Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2016-08-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1-1406-935/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2016-08-23
Bylos Nr.
1-1406-935/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-09877-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ugnius Trumpulis
Civilinis ieškovas
K. K.
Kaltinamasis
G. I.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-1406-935/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09877-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1., 1.1.7.2.6. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS REPSUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ugnius Trumpulis,sekretoriaujant Linai Žiupsnienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Martinaitytei,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. K.,vertėjai Svetlanai Minakovai,

viešajame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. I., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, vedęs, teistas šešis kartus, paskutinį kartą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 182 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos laisvės atrėmimo bausmės subendrintos ir galutinė bausmė G. I. paskirta – laisvės atėmimas penkeriems metams, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės 1 teismo apylinkės 2012 m. birželio 28 d. nuosprendis buvo pakeistas ir G. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (viena veika) buvo išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vieneriais metais ir G. I. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. I., turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015 m. spalio 26 d., Konstitucijos pr. 236, Vilniuje, iš anksto žinodamas, jog negalės atsiskaityti, su K. K. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, pagal kurią iš K. K. įgijo automobilį „Chevrolet HHR“, v. n. (duomenys neskelbtini) už kurį iki 2015 m. gruodžio 15 d. turėjo sumokėti 3560 Eur, tačiau iki nurodytos datos pinigų nesumokėjo ir automobilio negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam K. K. priklausantį 3560 Eur vertės turtą.

Šiais savo veiksmais G. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu G. I. parodė, jog 2015 metų spalio mėnesį telefonu susitarė išsimokėtinai nusipirkti automobilį ir susitiko su nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis prašė 500 Eur užstato už automobilį, tuomet kaltinamasis paskambino sužadėtinei, kuri pasakė, kad namie yra 400 Eur. G. I. teigė, jog jis grįžo į namus paėmė 400 Eur, tuomet vėl nuvažiavo pas nukentėjusįjį ir jam šiuos pinigus perdavė. Kartu su nukentėjusiuoju nuvažiavo pas notarę, kur buvo susitarta, kad bus išmokėta likusi pinigų dalis už automobilį. Skelbime automobilis buvo pardavinėjamas už 4200 Eur. Šį automobilį buvo susitarta įsigyti už 3700 Eur. Tuo metu susiklostė situacija, kad negavo žadėtų pinigų už atliktus darbus, turėjo atsiskaityti su darbuotojais, todėl negalėjo sumokėti pinigų nukentėjusiajam. Kaltinamasis 2015 metų lapkričio pradžioje išvyko dirbti į užsienį (Olandiją bei Vokietiją). Gruodžio mėnesį Kalėdoms buvo grįžęs į Lietuvą, tuomet su juo susiekė nukentėjusiojo advokatė. G. I. teigė, kad jis pasiūlė grąžinti automobilį. Automobilį buvo palikęs vaikinukui, kuriam pasakė, kad jis gali susimokėti už automobilį ir šis bus perrašytas jo vardu, tačiau šis vaikinas neturėjo pinigų. Iš karto po Naujųjų metų (galimai sausio 2 ar 3 dieną) vėl išvažiavo dirbti į užsienį. Iš brolio gavo informaciją, kad jo ieško policija, skubiai grįžo į Lietuvą, automobilį rado toje pačioje vietoje, kurioje ir buvo palikęs, paskambino į policiją. Sutartyje nurodė ne tą adresą, kuriuo gyveno, kadangi tuo metu kraustėsi į kitą gyvenamąją vietą, nurodė ankstesnį gyvenamosios vietos adresą. Jokiuose dokumentuose neužfiksavo, kad už automobilį sumokėjo 400 Eur užstatą. Teisės vairuoti transporto priemones neturi, tačiau tuo metu buvo išlaikęs vairavimo egzaminą. Automobilio reikėjo darbui, brolis turi teises, taip pat buvo vairuojančių darbininkų. Susisiekė su nukentėjusiuoju lapkričio mėnesį, kai turėjo būti padaryta pirma įmoka, jam paaiškino, kad neturi pinigų, reikės palaukti įmokos. Tuo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal patentą, neoficialiai. Pinigų turėjo gauti ir gavo iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Vėliau su nukentėjusiuoju nebandė susisiekti. Nukentėjusiojo kontaktinius duomenis buvo palikęs tam asmeniui, kuriam buvo palikęs automobilį. Automobilį norėjo grąžinti jau gruodžio mėnesį, tai pasakė ir advokatei. Kaltinamasis nurodė, jog išėjęs iš pataisos namų naudojosi Peugeot ir SAAB automobiliais. Chevrolet automobiliu beveik nesinaudojo, nes nebuvo techninės apžiūros. Galėjo važinėti ir su Mazda automobiliu. Kaltinamasis patvirtino, jog, prieš nuvairuojant automobilį į policiją, automobilio akumuliatorius buvo nusėdęs, o užvesdamas automobilį jis nulaužė užvedimo raktelį.

Ikiteisminio tyrimo metu G. I. parodė, jog 2015 m. spalio mėnesį internete susirado skelbimą, kuriame buvo siūloma pirkti automobilį „Chevrolet HHR“ už 4100 Eur. Paskambino automobilio pardavėjui ir pasakė, kad nori apžiūrėti automobilį. Automobilį norėjo įsigyti sau, visos reikiamos pinigų sumos automobilio įsigijimui neturėjo, tačiau jam labai reikėjo automobilio darbo reikalams, per mėnesį iš darbdavio turėjo gauti apie 2000 Eur. Jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vykdytoju, įmonė užsiėmė statybų darbais. Susitiko su automobilio pardavėju ir apžiūrėjo automobilį, ketino jį įsigyti. Automobilio savininkui nurodė, kad neturi visos pinigų sumos. Buvo susitarta, kad automobilį įsigys išsimokėtinai. Automobilio savininkui davė 400 Eur dydžio užstatą, tačiau jokio pakvitavimo dėl pinigų perdavimo nepasirašė. Tą pačią dieną kartu su automobilio savininku nuvyko pas notarą, esantį prie prekybos centro „Europa“, kur pasirašė transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį. Per du mėnesius turėjo sumokėti 3560 Eur, t. y. į mėnesį po 1780 Eur. Pinigus turėjo pervesti į automobilio savininko nurodytą sąskaitą. G. I. nurodė, jog po sutarties pasirašymo gavo automobilį, raktelius ir automobilio dokumentus. Automobiliu pasinaudojo apie porą savaičių. Po to atsirado finansinių sunkumų, 2015 metų lapkričio mėnesio pradžioje išvyko į Vokietiją uždarbiauti. G. I. teigė, jog jis negalėjo sumokėti pirmos įmokos už automobilį, todėl apie tai pranešė automobilio pardavėjui, pasakė, jog visą sumą sumokės gruodžio mėnesį. Atėjus gruodžio mėnesiui finansinė padėtis nepagerėjo. G. I. teigė, jog jis norėjo atsiskaityti su automobilio savininku ir tai patvirtina jo banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog 2015 m. gruodžio 28 d. į savo DNB banko sąskaitą gavo 1000 Eur, kuriuos norėjo pervesti automobilio savininkui, tačiau tuos pinigus netikėtai nuo jo sąskaitos nurašė antstoliai. Jis žinojo, kad yra skolingas antstoliams. Vėl paskambino automobilio savininkui ir nurodė, kad už automobilį atsiskaityti negali ir nori automobilį grąžinti. Automobilio savininkas nurodė, kad jie yra pasirašę sutartį ir jis nori pinigų, o automobilio jis tikrai nenori pasiimti. G. I. nurodė, kad jis vėl išvyko į užsienį, o automobilį paliko Lietuvoje, Vilniuje, Karoliniškių mikrorajone. (b. l. 37-38)

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis K. K. parodė, jog jam paskambino G. I. ir pasakė, kad nori pirkti jo automobilį išsimokėtinai. Kaltinamasis siūlė susitikti tą pačią dieną, aiškino, jog viską pasirašys ant popieriuko. Pasitaręs su draugais, nutarė susitikti su G. I. ir parduoti automobilį išsimokėtinai. Su G. I. susitiko prie darbo. Jis buvo gražiai apsirengęs, pasirodė patikimas žmogus. Kaltinamasis apžiūrėjo automobilį, priekaištų jam neturėjo. Nukentėjusysis paprašė G. I. sumokėti 500 Eur užstatą, tačiau šis atsakė, jog gyvena Kaune, todėl neturi galimybės šiuo metu gauti pinigų. Nukentėjusysis pasakė, kad automobilio be užstato neparduos. Kaltinamasis vaikščiojo, kažkam skambino, pasakė, kad rado pinigus ir išvažiavo. Po poros valandų kaltinamasis vėl atvažiavo ir pasakė, jog pinigų gauti nepavyko, todėl pasiūlė automobilio kainą dalinti per pusę ir pirmą pusę sumokėti už poros savaičių, kai gaus pinigus. K. K. su tokiu pasiūlymu sutiko. Kartu nuvažiavo pas advokatę, užpildė sutartį, pasirašė. Važiuojant iš advokatės, G. I. pasakodamas apie save pasakė, jog jeigu ką tai iš jo nieko negaus, nes jis neturi turto, nedirba, nors prieš tai aiškino, jog yra įmonės vadovas, jeigu kas nepasiseks, galės parduoti žmonai priklausantį mišką ir atsiskaityti. Nukentėjusysis laukė, kol bus sumokėta pirmoji įmoka, tačiau 2015 m. lapkričio 20 d. jam paskambino kaltinamasis ir pasakė, kad negali sumokėti, visus pinigus sumokės iki 2015 m. gruodžio 15 d. 2015 m. gruodžio 15 d. paskambino G. I. draugas, kuris pasakė, kad kaltinamasis yra išvykęs, negali sumokėti. Po to įvykio nukentėjusysis pradėjo skambinti G. I., tačiau šis neatsiliepdavo. Vėliau kreipėsi į advokatę, prašė padėti. Advokatei pasisekė susisiekti su G. I. vienu iš jo naudojamų telefono numerių. Kaltinamasis advokatei pasakė, jog galvoja apie automobilio grąžinimą. Advokatė davė dvi savaites jam apsispręsti, t. y. sumokėti pinigus arba grąžinti automobilį. G. I. pinigų nesumokėjo, taip pat negrąžino automobilio. G. I. buvo vėl bandoma skambinti, tačiau jo telefonai buvo išjungti. Atvykus pasiimti automobilio, jis buvo ne toks, koks buvo perduotas, t. y. buvo nuleistos padangos, tik viena padanga buvo gera, užvedimo spynelėje buvo nulaužtas raktas, išsikrovęs akumuliatorius, duslintuvas buvo visas sugadintas, varvėjo tepalai, salonas sugadintas, matėsi, kad jame buvo rūkyta. K. K. teigė, jog jis norėjo, kad jam būtų sumokėti pinigai arba grąžintas automobilis, tačiau G. I. nei vieno iš šių dalykų nepadarė. Automobilį susitarė parduoti už 3700 Eur. Sudarant sutartį G. I. sakė, jog nuomojasi butą L. Asanavičiūtės g. Iš kaltinamojo negavo nei avanso, nei jokios įmokos. Nukentėjusysis tvirtino, jog automobiliui buvo apgadinti ratai, nudilusios padangos, vėliau servise buvo nustatyti apgadinimai viduje. Dokumentų, patvirtinančių, kad automobilis buvo taisomas ir už jo taisymą buvo mokama, nukentėjusysis, neturi. K. K. teigė, jog jis norėjo atgauti automobilį, kadangi šeimoje buvo likęs tik vienas automobilis, norėjo įsigyti kitą automobilį, dėl kaltinamojo veiksmų ilgą laiką buvo nežinomybėje, kadangi nežinojo, ar atgaus automobilį, ar bus sumokėti pinigai, ar galės įsigyti naują automobilį. Nukentėjusysis teisme nurodė, jog jis palaiko pareikštą civilinį ieškinį, tačiau jam užtektų ir 1000 Eur.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis K. K. parodė, jog automobilį „Chevrolet HHR“, v. n. (duomenys neskelbtini) pardavinėjo internetiniuose puslapiuose „Autoplius“, „Auto gidas“ nuo 2015 metų pavasario, automobilį pardavinėjo už 3650 Eur. Į jo mobiliojo ryšio telefoną 2015 m. spalio 25 d. paskambino asmuo, kuris norėjo įsigyti automobilį išsimokėtinai. Nukentėjusysis su tokiu pasiūlymu sutiko. Nukentėjusysis 2015 m. spalio 26 d., apie 10 val., prie savo darbo, esančio Bokšto g. 6, Vilniuje, susitiko su minėtu asmeniu. Apžiūrėjus automobilį buvo kalbama dėl automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties sudarymo, buvo susitarta, kad automobilis bus parduotas už 3560 Eur. Pirkėjas, apžiūrėdamas automobilį, buvo keistas, sunerimęs. Pirkėjo buvo paprašyta sumokėti 500 Eur užstatą, tačiau jis pinigų užstatui neturėjo. Buvo sutarta, kad automobilis bus parduotas tik sudarius pas advokatą pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį. Pirkėjas neprieštaravo ir su visomis sąlygomis sutiko. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pas advokatę kontoroje, esančioje Konstitucijos pr. 236, Vilniuje. Po sutarties sudarymo automobilis ir jo dokumentai buvo perduoti naujam savininkui. Pirkėjas neturėjo pinigų, todėl buvo sutarta, kad už automobilį bus mokama dalimis per nustatytą terminą. Už automobilį viso turėjo būti sumokėta 3560 Eur. K. K. nurodė, jog pirkėjas jam paskambino 2015 m. lapkričio 20 d. ir paprašė palaukti iki kito mokėjimo termino, kadangi jis neturi pinigų, vėluoja jo atlyginimas. Buvo pažadėta, kad 2015 m. gruodžio 15 d. bus pervesta visa suma, t. y. 3560 Eur. Atėjus atsiskaitymo laikui, t. y. 2015 m. gruodžio 15 d., nukentėjusiajam paskambino nepažįstamas asmuo, prisistatęs G. I. draugu, ir pasakė, jog G. I. yra išvykęs į užsienį ir atsiskaitys vėliau. Nukentėjusysis aiškino, jog jis skambino G. I., tačiau šis į jo telefono skambučius neatsiliepdavo, nors telefonas buvo įjungtas. Nukentėjusysis 2016 metų sausio mėnesio pradžioje kreipėsi į advokatę, kuri paskambino G. I.. G. I. nurodė, jog jis nesislapsto, yra grįžęs iš užsienio, svarsto, ar jis mokės pinigus už automobilį, ar jį grąžins. G. I. buvo nurodyta arba sumokėti pinigus, arba grąžinti pinigus, tačiau šis nei vieno iš nurodymų neįvykdė. (b. l. 10-11, 12-13)

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas P. G. nurodė, jog 2015 spalio gale kartu su G. I. atvažiavo pas nukentėjusįjį į darbą. Galimai buvo atvažiavę prie Bokšto gatvės. Automobiliu atvažiavo keturiese. G. I. ketino išsimokėtinai pirkti automobilį. Kai buvo apžiūrimas automobilis, liudytojas buvo šalia. K. K. paprašė piniginio užstato 500 ar 600 Eur. G. I. neturėjo pinigų, todėl skambino pažįstamiems, priskambino savo panelei. Tuomet nuvažiavo pas panelę ir paėmė 400 Eur, šiuos pinigus G. I. perdavė nukentėjusiajam. G. I. kartu su K. K. nuvažiavo pas advokatę, pasirašė sutartį. G. I. pirko automobilį už 4100 ar 4200 Eur. Liudytojas teigė, jog yra dirbęs kartu su G. I.. Kaip atrodė susitikimo vieta, kurioje susitiko kaltinamasis ir nukentėjusysis, liudytojas negalėjo nurodyti, teigė, kad neatkreipė dėmesio.

Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties kopijos matyti, jog sutartis buvo sudaryta tarp K. K. ir G. I., kuris gyvena (duomenys neskelbtini). Minėtoje sutartyje buvo sutarta dėl automobilio „Chevrolet HHR“, v. n. (duomenys neskelbtini) pirkimo-paradimo išsimokėtinai, t. y. K. K. įsipareigojo parduoti automobilį, o G. I. įsipareigojo įsigyti automobilį už 3560 Eur, jis turėjo 2015 m. lapkričio 20 d. ir 2015 m. gruodžio 15 d. sumokėti po 1780 Eur automobilio pardavėjui. (b. l. 5-6)

Iš automobilio „Chevrolet HHR“, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolo matyti, jog, apžiūrėjus automobilį, jokių išorinių apgadinimų nenustatyta, atidarius automobilio dureles ir pažiūrėjus į automobilio vidų, jokių pažeidimų nenustatyta. Papildomai apžiūrėjus automobilį, buvo nustatyta, kad automobilio užvedimo spynelėje yra užlaužta metalinė dalis, kuri panaši į raktą. (b. l. 19-24)

Iš K. K. pakvitavimo matyti, jog jis atsiėmė automobilį „Chevrolet HHR“, v. n. (duomenys neskelbtini) be išorinių pažeidimų, taip pat jis atsiėmė automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros kortelę, du automobilio signalizacijos pultelius ir vieną nulaužtą užvedimo raktą. (b. l. 26)

Iš policijos pareigūno 2016 m. vasario 9 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog dirbant pagal medžiagą ROIK 0116000070079, patikrinimo metu nustatyta, kad G. I., gimęs 1978 (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), negyvena. Nustatyti jo gyvenamosios vietos nepavyko. Taip pat nustatyta, kad adreso (duomenys neskelbtini), nėra. (b. l. 33)

Iš G. I. banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašo matyti, jog 2015 m. gruodžio 28 d. į šią sąskaitą buvo pervestas 1000 Eur, 2015 m. gruodžio 29 d. iš šios sąskaitos 409,37 Eur, 280,61 Eur ir 303,29 Eur buvo pervesti trims antstoliams. (b. l. 39-40)

Iš SODRA išrašo apie G. I. darbovietes matyti, jog jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nedirbo. G. I. nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 26 d., nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 31 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. turėjo įsigijęs verslo liudijimą (b. l. 57, 58).

Šalies argumentai

Nukentėjusysis K. K. pateikė 2780 eurų dydžio civilinį ieškinį (780 eurų dėl automobilio sugadinimo, 1500 eurų dėl naudojimosi automobiliu, 500 eurų dėl patirtos neturtinės žalos). (b. l. 15, 16)

Motyvuojamoji dalis

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, konstatuoja, jog G. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Byloje yra neginčytinai įrodyta, jog G. I. su nukentėjusiuoju K. K. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurioje sutarė, kad kaltinamasis iš nukentėjusiojo įsigyja automobilį, kurio vertė yra 3560 Eur, o 2015 m. lapkričio 20 d. bei 2015 m. gruodžio 15 d. kaltinamasis įsipareigoja nukentėjusiajam sumokėti po 1780 Eur. Vis tik G. I. gavęs automobilį žadėtų pinigų nesumokėjo, automobilio K. K. negrąžino. Automobilis buvo grąžintas tik tuomet, kai su kaltinamuoju per jo artimuosius susiekė teisėsaugos institucijų atstovai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme G. I. tvirtino, jog jis nukentėjusiajam už automobilį nesumokėjo, kadangi susiklostė nepalanki situacija ir jis paprasčiausiai neturėjo pinigų. Tikslo apgaulės būdu įgyti svetimo turto, t. y. įgyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį ir už jį nesumokėti sutartos pinigų sumos, neturėjo. Vis tik teismas konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys paneigia G. I. teiginius bei leidžia konstatuoti, jog jis apgaule įgijo svetimą turtą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad G. I. iš tikrųjų neturėjo reikiamos pinigų sumos automobilio įsigijimui. Šio fakto neneigė ir pats kaltinamasis, tuo pačiu teisme jis tvirtino, kad su nukentėjusiuoju ketino atsiskaityti pinigais, kuriuos turėjo gauti už atliktus darbus, tačiau jam žadėti pinigai nebuvo sumokėti, todėl jis ir negalėjo atsiskaityti už automobilį. Teismas konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje pateikti SODRA duomenys patvirtina, kad G. I. buvo įsigijęs verslo liudijimą nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 26 d., nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 31 d. bei nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Taip pat SODRA duomenys patvirtina, jog G. I. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Taigi teigtina, jog byloje yra nustatyta, kad G. I. sutarties su K. K. sudarymo metu niekur nedirbo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad kaltinamasis sutarties sudarymo metu būtų turėjęs kokių nors teisėtų pajamų, kurios leistų jam atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų kaltinamojo parodymų matyti, jog jis nurodė, kad jam turėjo būti mokamas 2000 Eur atlyginimas. Vis tik teisme jis jau aiškino, kad už automobilį ketino atsiskaityti pinigais, kurie jam turėjo būti sumokėti už atliktus darbus. Taigi yra visiškai akivaizdu, jog kaltinamojo parodymai dėl piniginių lėšų, iš kurių jis neva ketino atsiskaityti su nukentėjusiuoju, yra prieštaringi. Tuo pačiu teismas pažymi ir tai, kad pats kaltinamasis nurodė, jog jis 2015 m. lapkričio pradžioje išvyko dirbti į užsienį. Šis faktas, vertinant jį kartu su tuo, kad G. I. niekur nedirbo, akivaizdžiai rodo, jog jo teiginys, kad jis turėjo gauti pakankamai didelį atlyginimą, kuris leistų jam atsiskaityti su nukentėjusiuoju, yra nepagrįstas.

Teismas pastebi ir tai, kad G. I. iš K. K. automobilį įsigijo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, 2015 metais (taip pat ir spalio bei lapkričio mėnesiais) jis naudojosi keliais automobiliais. Teisme kaltinamasis aiškino, jog automobiliu Chevrolet HHR nesinaudojo, kadangi buvo pasibaigęs šio automobilio techninės apžiūros galiojimas, todėl jis vairavo kitus automobilius, tačiau iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad kaltinamasis buvo ne kartą baustas už tai, kad vairuodavo transporto priemones pažeisdamas jų vairavimo tvarką (pažeidimai numatyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnyje). Atsižvelgus į tai, kad kaltinamasis neturi teisės vairuoti transporto priemonių, jis nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikoje neužsiėmė jokia darbine veikla, nors, kaip jis pats teigė, automobilį pirko darbiniams reikalams, konstatuotina, jog yra visiškai neaišku, kodėl jis negrąžino nukentėjusiajam automobilio iki termino, kai turėjo sumokėti pirmąją įmoką už automobilį ar vėliau, nes iš tikrųjų turėti automobilį jo nurodytas poreikis buvo išnykęs.

Teismas įvertina ir tai, jog sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį kaltinamasis nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Pats G. I. teisme patvirtino, jog sutartyje nurodė ne tą vietą, kurioje gyvena, o ankstesnį gyvenamosios vietos adresą. Tuo pačiu pažymėtina, kad iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, jog adreso (duomenys neskelbtini), nėra. Čia būtina pabrėžti, jog pirmojo teismo posėdžio metu G. I. nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), o kitame posėdyje jau pateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, kuri buvo sudaryta 2015 m. rugpjūčio 1 d., ir nurodė, jog gyvena būtent šiame bute, taip pat pradėjo aiškinti, jog jis iš šio buto ketino išsikraustyti į butą esantį (duomenys neskelbtini), nors prieš tai vykusiame teismo posėdyje teigė priešingai.

Iš G. I. banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašo matyti, jog 2015 m. gruodžio 28 d. į šią sąskaitą buvo pervestas 1000 Eur, 2015 m. gruodžio 29 d. iš šios sąskaitos 409,37 Eur, 280,61 Eur ir 303,29 Eur buvo pervesti trims antstoliams. Kaltinamasis teigė, jog ketino su nukentėjusiuoju atsiskaityti tais pinigais, kuriuos jam pervedė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tačiau to negalėjo padaryti, kadangi juos netikėtai nuskaičiavo antstoliai, tuo pačiu iš G. I. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis žinojo, kad turi įsiskolinimų. Faktą, jog G. I. turėjo žinoti ir žinojo, kad turi įsiskolinimų iš dalies patvirtina ir tai, jog jis 2015 metais buvo ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus pakankami didelėmis piniginėmis baudomis (bendra baudų suma gerokai viršija 1000 Eur), tačiau apie paskirtų baudų sumokėjimą žinių nėra.

Teismas konstatuoja, jog G. I. elgesys po sutarties sudarymo taip pat leidžia konstatuoti, kad jis iš tikrųjų neketino atsiskaityti už automobilį su nukentėjusiuoju. Byloje buvo nustatyta, kad pats G. I. telefonu informavo K. K., jog nesumokės pirmosios įmokos, o už automobilį atsiskaitys 2015 m. gruodžio 15 d. Nukentėjusysis su tokiu siūlymu sutiko. Vis tik G. I. nukentėjusiajam pinigų nesumokėjo, automobilio negrąžino. Pats G. I. su K. K. susisiekęs nebuvo, į jo skambučius neatsakė, nors 2015 metų gruodžio pabaigoje buvo Lietuvoje. Nukentėjusiojo advokatei 2016 metų sausio mėnesį telefonu pavykus susisiekti su G. I., jis informavo, kad svarsto, ar sumokėti pinigus, ar grąžinti automobilį nukentėjusiajam, tačiau ir po tokio pokalbio kaltinamasis pinigų nukentėjusiajam nesumokėjo, automobilio negrąžino. Daugiau su kaltinamuoju nei nukentėjusiajam, nei advokatei susisiekti nepavyko. Čia pažymėtina, jog iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog 2016 m. sausio 14 d. buvo skelbiamas nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurio paskelbime dalyvavo ir G. I.. Akivaizdu, jog aptartų G. I. veiksmų visuma rodo, kad jis vengė ir neketino sumokėti pinigų už įsigytą automobilį, taip pat jis neketino, jo grąžinti nukentėjusiajam, automobilį grąžino tik tuo metu, kai jo veiksmus pradėjo tirti teisėsaugos institucijos.

Teismas konstatuoja, jog faktai, kad G. I. neturėdamas piniginių lėšų automobilio įsigijimui, žinodamas, jog negalės atsiskaityti su nukentėjusiuoju, neturėdamas teisės vairuoti transportų priemonių, niekur nedirbdamas ir tuo pačiu neturėdamas realaus poreikio įsigyti automobilio darbinėms reikmėms, turėdamas įsiskolinimų, sudarydamas transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurioje nurodė neteisingą gyvenamosios vietos adresą, panaudojo apgaulę K. K. ir įgijo pastarajam priklausantį turtą, kurio vertė 3560 Eur. Taigi G. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad prieš sudarydamas sutartį su K. K., jis nukentėjusiajam perdavė 400 Eur kaip užstatą. Tokį kaltinamojo teiginį patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas P. G.. Vis tik teismas konstatuoja, jog aplinkybė, ar užstatas buvo sumokėtas ar ne, G. I. veiksmų kvalifikacijai reikšmės neturi. Čia pažymėtina, jog nukentėjusysis tvirtino, kad jam nebuvo sumokėtas joks užstatas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad užstatas iš tikrųjų buvo sumokėtas, užstato sumokėjimo faktas nėra nurodytas ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje. Kita vertus, G. I. buvo kaltinamas apgaule įgijęs 3560 Eur vertės turtą, o ne turtą, kurio vertė 3960 Eur. Taip pat teismas pastebi ir tai, kad teisme G. I. tvirtino, jog automobilio kaina skelbime buvo 4200 Eur, jis sumokėjo 400 Eur užstatą, o pas notarę buvo sutarta, kad bus sumokėta likusi pinigų suma. Vis tik sumokėjus 400 Eur užstatą, likusi už automobilį mokėtina pinigų suma turėtų būti 3800 Eur (jeigu skelbime nurodyta kaina 4100 Eur, tai likusi suma būtų 3700 Eur), o ne 3560 Eur, kaip nurodyta sutartyje.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teisiamojo posėdžio metu G. I. pateikė vaizdo įrašą MOV_0002.avi, kuriame užfiksuotas jo ir nukentėjusiojo K. K. pokalbis prieš vieną iš teisiamųjų posėdžių. Pateiktame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip G. I. K. K. prašo, kad šis parašytų, jog gavo 400, taip pat G. I. teigia, jog K. K. pats sakė, jog 550 bus gerai, o jam atsakoma, kad iš jo prašoma 1000 Eur ir daugiau nieko. G. I. pokalbio metu teigia, kad jis duos 400, parašys raštelį dėl 600. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu, pateiktu įrašu bandė įrodyti, jog nukentėjusysis pripažino, jog jam buvo sumokėti 400 Eur. Vis tik teismas konstatuoja, jog vaizdo įraše užfiksuoti duomenys leidžia daryti priešingą išvadą, kadangi iš vaizdo įraše užfiksuotų G. I. teiginių matyti, jog jis bando įtikinti nukentėjusįjį pripažinti, kad šis gavo 400 Eur, nurodydamas, jog tokia pinigų suma jam bus sumokėta ateityje, vėliau žada parašyti raštelį dėl 600 Eur.

Teismas nenustatė G. I. atsakomybę lengvinančių ar jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Teismas, skirdamas G. I. bausmę, atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, taip pat į tai, kad kaltinamasis anksčiau yra teistas, daugiausiai už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, baustas administracine tvarka, jis yra vedęs, registruojasi darbo biržoje, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje bei Vilniaus priklausomybės ligų centre negydytas. Taip pat teismas atsižvelgia ir į tai, kad teisėsaugos institucijų atstovams pavykus susiekti su G. I., iš K. K. gautas automobilis buvo grąžintas. Teismas mano, jog aptartų aplinkybių visuma, leidžia konstatuoti, kad G. I. šiuo atveju tikslingiausia skirti laisvės apribojimo bausmę, nustatant jam įpareigojimus, kurie užtikrintų tiek tinkamą kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo/civilinio ieškovo, tiek visuomenės interesus. Čia pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu G. I. vengs atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam galės būti keičiama griežtesne bausme, t. y. areštu. G. I. skiriamos laisvės apribojimo bausmės dydis nustatytinas šiek tiek mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnyje numatytas šios bausmės vidurkis. Būtent tokios bausmės paskyrimas padės įgyvendinti (pasiekti) Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

K. K. baudžiamojoje byloje pareiškė 2780 Eur dydžio ieškinį. Civiliniame ieškinyje yra nurodoma, jog nukentėjusysis keitė automobilio ratus, kurie buvo sugadinti, ir už juos buvo sumokėta 150 Eur, už naujo rakto gamybą ir avarinį automobilio atidarymą buvo sumokėta 330 Eur, taip pat už kitus automobilio remonto darbus sumokėjo 300 Eur. Už tai, kad buvo naudojamasi jo automobiliu K. K. prašė priteisti 1500 Eur, taip pat prašė priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi jis labai pergyveno, jog jį apgavo, turėjo naudotis advokatės paslaugomis, o pamatęs, kaip atrodo grąžintas automobilis, patyrė labai didelį šoką.

K. K. civilinis ieškinys yra tenkintinas iš dalies. Automobilio „Chevrolet HHR“, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokole užfiksuota, jog šios apžiūros metu jokių išorinių automobilio apgadinimų nenustatyta, atidarius automobilio dureles ir pažiūrėjus į automobilio vidų, jokių pažeidimų taip pat nebuvo nustatyta. Papildomai apžiūrėjus automobilį, buvo nustatyta, kad automobilio užvedimo spynelėje yra užlaužta metalinė dalis, kuri panaši į raktą. Automobilio apžiūroje dalyvavęs K. K. jokių pastabų dėl protokolo turinio neturėjo. Byloje nėra įrodyta, jog nukentėjusysis dėl kokių nors automobilio apgadinimų, kurie galėjo atsirasti dėl G. I. veiksmų, turėjo pirkti automobiliui naujus ratus, atlikti kitus automobilio remonto darbus. Be to, nukentėjusysis nepateikė ir jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis patyrė civiliniame ieškinyje nurodytas išlaidas. Taigi teismas neturi pagrindo iš kaltinamojo nukentėjusiajam priteisti civiliniame ieškinyje nurodomų sumų už įgytus ratus (150 Eur) bei automobilio remonto darbus (300 Eur). Taip pat teismas konstatuoja, jog niekuo nėra pagrįstas nukentėjusiojo reikalavimas priteisti iš kaltinamojo 1500 Eur, todėl jis negali būti tenkinamas. Tuo pačiu teismas konstatuoja, jog byloje yra įrodyta, kad automobilio užvedimo raktelis iš tikrųjų buvo sulaužytas. Šio fakto neginčijo ir pats kaltinamasis G. I.. Taigi be jokių abejonių nukentėjusysis turėjo daryti naują raktą, naudotis avariniu automobilio atidarymu. Teismo įsitikinimu, K. K. prašoma priteisti pinigų suma už naujo rakto gaminimą bei avarinį automobilio atidarymą atitinka protingumo reikalavimus, prašoma priteisti pinigų suma nėra aiškiai per didelė, todėl ji priteistina iš G. I..

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam K. K. dėl tyčinių nusikalstamų kaltinamojo veiksmų, apgaulės būdu įgyjant jam nuosavybės teise priklausantį turtą, kilo nepatogumų, jis patyrė stresą, turėjo dalyvauti baudžiamajame procese, tvarkyti reikalus susijusius su nusikaltimais sukeltų padarinių šalinimu. Įvertinęs aptartas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas konstatuoja, jog K. K. iš kaltinamojo priteistina dalis jo prašomos priteisti sumos neturtinei žalai atlyginti, t. y. 200 Eur.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti G. I. paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo, o pradėjus nuosprendį vykdyti, naikintina.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016 m. balandžio 11 d. nutarimu G. I. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į 23,57 Eur nuosprendžiui įsiteisėjus naikintinas ir minėta pinigų suma nukreiptina K. K. padarytos žalos atlyginimui, t. y. perduotina nukentėjusiajam K. K.. Konfiskuoti minėtos pinigų sumos nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

G. I., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Išaiškinti G. I., kad:

1) asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus;

2) jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę;

3) jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

K. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. I. K. K. priteisti 330 Eur turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti G. I. panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

G. I. paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į 23,57 Eur nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti ir 23,57 Eur nukreipti K. K. nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Ugnius Trumpulis