis moterišką dviratį (1 t., 39 b.l.). Dviračio apžiūroje dalyvavusi nukentėjusioji pareiškė, kad šis dviratis labai panašus į tą, kuriuo važiavo ją užpuolęs vyras (1 t., 40-41 b.l.). Po apžiūros V. T., atsiimdama apžiūrėtą dviratį, pažymėjo, kad tai jai priklausantis dviratis (1 t., 43 b.l.). Todėl skunde keliamos abejonės dėl dviračio priklausomybės yra nepagrįstos ir atmestinos.

Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, tačiau perkvalifikavus padarytą nusikalstamą veiką į švelnesnį nusikaltimą, apeliantui skirtina mažesnė bausmė, negu buvo paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, tuo iš dalies tenkinant jo skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1,2 p.,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ė:

2007 m. rugsėjo 24 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę- laisvės atėmimą 2 metams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.