Kauno apygardos teismo nutartis

2015-03-05 · Civilinė byla Nr. 2A-619-260/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-05
Bylos Nr.
2A-619-260/2015
Teisminio proceso Nr.
2-17-3-01078-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Pareiškėjas
A. V.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Civilinė byla Nr. 2A-619-260/2015,Proceso Nr. 2-17-3-01078-2014-6,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 114.11; 121.14; 121.21; 128.2;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1383-598/2014 pagal pareiškėjos A. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu (b.l. 1–4), kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad M. P., mirusi 1936 metais, savo vaikams P. P., I. P., J. P., M. S. ir anūkui J. S. po mirties paliko 13,50 ha žemės, dalis kurios (5,53 ha) buvo parduota R. D., todėl likusios žemės dalis yra 7,97 ha. Jonavos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose - 1949–1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje yra įrašytas M. S., I. ūkis, skiltyje „žemė“ nurodytas skaičius „7,50“. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). M. S. mirė 1987 m. birželio 2 d., o po jos mirties palikimą priėmė testamentinė įpėdinė, pareiškėjos motina E. N.. E. N. mirė 1995 m. balandžio 16 d., todėl ji neturėjo teisės pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. S. turtą. Palikimą, atsiradusį po E. N. mirties, priėmė pareiškėja, todėl ji paveldėjo ne tik palikėjai priklausiusį turtą, bet ir teisę į nuosavybės atkūrimą. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas siekiant atkurti nuosavybės teises į M. S. valdytą žemės sklypą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą (b.l. 35–40) prašė pareiškimą atmesti, kadangi pareiškėja teismui nėra pateikusi dokumentų ar kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių apie M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 7,50 ha žemės sklypą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b.l. 130–138) pareiškimą tenkino iš dalies, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S., mirusi 1987 m. birželio 2 d., iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,50 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), kurią ji įgijo paveldėjimo būdu po motinos M. P. mirties. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu. Likusioje dalyje pareiškimą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėja A. V. 2000 m. sausio 14 d. pateikė prašymą Jonavos rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M. S., mirusios 1987 m. birželio 2 d., turėtą žemę (duomenys neskelbtini). 1987 m. gegužės 6 d. testamentu M. S. visą savo turtą paliko pareiškėjos motinai E. N.. Testamentinė M. S. įpėdinė E. N., kuri visą jai priklausantį turtą testamentu paliko dukrai A. V. ir sūnui V. N., mirė 1995 m. balandžio 16 d. Teismas, vadovaudamasis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiam mirus – jų sutuoktiniui, tėvams, vaikams, pripažino, kad pareiškėjos motina E. N. taptų pretendente į M. S. turėtą žemę, bet kadangi ji 1995 m. balandžio 16 d. mirė ir testamentu savo turtą paliko dukrai A. V., tai jai transformavosi teisė pretenduoti į žemės nuosavybės teisės atkūrimą. Teismas nustatė, kad M. P. nuosavybės teises su išperkamaisiais mokesčiais į 13,50 ha žemės įgijo 1929.X.9 nutarimu. M. P. mirė 1936 m. gruodžio 11 d. ir savo turėtą žemę testamentu paliko savo vaikams. Kauno apskrities Ipotekos įstaiga „Vyriausybės žiniose“ paskelbė, kad 1938 m. sausio 20 d. 11 val. bus svarstomi M. S., J. S., P., I. ir J. P. prašymai įrašyti jų turtus į ipotekos knygas pradinio įrašymo tvarka, t. y. turtą (duomenys neskelbtini), iš žemės skl. Nr. 4, ploto 13,50 ha su trob. Nurodyta, kad turtas įgytas po M. P. mirties pagal testamentą tokiomis dalimis: M. S. teisės į 1,50 ha, J. S. - į 1,50 ha, P., I. ir J. P. – į 10,50 ha bendrai lygiomis dalimis. Turtas apsunkintas Lietuvos valstybei skola – 1730,80 Lt išperkamųjų mokesčių ir suvaržymu, numatytu Žemės reformos įstatymo 38 ir 43 str. Teismas sprendė, kad šie duomenys patvirtina, jog po M. P. mirties skolomis apsunkintą turėtą 13,50 ha žemės sklypą turėjo paveldėti M. S. (teises į 1,50 ha), J. S. (teises į 1,50 ha), P., I. ir J. P. (lygiomis dalimis teises į 10,50 ha) tuo metu galiojusio 1936 m. Ipotekos įstatymo (VŽ, 1936.XII.4, Nr.560-3892) nustatyta tvarka įrašius jų nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą į ipotekos knygas. Byloje duomenų apie M. S. teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimą byloje nėra, tačiau teismas sprendė, kad kiti byloje pateikti netiesioginiai įrodymai iš esmės patvirtina, kad tiek M. S., tiek kiti M. P. testamentiniai įpėdiniai savo kaip turtinių teisių perėmėjų teises į 13,50 ha žemės sklypą galimai buvo įgyvendinę tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, ką patvirtina ir jų vėlesni veiksmai, nes valstybė buvo išdavusi leidimus perleisti jiems priklausančias turto dalis arba jiems buvo siunčiami pranešimai apie paskaičiuotų išperkamųjų mokesčių mokėjimo tvarką ir pan., t. y. jie veikė, kaip paveldėto turto savininkai. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad M. S. savo teises į paveldėtą žemę būtų perleidusi tretiesiems asmenims, darė išvadą, kad byloje pakanka duomenų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,50 ha žemės, kurią ji įgijo paveldėjimo būdu po motinos M. P. mirties. Teismas, nors ir nesant byloje duomenų apie tai, kokiu būdu paveldėtos žemės dalys vėliau tarp brolių P., I. ir J. P. buvo pasidalintos, atsižvelgęs į tai, kad P. P. savo žemės dalį (3,5 ha) perleido kitiems dviem broliams, o vėliau I. P. savo žemės dalį (6 ha) perleido R. D., sprendė, kad 1940 m. likusi žemės dalis – 7,50 ha, M. P. įpėdinių buvo naudojama taip: M. S. – 1,50 ha, J. S. - 1,50 ha, J. P. – 4,50 ha (iš broliams bendrai priklausiusios 10,50 ha žemės dalies perleidus 6,00 ha, turėjo likti 4,50 ha). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. nuosavybės teise valdė ne tik 1,5 ha paveldėtą žemės dalį, bet ir sūnui J. S. (1,50 ha) ir broliui J. P. (4,50 ha) priklausiusias žemės dalis, t. y. iš viso 7,50 ha, kurias sūnus J. S. ir brolis J. P. (prieš išvykdamas į Ameriką) perleido M. S., nurodė, kad pagal Lietuvoje 1918-1940 metais galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnį nuosavybės teisė buvo suprantama kaip teisė, įgyta įstatymų nustatyta tvarka išskirtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens turėti, naudoti ir rikiuoti turtą. Pagal iki nekilnojamojo turto neteisėto nusavinimo galiojusius civilinės teisės įstatymus nuosavybės teisių į tam tikrą turtą buvimą galima pripažinti tik konstatavus, kad asmenys įstatymų nustatyta tvarka buvo įgiję teisę išskirtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens turėti, naudoti ir rikiuoti turtą. Nekilnojamasis turtas galėjo būti perleidžiamas tik sudarant pirkimo–pardavimo sutartį (atliekant pirkimo aktą) arba turtą dovanojant. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo I dalies 1417 straipsnis nustatė, kad visų nekilnojamųjų turtų pardavimas atliekamas pirkimo aktais. Nekilnojamojo turto pardavimas, kuris nėra atliktas tvirtybinio akto forma, neturi galios. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo I dalies 1420 straipsnis numatė, kad pirkimo aktas daromas notarine tvarka ir virsta tvirtybiniu aktu, patvirtinus jį Vyresniajam Notarui. Teismas, vertindamas pareiškėjos pateiktą Kauno apskrities archyvo 2000 m. lapkričio 16 d. pažymėjimo Nr. S-33(2) kopiją, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas S. M., I. ūkis. Knygos skiltyje „žemė“ įrašyta „7,50“. Skiltyje „šeimos narių sąrašas“ įrašyta: S. M. – šeimos galva, S. J. – sūnus, P. J. – giminaitė, sprendė, kad šių duomenų pagrindu nėra galimybės nustatyti, kad 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje nurodytas 7,50 ha žemės sklypas buvo valdomas M. S. nuosavybės teise. Teismas šią išvadą padarė atsižvelgęs į tai, kad kartu su M. S. gyveno ir jos sūnus J. S., kuris po M. P. mirties paveldėjo 1,50 ha žemės, į liudytojų parodymus, kad M. S. brolis J. P. išvyko į Ameriką ir jo dalis žemės galimai liko M. S. žinioje, t. y. ji galėjo sūnaus ir brolio žemę naudoti, ją dirbti, t. y. faktiškai naudoti. Teismas pažymėjo, kad faktinis žemės valdymas nėra pakankamas pagrindas nuosavybės teisėms patvirtinti. Dovanojimo ar pirkimo–pardavimo aktas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo būti daromas notarine tvarka, tačiau pareiškėja nei savo pareiškime, nei teismo posėdžio metu konkrečiai nenurodė, kokiais aktais (dovanojimo ar pirkimo–pardavimo) J. S. ir J. P. perleido M. S. jiems priklausančias žemės dalis, nenurodė šių sandorių sudarymo galimos datos ir vietos. Teismas, vertindamas byloje apklaustų liudytojų, kurie galimų sandorių sudarymo laikotarpiu (1939-1940 m.) buvo mažamečiai ir apie M. S. turėtą žemę žinojo daugumoje iš trečiųjų asmenų pasakojimų, parodymus, nurodė, kad nei vienas liudytojas vienareikšmiškai nepatvirtino dovanojimo ar pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo fakto, sandorių sudarymo laikotarpio ir vietos, ir nei vienas nepatvirtino sandorio patvirtinimo fakto pas notarą. Teismas pažymėjo, kad liudytojai iš esmės kalbėjo tik apie žemės naudojimą, jos dirbimą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjos ir suinteresuoto asmens pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų nepakanka nustatyti, kad M. S. į likusią žemės dalį (6,00 ha) įgijo nuosavybės teises dovanojimo ar pirkimo–pardavimo sandorių pagrindu iš sūnaus J. S. ir brolio J. P..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde (b.l. 147–151) pareiškėja prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, netyrė ir neanalizavo visų įrodymų.Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkino tik iš dalies. Bylos nagrinėjimo metu tiek pati pareiškėja, tiek ir liudytojai patvirtino, kad M. S. sūnus J. S. buvo silpnos sveikatos ir neįgalus, todėl paveldėtą 1,50 ha žemę perleido savo motinai M. S.. M. S. paveldėtą žemę – 5,00 ha – 1940 metais perleido ir jos brolis J. P.. Nurodytu laikotarpiu notarų dokumentai, dovanojimo, pirkimo–pardavimo sutartys, testamentai, ipotekos knygos archyvui nebuvo perduoti. Byloje nustatyta, kad M. P. testamentu jai priklaususius 13,50 ha žemės paliko savo sūnums P.ir J. P., anūkui J. S. ir dukrai M. S., tuo tarpu archyvuose duomenų apie tai, kad 1940-1948 metais P. P., J. P. ir J. S. vardu būtų užregistruoti ūkiai ir jie būtų įrašyti į ūkines knygas, nėra. Buvo įregistruotas tik M. S., I. ūkis. 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas M. S., I. ūkis, skiltyje „žemė“ įrašyta 7,50, todėl nurodyti įrodymai patvirtina, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).Prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, liudytojų parodymų nevertino nurodęs, kad liudytojai nacionalizacijos laiku buvo paaugliai. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti liudytojų parodymus, kadangi jie, net ir būdami nepilnamečiais, faktines aplinkybes apie turėtą žemę, jos kiekį ir M. S. gyvenimo aplinkybes puikiai galėjo fiksuoti ir atpasakoti. Be to, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-107-02/2001 buvo apklausti garbingo amžiaus asmenys, kurie patvirtino pareiškėjos prašomus nustatyti faktus.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 158–161) prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus, faktines aplinkybes bei tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje ginčo dėl to, kad M. P. nuosavybės teise valdė 13,50 ha žemės, kurią po mirties testamentu paliko savo įpėdiniams P., I. ir J. P., M. S. ir J. S., nekilo. Taip pat nėra ginčijamos aplinkybės, kad pardavus dalį paveldėtos žemės palikėjams iš viso liko 7,50 ha ir kad M. S. testamentu buvo palikta 1,50 ha žemės. Apeliantė, nesutikdama su teismo nustatytu iki nacionalizacijos M. S. valdytu žemės kiekiu, teigia, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė ne tik paveldėtą 1,50 ha žemės dalį, bet ir J. S. (1,50 ha) ir J. P. (4,50 ha) priklausiusias žemės dalis, t. y. iš viso 7,50 ha. Pareiškėja faktą dėl nurodyto žemės kiekio grindė 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje esančiu įrašu apie M. S., I. ūkį ir knygos skiltyje „žemė“ esančiu įrašu 7,50, tačiau minėtas dokumentas nesudaro pagrindo spręsti apie M. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės kiekį, kadangi šis dokumentas rodo tik fiksuotą faktinę padėtį, kuri buvo 1949-1951 metais, ir negali patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo fakto. Pareiškime dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėja privalo nurodyti konkretų nuosavybės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Bylą nagrinėjęs teismas, išanalizavęs 1918-1940 metais galiojusių teisės aktų normas, pagrįstai konstatavo, kad tuo laikotarpiu nuosavybės teisė buvo suprantama kaip teisė, įgyta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. nekilnojamasis turtas galėjo būti perleidžiamas tik sudarant pirkimo–pardavimo ar dovanojimo sandorius. Pareiškėja, teigdama, kad J. S. ir J. P. savo turimas žemės dalis perleido M. S., turėjo teismui pateikti tiesioginius arba netiesioginius įrodymus, patvirtinančius žemės dalių įsigijimo faktą. Byloje yra visetas archyvinių dokumentų, paneigiančių faktus, kad M. S. iki nacionalizacijos valdė 7,50 ha žemės ar iš J. S. ir J. P. yra įsigijusi kokias nors jos dalis. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas nevertino byloje apklaustų liudytojų parodymų. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus ir atsižvelgdamas į liudytojų amžių, kurie galimų sandorių sudarymo metu buvo nepilnamečiai, ir apie M. S. žemę sužinojo tik iš trečiųjų asmenų pasakojimų, bei į tai, kad nei vienas iš liudytojų nepatvirtino dovanojimo ar pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo fakto, pagrįstai konstatavo, kad liudytojų parodymai nėra pakankami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 7,50 ha žemės. Ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, todėl pareiškėjos prašymas priteisti iš valstybės bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas apeliantės pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą, įrodymų tyrimą ir įvertimą, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje keliami civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir įvertinimą, tinkamo taikymo bei įrodymų pakankamumo dėl apeliantės prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto klausimai.

Remiantis CPK 445 ir 447 straipsniais juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių pareiškėjas negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą, taip pat patvirtinančius, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti. CPK 448 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendime, kuriuo nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, reikia nurodyti ne tik kuriam tikslui nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, bet ir įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu. Pagal CPK 176 straipsnį teismas gali pripažinti juridinį faktą įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadą apie fakto buvimą teismas gali daryti, kai visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008). Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu pareiškėjas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999, 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-47-2005).

Nagrinėjamu atveju apeliantė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriame, siekdama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantė, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nurodė, kad M. S. nuosavybės teises į nurodyto dydžio žemės sklypą įgijo paveldėjimo ir žemės sklypų perleidimo būdu, tačiau nedetalizavo ir nenurodė, kokiais konkrečiais sandoriais M. S. buvo perleista dalis žemės sklypo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šios aplinkybės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos, kad M. P. nuosavybės teise valdytą 13,50 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini) k.), po savo mirties testamentu paliko savo įpėdiniams, t. y. savo sūnums P. P., I. P. ir J. P. (visiems kartu lygiomis dalimis po 3,50 ha), savo dukrai M. S. ir anūkui J. S. po 1,50 ha. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. P. įpėdiniai po jos mirties palikimą priėmė ir dalį paveldėtos žemės - 6,00 ha (atlikus ribų matavimus vietoje pagal išlikusius riboženklius buvo nustatyta 5,53 ha) pardavė R. D., todėl įpėdiniams likusi žemės sklypo dalis 1940 metais yra 7,50 ha. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pripažino, kad paveldėta žemės dalis M. P. įpėdinių buvo naudojama taip: M. S. – 1,50 ha, J. S. – 1,50 ha ir J. P. – 4,50 ha. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad M. S. iki kolektyvizacijos valdė 7,50 ha žemės sklypą, konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad M. S. iki nacionalizacijos jos sūnus J. S. ir brolis J. P. jiems nuosavybės teise priklausiusias žemės dalis pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus perleido nuosavybėn M. S.. Apeliaciniame skunde ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada teigiant, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nepagrįstai nepripažino, kad M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,50 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusio žemės kiekio yra teisinga ir pagrįsta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, netyrė ir neanalizavo visų įrodymų, tačiau kokias konkrečiai teisės normas bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė, kokių įrodymų neištyrė ir neišanalizavo, apeliantė konkrečiai nenurodė. Apeliantės argumentams dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, taikymo esant nekonkretiems, apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiai negali pasisakyti, todėl juos, kaip deklaratyvaus pobūdžio, nesudarančiais pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko ir apeliacinio skundo argumentą dėl liudytojų parodymų nevertinimo. Nors, apeliantės teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, liudytojų parodymų nevertino nurodęs, kad liudytojai nacionalizacijos laiku buvo paaugliai, kad teismas atsisakė vertinti liudytojų parodymus, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra jokio teisinio pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, bylą nagrinėjęs teismas byloje apklaustų liudytojų parodymus įvertino, tačiau pripažino, kad liudytojai, kurie galimų sandorių sudarymo laikotarpiu buvo mažamečiai ir apie M. S. turėtą žemę žinojo daugumoje iš trečiųjų asmenų pasakojimų, vienareikšmiškai nei vienas nepatvirtino dovanojimo ar pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo fakto, sandorių sudarymo laikotarpio ir vietos, ir nei vienas nepatvirtino sandorio patvirtinimo fakto pas notarą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, kadangi, susipažinus su liudytojų parodymų turiniu, nustatyta, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė konkrečių sandorių ir jų sudarymo datos ir vietos, kuriais tiek J. S., tiek ir J. P. M. S. būtų perleidę jiems nuosavybės teise priklausiusią žemę, nei jų patvirtinimo notarine tvarka fakto. Vien bendro pobūdžio nurodymai, kad minėti asmenys M. S. perleido, užrašė ar padovanojo jiems priklausiusias žemės dalis nesant byloje jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šių sandorių sudarymo faktą, taip pat liudytojų parodymams esant nenuosekliems ir netgi prieštaringiems, nėra jokio pagrindo spręsti dėl tokių sandorių sudarymo fakto. Kaip jau buvo nurodyta, pagal formuojamą teismų praktiką juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju ne tik kad byloje apklausti liudytojai, bet ir pati apeliantė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių sandorių, kuriais M. S. buvo perleistos J. S. ir J. P. nuosavybės teise priklausančios žemės dalys, jų sudarymo datos, vietos, todėl pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus ir nepagrįstai nenustatė pareiškėjos prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, nėra jokio teisinio pagrindo. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad apklausti liudytojai patvirtino tik žemės dirbimo, naudojimo faktą, tačiau turto faktinis valdymas nepatvirtina nuosavybės teisių perleidimo.

Apeliacinės instancijos teismas teisiškai nepagrįstais laiko ir kitus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Apeliantės teigimu, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad po M. P. mirties jos turėtą žemę paveldėjo jos vaikai J., I. ir P. P., M. S. bei anūkas J. S., tačiau archyvuose nesant duomenų apie minėtų asmenų, išskyrus M. S., turėtus ūkius 1940-1948 metais, o tik esant duomenims apie M. S. ūkį, esant nurodytoms aplinkybėms dėl to, kad J. S. ir J. P. žemę perleido M. S., teismas nepagrįstai sprendė, kad negali būti nustatytas prašomas juridinę reikšmę turintis faktas. Apeliaciniame skunde apeliantės nurodytame 2006 m. sausio 30 d. Kauno apskrities archyvo rašte Nr. (10.6)V 10-400 „Dėl duomenų pateikimo“ (civilinė byla Nr. A2-6-490/2011, b.l. 24, t. III) yra pranešama, kad išduoti pažymą apie J. P., J. S., P. P. 1940-1948 metais (duomenys neskelbtini) turėtus ūkius negalima, nes nepilnai išlikusiuose archyve saugomuose dokumentuose tokių duomenų nėra. (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos archyvui saugoti perduotos nuo 1949 metų. Įvertinus tai, kad archyvo saugomi dokumentai yra nepilnai išlikę, kad (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos archyvui saugoti perduotos tik nuo 1949 metų, nesutiktina su apeliantės pateiktu minėtame rašte esančių duomenų vertinimu, t. y. kad minėti duomenys patvirtina, jog palikimą po M. P. mirties priėmę J. P., J. S., P. P. ūkių neturėjo ir jų ūkiai nebuvo įregistruoti 1940-1948 metais. Šio laikotarpio duomenų neišlikimas per se negali būti vertinamas kaip paneigiantis minėtų asmenų ūkių turėjimą. Priešingai, byloje esančiame 2001 m. vasario 6 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. T-512-S (civilinė byla Nr. A2-6-490/2011, b.l. 150, t. I) nurodyta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo S. J. buto – ūkio lape įrašyti: S. J. (tėvo vardas nenurodytas), gim. 1921 m., nevedęs, žemės ūkio šeimininkas su samdiniais, motina S. M., gim. 1887 m., dirbanti šeimos narė, samdinys I. A., piemuo. Nurodyti duomenys, priešingai nei kad teigia apeliantė, leidžia spręsti, kad būtent J. S. nurodytu metu buvo laikomas žemė sūkio šeimininku, bet ne jo motina. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1940-1948 metų laikotarpiu M. S. vardu buvo įrašytas ūkis. Tokių duomenų byloje nėra, o priešingai, net ir apeliantės nurodytame Kauno apskrities archyvo 2006 m. sausio 30 d. rašte nurodyta, kad tik 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas M. S., I. ūkis. 2000 m. lapkričio 16 d. Lietuvos archyvų departamento Kauno apskrities archyvo pažymėjime Nr. S-33(2) (civilinė byla Nr. A2-6-490/2011, b.l. 71, t. I) yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1949-1951 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas S. M., I. ūkis. Knygos skiltyje „žemė“ įrašyta „7,50“. Skiltyje „šeimos narių sąrašas“ įrašyta: S. M. - šeimos galva, S. J. – sūnus, P. J. – giminaitė. Daugiau žinių apie M. S. (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų ir daugiau žinių apie iki kolektyvizacijos turėtą žemę, jos įsigijimą nepilnai išlikusiuose archyvinių fondų dokumentuose, nėra. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad šis įrodymas, vertinant jį atsižvelgiant į visus kitus byloje esančius įrodymus, gali patvirtinti faktą, kad M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,50 ha žemę. Teismas jį vertino tik kaip patvirtinantį faktinį žemės naudojimą ir pripažino, kad faktinis žemės valdymas nėra pakankamas pagrindas nuosavybės teisėms atsirasti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Paminėtina, kad minėtame dokumente yra fiksuojama faktinė padėtis, buvusi praėjus devyneriems metams po žemės nacionalizacijos, todėl nurodytas dokumentas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu iki nacionalizacijos įvykusį nuosavybės teisinių santykių pasikeitimą. Nurodytas dokumentas gali būti papildomu žemės valdymo nuosavybės faktą patvirtinančiu dokumentu, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriuose esanti informacija apie iki nacionalizacijos įvykusį nuosavybės į žemę teisinių santykių pasikeitimą galėtų būti papildyta minėtame dokumente esančia informacija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, galiojusias nagrinėjamai bylai aktualių teisinių santykių atsiradimo metu, tinkamai taikydamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas padarė pagrįstą išvadą, kad buvo pagrindas patenkinti tik dalį apeliantės prašymo, kadangi jos nurodytos aplinkybės bei byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad visas žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja apeliantė, sandorių pagrindu buvo perleistas M. S. nuosavybėn, o nacionalizavimo metu buvo nusavintas iš jos. Apeliantė šio fakto neįrodė, net nenurodė (neįvardijo), kokių, kada ir kur konkrečiai sudarytų sandorių pagrindu M. S. atsirado nuosavybės teisė į visą 7,50 ha žemės sklypą, nors nuosavybės atsiradimo pagrindas turi būti nurodytas ir po to konstatuotas tik įsitikinus, kad jis atitiko sandorio sudarymo metu galiojusius įstatymus.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik iš dalies tenkino apeliantės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Teisėjas Raimondas Buzelis