Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A-416-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00778-2013-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.5.1.; 1.2.14.1.3.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2014 m. birželio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį dėl M. S. priklausančių 222 litų vagystės išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; V. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl M. S. turto įgijimo apgaule išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu nukentėjusiosios M. S. civilinis ieškinys dėl 500 litų žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o civilinis ieškinys dėl 222 litų turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Po nuosprendžio įsiteisėjimo nurodyta bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, padariusiems asmenims nustatyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, jog būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: V. K. 2013 m. gegužės 15 d., apie 13.00 val., atėjo pas M. S. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), kur įtikinęs pastarąją, kad atliks sodo namelio remonto darbus pigiau, pasirašė 2013-05-15 450 litų sumos darbų rangos sutartį. M. S., patikėjusi V. K., iš anksto sumokėjo jam 450 litų. Po to V. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, piktnaudžiaudamas M. S. pasitikėjimu, 2013 m. gegužės 15 d., apie 14.00 val., atėjo pas M. S. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir pareikalavo primokėti dar 50 litų už sodo namelio remonto darbus, kuriuos melagingai žadėjo atlikti. M. S. juo patikėjusi davė V. K. 50 litų sodo namelio remonto darbams atlikti, kuriuos jis įrašė į jau jo pasirašytą 2013-05-15 darbų rangos sutartį, tačiau pastarasis pažadėtų darbų neatliko ir pinigų – 500 Lt – negrąžino. Tokiais veiksmais V. K. apgaule savo naudai įgijo M. S. priklausančius 500 litų.

Be to, V. K. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį tuo, jog pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: V. K. 2013 m. gegužės 15 d., apie 14.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjo pas M. S. į namus adresu (duomenys neskelbtini), pamatęs, jog M. S. permatomame aplankale ant bufeto laiko grynuosius pinigus, pastarajai išėjus iš kambario, slapta iš buto nuo bufeto iš permatomo aplankalo pagrobė M. S. priklausančius 222 litus.

Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kitas asmuo, o ne V. K. galėjo pavogti M. S. priklausančius pinigus – 222 Lt, nors M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė tik kaltinamąjį V. K. kaip asmenį, galbūt padariusį šią nusikalstamą veiką. Todėl nepagrįsta ir teismo išvada po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, padariusiems asmenims nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, ir kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad V. K. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. K. išteisino pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o pagal BK 178 straipsnio 4 dalį V. K. dėl M. S. priklausančių 222 litų vagystės išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, pagrįstai.

Dėl išteisinimo pagal kaltinimą sukčiavimu (BK 182 straipsnio 1 dalis) pagrįstumo

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Šioje byloje išteisintasis V. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tai yra su M. S. pasirašė darbų rangos sutartį, medžiagoms pirkti paėmė 500 Lt avansą, tačiau sutartų darbų neatliko, pinigų negrąžino.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad V. K. pagal jam pateiktą kaltinimą dėl sukčiavimo išteisintas nenustačius jo veiksmuose tiesioginės tyčios apgaule įgyti svetimą turtą. Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog V. K., pasirašydamas darbų rangos sutartį su M. S. dėl jai priklausančio sodo namelio remonto darbų atlikimo ir paėmęs 500 Lt avansą medžiagoms pirkti, tyčia siekė suklaidinti nukentėjusiąją M. S. dėl tikrųjų savo ketinimų, kadangi jis, nors ir nelegaliai, bet dirbo pas D. T., atliko remonto darbus nukentėjusiosios sodo namelyje, nukentėjusiajai tai buvo žinoma, viršininko charakterizuojamas teigiamai, todėl nukentėjusioji pagrįstai manė, kad V. K. gali įvykdyti pagal sutartį nurodytus darbus, o tai, kad jis neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, neduoda pagrindo išvadai, kad pasirašydamas darbų rangos sutartį V. K. tyčia suklaidino nukentėjusiąją, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, šiuo atveju – 500 Lt avansinį mokėjimą pagal V. K. pasirašytą darbų rangos sutartį, kurioje pateikti tikri kaltinamojo duomenys, pagal kuriuos be jokių apribojimų galima nustatyti šią sutartį sudariusį asmenį ir reikalauti iš jo civilinės atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad civilinės sutarties, šiuo atveju – darbų rangos sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės ir nukentėjusioji dėl žalos atlyginimo gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Tokiai apylinkės teismo pozicijai pritartina.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. K. 2013 m. gegužės 15 d. pasirašė Darbų rangos sutartį, pagal kurią įsipareigojo atlikti namo, esančio Dituvoje, priklausančio M. S., remonto darbus, t. y. atlikti paruošiamuosius darbus plytelių klijavimui, išklijuoti plyteles, restauruoti laiptus iš rūsio į pirmą aukštą, įrengti laiptus iš pirmo į antrą aukštą bei įrengti balkono atramas, sutartyje nurodyta darbų kaina, kad paimamas avansinis mokestis medžiagoms įsigyti – 450 Lt + 50 Lt, iš viso 500 Lt, sutartis V. K. pasirašyta, nurodant kontaktinį telefono numerį (t. 1, b. l. 8). Byloje nustatyta ir tai, kad V. K. M. S. priklausančiame sodo namelyje remonto darbų pagal sutartį neatliko, paimto 500 Lt avanso negrąžino.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. K. paaiškino, kad ruošėsi atlikti M. S. sodo namelio remonto darbus, užsakė medžiagas laiptams Dituvos lentpjūvėje, tačiau darbų neatliko, nes būdamas priklausomas nuo azartinių žaidimų tą pačią dieną avansu iš M. S. gautus pinigus – 500 Lt medžiagoms, t. y. medienai, įsigyti pralošė žaisdamas azartinius žaidimus. Po to su nukentėjusiąja nebendravo, tikėjosi įsidarbinti ir grąžinti pinigus M. S..

Nukentėjusioji M. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad sudegus jos sodo nameliui, pasamdė darbininkų brigadą sutvarkyti namo stogą. Šioje brigadoje buvo ir V. K.. Nors jo dirbančio nematė, tačiau brigados viršininkas V. K. apibūdino kaip gerą darbuotoją. V. K. pasiūlė jai pigiau atlikti remonto darbus, ji sutiko su sąlyga, kad remonto darbai bus atliekami iš jos statybinių medžiagų. 2013-05-15 V. K. atvyko pas ją į namus, surašė sutartį, kurioje nurodė, kokius darbus jis atliks, ir pareikalavo 500 Lt, iš pradžių 450 Lt, po to sugrįžęs paprašė dar 50 Lt. Įkalbėta V. K. davė jam iš viso 500 Lt. V. K. išėjus po kurio laiko pastebėjo, kad dingo kambaryje ant bufeto jos padėti vyro priežiūrai skirti pinigai – 222 Lt, kurie buvo susegti ir įdėti į permatomą aplanką. Paskambino V. K., tačiau susisiekti su juo nepavyko, nes telefonas buvo išjungtas. Suprato, kad pinigus pavogė V. K.. Pastarasis jokių sodo namelio remonto darbų pagal sutartį neatliko, pinigų negrąžino.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nenustatęs kitų aplinkybių, rodančių, kad V. K., pasirašydamas 2013-05-15 Darbų rangos sutartį dėl remonto darbų M. S. priklausančiame sodo namelyje Dituvoje atlikimo ir paėmęs 500 Lt avansą remonto darbams atlikti reikalingoms medžiagoms įsigyti, iš anksto turėjo tikslą nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir įgyti svetimą turtą – gautą 500 Lt avansą, padarė pagrįstą išvadą dėl apgaulės ir tyčios neteisėtai įgyti svetimą turtą jo veiksmuose nebuvimo.

Apeliantės nuomone, V. K. veiksmuose buvo visi sukčiavimo požymiai, nes jis, sudarydamas 2013-05-15 Darbų rangos sutartį su nukentėjusiąja M. S., neketino vykdyti pasirašytos sutarties bei grąžinti avansu gautų pinigų, t. y. panaudojo apgaulę, suklaidindamas nukentėjusiąją dėl ketinimų, t. y. piktnaudžiavo jos pasitikėjimu: nukentėjusioji žinodama apie tai, kad V. K. gali atlikti prašomus remonto darbus sodo namelyje pigiau, juo pasitikėjo, priėmė jį savo namuose, sudarė V. K. paruoštą sutartį ir pagrįstai tikėjosi, kad jis sutartus darbus atliks, ir šiems darbams atlikti sumokėjo V. K. 500 Lt avansą. M. S. tikėjo, kad sutartyje nurodytos sąlygos atitinka aptartas žodžiu, ji nesuprato, jog vien sutartyje nurodyto telefono numerio nepakaks susirasti V. K., jei šis nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų ir negrąžintų pinigų, taip ir atsitiko – V. K. sutarties nevykdė, pinigų negrąžino. Tokie prokurorės apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Sudarant sutartis, šiuo atveju – darbų rangos sutartį – tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, konstatuotina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Taigi nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka sutarties sudarymo ir ja nustatytų įsipareigojimų neįvykdymo fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-235/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.). Byloje nustatyta, kad V. K. asmenybė nukentėjusiajai M. S. buvo žinoma, jis neslėpė jokios informacijos apie save, pasirašė sutartį savo vardu, nurodė numatomus atlikti darbus, jų kainą, gautą avansą statybinėms medžiagoms įsigyti, kontaktinį telefono numerį. V. K. neneigia savo įsipareigojimų nukentėjusiajai M. S. pagal pasirašytą 2013-05-15 darbų rangos sutartį, tik šios sutarties neįvykdė ir gauto avanso M. S. negrąžino, nes, kaip pats nurodė, nors ir ruošėsi pirkti statybines medžiagas ir atlikti sutartus remonto darbus, išsiaiškino kainą, užsakė lentpjūvėje medieną, tačiau medžiagų nenupirko, nes iš nukentėjusiosios gautus kaip avansą 500 Lt pralošė, kadangi yra priklausomas nuo azartinių lošimų, po to darbų neatliko, nes neturėjo medžiagų, o gautus 500 Lt M. S. žadėjo grąžinti, kai įsidarbins. Tačiau, kaip minėta, veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka sutarties sudarymo ir ja nustatytų įsipareigojimų neįvykdymo fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos, t. y. byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. K., pasirašydamas 2013-05-15 darbų rangos sutartį, panaudojo esminę apgaulę ir turėjo išankstinę tyčią nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą – pagal sutartį iš M. S. gautą 500 Lt avansą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad V. K. neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir gauto avanso M. S. negrąžino, nenustačius jo veiksmuose apgaulės elementų, nėra pagrindas jo veiksmus vertinti kaip sukčiavimą, nes, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vien sutarties nevykdymas be apgaulės elementų yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla, o M. S. dėl pažeistų teisių gynimo gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad 2013-05-15 darbų rangos sutartyje nurodytas tik V. K. telefono numeris, tačiau nenurodyti nei jo anketiniai duomenys, nei užsakovas, nei darbų atlikimo vieta, yra objektyviai apsunkinta nukentėjusiosios galimybė atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, yra nepagrįsti, nes, kaip minėta, V. K. neneigia savo įsipareigojimų M. S. pagal pasirašytą 2013-05-15 darbų rangos sutartyje, kurioje, pažymėtina, įrašyti tikri duomenys, leidžiantys nustatyti asmenį, atsakingą už netinkamą civilinės sutarties vykdymą ir reikalauti jo atsakomybės civilinio proceso tvarka, tuo labiau kad, kaip minėta, V. K. savo įsipareigojimų M. S. pagal pasirašytą darbų rangos sutartį neneigia. Todėl vien tai, kad sutartyje nenurodyti kiti V. K. duomenys bei užsakovas, esant nustatytai aplinkybei, jog V. K. savo įsipareigojimų M. S. pagal pasirašytą darbų rangos sutartį neneigia, priešingai, nei teigia apeliantė, nėra pagrindas teigti, kad šiuo atveju nukentėjusiajai yra apsunkinta galimybė atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Nesutiktina ir su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad M. S., būdama rusakalbė, negalėjo tinkamai įvertinti V. K. lietuviškai surašytos sutarties, t. y. sutartyje nurodytų darbų ir sąlygų, ir dėl to V. K. buvo suklaidinta. Vien ta aplinkybė, kad M. S. skirtingai, nei nurodė V. K., teigė, kad numatyti sodo namelio remonto darbai turėjo būti atliekami iš jos medžiagų, neleidžia padaryti išvados, kad M. S. V. K. buvo suklaidinta. Priešingai, pati M. S. niekieno neverčiama sumokėjo V. K. pagal sutartį 500 Lt avansą būtent medžiagoms įsigyti. Nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad teismas, remdamasis V. K. parodymais apie tai, jog jis domėjosi lentpjūvėje dėl medienos kainos, padarė nepagrįstą išvadą, kad V. K., sudarydamas sutartį su M. S., ketino šią sutartį vykdyti, nes, pasak prokurorės, atsižvelgiant į V. K. pasirašytoje 2013-05-15 Darbų rangos sutartyje numatomų atlikti darbų pobūdį, darbų atlikimui mediena nėra pagrindinė medžiaga. Priešingai, nei teigia prokurorė, kaip matyti iš 2013-05-15 Darbų rangos sutarties, joje nurodytiems laiptų iš rūsio į pirmą aukštą restauravimo, laiptų iš pirmo į antrą aukštą įrengimo, balkono atramų įrengimo darbams atlikti mediena kaip tik yra pagrindinė medžiaga, todėl netikėti V. K. parodymais, kad avansas buvo sumokėtas medžiagoms įsigyti ir kad jis domėjosi lentpjūvėje medienos kaina, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei išteisindamas V. K. pagal jam pateiktą kaltinimą dėl sukčiavimo, nurodė, kad V. K. veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – esminės apgaulės, ir tokios teismo išvados prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nepaneigia, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog Darbų rangos sutarties sudarymo metu V. K. turėjo tyčią apgaule įgyti svetimą turtą – 500 Lt, sumokėtus avansu pagal V. K. pasirašytą Darbų rangos sutartį. Vien tai, kad V. K. sutartyje numatytų darbų neatliko ir gauto avanso negrąžino, nėra pagrindas jo veiksmus kvalifikuoti kaip sukčiavimo, nenustačius jo veiksmuose tyčios apgaule įgyti svetimą turtą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. veikoje nėra būtinų inkriminuojamo sukčiavimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių – esminės apgaulės, tiesioginės tyčios įgyti svetimą turtą apgaule, todėl nėra teisinio pagrindo prokurorės apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl V. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Dėl išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį

V. K. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą – M. S. priklausančius pinigus – 222 Lt. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. K. dėl šio kaltinimo, konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę dėl šio V. S. priklausančių 222 litų pagrobimo. Teismas pažymėjo, kad jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad iš jos buto dingo 222 Lt, negali būti vieninteliais ir lemiamais V. K. kaltės įrodymais, nes jos parodymų nepatvirtino jokie kiti objektyvūs byloje surinkti ir ištirti įrodymai, juolab kad pati nukentėjusioji nematė, kad V. K. būtų paėmęs jos pinigus, be to, pasak M. S., vagystė buvo įvykdyta 2013-05-15, tačiau į policiją dėl pinigų vagystės ji kreipėsi tik 2013-05-20.

Prokurorės teigimu, teismas, išteisindamas V. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarymo, nepagrįstai rėmėsi kaltinamojo V. K. parodymais, kuriais jis neigė pavogęs M. S. priklausančius pinigus – 222 Lt, ir be pagrindo nesirėmė nuosekliais ir logiškais nukentėjusiosios M. S. ir liudytojo V. S. parodymais apie tai, kad 222 Lt buvo pavogti 2013-05-15 apie 13.00 val. iš M. S. namų, adresu (duomenys neskelbtini), tuomet, kai su V. K. buvo pasirašyta sutartis, pastarajam buvo sumokėtas avansas, o likę pinigai buvo palikti kambaryje, kuriame liko V. K., kai M. S. išėjo paskambinti sūnui dėl pasirašytos remonto darbų sutarties, po to V. K. išėjo iš buto, sakydamas, kad eina parūkyti. Tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, tiek pačios nukentėjusiosios, tiek kaip liudytojo apklausto pastarosios sūnaus V. S. parodymai yra prieštaringi, todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji parodė, kad 2013-05-15, apie 13.00 val., pas ją į namus atėjo V. K. pasirašyti sodo namelio remonto Darbų rangos sutarties, tą dieną buvo atėjęs dar kartą. Kai ji nuėjo paskambinti sūnui, V. K. išėjo, kaip pats nurodė, parūkyti. Jam išėjus, po kurio laiko ji pastebėjo, kad dingo 222 Lt, kuriuos ji turėjo sumokėti socialinei darbuotojai už vyro slaugą. Nurodė, kad pinigai buvo susegti ir įdėti į permatomą aplanką bei padėti ant bufeto. Suprato, kad pinigus pavogė V. K.. Paskambino V. K., tačiau susisiekti nepavyko, nes telefonas buvo išjungtas. Tuo tarpu 2013-05-20 pareiškime policijai, kurį, pažymėtina, M. S. parašė praėjus beveik savaitei laiko po to, kai, jos teigimu, suprato, kad V. K. 2013-05-15 iš jos namų pavogė 222 Lt, M. S. nurodė, kad pinigai – 222 Lt buvo padėti ant stalo (b. l. 3). 2013-09-03 apklausiama kaip liudytoja M. S. parodė, kad pinigai buvo padėti bufete (kaip minėta, pareiškime policijai nukentėjusioji nurodė, kad pinigai buvo padėti ant stalo), bei nurodė, kad jie niekur nebuvo įdėti, tik susegti sąvaržėle, o teisme, kaip minėta, pastaroji teigė, kad pinigai buvo susegti ir įdėti į permatomą aplanką bei padėti ant bufeto. Taigi nukentėjusiosios parodymų prieštaringumas yra akivaizdus.

Kaip liudytojo apklausto nukentėjusiosios M. S. sūnaus V. S. parodymai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, taip pat nėra nuoseklūs, t. y. apklausiamas teisme liudytojas V. S. parodė, kad 2013 m. gegužės mėnesį paskambino mama V. S. ir paprašė atvažiuoti. Jam atvažiavus į mamos namus, V. K. nebuvo. Vėliau, po poros valandų, V. S. pastebėjo, kad dingo jos pinigai, apie 200 Lt, kuriuos ji laikė sumokėti už vyro priežiūrą. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. S. parodė, kad tik vakare, apie 18.00 val., jam paskambino mama M. S. ir pranešė, kad V. K. pavogė jos pinigus, nes, jos nuomone, daugiau niekas kitas negalėjo pavogti (b. l. 18).

Taigi, priešingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, tiek nukentėjusiosios M. S., tiek kaip liudytojo apklausto jos sūnaus V. S. parodymai yra prieštaringi, todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė, juolab kad pati M. S. patvirtino nemačiusi, kad V. K., 2013-05-15 pas ją namuose pasirašydamas Darbų rangos sutartį, būtų paėmęs jos pinigus – 222 Lt. Be to, neaišku, kodėl M. S., kaip ji teigia, supratusi, kad V. K. 2013-05-15 pavogė iš jos 222 Lt, į policiją su pareiškimu dėl šių pinigų vagystės kreipėsi tik 2013-05-20. V. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad M. S. pinigų – 222 Lt nevogė. Be pačios nukentėjusiosios M. S., kaip nustatyta, prieštaringų parodymų, kitų įrodymų, patvirtinančių V. K. kaltę, padarius BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nėra. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, jog jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti nukentėjusiosios duoti parodymai, kad, M. S. nuomone, 222 Lt iš jos namų pavogė V. K., negali būti vieninteliu ir lemiamu V. K. kaltės įrodymu, nes jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų kaltę neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, patvirtinančių, kad V. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. dėl kaltinimo pagrobus nukentėjusiajai priklausančius 222 litus išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai šiuo atveju neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintasis V. K. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo prokurorės apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio ir V. K. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės apeliacinį skundą atmesti.