Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namams, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2.1. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. ir tuo metu nebuvo užtikrintas jo privatumas kartą per savaitę naudojantis dušu. Be to, mano, kad vieno karto per savaitę nusimaudyti po dušu nepakanka, kad būtų tinkamai palaikoma kūno švara.

2.2. Nurodo, kad maudymosi metu jį nuogą stebėdavo kiti nuteistieji ir pareigūnai / pareigūnės pro stebėjimo langelį duryse. Tokiu būdu buvo pažeistas jo orumas, pareiškėjas jautėsi nepatogiai, pažemintas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 50 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).

6. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52–858/2015).

7. Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos per 3 m. terminą, gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).

8. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

9. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė itin didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą.

10. Nustatyta (b. l. 28–29), kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuris patenka į pareiškėjo skunde nurodytą intervalą, Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., bet skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 3), nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 14 d. Vadinasi, galėtų būti sprendžiamas klausimas tik dėl galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

Dėl naudojimosi dušu ir privatumo pažeidimo

11. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

12. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).

13. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte.

14. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešimo ir pateiktų fotonuotraukų (b. l. 10, 17–19) matyti, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

15. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neužtikrinant privatumo naudojantis dušu buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams, todėl pareiškėjas, įrodinėdamas orumo pažeidimą, turėjo aiškiai pagrįsti, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K organizuodama nusiprausimą duše. Teisiniais argumentais savo teisių pažeidimo nepagrindus, t. y. nenurodžius, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K, vien tik skunde nurodytais abstraktaus pobūdžio argumentais nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

16. Įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais ir neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė pareiškėjo teises, ar kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan. Todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, dušo vietos yra atskirtos pertvaromis (šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktos nuotraukos), todėl negalima sutikti su pareiškėjo skundo argumentais dėl jokio privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

17. Nenustačius pažeidimų, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K įgyvendindama suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu, teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, t. y. Lukiškių TI-K veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A858–610/2013, 2015 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

18. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.