Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-165-97/2012 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui E. Ž., institucijai, teikiančiai išvadą Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo. Šalys nevedė bendro ūkio ir negyveno bendro gyvenimo, todėl atsakovas, teikdamas, kad jis teikė vaikams pakankamą išlaikymą, šią aplinkybę privalėjo įrodyti. Tuo tarpu teismas pareikalavo, kad ieškovė įrodytų savo teiginius, kad toks išlaikymas teikimas nebuvo. Be to, teismui sprendime nurodžius, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas neteikė išlaikymo, liko nenustatytos faktinės aplinkybės, - kokio dydžio išlaikymas buvo teiktas, ar jo pakako vaikų poreikiams. Šių aplinkybių teismas iš viso nesiaiškino. Todėl šioje dalyje neatskleidė bylos esmės. Ieškovė pripažįsta, kad atsakovas nurodytu laikotarpiu vaikų išlaikymui davė 1000 svarų, kas sudaro 3079,3 Lt. Pažymi, kad ieškinyje buvo neteisingai suskaičiuotas įsiskolinimo dydis. Išlaikymo įsiskolinimas per 23 mėnesius, skaičiuojant po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui, susidaro 18 400 Lt, atimant 3079,3 Lt. susidaro 15 320, 7 Lt. Pažymi, kad dukra K. nuo 2008-09 iki dabar lanko lietuvių savaitgalio mokyklėlę (t. I., b.l. 113, b.1.64). Per laikotarpį nuo 2008 metų rugsėjo iki 2011 metų rugsėjo ieškovė yra sumokėjusi 1500 svarų sterlingų. Taip pat ieškovė patyrė išlaidas, susijusias su vaikų maitinimu, transporto išlaidomis, kurios Didžiojoje Britanijoje yra labai didelės. Apie 60 svarų išleidžiama dukters maistui namuose, kas sudaro 228 Lt., mokyklėlės kaina 190 Lt, kiekvieną darbo dieną dukrai duodami 3 svarai pietums mokykloje (viso 228 Lt į mėnesį). Taip pat perkama drabužiai, higienos prekės. Mergaitė mokykloje lanko papildomas pianino pamokas (t. I., b.l. 64). Sūnus G.serga epilepsija. Jam ginčijamu laikotarpiu buvo 15-17 metų, jis buvo paauglys, todėl jo poreikiai siekia minimalią algą. Ieškovė dirba valytoja. Ji gauna 5126 svarų sterlingų per metus, t.y. apie 427 svarų per mėnesį, kas sudaro apie 1623 litų (t. I., b.l. 13-14). Iš šių oficialiai gaunamų pajamų ieškovė turėjo išlaikyti du vaikus, užtikrinti jiems gyvenimo sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant ieškovei 15 320, 7 Lt.

Dėl kompensacijos už įvykdytas asmenines prievolės. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad paskolos E. M. ir I.V. buvo grąžintos šalims gyvenant santuokoje, todėl ieškovė neįrodė, kad jos grąžintos iš asmeninių lėšų. Tačiau šios aplinkybės ieškovė ir neįrodinėjo. Ieškovė yra įvykdžiusi atsakovo asmenines prievoles E. M. - 4 000 Lt ir 12 800 Lt I. V.. Bendra grąžintų paskolų suma 16 800 Lt Todėl atsakovas privalo kompensuoti ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą 8 400 Lt suma. Ieškovė yra įvykdžiusi savo sutuoktinio asmenines prievoles, turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, t.y. iš pajamų, kurios pagal įstatymą laikomos bendromis, todėl prašė priteisti jai ne visą sumą, kurią sumokėjo atsakovo kreditoriams, o jos pusę (LR CK 3.115 str., LR CK 3.117 str. 1 d.). Byloje liko neįvertinti ieškovės atstovės paaiškinimai, kad ieškovei nebuvo žinoma apie atsakovo paskolas E. M. ir I.V.. Ieškovė apie paskolą I. V. sužinojo tik gavusi informaciją, kad turtas, kuris yra bendra sutuoktinių nuosavybė, areštuotas. Ieškovė sutikimo paskoloms nebuvo davusi, o atsakovas neįrodė, kad paskolos buvo panaudotos šeimos interesams, o sutinkamai su LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi procesinė pareiga tą įrodyti teko būtent atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 metų gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010.). Pažymi, jog nereikšminga aplinkybė, kuris iš sutuoktinių grąžino paskolą, nes santuokoje galioja bendrų lėšų prezumpcija, kurios nepaneiginėjo atsakovas. Reikšminga yra tik ta aplinkybė, ar paskolos buvo asmeninės, ar bendros.

Dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Šalys negyvena kartu ir neveda bendro ūkio nuo 2008 metų kovo mėnesio. 2009 metais buvo rengiami dokumentai teismui dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių sutikimu. Kadangi klausimo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių sutikimu taikiai išspręsti nepavyko, buvo rengiamas ieškinys, kai paaiškėjo, kad atsakovo vardu nėra įregistruotos nei vienos transporto priemonės (t.I, b.l. 19). Todėl neįtikėtina atsakovo nurodoma aplinkybė, kad automobiliai esant šalių konfliktiniams santykiams, nesugebant išspręsti klausimo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutikimu, šalys, bendrai priimtų sprendimus dėl atsakovo vardu registruotų transporto priemonių pardavimo. Atsakovas neteigė, kad iš gautų su pirkėjais sumų jis atsiskaitė su ieškove. Transporto priemonės buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė, kurią santuokos metu pardavus, gautos lėšos taip pat laikytinos bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovas nepaneigė turto lygių dalių prezumpcijos, neginčijo automobilių vertės. Bendra transporto priemonių vertė- 12 500 Lt. Todėl atsakovas privalo kompensuoti nuosavybės sumažėjimą 6 250 Lt.

Dėl santuokoje įgyto buto. Nepagrįsti teismo sprendimo argumentai, kad šalys įgijo turtą asmeninės nuosavybės teisėmis po ½ dalį turto. Tokia teismo išvada prieštarauja LR CK 3. 88 straipsnyje įtvirtintai bendro turto prezumpcijai. Buto įsigijimo metu galiojęs LR SŠK 21 str. numatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, net ir vieno sutuoktinio vardu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Toks pat reglamentavimas yra nurodytas ir 3.88 str. 1 d. 1 punkte. Todėl visas butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Butas įgytas 1998 m. sausio 05 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Po santuokos sudarymo buvo suėję penkeri metai ir nei vienas iš sutuoktinių neturėjo asmeninių lėšų, o už buto įsigijimą buvo sumokėta bendromis sutuoktinių lėšomis, todėl butas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi, net jeigu teismas manė, kad kiekvienas iš sutuoktinių įgijo po ½ dalį turto, tai kiekviena iš šalių valdoma ½ turto yra bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi įgyta santuokoje iš bendrų lėšų. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2002 metų rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2002 byloje, kurioje buvo visiškai tapačios faktinės aplinkybės su nagrinėjama byla, yra pasisakęs „Sutartyje numatyta, kad butą jos perka lygiomis dalimis. Tačiau sutarties sudarymo metu galiojęs SŠK 21 straipsnis nustatė, kad sutuoktiniai, gyvenantys santuokoje, bendrai įgyti turtą galėjo tik bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pasidalinti sutuoktiniai galėjo tik jau bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą. Susitarimai dėl būsimo turto pasidalijimo pagal SŠK nebuvo galimi, nes SŠK nenumatė vedybų sutarties instituto, o bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas buvo vienintelis galimas sutuoktinių turto teisinis režimas. Todėl ginčo butą šalys neabejotinai įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.“ Atsakovas byloje buvo pateikęs buto, adresu Vaidoto gt. 24-1, Kaune, privatizavimo ir pardavimo dokumentus. Šie dokumentai patvirtina, kad santuokoje buvo privatizuotas butas, santuokoje jis buvo parduotas. Taigi, lėšos, gautos pardavus butą, buvo bendros. Kadangi turtas yra bendra jungtinė nuosavybė, jį dalinant taikytinos tiek LR CK 3.123 str., tiek ir 3.127 str. nuostatos. Pažymi, kad atsakovas Lietuvoje negyvena, butu nesinaudoja, mokesčių už butą nemoka. Ieškovė ketina grįžti į Lietuvą ir gyventi bute. Su ja liko gyventi šalių nepilnametė dukra, kurios interesai bus užtikrinti skiriant turtą natūra ieškovei. Šalių santykiai yra pašliję, todėl gyvenimas kartu viename turte neįmanomas. Juolab, kad atsakovas intereso į butą neturi. Todėl butas natūra priteistinas ieškovei, atsakovui išmokant 38 850 Lt kompensaciją.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo. Apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas turėjo teismui pateikti įrodymus, kad tikrai prisidėjo prie išlaikymo, neteisingas. Atsakovas išlaikymą teikė, tik raštelius turėjo tik tai sumai, kurią ieškovė pripažino teismo proceso eigoje. Mano, kad nepriklausomai kuriai sumai yra rašteliai, tai vis tiek įrodo, kad atsakovas išlaikymą teikė ir patvirtina atsakovo teiginius.

Dėl kompensacijos už įvykdytas asmenines prievoles. Teismas teisingai įvertino aplinkybę, kad paskolos buvo gautos šalims dar gyvenant kartu ir jos yra bendros. Todėl ir gauti pinigai buvo panaudoti bendriems šeimos poreikiams. Apeliacinio skundo argumentas, jog šios paskolos yra asmeninės atsakovo prievolės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Automobilius šalys pardavė gera valia ir jokio ginčo dėl to tarp jų nebuvo. Teismas motyvuotai atmetė šį reikalavimą kaip neįrodytą.

Dėl santuokoje įgyto buto. Prieš įsigydami butą abu buvo nutarę jį įsigyti po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise. Šią valią išreiškė sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį bei įregistruodami VĮ Registrų centre. Teismo sprendimas šioje dalyje yra teisingas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

CK 3.200 str. numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Taigi, išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti, t.y. kai vaiko tėvas ar motina nevykdo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Ieškovė teigia, kad šalys atskirai gyvena nuo 2008 m. kovo 15 d. Šios aplinkybės atsakovas neneigia. Abu nepilnamečiai vaikai iki 2010-02-20 gyveno su ieškove. Ieškovė nurodo, kad minėtu laikotarpiu atsakovas išlaikymo vaikams praktiškai neteikė, per visą 2008.03.15-2010.02.20 laikotarpį atsakovas yra davęs ieškovei 800 svarų. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių. Pirmosios instancijos teismo yra nustatyta, kad būtiniems šalių dukros poreikiams patenkinti yra būtinas 800 Lt per mėnesį dydžio išlaikymas. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nėra ginčijama. Atsižvelgiant į tai, kad šalių sūnus serga epilepsija, jam ginčo laikotarpiu buvo 15-17 metų – apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių sūnui būtiniems poreikiams patenkinti taip pat buvo būtinas 800 Lt per mėnesį dydžio išlaikymas. Tais atvejais, kada vaiko tėvai negyvena kartu ir neveda bendro ūkio, pareiga įrodyti, kad tėvas, gyvenantis atskirai nuo vaiko, teikė vaikui išlaikymą, tenka atskirai nuo vaiko gyvenančiam tėvui. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas 2009.03.02 ieškovei davė 600 svarų, 2009.04.04 – 200 svarų vaikų išlaikymui (t. I, b.l. 83,84). Nors atsakovas teigė, kad visą laikotarpį teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, tačiau teismui nepateikė daugiau jokių, šį teiginį pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija tokį atsakovo prisidėjimą prie nepilnamečių išlaikymo pripažįsta epizodiniu, nepakankamu ir neatitinkančiu vaikų būtinų poreikių. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas iš atsakovo priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovas pastovaus išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams neteikė 23 mėnesius (nuo 2008-03-15 iki 2010-02-20), taigi skaičiuojant po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui, susidaro 18 400 Lt dydžio įsiskolinimas. Kadangi atsakovas yra suteikęs 800 svarų išlaikymui, kas pagal pinigų davimo dienos oficialų Lietuvos banko skelbiamą kursą sudaro 3079 Lt (600 x 3,8717 = 2323,02; 200 x 3,7814 = 756,28) - iš atsakovo priteistina 15 321 Lt (18 400 - 3 079) išlaikymo įsiskolinimo.

Dėl santuokoje įgyto buto

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 1998-01-05 pirkimo pardavimo sutartimi įgijo 3 kambarių butą (t.I, b.l. 42). Butas įsigytas santuokoje. Sutarties 1 dalyje numatyta, kad R. Ž. ir E. Ž. butą įsigyja lygiomis dalimis. Nekilnojamo turto registre ginčo turtas įregistruotas daline šalių nuosavybe, t.y. po ½ dalį (t. I, b.l. 25). Apeliantės teigimu, šis turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą pripažįsta teisiškai pagrįstu. Sutarties sudarymo metu galiojęs SŠK 21 straipsnis nustatė, kad sutuoktiniai, gyvenantys santuokoje, bendrai įgyti turtą galėjo tik bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pasidalinti sutuoktiniai galėjo tik jau bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą. Susitarimai dėl būsimo turto pasidalijimo pagal SŠK nebuvo galimi, nes SŠK nenumatė vedybų sutarties instituto, o bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas buvo vienintelis galimas sutuoktinių turto teisinis režimas. Todėl ginčo butą šalys įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi, buto pirkimo-pardavimo sutarties išlyga, kad butą šalys nusipirko „lygiomis dalimis”, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad butą sutuoktiniai įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2002). Kadangi ginčo butas šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nutraukiant santuoką butas turi būti padalintas. Bendroji taisyklė, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, ir yra tokia, kad sutuoktinių bendro turto dalys lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), o nuo šios taisyklės galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.123 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nei viena iš šalių neįrodinėjo, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl butas šalims padalintinas po ½ dalį. Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, išaiškinta, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-108/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R. , bylos Nr. 3K-3-523/2008; kt.). Taigi, santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Taigi, tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Tam tikrais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos. Nagrinėjamu atveju ginčo butas yra 3 kambarių, 68.82 kv.m. bendro ploto, taigi, ginčo turtas yra neabejotinai dalus. Ieškovė prašo ginčo butą jai priteisti natūra, o atsakovui iš ieškovės priteisti piniginę kompensaciją. Prašydama taikyti tokį turto padalijimo būdą, nurodo, kad atsakovas Lietuvoje negyvena, butu nesinaudoja, mokesčių už butą nemoka, o ieškovė ketina grįžti į Lietuvą ir gyventi bute. Skiriant butą natūra ieškovei bus užtikrinti šalių nepilnametės dukters interesai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios ieškovės nurodytos subjektyvios aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo netaikyti jungtinės nuosavybės padalijimo natūra būdo. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad padalijus turtą natūra bus pažeisti šalių nepilnametės dukters interesai. Todėl turtas sutuoktiniams padalintinas natūra, po ½ dalį.

Dėl kompensacijos už įvykdytas asmenines prievoles

Remiantis bendrosiomis prievolių teisės normomis, solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis).

Viena tokių įstatyme nustatytų išimčių įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą; pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Sprendžiant iš CK 3.109 straipsnio 2 dalies dispozicijos, daugeliui sutuoktinių sudaromų sandorių galioja solidariosios prievolės atsiradimo prezumpcija. CK 3.109 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomoms prievolėms pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas.

Ieškovė teigia, kad yra įvykdžiusi atsakovo asmenines prievoles E. M. – 4000 Lt, I. V. – 12 800 Lt. bendra grąžintų prievolių suma 16 800 Lt. Todėl atsakovas privalo kompensuoti ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą 8 400 Lt suma. Byloje pateiktas paskolos raštelis patvirtina, kad E. Ž. iš I. V. pasiskolino 5412 dolerių, kuriuo įsipareigojo grąžinti iki 2001-21-30 (t.I, b.l. 43). Kreditorei skolą grąžino R. Ž. (t. I., b.l. 46). Iš 2009-07-31 pareiškimo matyti, kad R. Ž. grąžino 4000 Lt E. M., kurie 2001 m. spalio mėnesį buvo paskolinti E. Ž.. Taigi, paskolos buvo paimtos apie 2001 metus. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad paskolos buvo imamos ne atsakovo asmeninėms reikmėms, bet bendriems šeimos reikalams. Tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje pati ieškovė teigia, kad su atsakovu kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 2008 m. kovo mėnesio. Taigi, paskolinių santykių atsiradimo metu šalys vedė bendrą ūkį, kokiems asmeniniams atsakovo poreikiams galimai buvo paimtos lėšos ieškovė nenurodė. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovas piktnaudžiavo alkoholiu, buvo azartiškas lošėjas nenustatyta. Esant tokioms faktinėms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad iš paskolinių santykių kilusios prievolė yra asmeninės atsakovo prievolės, todėl nėra teisinio pagrindo kompensacijos priteisimui.

Dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą

Ieškovės teigimu, santuokos metu įsigytos šias transporto priemones OPEL COMMODORE, v.n. (duomenys neskelbtini) AUDI 80, v.n. (duomenys neskelbtini) VW PASSAT, v.n. (duomenys neskelbtini) RENAULT 21, v.n. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) OPEL CALIBRA, v.n. (duomenys neskelbtini) kurios registruotos E. Ž. vardu, bei transporto priemonę (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) registruotą R. Ž. vardu. Ieškovė nurodo, jog atsakovas neturėdamas ieškovės sutikimo, perleido šalims priklausančias transporto priemones, taip sumažindamas šalių bendrąją jungtinę nuosavybę. Bendra transporto priemonių vertė - 12 500 Lt. Todėl atsakovas privalo kompensuoti nuosavybės sumažėjimą 6250 Lt. Kaip matyti iš byloje pateiktų VĮ „Regitra“ pažymų, 2009 m. kovo mėnesį šalys turėjo aukščiau nurodytas transporto priemones (t. I., b.l. 15-17). Nuo 2010-11-03 nei ieškovės, nei atsakovo vardu registruotų transporto priemonių nėra (t. I., b.l. 18-19). Ieškovė reikalavimą priteisti kompensaciją iš esmės grindžia vieninteliu teiginiu, kad atsakovas, perleidęs, jo vardu registruotas transporto priemones, su ieškove neatsiskaitė, jokių duomenų, kaip, kokiomis aplinkybėmis buvo perleistos transporto priemonės byloje nepateikta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo perleistos ne tik atsakovo bei ir ieškovės vardu registruotos transporto priemonės. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 – 220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi, įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovo nurodomo fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji pareiga šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Įro­di­nė­ji­mo pa­rei­ga įvyk­do­ma nu­ro­dant tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus ir juos pa­tvir­ti­nan­čius įro­dy­mus, ren­kant ir pa­tei­kiant įro­dy­mus. Taigi, ieškovei ne­įvyk­džius įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gos, pirmosios instancijos teis­mas pagrįstai reikalavimą dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą atmetė kaip neįrodytą.

Esant nurodytiems argumentams apeliantės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apylinkės teismo buvo atmestas reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo naikintina ( C P K 330 straipsnis ). Šio ieškovės reikalavimo dalyje priimtinas naujas sprendimas – iš atsakovo priteistinas 15 321 Lt išlaikymo įsiskolinimas ieškovei. Teisėjų kolegija kitas teismo sprendimo dalis laiko pagrįstomis ir teisėtomis ( C P K 263 straipsnis), todėl jos paliktinos nepakeistos.

Paduodama apeliacinį skundą ieškovė buvo sumokėjusi 400 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios dalies žyminio mokesčio atleista Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-27 nutartimi. Kadangi apeliacinis skundas tenkintas tik dalyje dėl reikalavimo priteisti išlaikymo įsiskolinimą, už kurį žyminis mokestis nemokėtinas (CPK 83 str. 1 d. 2 p.), o kiti apeliantės reikalavimai iš esmės netenkinti – žyminis mokestis jai už apeliacinį skundą nepriteistinas.

Tenkinus ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo pagal C P K 96 straipsnio 1 dalies taisykles priteistinas žyminis mokestis valstybei.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo E. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) 15 321 Lt (penkiolika tūkstančių tris šimtus dvidešimt vieną litą) išlaikymo įsiskolinimą ieškovei R. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini)

Iš atsakovo E. Ž. priteisti 459,63 Lt žyminį mokestį valstybei.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.