Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudž. byla Nr. 1A-181-174/2013

Teisėja Liucija Paulauskaitė Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00279-2008-6

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2013 m. rugsėjo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato Vido Peikštenio ir nuteistojo V. V. (V. V.) apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2012 m. gruodžio 6 d. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2008-08-05 iki 2008-08-06. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta pakeisti į suėmimą, suimant jį teismo salėje.

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2012 m. gruodžio 6 d. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2008-07-30 iki 2008-07-31 ir nuo 2012-05-22 iki 2012-12-06. Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Dujinį pistoletą „ME8 Liberty-L“, saugomą Palangos miesto policijos komisariato Licencijavimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. ir V. V. nuteisti už tai, kad jie ir A. B. 2008 m. liepos 30 d., apie 01.00 val., veikdami bendrininkų grupe, suplanavo plėšimo eigą, grasindami V. V. turimu dujiniu pistoletu ,,ME8 Liberty-L“, pavartodami fizinį ir psichologinį smurtą bei grasinimus, palaužti nukentėjusiųjų T. K., A. V. ir S. L., sėdėjusių Palangos paplūdimio kopose, pasipriešinimą bei pagrobti jų turimus daiktus. V. V. išsitraukęs pistoletą liepė nukentėjusiems sėdėti nuleidus akis, T. K. įrėmė ginklą į galvą, o A. V. kumščiu du kartus sudavė ranka į veidą, spyrė ir nutraukė nuo peties 20 litų vertės vyrišką rankinę su joje buvusiais 320 litų, 35 JAV dolerių, 5 eurais, 20 zlotų, 60 litų vertės MP3 grotuvu ,,Creative“. V. V. reikalavimu A. V. iš kelnių kišenės ištraukė ir padavė 50 litų vertės mobilųjį telefoną ,,Nokia 6610į“, 100 litų vertės telefoną ,,Motorola L6“. Tuo metu Sigitas D. T. K. sudavė kumščiu du kartus į galvą ir iš jo kelnių kišenės pagrobė 300 litų vertės telefoną ,,LG K 320“. A. B. sudavė smūgį į veidą S. L. ir iš jo kelnių kišenės ištraukęs piniginę iš jos pagrobė 180 litų. Tokiais veiksmais S. D., V. V. ir A. B., pavartodami fizinį ir psichologinį smurtą bei šaunamąjį ginklą iš nukentėjusiųjų pagrobė turto už 1 194 litus.

S. D. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme už daugiau nei prieš 4 metus ir 4 mėnesius įvykdytą nusikaltimą, dėl kurio nukentėjusieji nereiškia jokių pretenzijų. Visiškai pripažindamas savo kaltę tik dėl veikos, kurią iš tikrųjų padarė būdamas nepilnametis ir nuoširdžiai gailėdamasis, S. D. pagrįstai tikėjosi, kad įvertinęs visa tai, taip pat ir tai, kad jis pirmiau nebuvo teistas, o tais pačiais metais paskirtą bausmę – piniginę baudą – yra sumokėjęs, bei, būdamas bedarbis, mokosi Mažeikių Sodų vidurinės mokyklos 8 suaugusiųjų klasėje, teismas taikys jam BK XI skyriaus Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus ir skirs švelniausią bausmę bei atidės jos vykdymą. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai netaikė S. D. nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, jau nekalbant apie tai, kad net neužsiminė, kad S. D., kaip ir kiti nusikaltimo bendrininkai, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis. Be to, apelianto teigimu, teismas pažeidė ir BK 54 straipsnyje nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kartu ir BK 58 straipsnio reikalavimą bausmę nusikaltimo bendrininkams skirti, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Todėl teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir ši jo dalis ir turi būti pakeista, nuteistajam S. D. paskiriant švelniausią bausmę bei jos vykdymą atidedant.

Nuteistasis S. D. ir jo gynėjas prašo nuteistojo S. D. gynėjo advokato V. Peikštenio apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. D. gynėjo advokato V. Peikštenio apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, neperžengdama nuteistojo S. D. gynėjo paduoto apeliacinio skundo ribų, konstatuoja, kad Palangos miesto apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam S. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, S. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, tai nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo S. D. gynėjas advokatas V. Peikštenis.

Nuteistojo S. D. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog S. D. kaltės dėl plėšimo panaudojant ginklą padarymo nepatvirtina bylos duomenys. Apeliantas yra neteisus, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nuteistojo S. D. veiką pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo S. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistojo S. D. gynėjas ginčija nuteistojo S. D. susitarimo su nusikaltimo bendrininkais V. V. ir A. B. plėšimo metu panaudoti šaunamąjį ginklą buvimą, teigdamas, kad plėšimo metu S. D. ginklo nematė ir apie jį nieko nežinojo, dujinį pistoletą V. V. rankose pamatė jau po įvykdyto plėšimo, kai šis Šventojoje jau šviesiu paros metu išmetė ginklą, kai buvo sulaikomas policijos pareigūnų, t. y. buvo vykdytojo ekscesas. Apelianto nuomone, šį teiginį patvirtina bylos aplinkybės, nes jis su nusikaltimo bendrininkais nesitarė plėšimo metu naudoti šaunamąjį ginklą. Šie nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. D. BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos bendravykdžiu, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina V. D. bendrininko V. V. eksceso.

Iš bylos duomenų matyti, kad S. D., V. V. ir A. B. iš anksto suplanavo plėšimo, kurio metu ketino užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, eigą, t. y. nusprendę apiplėšti nukentėjusiuosius, pasiskirstė vaidmenimis – susitarė, kad V. V. pirmas prieis prie nukentėjusiųjų, po to S. D. ir A. B. prieis ir užkalbins juos, provokuodami konfliktą. Nusikaltimo bendrininkas V. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad plėšimo metu jis išsitraukė su savimi turėtą ginklą ir nukreipė jį į vieną iš vaikinų, kai šis bandė atsistoti, nurodė, kad sudavė ranka smūgius į veidą, spyrė ir šaukė, kad atiduotų pinigus ir telefonus. A. B. parodė, kad V. V. pistoletu buvo nusitaikęs į vieną iš vaikinų, be to, mosikavo ginklu, neleisdamas nukentėjusiesiems atsistoti. Tuomet jis, A. B., vienam iš vaikinų sudavė kumščiu į veidą ir iš jo kišenės pagrobė telefoną, o S. D. sudavė smūgį ir pagrobė iš jo telefoną, tai pripažino ir pats S. D., tačiau neigė, kad plėšimo metu buvo panaudotas ginklas. Nors nepaneigta aplinkybė, kad S. D. ir nusikaltimo bendrininkai V. V. ir A. B. nekalbėjo, t. y. konkrečiai nesitarė, plėšimo metu naudoti šaunamąjį ginklą, tačiau nustatyta, kad po to, kai V. V. pistoletu nusitaikė į vieną iš vaikinų ir pavartojo fizinį smurtą prieš kitą nukentėjusįjį, suduodamas smūgius jam į veidą, įspirdamas ir šaukdamas, kad atiduotų pinigus bei telefonus bei mosikavo ginklu, neleisdamas nukentėjusiesiems atsistoti, S. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė kumščiu nukentėjusiajam T. K. du kartus į galvą ir iš jo kelnių kišenės pagrobė mobilųjį telefoną ,,LG K 320“, o A. B. sudavė smūgį nukentėjusiajam S. L. į veidą ir iš jo kelnių kišenės ištraukęs piniginę iš jos pagrobė 180 Lt.

LAT teisėjų Senato nutarimo Nr. 52 18 punkte išaiškinta, kad ginklo panaudojimu laikomas ir grasinimas turimu ginklu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti šaunamąjį, nešaunamąjį ginklą, sprogmenį, peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą. Kai ne visi bendrininkai žinojo apie turimą įrankį ar jo panaudojimą, jų veika kvalifikuojama atsižvelgiant į tai, ar jie tai žinojo ir suvokė. Tų, kurie apie tai nežinojo, tačiau, panaudojant įrankį, tam neprieštaravo ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, veika kvalifikuojama kaip plėšimas panaudojant nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą, šaunamąjį ginklą ar sprogmenį. Pažymėtina, kad bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkų tarpusavio susitarimas padaryti konkrečią veiką yra būtinas bendrininkavimo požymis (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-444/2012). Taigi pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl S. D. kaltės bendrininkų grupe įvykdžius BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, pažymėtina, kad išankstinis aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai plėšimas padaromas vienam iš bendrininkų panaudojant šaunamąjį ginklą kitam bendrininkui nežinant apie turėtą ginklą ar nors ir žinant, tačiau nesant išankstinio aiškaus susitarimo dėl ginklo panaudojimo, tokio bendrininko veika kvalifikuojama atsižvelgiant į tai, ar jis suvokė apie ginklo panaudojimą, tai toleravo ir toliau tęsė nusikalstamą veiką. Taigi tų bendrininkų, kurie žinojo apie vieno iš bendrininkų turimą šaunamąjį ginklą ir numatė jo panaudojimo galimybę, taip pat tų, kurie to nenumatė ar nežinojo apie turimą šaunamąjį ginklą, tačiau, panaudojant šaunamąjį ginklą tam neprieštaravo ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, veika kvalifikuojama kaip plėšimas panaudojant šaunamąjį ginklą.

Byloje, remiantis jau minėtais nusikaltimo bendrininkų V. V. ir A. B., taip pat nukentėjusiųjų S. L. ir A. V. bei kaip liudytojų apklaustų Arnoldo ir A. J. parodymais, nustatyta, kad tiek S. D., tiek A. B. plėšimo metu matė, kaip V. V. grasino dujiniu pistoletu nukentėjusiesiems, mosikavo šiuo ginklu, neleisdamas nukentėjusiesiems atsistoti ir reikalaudamas atiduoti daiktus, po to tiek jis, tiek nusikaltimo bendrininkai S. D. ir A. B., pavartodami fizinį smurtą, pagrobė daiktus iš nukentėjusiųjų. Tai, kad S. D. bei nusikaltimo bendrininkų V. V. ir A. B. susitarimas padaryti plėšimą apėmė ir tokį smurtinį svetimo turto užvaldymo būdą, kurio metu panaudojamas šaunamasis ginklas, patvirtina ir tos aplinkybės, kad nusikaltimo bendrininkai S. D., V. V. ir A. B. pasidalijo plėšimo metu užvaldytą nukentėjusiųjų turtą – mobiliojo ryšio telefonus, o pagrobtus pinigus bendrai išleido taksi, maistui ir gėrimams. Taigi byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad S. D. BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką padarė bendrininkaudamas su V. V. ir A. B., o jų susitarimas įvykdyti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą nagrinėjamu atveju reiškėsi konkliudentiniais V. V. veiksmais. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog S. D. nebuvo žinoma šaunamojo ginklo panaudojimo plėšimo metu aplinkybė ir kad šis plėšimą kvalifikuojantis požymis jam buvo inkriminuotas nepagrįstai. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo S. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad S. D. padarė veiką, turinčią BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos, visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. S. D. kaltė dėl BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo S. D. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 3 dalies į 180 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad S. D. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, t. y. sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), teismas negalėjo svarstyti ir pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, nes laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį negalimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą. Nors apeliantas yra teisus, nurodydamas, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, jog S. D. nusikalto būdamas nepilnametis ir skundžiamame nuosprendyje nenurodė, jog skirdamas pastarajam bausmę vadovaujasi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 91 straipsnis), tačiau, kolegijos vertinimu, ši apylinkės teismo klaida neturėjo įtakos sprendžiant S. D. skirtinos bausmės klausimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. D. bausmę, BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į S. D. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, S. D. asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai paskyrė jam vienintelę BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam jos minimumui (vertinant pagal BK 91 straipsnį), žymiai mažesnę nei BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas tos bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas ir nuteistajam S. D. paskyrė teisingą bausmę, kuri yra adekvati jo padarytai veikai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo nuteistajam S. D. pagrįstumu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo S. D. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo.

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas, atsižvelgiant į jo Klaipėdos apygardos teismui pateiktą 2013 m. kovo 21 d. prašymą, kuriame V. V. nurodė, kad atšaukia savo apeliacinį skundą ir prašo jo nenagrinėti, paliekamas nenagrinėtas ir teismo procesas dėl V. V. apeliacinio skundo nutraukiamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 316 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 316 straipsnio 5 dalimi,

nutaria:

nuteistojo S. D. gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą dėl V. V. nutraukti.