- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-08
- Bylos Nr.
- A-143-926-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- V. C.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Trečiasis asmuo
- O.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims O. N., I. B., N. B. dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. C. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 11 – 14), kurį patikslino (T 1, b. l. 4 – 7), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Teisingumo ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-86 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-113. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą (T 1, b. l. 71 – 73, 135 – 139).
Pareiškėjas nurodė, kad Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-86 buvo atleistas iš antstolių, kadangi neįgijo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Pažymėjo, jog, siekdamas įgyti aukštąjį išsilavinimą, įstojo į Mykolo Romerio universitetą, studijuoti pradėjo 2002 m. rugsėjo 1 d. Iki 2006 m., atsižvelgiant į Biržų rajono savivaldybės poliklinikos Gydytojų konsultacinės komisijos 2003 m. gruodžio 8 d. išvadą Nr. 1992 ir 2005 m. sausio 26 d. išvadą Nr. Z-150, jam buvo suteiktos akademinės atostogos; buvo priverstas sustabdyti studijas Mykolo Romerio universitete, todėl negalėjo jų užbaigti iki 2007 m. spalio 1 d. Nurodė, kad laikė egzaminus ir šiuo metu yra 4 kurse, studijas planuoja baigti 2008 m. liepos 1 d. Iš atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovas, Teisingumo ministerija) negavo jokių raginimų ar pastabų dėl akademinių atostogų, dėl to pagrįstai tikėjosi, kad laikotarpis, kuriuo jis sirgo, laikytinas pagrįstu ir pateisinamu, todėl jam bus suteikta galimybė baigti studijas ir nebus taikomas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme numatytas terminas. Pareiškėjas nurodė, kad 1996 m. baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, todėl gali įgyti ir antrąjį – teisinį išsilavinimą. 2002 m. ir 2006 m. išlaikė kvalifikacinius antstolio atestacijos testus. Pažymėjo, jog tiek Antstolių įstatymas, tiek Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. Antstolių įstatymo 12 straipsnyje yra pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas. Šiame sąraše nėra numatyta tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio jis buvo atleistas, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Antstolių įstatymas laikytinas specialiąja įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-86, kuris remiasi tik Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, prieštarauja Antstolių įstatymui, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, yra nepagrįstas ir naikintinas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų pinigų ar turto, perimto ir neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos (toliau – Tvarka) 8 punkte nustatytas reikalavimas yra neproporcingas ir neprotingas, kadangi šiuo metu jis turi apie 3000 bylų ir jų visų inventorizuoti per 5 dienas yra fiziškai neįmanoma. Pažymėjo, kad, tvarkydamas vykdomąsias bylas, yra įdėjęs daug darbo, t. y. atlikęs veiksmus, už kuriuos jam nėra atlyginta. Šių klausimų sprendimas ir jo turėtų sąnaudų atlyginimas nėra patvirtintas Tvarkoje ir Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakyme Nr. 7P-113, todėl ir šis įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog valdžios galias riboja Konstitucija, 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, 52 straipsniui, kuriame numatyta, kad valstybė laiduoja socialinę paramą ligos atveju, 53 straipsniui, kuriame numatyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Įstatymo normos gali prieštarauti Konstitucijai, nes jos pažeidžia jo kaip antstolio teisėtus lūkesčius tęsti iki įstatymo įsigaliojimo vykdytą antstolio veiklą, dėl pateisinamos priežasties ir be jo kaltės, t. y. dėl sunkios ligos, iki įstatyme nustatyto termino nespėjus įgyti įstatymo reikalaujamo aukštojo teisinio išsilavinimo. Toks teisinis reguliavimas, kai įstatyme nėra numatyta jokių išlygų, turėtų būti vertinamas kaip nesuderinamas su teisinės valstybės principu ir jo neatsiejamu elementu – teisėtų lūkesčių apsauga, asmens teisiniu tikrumu ir teisiniu saugumu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 39 – 41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, jog antstoliu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Kadangi pareiškėjas Teisingumo ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento ir jis pripažįsta šią aplinkybę, Teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Taikant pagal analogiją administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, šiuo atveju netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidimą, dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis turi įspėjamąją reikšmę. Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra vienas kitam prieštaraujantys. Aplinkybė, jog specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, jog Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Nėra teisinio pagrindo manyti, kad Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-86 prieštarauja Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Atsakovas nurodė, kad Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 7P-113 yra įvykdytas ir vykdomosios bylos perduotos. Šis įsakymas yra tiesiogiai susijęs su Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-86. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Teisingumo ministeriją dėl Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-113 nustatyto termino pratęsimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu (T 1, b. l. 214 – 221) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą; nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą; nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikino pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-86 ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-113 galiojimą.
Teismas, spręsdamas dėl Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-86 teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymas Nr. IX-876) 4 straipsnio 1 dalimi, Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymas Nr. IX-877) 5 straipsnio 1, 2 dalimis, Aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. įstatymas Nr. VIII-1586) 2 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi (2006 m. liepos 18 d. redakcija). Teismas nustatė, kad pareiškėjas dar nėra baigęs teisės krypties studijų Mykolo Romerio universitete; teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad studijas ketina baigti 2009 m. rudenį. Teismas padarė išvadą, kad iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėjas neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Teismas pažymėjo, jog Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atvejai, kada asmuo atleidžiamas iš antstolių. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatytos Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Šiomis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą. Šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga – iki 2007 m. spalio 1 d. jie galėjo dirbti antstoliais, neturėdami Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Jei asmuo iki pereinamojo laikotarpio pasibaigimo neįgijo nustatyto išsilavinimo, laikytina, kad asmuo, dirbantis antstoliu, neatitinka antstolio pareigybei taikomų reikalavimų. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, toks asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Teismas padarė išvadą, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui. Teisingumo ministras, priimdamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-86, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, jo panaikinti pareiškėjo nurodytu pagrindu (prieštaravimu Antstolių įstatymui) nėra teisinio pagrindo. Teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl ligos buvo nutraukęs studijas iki 2005 m. sausio 1 d., vėliau dėl ligos jam suteiktos akademinės atostogos iki 2006 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad tuo metu, kai sirgo ir nesimokė, dirbo antstoliu. Kaip dar vieną priežastį, dėl ko laiku nebaigė studijų, pareiškėjas nurodė didelį darbo krūvį. Teismas pažymėjo, jog Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nėra numatyta išimčių, kada nustatytas 2007 m. spalio 1 d. terminas galėtų būti pratęsiamas (dėl ligos ar pan.). Kadangi pareiškėjas iki nustatyto termino neįgijo reikiamo išsilavinimo ir jokių išimčių dėl nustatyto termino nenustatyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatliko (neatitinka) antstolio pareigybei keliamų reikalavimų ir buvo pagrįstai atleistas iš antstolių. Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-86 yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, spręsdamas dėl Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-113 teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi, Tvarka. Pažymėjo, jog Teisingumo ministro įsakymas dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo yra tiesiogiai susijęs su Teisingumo ministro įsakymu, kuriuo antstolis atleidžiamas iš antstolio pareigų. Atleidžiant ar atleidus antstolį, Teisingumo ministras turi priimti įsakymą dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008. Vadovaudamasis Tvarkos 3, 8, 9, 14 punktais, teismas padarė išvadą, kad antstolis, žinodamas, kad bus atleistas iš antstolio pareigų, privalo laiku pasirūpinti inventorizavimo aktų ir kitų dokumentų perdavimu, tai yra antstolio funkcijos. Atsižvelgęs į Tvarkoje įtvirtintą nuostatą, kad jei antstolis nurodytu laiku nurodytų aktų nepateikia ar dėl objektyvių aplinkybių šie aktai negali būti pateikti, antstolio veiklos inventorizavimą atlieka Lietuvos antstolių rūmai kartu su paskirtu perimančiuoju antstoliu, teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad Tvarkos 8 punkte nustatytas reikalavimas yra neproporcingas ir neprotingas, kadangi šiuo metu jis turi apie 3000 bylų ir jų visų inventorizuoti per 5 dienas yra fiziškai neįmanoma, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje nenagrinėtinas klausimas dėl pareiškėjo turėtų sąnaudų atlyginimo, be to, tai neturi įtakos Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-113 teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008). Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I575-10/2009. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė kitų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad šis įsakymas turi būti panaikintas. Teismas nenustatė, kad būtų buvusi pažeista šio įsakymo priėmimo procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas. Nesant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnyje numatytų ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindų, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 7P-113 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas, spręsdamas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies pagrindu, vadovaudamasis Teismo antstolių įstatymo (2000 m. spalio 10 d. įstatymas Nr. VIII-1993) 7 straipsnio 3 punktu, Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2000 m. spalio 10 d. įstatymas Nr. VIII-1994) 2 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, padarė išvadą, kad teismo antstoliai, įsigaliojus Teismo antstolių įstatymui, žinojo, jog per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio pereinamojo laikotarpio trukmė buvo nustatyta atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, septynerių metų terminas laikytinas protingu terminu įgyti nustatytą išsilavinimą. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimais. Atsižvelgęs į antstolio kaip viešąsias funkcijas atliekančio asmens pareigybės specifiką, į įstatymų leidėjo diskreciją, teismas pabrėžė, kad įstatymuose nustatytas terminas laikytinas protingu terminu įgyti reikiamą išsilavinimą. Tai, jog tam tikras asmuo gali būti nepajėgus dirbti ir kartu mokytis aukštojoje mokykloje, yra subjektyvi aplinkybė, kuria negali būti pateisinamas reikiamo išsilavinimo neįgijimas įstatymo nustatytu laiku. Tai, kad 1997 m. toks išsilavinimo reikalavimas teismo antstoliams nebuvo taikomas, nereiškia, kad, atsižvelgiant į antstolio pareigybės specifiką, vėliau negali būti nustatyti atitinkami išsilavinimo reikalavimai. Tai yra įstatymų leidėjo diskrecija. Tai, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme pereinamojo laikotarpio terminas buvo numatytas iki 2007 m. spalio 1 d., o Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatyme šis laikotarpis buvo susietas su Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo data, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d., vertintina kaip įstatymo leidėjo diskrecija patikslinti nustatytus reikalavimus naujai sureguliuojant tam tikrus teisinius santykius. Šio termino pakeitimas ir sutrumpinimas vienu mėnesiu nevertintinas kaip esminė aplinkybė, sutrukdžiusi antstoliams pasirengti atitinkamiems pasikeitimams. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo doktriną, teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas neperžengė savo diskrecijos ribų pakeisdamas terminą, t. y. sutrumpindamas jį vienu mėnesiu. Teismas taip pat pabrėžė, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme įstatymų leidėjas nenustatė išimčių, dėl kurių terminą įgyti reikiamą teisinį išsilavinimą būtų galima pratęsti. Teismo manymu, pareiškėjo teisėtas lūkestis, kad, neįgijęs reikiamo antstoliui išsilavinimo, jis galės dirbti antstoliu iki 2007 m. spalio 1 d., nebuvo pažeistas. Pareiškėjui pradėjus eiti antstolio pareigas 1998 m. gruodžio 30 d., nekilo teisėtas lūkestis, kad jis, neturėdamas reikiamo teisinio išsilavinimo, galės dirbti šį darbą neribotą laiką. Įvertinus šios pareigybės specifiką, įskaitant jos tiesioginę sąsają su būtinu teisinių žinių turėjimu, nė vienam asmeniui, pradedančiam eiti šias pareigas, negali kilti teisėtas lūkestis, kad nereikės įgyti reikiamo teisinio išsilavinimo šiai pareigybei vykdyti. Teismas konstatavo, jog nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, joje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas ir prašymas atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėjo, jog, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 5 dalimi, priėmus sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, reikalavimo užtikrinimo priemonė panaikinama.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 2 – 6) prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą; 3) priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas visiškai neatsižvelgė į priežastis, kodėl jis laiku nespėjo įgyvendinti įstatymų leidėjo nustatyto išsilavinimo reikalavimo. Studijų negalėjo užbaigti laiku dėl objektyvių priežasčių – ligos (diagnozuoto onkologinio susirgimo). Toks formalus požiūris pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus. Tęsia studijas ir jas planuoja baigti 2009 m. rudenį. Objektyviai galėjo tikėtis, jog jam bus pritaikyta išimtis ir terminas įgyti reikiamą išsilavinimą bus pratęstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-379/2009).
2. Siekė išsilavinimo ir niekada nesitikėjo, kad be išsilavinimo galės dirbti antstoliu neribotą laiką. Liga negali būti tapatinama su neveikimu. Dėjo visas pastangas, kad pasveiktų, todėl terminas įgyti reikiamą išsilavinimą turi būti pratęstas. Konstitucijoje įtvirtintas asmens teisėtų lūkesčių principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą reformos atveju numatyti ne tik optimalų pereinamąjį laikotarpį, bet ir atitinkamas pateisinamas išlygas, kurios leistų kompetentingoms valdymo institucijoms išimtiniais atvejais motyvuotai pratęsti tokį laikotarpį konkrečiam asmeniui. Teismas, nemotyvuotai pasisakydamas, kad nepažeistas teisėtų lūkesčių principas, sudarė prielaidas pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 10 – 11) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teisės aktai nesuteikia galimybės pratęsti nustatytą terminą išsilavinimui įgyti, todėl Teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų, o šis neturėjo jokio pagrindo tikėtis, jog terminas bus pratęstas.
2. Išimčių nenustatymas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme negali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisingumo ministras, veikdamas kaip antstolių darbdavys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18-797/2007) ir įvertinęs antstolio profesijos ypatumus (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas), privalėjo taikyti Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio normas ir atleisti pareiškėją.
3. Tai, jog pareiškėjas dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįgijo išsilavinimo, vertinama kaip subjektyvi aplinkybė. Pareiškėjas įstojo į universitetą tik 2002 m., o tai rodo jo nelabai atsakingą požiūrį į karjeros perspektyvas.
4. Ginčo teisinis santykis reglamentuotas įstatymo, todėl nėra pagrindo vadovautis tik teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Sutinka su teismo išvada dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtinumo ir motyvais dėl pereinamojo laikotarpio trukmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad atsakovo 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėjas buvo įrašytas į Lietuvos antstolių sąrašą tuo metu galiojusio (nuo 2002-05-29) Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalies pagrindu. Tai reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas viešo konkurso būdu būti paskirtas antstoliu, tuo metu atitiko Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą studijuoti, kad įgytų aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t. y. jo mokymasis Mykolo Romerio universitete buvo pripažintas atitinkančiu Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą studijuoti. Taip pat tai reiškia, kad pareiškėjo tolimesnis darbas antstoliu buvo siejamas su būtinumu iki šio įstatymo nustatytos datos (iki 2007-10-01) įgyti Antstolių įstatymo reikalaujamą aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir kad toks būtinumas jo buvo suvokiamas pasirenkant atitinkamą elgesio modelį. Dėl išvardintų aplinkybių galima konstatuoti, kad teisės taikymo požiūriu pareiškėjui negalėjo atsirasti teisėtų lūkesčių dirbti antstoliu po 2007 m. spalio 1 d. be paminėto aukštojo išsilavinimo.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas neįgijo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalaujamo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo nei iki 2007 m. spalio 1 d., nei iki pirmosios instancijos teismo bylos išnagrinėjimo iš esmės. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei teisingai išsprendė šį administracinį ginčą.
Kolegija taip pat pažymi, kad, aiškinant šioje administracinėje byloje taikytinas materialinės teisės normas, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų jau išnagrinėtose analogiškose, iš esmės panašiose bylose (šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1887/2008 ir 2008-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1892/2008), kuriose buvo sprendžiami tie patys teisės aiškinimo klausimai. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl kolegija taip pat konstatuoja, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis laikytinas lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu ir dėl to nesikerta su pastarojo įstatymo 12 straipsniu, kuriame išvardinti antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejai.
Atsakydama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kolegija pažymi, kad Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Atsižvelgdama į tai bei į aukščiau nurodytus argumentus dėl teisėtų lūkesčių nebuvimo, kolegija neįžvelgia pareiškėjo nurodytų prieštaravimų tarp Konstitucijos ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto Mykolo Romerio universiteto 2009 m. gruodžio 21 d. jam išduoto bakalauro diplomo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šiuo dokumentu patvirtinta faktinė aplinkybė apie aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą negali būti pripažinta reikšminga bylai, nes (kaip apeliacinės instancijos teismui nurodė ginčo šalys) pareiškėjas savo noru (prašymu) pasitraukė iš antstolių iki šio diplomo išdavimo. ABTĮ taikymo požiūriu pastaroji faktinė aplinkybė yra reikšminga tuo aspektu, kad šioje byloje skundžiamų atsakovo įsakymų panaikinimas netektų teisinės reikšmės, t. y. pareiškėjo prašoma apginti tariamai pažeista teisė negali būti teismo apginta nei vienu iš ABTĮ 88 straipsnio nustatytų būdu (ABTĮ 5 str. 1 d., 92 str.). Be to, ši aplinkybė savaime nepaneigia aukščiau nurodytų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.