Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. N. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo S. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

S. N. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „Nauvisa“ direktoriumi, nelegaliai įdarbino L. K. ir nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 10 d. leido jam dirbti, nepasirašius darbo sutarties, neįrašius darbo sutarčių registracijos žurnale apie sutarties sudarymą ir neišdavus darbo pažymėjimo. Tokiais veiksmais S. N. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 95 straipsnio, 99 straipsnio ir 270 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2) seka, kad šioje byloje S. N. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad L. K. realiai dirbo UAB „Nauvisa“ naudai – dirbo su medžio apdirbimo staklėmis (b. l. 3, 4, 9, 20, 32). Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2), S. N. paaiškinimų (b. l. 3, 9), L. K. skundo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (b. l. 4), S. N. ir L. K. parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 20, 32) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo (darbas buvo dirbamas leidus S. N.), L. K. atliko tam tikros profesijos, specialybės darbą, atliko rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją (atliko medžio apdirbimo darbus), pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (buvo apmokomas, kaip atlikti darbo funkcijas, atlikdavo darbus pagal S. N. nurodymus), buvo susitarta dėl darbo laiko (nuo 8 val. iki 17 val., kartais dirbdavo viršvalandžius bei naktimis) ir atlyginimo (mokama pagal įkainius už atliktą darbą). Tai, kad buvo sumokėta tik dalis atlyginimo, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas L. K. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Nors Apeliantas teigia, kad L. K. tik norėjo apsižiūrėti darbo vietą ir pabandyti dirbti su staklėmis (b. l. 40), tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenumato tokio išbandymo galimybės, nesudarius darbo sutarties. DK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti L. K. parodymų patikimumu, kadangi nuo pat tyrimo pradžios jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Jis nuosekliai ir išsamiai išdėstė visas darbo UAB „Nauvisa“ aplinkybes (b. l. 4, 32). Tuo tarpu S. N. pirminis paaiškinimas (b. l. 3, 9 – „kol bus apmokymo vykdymas, apie jokį atlygį nebuvo sutarta“, „kol jis mokysis, buvo pasakyta, kad jokių apmokėjimų jis negaus“) ir teismo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 20 – „apie darbo užmokestį mes kalbėjomės“) skiriasi. Tai sudaro pagrindą abejoti S. N. parodymų patikimumu.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nekvietė apklausai liudytojų, tačiau jų konkrečiai neįvardijo ir nenurodė, kokias reikšmingas bylai aplinkybes jie galėtų paliudyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad S. N. dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kurio metu buvo tiriami visi byloje esantys įrodymai, tačiau papildomų prašymų nepateikė, jokių pastabų nepareiškė (b. l. 20). Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo klausimas nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui neiškilo, jokių abejonių dėl S. N. kaltės nekilo ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ATPK 30² straipsniu, pabrėžia, kad administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad S. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta ir kad vien ta aplinkybė, jog S. N. vadovaujamai įmonei iškelta bankroto byla, neįrodo jo sunkios materialinės padėties, nepateikus jokių duomenų apie gaunamas pajamas bei turimą privalomai registruojamą turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno rajono apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai paskyrė S. N. baudą, artimą pažeidimo sankcijoje numatytos baudos vidurkiui, kuri nėra per griežta ir atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinės nuobaudos tikslus.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.