Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Sabaičiui, Egidijui Palaimai, kaltinamajam R. M., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajam V. B., viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, teistas, dirbantis (duomenys neskelbtini) individualioje įmonėje, direktoriumi, gyvena (duomenys neskelbtini), kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 181 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo Kodekso 233 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis R. M., bendrininkaudamas su A. V., R. K., A. J. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, savavaldžiavo V. B. atžvilgiu, o būtent: A. J. ir R. K. 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., bendrininkaudami su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, savavaldžiavimo tikslu, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) girininkijoje, prie garažų įkalbėjo nukentėjusįjį V. B. įsėsti į A. V. vairuojamą automobilį „Nissan Primera“, žadėdami parvežti į namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir ten pasikalbėti. Tačiau, prieš nukentėjusiojo valią jį atsivežė prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio A. V., kur nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, A. J., R. K., A. V. prievarta jį nuvedė į name esančias A. V. garažo patalpas, kur jų laukė R. M. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta. Asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, nuteistasis A. V., kaltinamasis R. M., savavaldžiavo, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą teisę, kuri buvo pripažįstama, bet nerealizuojama, R. M. ir kitam asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, panaudojus fizinį smurtą – sudavus smūgius beisbolo lazda bei metaliniu strypu į įvairias kūno sritis V. B., spardant jį kojomis, stumdant, badant šakėmis, reikalavo kad V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V.. Kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą, reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), A. J., R. K., R. M., bendrininkaudami grupe ir su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, savavaldžiavimo tikslu, tęsdami savavališkus nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami dėl fizinio ir psichinio smurto palaužtu V. B. pasipriešinimu, paminėti asmenys automobiliais „Nissan Primera“, „Opel Vectra“, „Jeep Cherookee“ nuvežė V. B. iki garažo, esančio (duomenys neskelbtini), kur, V. B. automobiliui „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl techninių kliūčių negalint važiuoti, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus. Tuo padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija).

Taip pat, R. M. 2004-06-01, (duomenys neskelbtini) teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. B., kad šis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu, prieš nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartą – grasinimus fiziniu susidorojimu. Tuo padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 233 straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. M. kaltumas padarius nusikaltimus, patvirtinamas sekančiais įrodymais.

Iš Kauno apygardos teismo 2008-11-21 nuosprendžio matyti, kad jis priimtas A. V., A. J., R. K. atžvilgiu. Šiuo nuosprendžiu pripažinta, kad A. J., R. K., veikdami kaip padėjėjai grupėje iš anksto susitarusių asmenų su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, savavaldžiavo V. B. atžvilgiu, o A. V., veikdamas iš anksto susitarusių asmenų bendrininkų grupėje su A. J., R. K. bei dviems asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, savavaldžiavo V. B. atžvilgiu. Nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 18 str. 6 d., BK 214 str. 2 d., BK 178 str. 2 d. A. V. ir R. K. atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams(BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu).(t. 7. b.l. 75-81) Taip pat, iš nuosprendžio matyti, kad visų paminėtų asmenų nusikalstama veika iš LR BK 181 str. 2d. (turto prievartavimas) buvo perkvalifikuota į BK 214 str. 2d.(savavaldžiavimas). Šis nuosprendis buvo skundžiamas ir apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.

Lietuvos Apeliacinio teismo 2009-05-26 nutartimi prokuroro apeliacinis skundas atmestas ir nuosprendis paliktas galioti, jis įsiteisėjęs.

Įrodymų vertinimas.

Įvertinus byloje ištirtus įrodymus, neginčijamai nustatyta, kad 2000 m. (duomenys neskelbtini), pas nusikalstama veika užsiimantį R. M., nelegaliai dirbo, remontavo, ardė vogtus automobilius V. B.. Nukentėjusysis liko skolingas A. V., V. V. už R. M. nupirktą, duotą naudotis ir sudaužytą automobilį. Skolos išreikalavimo tikslu nukentėjusysis 2001-02-23 buvo nuvežtas į A. V. namus, kur jo atžvilgiu R. M., A. V., R. K., A. J. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, savavaldžiavo, t.y. kaltinamasis R. M., nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, panaudojo fizinį smurtą ir neteisėtomis priemonėmis reikalavo iš V. B. grąžinti skolą, jį sužalojo. Šios aplinkybės patvirtintos kaltinamojo R. M., nuteistųjų A. V., R. K., A. J., kaltinamojo V. V., nukentėjusiojo V. B., liudytojų V. B., G. B., A. R., D. B., A. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole, poėmio protokole, daiktinių įrodymų apžiūros protokole, ekspertizės akto išvadoje, parodymo atpažinti daiktus ir asmenis protokoluose, akistatų protokoluose užfiksuotais duomenimis.

Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo V. B. parodymus, daro išvadą, kad jie nenuoseklūs. Todėl nėra teisinio pagrindo vien nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir remiantis vien tik šiais parodymais konstatuoti, kad iš nukentėjusiojo V. B. buvo prievartaujamas turtas. Įvertinus visus bylos duomenis bei įvertinus visose bylos tyrimo stadijose (ikiteisminis tyrimas, teisminis nagrinėjimas) nukentėjusiojo V. B. duotus parodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jie prieštaringi ir nenuoseklūs.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. vasario 24 d., 4 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) ligoninės gautas pranešimas apie tai, kad 2001 m. vasario 24 d., dėl galvos sumušimo ir durtinės žaizdos dešiniajame žaste, medicininės pagalbos kreipėsi V. B., kuris nurodė, jog netoli namų buvo sumuštas keturių nepažįstamų asmenų. (t. 1. b. l. 26)

2001 m. vasario 26 d. šioje baudžiamojoje byloje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiojo V. B. 2001 m. vasario 24 d. pareiškimą, kuriame nukentėjusysis nurodė, kad 2001 m. vasario 23 d., (duomenys neskelbtini), A. namuose, jį sumušė iš matymo pažįstami asmenys A., J., P., F., R. M.. Daugiausia mušė R. M. ir V. V., pravarde F., bet prisidėdavo ir kiti. Visus šiuos asmenis jis yra matęs dirbdamas (duomenys neskelbtini) pas R. M.. R. M. jam buvo skolingas 4000 DM už darbus (duomenys neskelbtini). Garaže mušė tol, kol jis iš baimės ir skausmo pasakė, kad jam niekas neskolingas bei pripažino, kad jis pats skolingas A. V. – 1000 Vokietijos markių, o V. V. – 1500 Vokietijos markių. Pinigus turėjo atiduoti per 2 dienas, kaip užstatą paėmė automobilio dokumentus. Pasakė, kad jis turės pastoviai mokėti duoklę už mašinų remontą. (t. 1. b. l. 14, 24)

Iš esmės tokius pat parodymus, nukentėjusysis davė ir 2001 m. vasario 27 d., tačiau parodė, kad jį mušė tik R. M. ir V. V.. Kiti asmenys jo nemušė.(t. 1. b. l. 59-62).

Atliekant teismo medicinos ekspertizę, nukentėjusysis tvirtino, kad jį sumušė du iš matymo pažįstami asmenys.(t. 1. b.l. 57-58)

Apklausiamas 2001 m. vasario 28 d. nukentėjusysis paaiškino, kad namo garaže jį mušė R. M. ir F.. Nurodė, kad jis pripažino nesamas skolas, o R. M. pasakė, kad jis turi sumokėti skolas A. V. ir V. V., o taip pat mokėti duoklę.(t. 1. b.l. 65)

Apklaustas 2001 m. rugpjūčio 2 d. nukentėjusysis patvirtino, kad jį mušė R. M. ir V. V. ir reikalavo atsisakyti 4000 DM skolos. Taip pat, jie reikalavo pripažinti nesamą skolą 1000 DM A. V. ir 2000 DM – V. V..(t. 1. b.l. 77-78)

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos 2002-07-22 V. B. aiškino, kad R. M. jam buvo skolingas 4000 DM ir įvykio dieną atvežus jį į garažą, R. M. liepė atsisakyti skolos ir pripažinti skolą A. V.-1000 DM, V. V.-1500 DM. Nukentėjusysis nurodė, kad fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo R. M.,V. V.. Nesamą skolą pripažino ir savo skolos atsisakė dėl skausmo. Mušant nebuvo grasinta uždėti mokestį, „duoklę“ jo verslui.(t. 2. b.l. 38-43)

Iš bylos medžiagos matyti, kad remiantis nukentėjusiojo V. B. parodymais, R. K., A. Š., A. J., R. M., V. V. ir A. V. buvo pateikti įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, tai yra prievartavus iš nukentėjusiojo V. B. turtą - pagal BK 273 str. 2 d.(1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) ir byla perduota nagrinėti (duomenys neskelbtini) teismui. Įtariamųjų R. M. bei A. J. atžvilgiu baudžiamosios bylos išskirtos.

(duomenys neskelbtini) teismui 2001-11-05 rašytame pareiškime V. B. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) R. M. jam davė važinėti automobilį, juo važiuodamas, nesuvaldė ir atsitrenkė į medį. Nenorėdamas toliau būti (duomenys neskelbtini) ir atlyginti žalos, grįžo į Lietuvą, kur kitų asmenų buvo sumuštas dėl pinigų.(t. 2.1. b.l. 147)

(duomenys neskelbtini) teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, 2001 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pripažino A. V., V. V., A. Š. ir R. K. kaltais prievartavus iš nukentėjusiojo V. B. turtą (BK 273 str. 2 d., 1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija).

Analogiški V. B. parodymai užfiksuoti ir 2002-11-22 protokole, 2003-08-20 protokole. (t. 2. b.l. 169)

Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) teismo 2002 m. birželio 17 d. nutartimi, nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamoji byla buvo perduota Kauno rajono apylinkės teismui, teismas 2003 m. kovo 31 d. nuosprendžiu V. B. pripažino kaltu dėl melagingų parodymų davimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Iš šio nuosprendžio matyti, kad nukentėjusysis su nuosprendžiu sutiko, kaltu padaręs šias nusikalstamas veikas visiškai prisipažino, t. y. pripažino, kad jo pirminiai parodymai buvo melagingi. (t. 4. b.l. 84-91)

Tačiau sulaikius kaltinamąjį R. M., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta, nukentėjusysis V. B. prokuratūrai pateiktame 2004 m. balandžio 26 d. pareiškime (t. 3. b.l. 141) nurodo, jog pirminiai jo parodymai yra teisingi, o juos pakeitė dėl psichinio poveikio, įkalbėtas, kad duotų kaltinamiesiems naudingus parodymus. Pareiškime nukentėjusysis dar kartą pakeitė parodymus ir vėl parodė, kad jokios avarijos (duomenys neskelbtini) nepadarė bei, kad iš jo buvo prievartaujamas turtas dėl jo verslo, reikalaujama atsisakyti skolos. Remdamasis šiais, antrą kartą pakeistais nukentėjusiojo parodymais, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2006 m. gruodžio 29 d. surašė tris išvadas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių tyrimo, kuriomis Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pasiūlė: panaikinti 2002 m. birželio 17 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, o A. V. ir R. K. išteisinti pagal BK 273 straipsnio 2 dalį; panaikinti 2003 m. vasario 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį; panaikinti 2003 m. kovo 31 d. nuosprendį, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir 293 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 31 d. nutartimis šiuos nuosprendžius panaikino ir bylas perdavė iš naujo tirti prokuratūrai. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastarojoje nutartyje nesprendė paminėtų asmenų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimo, tik konstatavo, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti tyrimą byloje.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, atlikęs papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, bylą perdavė Kauno apygardos teismui, kaltinant R. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį, A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, o A. V., pakeitus teisme kaltinimą, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Kauno apygardos teismas šioje byloje 2008 m. lapkričio 21 d. priėmė nuosprendį, kuriuo perkvalifikavo šiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotas nusikalstamas veikas ir A. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 18 straipsnio 6 dalyje ir BK 214 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 2 dalyje, o A. V. ir R. K. atžvilgiu baudžiamąjį procesą pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir BK 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Šis nuosprendis prokuroro buvo skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, kur apeliacinis skundas atmestas, nuosprendis paliktas galioti. Šiuo metu jis įsiteisėjo.

R. M. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nagrinėta Kauno apygardos teisme. Tyrime ir teisme nagrinėjant R. M. bylą, V. B. parodymai (t. 3. b.l. 96-101, b.l. 165-168, t. 6. b.l.14-20) vėl kito ir jis nurodė kitas aplinkybes, nei aiškino nagrinėjant A. V., V. V., R. K., A. J. bylą. Teismo 2008-03-12 nuosprendžiu (t. 6 b.l. 56-67) R. M. buvo nuteistas pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį(nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 181 str. 2 d.), BK 233 straipsnio 3 dalį. Šis nuosprendis Lietuvos Apeliacinio teismo 2008-07-03 nutartimi panaikintas BPK 326 str. 1 d. 4 p. pagrindu (teismo šališkumas) ir byla perduota nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui. Iš naujo nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, teisminio nagrinėjimo metu V. B. paneigė prieš tai duotus parodymus apie turtinius įsipareigojimus ir savo skolas, tvirtino, jog R. M. ir kiti su juo buvę asmenys, jo turtą prievartavo. (t. 6. b.l. 135-150, t. 7. b.l. 94-113)

Taigi, galima konstatuoti ir daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo V. B. parodymai nėra nuoseklūs, vienodi, jie kito, kas duoda pagrindą jais abejoti. Vienuose parodymuose jis teigia, kad kaltinamasis R. M. ir kiti asmenys: A. V., V. V., R. K., A. J. prievartavo jo turtą, kituose parodymuose tvirtino, kad su šiais asmenimis jis aiškinosi skolų klausimus ir kai kuriems jų turėjo turtinių įsipareigojimų.

Teisme apklausti R. M., A. V., V. V., R. K. nurodė, kad V. B. autoįvykio metu sudaužė automobilį ir dėl to liko skolingas A. V. ir V. V.. Tai atitiktų tai daliai nukentėjusiojo V. B. parodymų, kur jis aiškino, jog tikrai (duomenys neskelbtini) sudaužė automobilį Mazda, įvykis policijoje registruotas nebuvo, jis dėl to liko skolingas A. V., V. V., su kaltinamuoju R. M. ir kitais nuteistaisiais 2001-02-23 aiškinosi skolų klausimus ir dėl to buvo sumuštas R. M., V. V..

R. M., A. V., V. V., R. K., A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek visų teisminių nagrinėjimų metu, neigė turto prievartavimo aplinkybes. Kaltinamasis ir kiti nuteistieji nurodė vieną įvykio versiją-turtinių santykių aiškinimosi aplinkybes su nukentėjusiuoju dėl (duomenys neskelbtini) jo sudaužyto automobilio.

Teismas nustatė, kad nagrinėjant R. M. bylą teisme, nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad kaltinamasis ir kiti nuteisti asmenys prievartavo jo turtą, prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems nagrinėjant A. V., V. V., R. K. baudžiamąją bylą teisme, kur jis tvirtino, kad turtas nebuvo prievartaujamas, vyko turtinių santykių ir skolų aiškinimosi procesas. Šios aplinkybės nustatytos bei patvirtintos Kauno apygardos teismo 2008-11-21 nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs. Šiuo nuosprendžiu A. V., A. J., R. K. nuteisti už savavaldžiavimą, tai yra, kad nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos reikalavo skolos iš V. B..

Nukentėjusysis V. B. nurodė, kad jo parodymai kito dėl to, kad jam buvo grasinta, grasino V. V., bet į policiją nesikreipė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad išskyrus nukentėjusiojo V. B. parodymus, iš esmės jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad iki pirmo bylos nagrinėjimo nukentėjusiajam buvo grasinama, byloje nėra. Liudytojai V. B. ir G. B. patvirtina faktą, kad nukentėjusiajam buvo skambinama ir prašoma pakeisti parodymus, buvo įteikti lapai su parodymais, kuriuos reikėjo pakeisti. Tačiau iš šių liudytojų parodymų neaišku kas skambino, kokio pobūdžio buvo grasinimai ir ar jie iš tikro buvo, be to nėra duomenų, kad tokie lapai jam buvo įteikti. Teisme apklausti ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai liudytojai A.L. L. ir V. K., kurie patvirtino, kad tyrimo metu nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, kito, tačiau jis nesiskundė poveikio jam darymu iš kaltinamųjų pusės.

Konstatuotina, kad tokie nukentėjusiojo V. B. parodymų keitimo motyvai nėra įtikinami. Teismo nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad nukentėjusysis parodymus pakeitė dėl psichinio poveikio ar tikrai jam buvo grasinama. Daugkartinio nukentėjusiojo V. B. parodymų keitimo, nesant tam įtikinamo paaiškinimo, matyti, jog nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir vien tik jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Konstatuoti turto prievartavimo faktą nėra įstatyminio pagrindo, nes byloje surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinime nurodyto turto prievartavimo sudėties.

Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą. Nusikalstama veika atitinka BK 214 straipsnyje numatytą savavaldžiavimo (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), o ne turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnį, sudėtį.

Byloje surinkti įrodymai bei procesiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina faktą, kad kaltinamasis R. M., A. V., dar vienas asmuo, padedami R. K., A. J., reikalavo, kad V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V., ne išgalvotais motyvais, o jų manymu, turėdami pagrindą, nes nukentėjusysis V. B. sudaužė automobilį Mazda, į kurį pinigus buvo investavę R. M., V. V. ir A. V.. Bylos duomenys patvirtina, jog V. B. 2000 m. (duomenys neskelbtini) dirbo pas R. M.. Ten jis remontavo vogtus automobilius. (duomenys neskelbtini) nukentėjusysis važinėjo R. M. jam duotu automobiliu Mazda, kuris buvo pirktas už A. V. ir V. V. pinigus. Aplinkybę, kad automobilis Mazda buvo pirktas už šių asmenų pinigus, patvirtina A. V. bei R. M. parodymai. Tą aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) R. M. duotu automobiliu Mazda naudosi nukentėjusysis, teisme nurodė pats V. B.. R. M. ir A. V. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), važiuodamas automobiliu Mazda, nukentėjusysis V. B. padarė avariją ir sudaužė automobilį. Po šios avarijos jis išvyko į Lietuvą. Aplinkybę, kad iš V. B. pinigai buvo reikalaujami ne šiaip sau, o būtent už (duomenys neskelbtini) autoįvykio metu sudaužytą automobilį, patvirtina nukentėjusiojo V. B. ir jo tėvo liudytojo V. B. parodymai, duoti nagrinėjant A. V., A. J., R. K. bylą teisme.(t. 2. b.l. 148-159, t. 3. b.l. 9-19)

Pastebėtina, kad nukentėjusysis keletą kartų keitė parodymus bei parodė, kad išties sudaužė automobilį Mazda, už jį pats buvo skolingas ir iš jo buvo reikalaujama grąžinti skolą. Teismo nuomone, nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl nenuoseklumo verčia abejoti ta jų dalimi, kuria neigiama, kad jis yra skolingas už automobilio sudaužymą.

Pastebėtina ir tai, kad nors (duomenys neskelbtini) autoavarija, kurią pagal nuteistųjų ir kaltinamojo parodymus padarė V. B., nebuvo registruota, tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusysis nelegaliai dirbo pas R. M. (duomenys neskelbtini), kur remontuodavo vogtus automobilius. Kad R. M. tuo metu turėjo savo vardu automobilį Mazda (duomenys neskelbtini) patvirtina automobilio pasas ir jo pirkimo sutartis, esantys kitoje byloje, ir ši aplinkybė nurodyta Apeliacinio teismo nutartyje. Todėl yra pagrindas daryti išvadai, kad dėl kaltinamojo, kitų nuteistųjų ir V. B. nusikalstamos veiklos (duomenys neskelbtini), galimai autoįvykis ir nebuvo registruotas. Juo labiau, kad dėl nusikalstamos veikos (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas ir R. M.. Byloje esantys duomenys patvirtina tą aplinkybę, jog nėra galimybės patikrinti (duomenys neskelbtini) užregistruotų įvykių, kurie įvyko anksčiau nei 2000 m. rugpjūčio 9 d. Dėl šios aplinkybės negalima kategoriškai atmesti R. M. parodymų, jog minėtas autoįvykis galėjo būti įvykęs ir jis nebuvo registruotas.

Aukščiau aptariant nukentėjusiojo V. B. parodymus, konstatuotina, kad jie nenuoseklūs ir vien jais grįsti kaltinimą pagal BK 181 straipsnį nėra pagrindo.

Pagrįstų abejonių kelia ir nukentėjusiojo V. B. parodymų dalis, kurioje jis teigia, kad iš (duomenys neskelbtini) išvažiavo, kai suprato, kad reikia tvarkyti vogtus automobilius. Tokius nukentėjusiojo parodymus teisme paneigė A. V., kuris nurodė, kad su V. B. dirbo kartu (duomenys neskelbtini), remontavo vogtus automobilius ir V. B. tai žinojo. Tokius A. V. parodymus teisme patvirtino ir R. M., kuris patvirtino, kad V. B. pas jį atvyko dirbti jau žinodamas, kad teks tvarkyti vogtus automobilius ir dirbo kartu su A. V.. Tai, kad buvo verčiamasi vogtais automobiliais patvirtina ir R. M. parodymai bei bylos duomenys apie tai, kad R. M. ir A. V. (duomenys neskelbtini) buvo teisti už automobilių vagystes.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo užsiimama nelegalia veikla iš kurios negali atsirasti teisėti darbo santykiai, kartu kyla abejonių ar apskritai galėjo R. M. būti skolingas nukentėjusiajam V. B. darbo užmokestį, kurio būtų reikalavęs atsisakyti. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. M. būtų turėjęs oficialų verslą (duomenys neskelbtini). Pats nukentėjusysis V. B. nebandė jokiais oficialiais bei teisėtais būdais atgauti tariamai už darbą nesumokėtus pinigus, byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad tokia skola buvo bei kuriais remiantis nukentėjusysis būtų galėjęs teisėtai reikalauti grąžinti tariamą skolą. Konstatuojama, kad net ir tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. nesudaužė R. M., A. V. ir V. V. priklausančio automobilio, iš esmės nepasitvirtintų kaltinime inkriminuotas turto prievartavimo požymis – reikalavimas atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos, nes byloje nėra neginčijamų duomenų, kad tokia skola apskritai buvo.

Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad kaltinamasis ir kiti asmenys reikalavo mokėti duoklę už verslą, taip pat nėra nuoseklūs.

Nukentėjusiojo parodymų dalį apie faktines bylos bei įvykio aplinkybes, t. y. darbą (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo vežimą į A. V. garažą, smurtavimą prieš nukentėjusįjį, teismas vertina kaip patikimą, nes šią parodymų dalį patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu parodymų dalį, kurioje įvardijamos smurtavimo priežastys, t. y. tariamas reikalavimas atsisakyti skolos, pripažinti skolą A. V. ir V. V. bei reikalavimas mokėti duoklę, vertina kaip nenuoseklią ir nepatvirtintą kitais bylos duomenimis.

Teismo nuomone, nukentėjusiojo ir kaltinamojo R. M., A. V., V. V., kitų nuteistų asmenų parodymai, apie tarpusavio įsiskolinimus, bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, negali būti vertinami, kaip pagrindas pripažinti R. M. kaltu dėl turto prievartavimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas prievartavus iš nukentėjusiojo V. B. turtą, grindžiamas nukentėjusiojo parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais. Kaltinime nurodyta, kad tai yra : akistatų, parodymų patikrinimo vietoje bei parodymo atpažinti asmenis protokolai, liudytojų V. B. ir G. B. parodymai, kitų liudytojų, nuteistųjų parodymai, įvykio vietos apžiūros metu paimti ir apžiūrėti daiktai, teismo medicinos ekspertų išvados, rašytiniai dokumentai iš užsienio valstybės dėl autoįvykio neužregistravimo ir kt. Konstatuojama, kad liudytojų V. B., tiek ir G. B. parodymai apie sūnaus darbą, apie tai, jog jų sūnus niekam nebuvo skolingas bei, kad jis nepadarė jokios avarijos iš esmės yra netiesioginiai. Kiti pateikti duomenys patvirtina įvykio faktą ar aplinkybes, t. y. tai, kad nukentėjusysis buvo nuvežtas į A. V. garažą, ten prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas, jis buvo sužalotas, kokie asmenys dalyvavo įvykyje, ir t.t. Tačiau, pateikti įrodymai, nepatvirtina priežasčių dėl kurių prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas.

Iš bylos medžiagos nėra galimybės neginčijamai ir visiškai objektyviai nustatyti naudoto smurto priežasties. Tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamasis ir nuteistieji fizinio smurto priežastis nurodo skirtingai ir nėra galimybių jų visiškai atmesti ar patvirtinti. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje kaltinamojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, šių prieštaravimų, nesant kitų nenuginčijamų įrodymų ir išnaudojus visas galimybes pašalinti nepavyko, todėl vadovaujantis aukščiau minėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimu, bei teismine praktika, visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad paminėtos aplinkybės patvirtina, jog R. M. ir kiti nuteistieji A. V., R. K. ir A. J. (pastarieji veikdami kaip padėjėjai) pagrįstai manė turintys teisę reikalauti iš V. B., kad būtų atlyginta, jo dėl autoįvykio metu sudaužyto automobilio Mazda, padaryta žala, tačiau pasirinko neteisėtą būdą spręsti iškilusius teisinius santykius.

Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas tuomet, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo, ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus. Konstatuotina, kad šiuo atveju nėra vieno iš BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų „neturint teisinio pagrindo“.

Savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis pasirinko agresyvų, civilinės teisės ir geros moralės principų neatitinkantį skolos grąžinimo būdą – veikdamas grupe su kitais asmenimis naudojo fizinį smurtą, sužalojo nukentėjusįjį, reikalavo grąžinti skolą, pasirinko neteisėtą būdą spręsti iškilusius teisinius santykius. Konstatuojama, kad toks veikimo būdas laikytinas savavališku teisės vykdymu. Kaltinamojo R. M. nusikalstama veika atitinka LR BK 214 straipsnio 2 dalį. (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), t. y. savavaldžiavimas, kuris reiškia savavališką ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuojamos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

R. M., A. V., padedami R. K. ir A. J., realizavo savo bei asmens, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, tariamą teisę į žalos dėl sudaužyto automobilio atlyginimą, tačiau tai padarė neteisėtai, tai yra panaudodami nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu fizinę prievartą. Todėl šie R. M. veiksmai atitinka BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) numatytą savavaldžiavimo sudėtį.

Be to, iš įtarimo pateikto R. M., matyti, kad jis kaltinamas tuo, jog V. B. atžvilgiu atliko analogiškus nusikalstamus veiksmus kaip ir buvo kaltinami kaltinamajame akte R. K., A. J., A. V.. Taip pat, R. M. kaltinimas pareikštas, kad nusikalstamus veiksmus atliko bendrininkų grupėje su V. V., A. V., R. K., A. J.. Teismo nuosprendžiu pastarųjų asmenų nusikalstamų veiksmų vertinimas padarytas ir nurodyta, jog jie savavaldžiavo. Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų. Pažymėtina, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kuriomis buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju ir šioje byloje precedento nuostatos taikytinos, nes bylų faktinės aplinkybės yra tapačios. Taigi, vien dėl šios aplinkybės R. M. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 214 straipsnio 2 dalį.

Kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK 214 str. 2 d.(1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), kadangi būtina taikyti BK 3 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo galiojimo taisykles. BK 3 straipsnio 1 dalis, 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Teismas daro išvadą, kad kaltinamajam palankesnis ir švelnesnis yra įstatymas, galiojęs nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl jis taikomas kvalifikuojant veiką ir skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį.

BK numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir nurodo, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėjęs atitinkamas laikas. Kaltinamojo padarytam nusikaltimui(BK 214 str. 2 d.) šis terminas yra 5 metai.

BK normos numato, kad jeigu asmuo iki įstatyme numatytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas.

Šiuo atveju nustatyta, kad naują nusikalstamą veiką (BK 233 str. 3 d.) kaltinamasis padarė 2004-06-01, todėl vadovaujantis įstatymu, laikoma, kad senaties eiga (dėl pirmo nusikaltimo-savavaldžiavimo) nutrūko ir turi būti pradėta skaičiuoti nuo 2004-06-01.

Baudžiamasis Kodeksas numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir nurodo, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėjęs atitinkamas laikas. Kaltinamojo padarytam nusikaltimui šis terminas yra 5 metai. Kadangi kaltinamasis naują veiką padarė-2004-06-01, todėl yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl BK 214 str. 2 d. padaryto nusikaltimo.

LR Baudžiamojo Proceso Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. BPK 235 straipsnio 1 dalis, 254 straipsnio 4 dalis numato, kad tokiu atveju byla nutraukiama. Esant šioms aplinkybėms, R. M. atžvilgiu nutrauktina baudžiamoji byla dalyje dėl kaltinimo pagal BK 214 straipsnio 2 dalį.

Byloje nustatyta, kad R. M. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 233 straipsnio 3 dalyje, tai yra jis 2004-06-01, (duomenys neskelbtini) teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. B., kad šis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu, prieš nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartą – grasinimus fiziniu susidorojimu.

Byloje nustatyta, kad 2004-06-01 (duomenys neskelbtini) teisme turėjo vykti baudžiamoji byla, kurioje kaltinamas R. M., o nukentėjusiuoju toje pačioje byloje buvo V. B.. Teismo patalpose, koridoriuje, prieš posėdį, susitiko R. M., V. B. ir ši aplinkybė patvirtinama nukentėjusiojo, kaltinamojo parodymais, liudytojo V. B. parodymais. Garso įrašas ir byloje esanti stenograma, kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad tarp jų vyko pokalbis. Teisme apklaustas kaltinamasis R. M. paaiškino, kad jis kalbėjo su V. B., išsakė jam garso įraše esančio teksto žodžius, tačiau neturėjo tikslo, kad V. B. teisme duotų melagingus parodymus. Nukentėjusysis tvirtino, kad kaltinamasis grasino tikslu, jog jis keistų parodymus byloje. Byloje nustatyta, kad garso įrašą padarė nukentėjusiojo tėvas V. B.. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis darė poveikį nukentėjusiajam, kad jis duotų melagingus parodymus byloje ir tuo tikslu panaudojo psichologinę prievartą-išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, grasino susidorojimu.

Kaltinamasis neigia šio nusikaltimo padarymą ir kaltu neprisipažino. Kaltinamasis paaiškino, kad 2004-06-01, prieš posėdį, teisme jis sutiko V. B.. V. B. prie jo priėjęs reikalavo sumokėti 15000 Lt, todėl supyko, nebesusitvardė, pradėjo šaukti ir išsakė garso įraše esančius žodžius. Šiuo kaltinamojo aiškinimu nėra pagrindo tikėti, nes jis paneigtas nukentėjusiojo V. B. ir liudytojo V. B. parodymais.

Kaltinamojo R. M. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 3 d., įrodyta šiais įrodymais:

Nukentėjusysis V. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2004-06-01 (duomenys neskelbtini) teisme turėjo vykti teismo posėdis, kuriame R. M. atžvilgiu turėjo būti nagrinėjama baudžiamoji byla dėl turto prievartavimo iš V. B.. Nurodytą dieną jis su tėvu V. B. atvyko į (duomenys neskelbtini) teismą. Teismo patalpose sutiko R. M.. R. M. priėjo prie jo ir pradėjo klausinėti, ką jis kalbės teisme. Kai jis pasakė, kad sakys tiesą, laikysis pirminių parodymų, R. M. pradėjo grasinti, žadėjo suspardyti, kalbėjo labai emocionaliai. Kuomet jis kalbėjosi su R. M., tėvas stovėjo šalia ir girdėjo grasinimus. Išėjus iš teismo pastato, tėvas V. B. pasakė, kad į teismą buvo atsinešęs diktofoną ir įrašė jo ir R. M. pokalbį. Tuomet jis ir tėvas V. B. nuėjo į Kauno miesto VPK ir pateikė pareiškimą dėl įvykio teisme bei atidavė garso kasetę pareigūnui.

Šiais nukentėjusiojo parodymais yra pagrindas tikėti, nes jie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo vienodi, nuoseklūs, nekito. Nukentėjusiojo parodymus apie kaltinamojo padarytą nusikaltimą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Liudytojas V. B. paaiškino, kad 2004-06-01 (duomenys neskelbtini) teisme turėjo diktofoną, kurį buvo sau asmeniškai nusipirkęs. Prieš teismo posėdį R. M. priėjo prie V. B.. Išgirdęs, kad R. M. grasina V. B., įjungė diktofoną ir pradėjo įrašinėti pokalbį. Parodė, kad vykusio pokalbio, kurį asmeniškai įrašė į diktofoną, metu R. M. V. B. grasino fiziniu susidorojimu, sužinojęs, kad V. B. laikysis savo pirminių parodymų. Apie tai pranešė policijai.

Liudytoja G. B. patvirtino, kad 2004-06-01 po teismo posėdžio į namus grįžęs sūnus V. B. pasakojo, kad prieš teismo posėdį, įvykusio konflikto metu, R. M. grasino jam fiziniu susidorojimu, kad pokalbį įrašė jos vyras V. B. ir įrašą su pareiškimu pateikė policijai.

V. B. pateiktos mikrokasetės stenogramoje užfiksuota, kad tarp V. B. ir R. M. vyko pokalbis, kurio metu girdėti R. M. išsakomi grasinimai V. B. atžvilgiu. (t. 3. b.l. 151-152).

Atsižvelgiant į išdėstytą, neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis R. M. 2004-06-01 (duomenys neskelbtini) teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. B., kad šis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, prieš nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartą - grasinimus fiziniu susidorojimu. Kaltinamojo nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota teisingai.

BK 233 straipsnis numato atsakomybę už kaltinamojo poveikį nukentėjusiajam, tai yra poveikį jam, kad jis duotų teisme melagingus parodymus. Veikos metu buvo panaudota kitokia prievarta(psichologinė), išsakyti grasinimai susidorojimu, todėl veika atitinka BK 233 straipsnio 3 dalį.

Skiriant bausmę R. M. atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes.

Padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 233 str. 3 d. yra tyčinis, apysunkis nusikaltimas. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Nusikaltimas baigtas.

Kaltinamasis teistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kadangi paskyrus šią bausmės rūšį bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis. Yra įstatyminis pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti, kadangi daroma išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2008-03-12 nuosprendžiu R. M. buvo nuteistas, jam skirtos bausmės. Nuosprendis panaikintas dėl procesinių pažeidimų, byla perduota nagrinėti iš naujo. Įstatymas numato ir teisminė praktika yra ta, kad iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Tuo pačiu, naujai skirta bausmė negali būti griežtesnė už ankstesniu nuosprendžiu skirtą bausmę, nes nuosprendis panaikintas dėl procesinių pažeidimų, o ne dėl bausmės. Todėl šiuo atveju, būtina laikytis teisminės praktikos ir įstatymų reikalavimų naujai nagrinėjant šią baudžiamąją bylą po nuosprendžio panaikinimo.

Kauno rajono apylinkės prokuroras, gindamas policijos departamento interesus, pareiškė civilinį ieškinį ir prašė valstybinei mokesčių inspekcijai priteisti iš kaltinamojo už jo ekstradiciją išleistas lėšas. Nukentėjusysis V. B. pareiškė civilinį ieškinį 100 litų sumai turtinei žalai atlyginti.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Baudžiamojo Proceso Kodekso(toliau tekste BPK) 115 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos).

Teismas pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Kita vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K–260/2006). Analogiškai šis klausimas sprendžiamas ir kitose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-10-07 nutartis 2K-327/2008), kur nurodyta, kad nutraukdamas baudžiamąją bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, teismas privalo palikti byloje pareikštą civilinį ieškinį nenagrinėtą. Esant šioms aplinkybėms, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.

Daiktų klausimas spręstinas Baudžiamojo Proceso Kodekso 94 straipsnyje numatyta tvarka.

Kardomoji priemonė paliekama ta pati iki įsiteisės nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 235 straipsnio 1 dalimi, 254 straipsnio 4 dalimi, 297, 301-303 str.,

nusprendė:

R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 233 straipsnio 3 dalyje ir skirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Baudžiamojo Kodekso 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Nutraukti baudžiamąjį procesą ir baudžiamąją bylą dalyje kaltinant R. M. pagal BK 214 straipsnio 2 dalį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Baudžiamojo Proceso Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti tą pačią iki įsiteisės nuosprendis.

Daiktą-mikrokasetę grąžinti V. B..

Daiktą-vaizdo juostą „Sony Hi8“ grąžinti Kauno apygardos prokuratūrai.

Nukentėjusiojo V. B. ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.