Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo UAB „A.“ direktoriaus A. L. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-01-19 nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės M. Jelizarovos 2015-12- 28 nutarimo, kuriuo prokurorė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. 6-AP-3596, pareiškėjo skundu, skundžiama apylinkės teismo nutartimi, prokurorės nutarimu, konstatuoja, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. BPK 168 str. 1 d. numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Vienas iš BPK 3 str. 1 d. numatytų pagrindų, dėl kurio baudžiamasis procesas negalimas – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Tai pat pažymėtina, kad proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, jeigu yra akivaizdžiai aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, neatidėliojant priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Nagrinėjamu atveju prokurorė, atlikusi A. L. pareiškime nurodytų aplinkybių dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 1 d., 184 str. 1 d. ir 186 str. 1 d., patikrinimą, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavusi BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytą aplinkybę – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Savo sprendimą prokurorė motyvavo tuo, kad tarp UAB „A.“ ir jos buvusio darbuotojo R. K. susiklostę teisiniai santykiai dėl turto panaudos yra civilinės teisės reguliuojamas dalykas, todėl manydamas, kad yra pažeisti bendrovės turtiniai interesai, pareiškėjas juos gali ginti teisme civilinio proceso tvarka. Su šiuo prokurorės nutarime išdėstytu vertinimu ir motyvais visiškai sutiko ir skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat neturi pagrindo kitaip vertinti surinktų duomenų ir daryti kitokias išvadas, nei savo sprendimuose padarė prokurorė ir apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka.

Apygardos teismas akcentuoja, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, todėl kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai yra neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų gėrių. Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas (pvz., sandoris sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2A-7-9/2013 ir kt.).

Šiuo atveju pareiškėjas siekia, kad buvęs darbuotojas A. K. grąžintų bendrovei jam dėl darbo santykių patikėtą turtą ir nori šį klausimą išspręsti panaudodamas ikiteisminio tyrimo priemones, t. y. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą ir patraukti A. K. baudžiamojon atsakomybėn pasirinktinai pagal vieną iš jo nurodytų BK straipsnių. Tačiau aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus ir pateiktą medžiagą, šiuo atveju visiškai sutinka su tuo, jog pradėti baudžiamąjį procesą A. K. atžvilgiu dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 1 d., 184 str. 1 d. ir 186 str. 1 d., nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi nėra jokių akivaizdžių ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų minimo asmens veiksmuose esant šių nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismui pateiktos medžiagos duomenys rodo, kad tarp pareiškėjo ir A. K. susiklostę teisiniai santykiai dėl turto panaudos patenka į civilinės teisės reguliuojamą sritį ir turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas šių susiklosčiusių teisinių santykių net nebandė spręsti civilinio proceso tvarka, nors nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad savo pažeistų teisių pareiškėjas negalėtų apginti pasinaudodamas civilinės teisės bei proceso normomis arba toks pažeistų teisių gynybos būdas būtų esmingai apsunkintas, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Todėl nepateisinama, kai išimtinai, kaip nagrinėjamu atveju, susiklostę civiliniai teisiniai santykiai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamų veikų padarymu. Tai prieštarauja ir susiklosčiusiai teismų praktikai.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad duomenų rinkimas negali tęstis be galo, privalu vadovautis duomenų pakankamumo, protingumo, ekonomiškumo, efektyvumo principais. Nagrinėjamu atveju pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytos aplinkybės buvo patikrintos, tačiau jos nepasitvirtino, o gautų duomenų visiškai pakanka pagrįstam sprendimui priimti. Tai, kad pareiškėjas yra tikras dėl neabejotinos, jo manymu, A. K. kaltės, nesudaro pagrindo naikinti priimtus procesinius sprendimus abejojant jų teisėtumu.

Apibendrinus darytina išvada, kad tiek prokurorė, tiek apylinkės teismas visiškai įsigilino į nagrinėjamos bylos situaciją, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tarp pareiškėjo ir A. K. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai dėl turto panaudos, kurie spręstini civilinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjus dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymiams, teismas apie tai praneša prokurorui ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, civilinę bylą išnagrinėja iš esmės arba ją sustabdo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-01-19 nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Nesant įstatyminio pagrindo naikinti teismo nutartį, ji paliekama galioti, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atmesti pareiškėjo UAB „A.“ direktoriaus A. L. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-01-19 nutartį.

Nutartis yra neskundžiama.