Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-01-11 · Administracinė byla Nr. A-1048-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-11
Bylos Nr.
A-1048-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07424-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1048-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07424-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 7S-927; 2) priteisti iš Kalėjimų departamento, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 13 040,60 Lt; 3) priteisti iš atsakovų Kalėjimų departamento, VSDFV Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 3 331,72 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kalėjimų departamento 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu jam buvo paskirta 1 293,68 Lt valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis sumažinta valstybinė pensija. Skundą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, taip pat konstituciniais teisinės valstybės principais ir aiškino, kad neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam turi būti grąžinta. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad iki šiol nėra nustatyta sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka ir mechanizmas.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas, atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, o Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), o 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Atsakovai pažymėjo, kad yra pagrindas pareiškėjui išmokėti tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusią pensijos dalį. Atsakovai teigė, kad Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 14 d. raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė skundą atsakovui VSDFV Vilniaus skyriaus atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad 2013 m. sausio 1 d. VSDFV Vilniaus skyrius iš Kalėjimų departamento perėmė pareiškėjo valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, mokėjimą, šio straipsnio pagrindu sumažintos valstybinės pensijos mokėjimas buvo tęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus, išmokėti G. J. 3 331,72 Lt (964,93 Eur) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo; kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnių nuostatas buvo perskaičiuota ir pareiškėjui mokama sumažinta pensija. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo pensija 2010–2013 metais, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo sumažinta teisėtai ir pagrįstai.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 23 d. prašymu prašė suteikti informaciją ir pareiškėjui informacija skundžiamu sprendimu buvo suteikta. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neprašė išmokėti neišmokėtą valstybinę pensiją ir skundžiamame sprendime dėl to nepasisakyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog Kalėjimų departamentas nesuteikė jo prašytos informacijos ar kad ją suteikė netinkamai, kad gavo ne tokią informaciją, kurios prašė. Teismas konstatavo, kad taip pat nenustatė nurodytų aplinkybių, todėl padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, neturėdamas įrodymų dėl kilusio ginčo, tačiau atsižvelgęs į atsakovų atsiliepimus nusprendė, kad pensiją mokančios institucijos aiškiai išreiškė savo poziciją, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl to nėra pagrindo atmesti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, ir priimti naują sprendimą, kuriuo iš atsakovų Kalėjimų departamento, VSDFV Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento bei VSDFV Vilniaus skyriaus, priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią sumažintos valstybinės pensijos dalį – 13 040,60 Lt.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo skundu pareikšti reikalavimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas pažymi, kad iki šiol nėra nustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis nesutiko, jog būtų sustabdyta administracinė byla, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikimo Konstitucijai, tačiau jis nesuprato, jog nesustabdžius administracinės bylos, teismas ją išnagrinės pagal galiojančius teisės aktus ir jo skundą atmes. Taip pat pareiškėjas teigia, kad net ir Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, tai nereikštų, jog pareiškėjas netektų reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsniu. Pareiškėjas nurodo, kad neginčija teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl Kalėjimų departamento sprendimo panaikinimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsakovai vadovaujasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir teigia, kad pareiškėjo pensija ginčo laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo mažinama teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. J. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta nepagrįstai, todėl nusprendė priteisti dėl nurodytos teisės normos taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 964,93 Eur (3 331,72 Lt). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta pagrįstai. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priteisti jam nuo 2010 metų iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (13 040,60 Lt) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Taip pat, kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą ir konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nepripažįstant pagrįstais pareiškėjo apeliaciniame skunde bei papildomai pateiktuose prieštaravimuose dėl atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, išdėstytos pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjui karių ir pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek praktikoje, suformuotoje iki Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo priėmimo, tiek praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo priėmimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2013 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-738/2013; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; kt.).

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad iki šiol nėra nustatytas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo sudariusių valstybinių pensijų nepriemokos kompensavimo mechanizmas, todėl pareiškėjui turi būti priteista dėl nurodytos teisės normos taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemoka.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje išreikšti įstatymų leidėjo ketinimai parengti būtinus teisės aktus, kuriuose būtų numatyta Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Kalbant apie šiuos ketinimus nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste, pastebėtina, kad, viena vertus, jie nėra skirti pašalinti Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų pritaikymo padarinius, nes, kaip jau buvo nurodyta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kita vertus, tokie ketinimai suteikia suinteresuotiems asmenims (pensijų gavėjams, kuriems išmokamos pensijos buvo sumažintos, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių kategorijai priklauso ir pareiškėjas) tam tikrus teisėtus lūkesčius atgauti dėl tokio sumažinimo neišmokėtas pensijų dalis ateityje. Tačiau jie (aptariami ketinimai) dėl savo teisinės prigimties negali būti siejami su pačios teisės į neišmokėtas pensijų dalis atsiradimu ta prasme, kad teismas vien dėl to, kad per tam tikrą laiką nurodyti ketinimai dar nebuvo realizuoti, galėtų pripažinti pensijos gavėjo teisę į tam tikrą (dėl Laikinojo įstatymo taikymo) neišmokėtos pensijos dalį ir apginti ją tokios nepriemokos priteisimo būdu. Todėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintą valstybinės pensijos dalį pagrindimas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis kolegijos nepripažintinas pagrįstu. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinėse bylose (žr., pvz., 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1088/2014).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja CK 6.263 straipsnį, nustatantį pareigą atlyginti padarytą žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paduotame skunde be kita ko prašė priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (13 040,60 Lt) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ginčijo atsisakymą sumokėti šią nepriemoką, t. y. pareiškėjas nereiškė reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą dėl jam sumažintos ir neišmokėtos pensijos. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ribas, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų dėl CK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, taikymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė