- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-182-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00230-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Valdas Meidus, Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- J. L.
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose
Priteista iš J. L. nukentėjusiojo A. P. naudai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
1. J. L. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 29 d., apie 11.30 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) , bendro naudojimo kieme, elgėsi agresyviai, smurtavo A. P. atžvilgiu, t. y. tampė už striukės nukentėjusįjį, sudavė nenustatytą skaičių smūgių ranka ir spyrė nenustatytą skaičių kartų koja nukentėjusiajam į krūtinę, pataikydamas į krūtinę ne mažiau dviejų kartų, taip smurtaudamas, A. P. padarė krūtinkaulio srities minkštųjų audinių sumušimą, t. y. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 11 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1 Skunde cituojamas skundžiamas nuosprendis, jame išdėstyti įrodymai, BK, BPK normos ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose ir nurodoma, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo, kad jis padarė kaltinime inkriminuotą veiką. Neneigia, kad konflikto su nukentėjusiuoju metu buvo suėmęs jį už striukės atlapų ir išvedęs iš savo teritorijos, tačiau tai neturi būti vertinama fizinio skausmo sukėlimu. Teismas netyrė ir nevertino konflikto priežasties, jo vietos, kas turėtų esminę reikšmę vertinant jo veiksmus, nes nukentėjusysis savavališkai pateko ir landžiojo po jo (apelianto) nuosavybę – malkinę, o ne buvo bendro naudojimo kieme, kaip teikia nukentėjusysis, todėl jis, saugodamas savo turtą, išvedė nukentėjusį paėmęs jį už striukės atlapų į kiemą. Vėliau, nukentėjusiajam atsinešus šluotkotį ir juo trenkus apeliantui per nugarą, jis atliko tik gynybinius veiksmus, jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, tik siekė atimti lazdą ir tokie jo neprieštaringi ir nuoseklūs parodymai buvo viso proceso metu. Mano, kad tokie jo veiksmai turi būti vertinti kaip atlikti būtinosios ginties sąlygomis ( BK straipsnis), nes jis, gindamas nuosavybę, išvedė nukentėjusį iš savo malkinės ir gynėsi, kai pastarasis supykęs puolė jį lazda, o pastarajam priešinantis įvyko apsistumdymas. Neneigia, kad jo santykiai su nukentėjusiu dėl bendros nuosavybės ilgą laiką konfliktiški ir įtempti, tačiau tai nereiškia, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką.
2.2 Mano, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ir pats, nes bėgdamas link savo parduotuvės užkliuvo už bortelio ir griuvo. Tokios versijos nepaneigė ir apylinkės teisme apklaustas ekspertas G. S.. Medicininiuose dokumentuose nukentėjusiajam užfiksuotas krūtinės ląstos sužalojimo pobūdis taip pat neaprašytas, tik nurodyta, kad palpuojant skausmingas krūtinkaulio vidutinis trečdalis, lūžių nėra, todėl išorinių ir vidinių sumušimo požymių medikai neįžvelgė, skausmą krūtinėje nustatė tik iš nukentėjusio žodžių, kas reiškia, kad nukentėjusysis jo paties indikuotų sužalojimų nepatyrė. Tuo tarpu specialisto išvada buvo surašyta remiantis būtent aukščiau paminėtų medicininių dokumentų pagrindu.
2.3 Kad nukentėjusysis nepatyrė smurto, patvirtina ir garso įrašo apžiūros protokolas, kuriame aprašytas nukentėjusiojo pokalbis su bendrosios pagalbos operatoriumi. Pokalbio metu nukentėjęs teigė, kad jam „neleidžia vaikščioti po kiemą, stumdo, traukia, nori muštis“. Tačiau pirmosios apklausos metu jis jau teigė, kad buvo mušamas ir spardomas, iki atėjo pažįstamas V. L.. Nukentėjusiojo parodymai dėl smūgių jam sudavimo skaičiaus taip pat nebuvo nuoseklūs, kas kart jis nurodydavo skirtingą jam suduotų smūgių skaičių, o liudytojo V. L. parodymais remtis nėra pagrindo, nes jis į įvykio vietą atėjo tik konfliktui pasibaigus. Be to, jo parodymai taip pat buvo nenuoseklūs, kas kart buvo nurodomos kitokios įvykio aplinkybės, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, pvz., kad nukentėjęs buvo sviedžiamas į sieną, nenurodė net pats nukentėjęs. Atsižvelgiant ir į nukentėjusiojo parodymus, kad minimas liudytojas į įvykio vietą atėjo konfliktui jau pasibaigus, jis negalėjo matyti jokių tariamai nuteistojo atliekamų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu.
2.4 Kadangi jis nukentėjusiojo nesužalojo, jokių neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu neatliko, nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria iš dalies tenkinus nukentėjusiojo civilinį ieškinį, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad įvykis įvyko dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, J. L. būtinosios ginties sąlygomis, paties nukentėjusiojo neatsargaus griuvimo, tenkinti ieškinį, kuris, be kita ko, kelis kartus viršija teismų praktikoje įtvirtintą neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose, tenkinti jį nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja – tenkinti.
4. Apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apeliaciniame skunde nuteistais J. L. ginčija atlikęs smurtinius veiksmus A. P. atžvilgiu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, neįsigilino į jo konflikto su nukentėjusiuoju priežastis, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
6. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 305 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti atlikta išdėstytų įrodymų analizė, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
6.1 Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismo išvada, jog dėl apelianto nukentėjusiajam suduotų smūgių kojomis ir rankomis į krūtinę buvo sukeltas fizinis skausmas, paremta prielaidomis ir spėjimais, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir padaryta pagrįsta išvada, kad J. L. padarė jam inkriminuotą veiką.
6.2 Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
7. Apeliantas, apklausiamas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apylinkės teisme neneigė, kad jam inkriminuotame kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir A. P. kilo konfliktas, nes pastarasis, apelianto įsitikinimu, savavališkai buvo patekęs į šalia Stoties g. 25 namo esančią jam (apeliantui) nuosavybės teise priklausančią malkinę, todėl jis A. P. suėmęs už striukės atlapų iš ten prievarta ištempė, dėl ko pastarasis netrukus atsinešė medinę lazdą, kuria jam sudavė, o bandant lazdą iš A. P. atimti, abu grūmėsi. Teigė, kad taip jiems besistumdant į įvykio vietą atėjęs A. P. pažįstamas juos drausmino, į ką jis nurodė nesikišti. Neigė sudavęs smūgius A. P. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.
7.1 Tokius J. L. parodymus apylinkės teismas nuosprendyje išsamiai aptarė byloje ir įvertino kitų įrodymų kontekste, nuteistojo teiginius, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jis fizinio smurto nenaudojo, smūgių į krutinę nesudavė, atmetė kaip jo gynybinę versiją, nes tokių jo parodymų kiti byloje surinkti įrodymai iš esmės nepatvirtina.
8. Nukentėjusysis A. P. patvirtino, kad ginčas su J. L. kilo ir fizinis smurtas jo atžvilgiu buvo naudojamas tuo metu, kai jis atėjo į (duomenys neskelbtini) esančią bendro naudojimo teritoriją, dėl kurios nuosavybės su J. L. nesutaria ir turėjo teisminių ginčų. Nurodė, kad konflikto metu pastarasis jį pagriebęs už striukės tampė, ėmė spardyti ir daužyti rankomis ir smurtavo tol, kol atėjęs jo (nukentėjusiojo) draugas V. L. konfliktą nutraukė. Nukentėjusiojo teigimu, jis nuo J. L. smūgių gynėsi dengdamasis veidą rankomis, tačiau dėl suduotų smūgių į krūtinę jam skaudėjo, apie konfliktą su J. L. pranešė policijos pareigūnams, o dėl nepraeinančio skausmo krūtinėje tą pačią dieną kreipėsi į medikus.
8.1 Tokias nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes visiškai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kuriuos skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė ir apylinkės teismas : liudytojų V. L. ir L. P. parodymai, specialisto išvada, iš dalies ir paties nuteistojo J. L. aukščiau paminėti parodymai, rašytinė bylos medžiaga.
8.2 Liudytojas V. L. patvirtino matęs konfliktą tarp J. L. ir A. P., kurio metu A. P. buvo suduodami keli smūgiai koja ir ranka į krūtinę, dėl ko jis konfliktuojančius asmenis išskyrė ir buvo su A. P. jo darbo patalpose kol atvyko policijos pareigūnai.
8.3 Nors apeliantas teigia, kad minimo liudytojo parodymai nenuoseklūs, nes jis nurodė skirtingas konflikto aplinkybes ir paminėjo detales, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys rodymai, tačiau minimo liudytojo parodymai apie tai, kad jis matė J. L. suduodant smūgius ranka ir koja nukentėjusiajam į krūtinę, buvo nuoseklūs viso proceso metu, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo, o kitų detalių nurodymas, apie kurias nenurodė nukentėjusysis, šiuo atveju nėra reikšmingas. Be to, esminis dalykas šiuo atveju yra tai, kad nuteistasis neneigė, jog V. L. buvo įvykio vietoje jo konflikto su A. P. metu. O tai, kad V. L. atėjus į įvykio vietą konfliktas baigėsi, nereiškia, kad jis nematė smūgių sudavimo A. P. fakto.
8.4 Kad J. L. padarė kaltinime inkriminuotą veiką, patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo išrašas, iš kurio matyti, kad A. P., kviesdamasis policijos pareigūnus ir bendraudamas su atsiliepusiu operatoriumi, nurodė, kad kaimynas „puola muštis, tampo už „kurtkės“, neleidžia vaikščioti po bendrą teritoriją“ ir teigė, kad yra šias jo aplinkybes patvirtinantis liudytojas ( b.l. 20). Tokiu būdu, esmines aplinkybes apie jo atžvilgiu vartojamą smurtą nukentėjusysis nurodė betarpiškai iš karto po įvykio pranešdamas BPC telefonu, o ne tik apklausiamas ikiteisminiame tyrime, kaip skunde tvirtina apeliantas.
Žemesnės instancijos teismas
8.5 Pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojo policijos pareigūno L. P. parodymai apie tai, kad jam bendraujant su A. P. po įvykio pastarasis teigė, kad J. L. neleidžia vaikščioti po bendrą kiemą, jį stumdė, spardė į krūtinę ir tampė už striukės, o netoli įvykio vietos buvęs J. L. klausiamas apie įvykusią konfliktinę situaciją paaiškino, kad A. P. nemušė, tik konfliktavo žodžiu. Apie tai, kad pats buvo puolamas medine lazda J. L. policijos pareigūnams iš karto po įvykio nenurodė. Kad įvykio metu A. P. turėjo medinę lazdą, savo apklausose nepatvirtino ir liudytojas V. L..
9. Faktą, kad A. P. konflikto su J. L. metu buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina ir medicininių dokumentų kopijos, iš kurių matyti, kad A. P. į medikus dėl nepraeinančio skausmo krūtinėje kreipėsi praėjus kelioms valandoms po įvykio, po darbo ir jam po apžiūros buvo rekomenduota vartoti skausmą malšinančius tepalus ( b.l. 30).
10. Būtent medicininių dokumentų pagrindu buvo pateikta teismo medicinos specialisto išvada, kurioje A. P. konstatuotas krūtinkaulio srities minkštųjų audinių sumušimas, kuo A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Apeliantas skunde nurodo, kad skausmas krūtinės srityje A. P. buvo nustatytas tik iš jo žodžių, jokių išorinių sužalojimų A. P. nebuvo konstatuota, kas duoda pagrindą abejoti nukentėjusiojo teiginiais apie patirtą fizinį skausmą. Tačiau ši aplinkybė teismo išvadų dėl J. L. kaltės vartojant smurtą A. P. atžvilgiu nepaneigia ir nereiškia, kad nukentėjusiojo parodymai apie apelianto spyrius ir sudavimą kumščiu į krūtinės sritį, dėl kurių jis jautė skausmą, yra neobjektyvūs, nes ne kiekvienas smūgis palieka išorinius sužalojimus, o šią aplinkybę patvirtina jau minėtas faktas, kad nukentėjusysis būtent dėl skausmo krūtinėje tą pačią dieną kreipėsi į medikus, kas neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, jog apeliantas savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą.
11. Atmestini ir nuteistojo skundo teiginiai, kad nukentėjusysis įvykio metu galėjo užsigauti pats tuo metu, kai bėgdamas į šalia buvusios nuosavos parduotuvės patalpas užkliuvo ir parkrito. Nukentėjusysis, apklausiamas viso proceso metu, neginčijo, kad įvykio metu jis buvo parkritęs ant žemės, tačiau ant nugaros, todėl užsigauti krūtinės jis negalėjo ir kategoriškai teigė, kad skausmas jam buvo sukeltas būtent dėl J. L. suduotų smūgių į krūtinę. Be to, kad nukentėjusysis griuvo ne ant krūtinės, o galimai ant šono, ar nugaros, apklausiamas apylinkės teisme nurodė ir pats nuteistasis. Šiuo atveju, atsižvelgiant į aukščiau paminėtų įrodymų visumą, netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad J. L. smurtiniu elgesiu – suduodamas smūgius koja ir ranka į krūtinę sukėlė jam fizinį skausmą, kuriuos iš esmės patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visuma, nėra pagrindo, todėl darytina išvada, kad J. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltu pripažintas visiškai pagrįstai.
12. Nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Mano, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos nepagrįstas.
12.1 Šioje vietoje pažymima, kad neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.
12.2 Nagrinėjamoje byloje aukščiau aptartais įrodymais neginčitinai nustatyta, kad nukentėjusiajam A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl ko jis kreipėsi į medikus ir jam buvo rekomenduotas gydymas. Apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis nurodė, kad jis po įvykio bijo išeiti į kiemą, kad vėl netikėtai nebūtų užpultas, jaučia emocinę įtampą, geria valerijono lašelius, jaučiasi pažemintas. Akivaizdu, kad jis dėl A. L. vartoto smurto ir patirto fizinio skausmo patyrė neturtinę žalą, todėl turi teisę į jos atlyginimą.
12.3 Kaip matyti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjęs buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kurią įvertino 2000 eurų suma. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiajam išorinių sužalojimo reiškinių nelikę, kreipusis į medikus sudėtingi gydymo metodai jam taikyti nebuvo, sveikatos sutrikdymas truko ne ilgiau kaip 10 dienų, o dėl vidinių dvasinių išgyvenimų nukentėjusysis pas specialistus nesikreipė, jo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 500 eurų ir šią sumą priteisė iš nuteistojo A. L.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatė teisingą neturtinės žalos dydį. Esant išdėstytiems motyvams, nėra pagrindo naikinti teismo nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai.
13. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.