- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-23
- Bylos Nr.
- e2S-695-730/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03006-2026-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LT MEDUS“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Horeca“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LT MEDUS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LT MEDUS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Horeca“ dėl skolos gražinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės 33 500 Eur skolą, 6 procentų procesines metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė su ieškiniu pateikė ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 33 500 Eur ribose, o atsakovės kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto nesant pakankamai ieškovės reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovei atlikti bet kokius mokėjimus, išskyrus atsiskaitymą su ieškove. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymo pagrindas:
2. Ieškovė nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytinos, nes atsakovė yra nesąžininga verslininkė. Nurodo, kad teikia teismui viešai prieinamus komentarus, kuriuose matyti, jog atsakovė dažnai elgiasi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu. Pažymi, kad šiuo atveju egzistuoja ir pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prima facie sąlyga.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 2 d. nutartimi nutarė netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pagrindiniai nutarties motyvai:
4. Nurodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra teisinio pagrindo manyti, jog ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jų galimai pažeistų teisių gynybos būdą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas vertinimo, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, todėl teismas konstatavo, kad yra pagrindas išvadai, kad ieškinys yra prima facie (tikėtinai) pagrįstas.
5. Nurodė, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismui nepateikė duomenų, kurie leistų pagrįstai spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, tai yra apie jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis ji pablogintų padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėjo, kad ieškovė prašymą grindė viešoje erdvėje esančiais atsiliepimais jog atsakovė elgiasi nesąžiningai, tačiau teismas vertino, kad vieši komentarai negali būti tinkamas įrodymas, kadangi negalima patikrinti jų pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, teismas nutarė, kad, nėra pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 33 500 Eur ribose, o atsakovės kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto nesant pakankamai ieškovės reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovei atlikti bet kokius mokėjimus, išskyrus atsiskaitymą su ieškove. Atskirojo skundo argumentai:
5.1. Nurodo, kad atsakovė ignoravo jai ieškovės 2025 m. lapkričio 19 d. pateiktą reikalavimą, kuriuo ieškovė siūlė kompromisą dėl skolų gražinimo akto, mano, kad atsakovė reikalavimą ignoravo, kadangi galimai neturi lėšų skolos gražinimui. Teigia, kad atsakovė laikytina nesąžininga, nes ji nebandė ieškoti kompromiso. Mano, kad atsakovė galimai iššvaistys, realizuos ar perduos tretiesiems asmenims iš ieškovės gautas lėšas, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, nes atsakovė neturės lėšų ir galimybių atsiskaityti su ieškove.
5.2. Nurodo, kad ieškovės atstovai bandė skambinti, rašyti atsakovei, tačiau visi bandymai buvo bevaisiai. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į viešojoje erdvėje esančius komentarus, kurie pagrindžia, jog atsakovė yra nesąžininga, nevykdo sutartinių įsipareigojimų, neatsiskaito už paslaugas, negražina pinigų. Mano, kad ieškovės nurodyti argumentai, pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė yra nesąžininga teisinių santykių šalis, kuri vengia savo kreditorinių įsipareigojimų, todėl būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
9. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovės pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Dėl atskirojo skundo argumentų
10. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas nutarė netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodo kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į viešojoje erdvėje esančius komentarus, kurie pagrindžia, jog atsakovė yra nesąžininga, nevykdo sutartinių įsipareigojimų, neatsiskaito už paslaugas, negražina pinigų. Mano, kad ieškovės nurodyti argumentai, pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė yra nesąžininga teisinių santykių šalis, kuri vengia savo kreditorinių įsipareigojimų, todėl būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad atsakovė taip pat ignoruoja ieškovės pateiktą reikalavimą.
11. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad dėl prima facie sąlygos egzistavimo šiuo atveju ginčo nėra, į tai, kad ieškovė pateikė įrodymus, tikėtinai pagrindžiančius jos reikalavimus, galima daryti išvadą, jog ieškovės ieškinys prima facie yra pagrįstas.
12. Be prima facie sąlygos, kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
13. Lietuvos apeliacinis teismas praktikoje yra pažymėjęs, kad civilinėje teisėje, išskyrus tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl nesąžiningumo, kaip grėsmę sprendimo įvykdymui patvirtinančios aplinkybės, įrodinėjimo pareiga visada tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme ieškinio reikalavimą ir prašo taikyti kitai ginčo šaliai (ar šalims) disponavimo turtu suvaržymus arba kitus ribojimus (CPK 12, 178 straipsniai), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-113-464/2018. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma, todėl kitoks šioje situacijoje įrodinėjimo naštos šalims paskirstymas reikštų, kad atsakovas, aiškiai nežinodamas, ką ieškovas laiko grėsmę jo turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų pateikti jokių atsikirtimų ir įrodinėti priešingai, o tai nebūtų suderinama su šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 12, 17 straipsniai).
14. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų nuspręsti, jog atsakovė veikia nesąžiningai ir ar kelią grėsmę ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pirmiausia ieškovė akcentuoja viešojoje erdvėje esančius komentarus apie atsakovę, tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, viešojoje erdvėje esantys komentarai nėra patikimi įrodymai spręsti ar atsakovė yra nesąžininga, kadangi nėra aišku nei kas yra minėtų komentarų autoriai, nei yra objektyvi galimybė patikrinti viešų komentarų realumą, todėl šiuo aspektu laikytina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl viešojoje erdvėje esančių komentarų patikimo yra pagrįstos. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovė nevykdo ieškovės reikalavimo, negražina skolos nes galimai neturi lėšų, tačiau pažymėtina, kad asmens turtinė padėtis, finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovės finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovės turtinė padėtis yra prasta, nepatvirtina jos nesąžiningo elgesio.
15. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Ta aplinkybė, jog atsakovė galimai nevykdo prisiimtų įsipareigojimų savaime nedaro pagrindo spręsti, kad atsakovė yra nesąžininga, nes byloje nėra duomenų apie neatsiskaitymo priežastis. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad atsakovė ketina paslėpti turtą ar imtis kitų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad kyla galima ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kuria naikinti ir ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
16. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl procesinės bylos baigties
17. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, todėl skundžiama nutartis paliekama neapkeista, o ieškovės atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.