- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-222-567/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Neringa Švedienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- I. S., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, J. S., M. S., G. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Advokatai
- Danutė Puzirauskienė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-388-626/2009 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, I. S., J. S., I. S., M. S., G. S. dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. pateikė 2008-11-06 ieškinį, 2009-03-09 patikslintą ieškinį, prašydamas pripažinti galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią 1992-08-06 Vilniaus apskrities viršininko administracija už 6750 rublių pardavė ieškovui 0,75 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1992 m. rugpjūčio mėnesį ieškovui buvo pateiktas mokėjimo pareiškimas, įpareigojantis už įstatymo nustatyta tvarka suteiktą 0,75 ha žemę, esančią Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, sumokėti 6750 rublių investicinių čekių. 1992 m. rugpjūčio mėn. ieškovas sumokėjo 6750 rublių. O už dokumentų rengimą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui sumokėjo 345 rublius. 2008-08-04 raštu ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas įforminti sandorį. 2008-09-01 gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsakymą, kuriame atsisakoma prašymą patenkinti. Kadangi ieškovas savo pareigas pagal sutartį įvykdė, o Vilniaus apskrities viršininko administracija nepagrįstai atsisako sandorį įforminti įstatymo nustatyta tvarka, žemės pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina galiojančia (LR CK 1.93 str. 4 d., 6.309 str. 3 d., 6.162 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad, norint pripažinti pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi būti ne tik LR CK numatytos sąlygos, bet ir tenkinamos sąlygos, numatytos ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose valstybinės žemės sklypų pardavimą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008-08-21 žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 199 nustatyta, kad pagal projekto autoriaus A. R. parengtą projekto papildymą, suprojektuotas 1,12 ha ploto namų valdos žemės sklypas yra per didelis, nes dalį šio žemės sklypo užima nešienauta pieva, kurioje nėra nei statinių, nei daugiamečių sodinių, kitų sodybos želdinių, kiemo ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės. Pagal LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles (toliau – Taisyklės) pieva negali būti įtraukta į namų valdos žemės sklypą. Pagal VĮ Registrų centro duomenis pastato – gyvenamojo namo 1/8 dalis priklauso M. S., ½ - V. S., 1/8 - A. S., 1/8 - I. S., 1/8 - G. S.. Kadangi gyvenamasis namas priklauso bendraturčiams, pagal minėtas Taisykles namų valdos žemės sklypas turi būti suformuotas atitinkamai pagal priklausančias dalis visiems bendraturčiams, o mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai žemės sklypo daliai. Kadangi bendraturčiai nuosavybės teise valdo pastatą – gyvenamąjį namą bei kitus žemės sklype esančius statinius nuo 1992-03-23, darytina išvada, kad 0,75 ha ploto namų valdos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis su ieškovu negalėjo būti sudaryta. Atsakovas negali sudaryti 0,75 ha ploto namų valdos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties su ieškovu, tačiau neprieštarauja, kad būtų sudaryta pagal parengtą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr. 3269-41 dalinio papildymo projektą 0,91 ha namų valdos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis tarp atsakovo ir V. S., A. S., I. S., G. S. bei M. S. pagal šiems asmenims priklausančias žemės sklypo dalis. Tik M. S. yra pateikusi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl namų valdos žemės sklypo pirkimo. Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3751-626/2008, kurioje ieškovė M. S. prašė pripažinti pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia dėl to paties namų valdos žemės sklypo, todėl šios bylos turėtų būti sujungtos.
Tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad neprieštarautų, jog būtų pripažinta galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, jeigu bus įrodyta, kad atsakovas vengia įforminti sutartį, taip pat, jeigu dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių neiškils kliūčių pripažinti ją galiojančia pagal CK. Pagal 1995-03-29 Vyriausybės nutarimą Nr. 451 „Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams“ žemės reformos vykdymo ir žemėtvarkos klausimai nuo 1995-04-15 perduoti spręsti apskričių administracijoms.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009-07-29 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nusprendė pripažinti galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią 1992-08-06 Vilniaus apskrities viršininko administracija už 6750 rublių pardavė ieškovui V. S. 0,75 ha žemės sklypą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 126 Lt žyminio mokesčio ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų bei 13,20 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, jog ginčo teisinių santykių metu galiojo 1991-07-25 redakcijos Žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 ,,Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ bei šiuo nutarimu patvirtintos Taisyklės. Teismas pažymėjo, jog šie teisės aktai numatė atitinkamas pareigas tiek asmenims, šių aktų pagrindu siekiantiems įgyti teisę į privatinę žemės nuosavybę, tiek atitinkamoms Lietuvos Respubliką atstovaujančioms institucijoms šiuose teisiniuose santykiuose.
Teismas iš byloje pateiktų dokumentų nustatė, kad 1992 m. rugpjūčio m. ieškovui buvo pateiktas mokėjimo pareiškimas, įpareigojantis jį sumokėti pinigus už 0,75 ha žemės sklypą 6750 rublių investicinių čekių, ieškovas 1992-08-08 sumokėjo valstybei 6750 rublių už žemės sklypą bei 354 rublius už dokumentų įforminimą. Teismas nustatė, jog Vilniaus rajono 1992-08-06 potvarkio Nr. 1054 p priedėlyje Nr. 12 patvirtintas (duomenys neskelbtini) apylinkės parduodamų namų valdų sąrašas, kurio 19 p. įrašytas ieškovas bei 20 p. įrašyta M. S., kuriems leista pirkti namų valdos žemės sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovas išreiškė norą įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypus, Valdyba sutiko ginčo žemės sklypus parduoti ieškovams, ieškovas turėjo teisę įsigyti ginčo žemės sklypus, ir kaip pirkėjas atliko visus veiksmus, priklausančius atlikti pirkėjui, o atsakovas vengia sandorį įforminti notariškai. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nėra atsakingas už Valdybos pareigūnų netinkamą pareigų atlikimą. Teismas iš pateiktų VĮ Registrų centro duomenų apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nustatė, kad pastatas – gyvenamasis namas, bei ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r. sav., ant ginčo žemės sklypo, priklauso nuosavybės teise ieškovui bei tretiesiems asmenims I. S., A. S. įpėdinėms J. S. ir I. S., G. S., M. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, jog žemės sklypo bendraturčiai – suinteresuoti asmenys sutinka, jog žemę siekė išsipirkti ir įstatymų nustatyta tvarka atitinkamus veiksmus atliko tik ieškovas, todėl neprieštarauja dėl sandorių patvirtinimo.
Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog sprendžiant ginčą turi būti taikomos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatos. Teismas pažymėjo, jog ieškovo teisė naudotis žeme ir įgyti ją nuosavybėn atsirado galiojančio teisės akto pagrindu, bet jo galiojimo metu nerealizuota dėl pažeidimo, todėl teismo yra ginama. Teismas atkreipė dėmesį, jog minėtas Vyriausybės nutarimas Nr. 260 dar nebuvo priimtas, todėl jo ir negalima taikyti santykiams, kurie susiklostė iki jo priėmimo, nes tai reikštų atgalinį dabartinės materialinės teisės normos taikymą. Teismas konstatavo, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtino ieškovo valią pirkti ginčo žemės sklypus, o valdybos valią juos parduoti dar iki to laiko, kol buvo priimtas minėtas Vyriausybės nutarimas.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas už ginčo žemę mokėjo investiciniais čekiais, kurie nebegalioja, konstatavo, jog ieškovas ieškinį įrodė. Teismas pažymėjo, jog ieškovas savo pareigas įvykdė tinkamai, o nurodytos aplinkybės patvirtino šalių valią ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis bei teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinės žemės sklypų pirkimą pardavimą, padarė išvadą, jog esant ieškovo nurodytomis sąlygomis ieškinys tenkinamas (1964 m. CK 58 str. 5 d., CK 1.5 str., 1.93 str. 4 d., 6.309 str. 3 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d., CPK 88 str., 93 str., 96 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, neatsižvelgė į ginčo objekto specifiką, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, aiškinant ir taikant valstybinio turto perleidimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Teismas privalėjo spręsti dėl atsakovo tinkamumo bei patikrinti, ar pagal sandorio sudarymo metu galiojusias teisės normas galėjo būti sudarytas prašomas pripažinti galiojančiu valstybinės kitos paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris. Apskričių administracijoms Vyriausybės 1995-03-29 nutarimu Nr. 451 „Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams“ buvo perduotos tik valstybinės žemės patikėtinių funkcijos. Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo ginčo sandorio šalis sutarties sudarymo momentu, o miestų (rajonų) valdybų teisių perėmėjai yra savivaldybės. Kadangi ieškinio dalykas yra 1992-08-06 sutarties pripažinimas, Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinė padėtis šioje byloje turėjo būti ne atsakovas, o tretysis asmuo, o ieškinys turėjo būti atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui.
2) Teismas nepagrįstai atsakovo atsisakymą sudaryti akivaizdžiai neteisėtą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį vertino, kaip ieškovo teisės pažeidimą ir vengimą įforminti sandorį. Ieškovas į Vilniaus apskrities viršininko administraciją kreipėsi tik 2008-08-04 su prašymu leisti privatizuoti 0,75 ha namų valdos žemės sklypą. Atsakovas, atsisakydamas sudaryti tokio dydžio ir vien su ieškovu namu valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagrįstai vadovavosi 2008-08-04 ieškovo prašymo padavimo ir ginčo nagrinėjimo metu galiojančiomis Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis.
3) Vilniaus rajono 1992-08-06 potvarkio priėmimo metu gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys ginčo namų valdos žemės sklype bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausė M. S., V. S., A. S., I. S. bei G. S.. Taisyklės, be žemės sklypo kainos ir apmokėjimo už žemės sklypą, numatė ir kitas būtinas sąlygas, tarp kurių – notariškai patvirtintas asmenų, turinčių teisę pirkti naudojamą žemės sklypą, susitarimas. Tokio susitarimo 1992-08-06 potvarkio priėmimo metu nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas tokio susitarimo taip pat nepateikė. Dėl namų valdos žemės sklypo kreipėsi be ieškovo tik M. S., kiti namų valdos bendraturčiai prašymų nepateikė. Tai, jog tretieji asmenys bylos nagrinėjimo metu neprieštaravo, kad visas žemės sklypas priklausytų ieškovei, neturi teisinės reikšmės.
4) Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumui tiesioginės įtakos turi ir leistos privatizuoti namų valdos dydis, kuris nustatomas pagal faktinį naudojimą, tačiau turi atitikti įstatymo reikalavimus. Įstatymas imperatyviai apibrėžia, jog parduotinas namų valdos žemės sklypas galėjo ir šiuo metu gali būti tik apie 0,97 ha ploto. Tai netiesiogiai patvirtino ir teismui pateiktas S. L. IĮ parengtas 19677 kv. m nepatvirtintas žemės sklypo planas, kuriame yra pavaizduotas gyvenamasis namas, kiemo statiniai, sodas daržas, pažymėti skaičiais 2 (3241 kv. m) ir 1 (6520 kv. m), kurių bendras plotas 9761 kv. m. 1992-08-06 potvarkis, kuriuo M. S. ir ieškovui buvo leista privatizuoti viso 1,85 ha žemės prie gyvenamojo namo, nuosavybės teisėmis priklausančio penkiems bendraturčiams, akivaizdžiai didesnio ploto, negu ši namu valda užima, dalyje dėl 0,88 ha yra neteisėtas.
5) Taisyklių 10 p., nustatė, kad, jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumoka pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma. Aplinkybė, jog mokėjimo pranešimo originalas buvo pas ieškovą, patvirtino tai, jog pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Aplinkybė, jog Vilniaus rajono valdybos potvarkio, žemės sklypo įkainojimo akto, mokėjimo pranešimo datos sutampa, patvirtino, kad visos procedūros buvo atliekamos skubotai, valdyba neįvertino gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kaime bendraturčių naudojamos namų valdos dydžio, kaip tai reikalavo galiojantys teisės aktai, priimdama sprendimą leisti privatizuoti namų valdą, vadovavosi tik viena nutarimo nuostata, nustatančia maksimaliai leistiną namų valdos kaimo vietovėje dydį – 2 ha. Ginčo sklypas nebuvo suformuotas žemėtvarkos projekte, pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 4 str., 9 str. 4 d. nuostatas ir Tvarkos 2.1 p. nuostatas, Taisyklių 4 p. nuostatas M. S. ir ieškovui leista privatizuoti didesnį negu užima namų valda žemės sklypą, dviem iš penkių gyvenamojo namo bendraturčių nesant notariškai patvirtinto susitarimo. Aplinkybė, jog parduoto sklypo dydis neviršija maksimalaus parduotino sklypo dydžio savaime nepadaro sandorį teisėtu.
6) Byloje surinkti įrodymai, patvirtino, kad ieškovo prašoma pripažinti galiojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią 1992-08-06 ieškovas už 6750 rublių įsigijo 0,75 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, yra akivaizdžiai niekinė, nes namų valdos žemės sklypas buvo ir yra 0,97 ha, jis buvo ir dabar naudojamas 5 bendraturčių, prašomo pripažinti galiojančiu sandorio sudarymo metu teisę privatizuoti šį sklypą turėjo penki bendraturčiai, prašymus parduoti namų valdą padavė 2 - ieškovas ir M. S., bendraturčių notariškai patvirtinto susitarimo nebuvo, ieškovui tenkančios namų valdos žemės sklypo dalis negali buti 0,75 ha dydžio.
Atsiliepimas
Ieškovas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Tretysis asmuo M. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Tretieji asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracija, I. S., J. S., I. S., G. S. nepateikė atsiliepimų į apeliacinį skundą.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų. Siekdama užtikrinti viešąjį interesą – proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmetant ieškinį (LR CPK 7 str., 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Byloje nustatyta, kad nuo 1992-03-04 ieškovui V. S. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (b.l. 15-18), o po 1/8 dalį - M. S., I. S., G. S. ir A. S. (mirė 2003-07-10, jo turtą 2009-07-02 paveldėjo (b.l. 66) įpėdinės J. S., I. S.).
LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkio Nr. 105 priedėlio Nr. 12 19 punktu (b.l. 11) patvirtintame Bezdonių apylinkės parduodamų namų valdų sąraše ieškovui V. S. nurodytas 0,75 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime ir sklypo kaina – 6750 rub. 1992-08-08 ieškovas V. S. sumokėjo už perkamą žemę pagal mokėjimo pranešimus (b.l. 28-29).
Pagal 2000-07-18 LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai, todėl įvertinti sandorio sudarymą ar nesudarymą būtina įvertinti, ar yra teisinis pagrindas taikyti iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. CK 58 str. 5 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taikytinos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkio priėmimo metu, nes pagal tuo metu galiojusios 1983-11-30 CK 2 straipsnio 3 dalies redakciją žemės santykius reglamentavo žemės ir žemės gelmių įstatymai.
Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkio priėmimo metu namų valdomis užimtų valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentavo specialiosios teisės normos. Tai 1991-07-25 Žemės reformos įstatymas, Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“. Šio potvarkio priėmimo metu galiojusio 1991-07-25 Žemės reformos įstatymo (1992-01-16 redakcija) 9 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad, kaip taisyklė, atskirai sodybai (namų valdai) parduodamas žemės plotas faktiškai yra jos užimamose ribose. Pagal Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 4 punktą asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti:
- prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai);
- dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu;
- sklypo planą, sudarytą ir patvirtintą valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą;
- notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys.
Privatizuojant valstybinės žemės sklypus, valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pardavimas turėjo atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Asmens teisė pirkti valstybinę žemę nėra prigimtinė ar absoliuti, todėl būtina nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, ar valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykių subjektas yra asmuo, kuriam nustatyta tvarka suteikta teisė pirkti žemės sklypą ir kuris šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.
Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar ieškovas, prašydamas pripažinti galiojančia 1992-08-06 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį dėl 0,75 ha žemės sklypo Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, įsigijimo privatinėn nuosavybėn už 6750 rub, įgijo subjektines teises, nes teisiniam santykiui dėl valstybinio žemės sklypo įgijimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1992-08-06 ieškovas subjektinės teisės pirkti 0,75 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime už 6750 rub neįgijo, nes tarp ieškovo ir kitų gyvenamojo namo bendraturčių M. S., I. S., G. S. ir A. S. iki 1992-08-06 nebuvo pasiektas susitarimas, atsižvelgiant į tai, kad naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti gyvenamojo namo bendraturčiai ir byloje nėra duomenų, kad iki 1992-08-06 buvo notariškai patvirtintas susitarimas. Teisėjų kolegija kritiškai vertina argumentą, kad byloje dalyvaujantys gyvenamojo namo bendraturčiai bylos nagrinėjimo metu neprieštaravo dėl pripažinimo galiojančia 1992-08-06 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties dėl 0,75 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, įsigijimo už 6750 rub, nes byloje dalyvaujančių asmenų sutikimas su ieškiniu atgal laiko požiūriu negalioja ir nesukuria teisinių pasekmių dėl ieškovo subjektinės teisės įgijimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovo užsakymu žemės sklypo planas buvo sudarytas bei buvo patvirtintas valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Antrinio žemės naudojimo aktas (be datos) patvirtina 0,15 ha žemės sklypo apmatavimą, suteikiant V. S. tokio dydžio tarnybinę žemės dalą (b.l. 7-8), ir neįrodo, kad 0,75 ha namų valdos žemės sklypas privatizavimui 1992-08-06 buvo suformuotas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo įvardijamas 1992-08-06 pirkimo-pardavimo sandorio pardavimo objektas buvo nustatyta tvarka suformuotas.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirkimo - pardavimo sutartis tarp ieškovo V. S. ir Vilniaus apskrities viršininko tuo metu realiai nebuvo sudaryta, t.y. teisinis santykis tarp ieškovo ir apelianto neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes pagal byloje pareikštus reikalavimus Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra tinkamas atsakovas byloje. Apskrities valdytojo institucija (vėliau – apskrities viršininkas) buvo įsteigta tik 1994-12-15, priėmus Apskrities valdymo įstatymą Nr. I-707 (įsigaliojusį nuo 1994-12-30).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant įvykdytų visų privalomų žemės sandoriui dėl ginčo žemės sklypo sudaryti sąlygų (suformuoto pardavimo objekto, žemės sklypo plano, namų valdos bendraturčių susitarimo), nėra pagrindo pripažinti galiojančia 1992-08-06 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracija už 6750 rub pardavė ieškovui 0,75 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, ir taikyti 1964 m. CK 58 str. 5 d.
Vien ta aplinkybė, kad 1992-08-08 ieškovas V. S. sumokėjo už perkamą žemę pagal mokėjimo pranešimus (b.l. 28-29), nesuteikia jokių teisinių privilegijų ieškovui ir savaime nesukuria teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes nėra visų aplinkybių viseto pripažinti galiojančia 1992-08-06 valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį dėl 0,75 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, įsigijimo už 6750 rub.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią 1992-08-06 Vilniaus apskrities viršininko administracija už 6750 rublių pardavė ieškovui 0,75 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.5 str., 1.137 str. 3 d., 1.138 str., LR CPK 5 str., 7 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes ieškinys yra atmetamas. Ieškovas įgijo pareigą atlyginti valstybei –39,65 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, susidedančių iš 13,20 Lt pirmosios instancijos teisme ir 26,45 Lt (b.l. 108) apeliacinės instancijos teisme, bei 129,80 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo apeliantas atleistas pagal įstatymą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl bylos vedimo, todėl jiems nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 str. 1 d. 2 p., 4 d., 82 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atmesti ieškovo V. S. ieškinį.
Priteisti iš V. S. 39,65 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo ir 129,80 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio valstybės naudai.