Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo atstovams J. K., advokatei Vidai Kiselienei, atsakovo atstovei Jolitai Bendoriūtei, tretiesiems asmenims V. P., R. M., trečiųjų asmenų atstovams advokatams Vilmai Normantienei, Vygantui Barkauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Adisa“ apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo ir 2010 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Adisa“ ieškinį atsakovui Marijampolės apskrities viršininko administracijai (Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems asmenims UAB „Migva“, V. P., R. M., dėl Marijampolės apskrities viršininko įsakymų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Apeliaciniais skundais ieškovas UAB „Adisa“ prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, bei panaikinti 2010 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Migva“ ir R. M. prašymus atmesti. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas. Teigia, kad nuoma yra turtinė teisė, kuri turi konkrečią materialinę išraišką, ieškovė vertino savo turtinę teisę 23 715 Lt, tačiau teismas šios turtinės teisės neįvertino ir nesivadovavo UAB „Adisa" įstatų nuostatomis. Apelianto nuomone, teismas turėjo nagrinėti pareikštus ieškovo reikalavimus, t.y. ar trečiojo asmens V. P. prašymai ir apskrities viršininko įsakymai dėl valstybinės žemės nuomos pakeitimo pažeidė privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo kompetenciją, ar šie prašymai ir apskrities viršininko įsakymai prieštaravo juridinio asmens tikslams (LR CK 1.82 str.), tačiau teismas šių reikalavimų pilnai neištyrė ir pažeidė LR CPK 270 str. 4 d., nenurodė sprendime argumentų, kodėl atmeta ieškovės pateiktus įrodymus, kad V. P. veikė priešingai UAB „Adisa" interesams ir siekė asmeninės naudos savo šeimai - individualiai D. P. firmai „Migva", be to, iš teismo sprendimo argumentų neaiški teismo pozicija: ar teismas laikėsi nuomonės, kad tretysis asmuo V. P. viršijo savo kompetenciją, ar teismas laikėsi nuomonės, kad V. P. veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose. Teigia, jog Marijampolės apskrities viršininko administracija žinojo, jog V. P. viršijo savo kompetenciją, prašydamas sumažinti valstybinės žemės nuomojamo sklypo dydį ir priimti įsakymą Nr. ŽM-1041, nes jai nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, jog V. P. yra UAB „Adisa“ direktorius, bei UAB „Adisa“ steigimo dokumentai, be to, Marijampolės apskrities viršininkas elgėsi nesąžiningai patvirtina ir 2007-07-17 įsakymo Nr. ŽM-1038 priėmimas: pirmiausiai įsakymu Nr. ŽM-1038 buvo padidintas individualios D. P. firmos „Migva" nuomojamas žemės sklypo dydis nuo 0,4495/3,9265 ha ploto iki 0,8230/3,9265 ha ploto, nors pagal įsakymo numerio eiliškumą matyti, kad tuo metu dar nebuvo sumažintas UAB „Adisa" nuomojamas žemės sklypas. 2007-07-17 įsakyme Nr. ŽM-1041 įrašyta ne nuomos sutartis su UAB „Adisa", kaip turėtų būti, o nurodyta žemės nuomos sutartis Nr. N18/98 - 2590, kuri buvo sudaryta su D. P. firma „Migva", apelianto nuomone, klaidingas nuomos sutarties nurodymas šį įsakymą daro negaliojančiu, nes tikslinant valstybinės žemės nuomos sutartį, sutarties numeris yra esminė įsakymo sąlyga, kadangi tai identifikuoja nuomos sutartį. Nurodo, kad Marijampolės apskrities viršininko nesąžiningą elgesį patvirtina aplinkybes, kad jis keitė įsakymus, nepanaikindamas anksčiau priimtų administracinių aktų, be to, buvo žinoma, kad dvišalė nuomos sutartis negali būti keičiama administraciniu aktu – turėjo būti sudaromos naujos žemės nuomos sutartys ar pakeistos ankstesnės. Apelianto nuomone, byloje yra įrodyta, jog visi ginčijami įsakymai tiesiogiai liečia ieškovo UAB „Adisa“ teises ir sukelia ieškovui neigiamas pasekmes. Pažymėjo, jog teismas klaidingai sprendime susiejo administracinių aktų galiojimą su jų įregistravimu VĮ Registrų centre, nes įstatymai nenumato, kad administraciniai aktai galioja tik tada, kai jie yra įregistruoti viešame registre, todėl visi ginčijami administraciniai aktai yra galiojantys. Ir iš esmės prieštaraujantys galiojančioms valstybinės žemės nuomos sutartims. Teigia, jog ieškovo UAB „Adisa" 1999-06-08 valstybinės žemės nuomos sutartis bei UAB „Migva" 1998-01-26 valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis yra nenuginčytos, todėl jomis privalėjo vadovautis Marijampolės rajono apylinkės teismas, sprendžiant ginčą dėl administracinių aktų galiojimo, ir šie įrodymai patvirtina, kad administraciniai aktai buvo priimti neatsižvelgiant į nurodytas valstybinės žemės nuomos sutartis. Taip pat nurodo, kad žemės sklypo plotai administraciniuose aktuose neatitinka nei valstybinės žemės nuomos sutarčių, nei Vyriausybės nutarime numatytų proporcijų tarp nuomininkų valdomų pastatų plotų bei jiems išnuomotos valstybinės žemės plotų. Apeliantas teigia, kad teismas sprendimą grindė žemės sklypo planu, bet šis žemės sklypas prieštarauja 1998-1999 metais sudarytoms valstybinės žemės nuomos sutartims ir šis žemės sklypo planas, kuriuo keičiama registruojamo daikto naudojimo tvarka, privalomai turėjo būti registruotas viešame registre, kas nebuvo padaryta, be to, jį pasirašė ne visi žemės sklypo naudotojai, jis nebuvo suderintas ir patvirtintas su Marijampolės apskrities viršininko administracija. Todėl, apelianto nuomone, šiuo žemės sklypo planu negalėjo vadovautis ir apskrities viršininko administracija. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , dalimi naudojosi AB „Lietuvos geležinkeliai", nes jai priklauso privažiuojamieji geležinkelio keliai Nr. 12a ir Nr. 13a. Apelianto nuomone, ginčijamas Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimas turi įtakos neįtrauktų į bylą asmenų, t.y. AB „Lietuvos geležinkeliai" teisėms ir pareigoms, todėl teismas privalėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos geležinkeliai", tačiau to nepadarė. Pagal LR CPK 329 str. 2 d. tai yra absoliuti vada panaikinti 2010-09-30 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. netenkintinas, apeliacinis skundas dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo tenkintinas iš dalies.

CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šis įstatyme įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Asmuo, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškinta, kad, taikant dispozityvumo principą, ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. reikalavimo faktinį pagrindą. Ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriais yra grindžiamas ieškinys.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas ginčijo atsakovo priimtus įsakymus dėl valstybinės žemės nuomos sutarties patikslinimo (ieškinio dalykas), ieškinio pagrindu nurodydamas vienintelę faktinę aplinkybę, jog institucija, prieš priimdama ginčo įsakymus, nepatikrino UAB „Adisa“ direktoriaus įgaliojimų, kuris peržengdamas savo įgaliojimus, nesat visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, 2007 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą patikslinti valstybinės žemės nuomos sutartį. Tai reiškia, kad ieškovas pareikštą reikalavimą grindė tuo, jog atsakovas, priimdamas ginčo įsakymus padarė procedūrinius pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo ginčo įsakymai atitiko LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatas, taip pat atsakovas, priimdamas ieškovo skundžiamus įsakymus nepažeidė šiame nutarime nustatytos procedūrinės tvarkos. Kolegija pažymi, kad Žemės įstatymo 32 straipsnyje valstybinės žemės administravimas paskirtas Vyriausybės, apskričių viršininkų ir savivaldybių kompetencijai. Šios institucijos Žemės įstatymo, jų veiklą reglamentuojančių (Apskrities valdymo ir Vietos savivaldos įstatymų) ir kitų teisės aktų pagrindu vykdo valstybės politiką teritorijų planavimo ir žemės naudojimo srityje. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybinės žemės kaip viešosios teisės objekto, naudojamo viešajam interesui patenkinti, svarba. Dėl to įstatymai valstybinės žemės administravimui nustato specialius, dažniausiai imperatyvius reikalavimus, kurie garantuoja viešojo intereso apsaugą. Byloje nustatyta, kad 1999 m. birželio 8 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N18/19 Nr. 0128 ieškovui buvo išnuomotas 0,2480 ha žemės sklypas (3,9265 ha žemės sklypo dalis), esantis (duomenys neskelbtini) . Pagal tuo metu galiojusias LR Vyriausybės nutarimo Nr.260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatas, Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys galėjo išsinuomoti valstybinės žemės sklypus, kurie buvo užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais... (Nutarimo 27, 28 punktai). Kai pagal teritorijų planavimo dokumentą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti. Išnuomojamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ir jo pagrindu parengtą išnuomojamo žemės sklypo planą. Nagrinėjamojoje byloje nebuvo ginčijamas nuomininkų sudarytas susitarimas, kuriuo ginčo žemės sklypo nuomininkai nusistatė dalis, reikalingas jiems priklausančių statinių eksploatacijai, todėl atsakovas, gavęs prašymą iš ieškovo atstovo dėl žemės nuomos pakeitimo, neprivalėjo iš ieškovo reikalauti jokių papildomų duomenų, kurie nenumatyti LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 31 punkte, taip pat tikrinti, ar toks prašymas atitinka prašymą pateikusio juridinio asmens tikslams. Marijampolės apskrities viršininko administracija, ginčo įsakymų priėmimo metu, būdama atsakinga už teritorijų planavimą ir atsižvelgdama į gautus žemės sklypo nuomininkų argumentuotus prašymus, pateiktą susitarimą, turėjo teisę pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis. Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog toks nuomos sutarties pakeitimas nėra numatytas įstatymo, kadangi ginčo įsakymo pagrindu buvo kitos sutarties šalies išreikšta valia, todėl toks sutarties pakeitimas atitiko CK 1.63, 6.223 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kolegijos vertinimu, atsakovo individualūs administraciniai aktai, kuriais buvo pakeistos (patikslintos) su trečiaisiais asmenimis sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, priimti kompetentingai, nepažeidžia žemės naudojimą reglamentuojančių normų.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.81, 2.82 ir 2.83 straipsnių nuostatas, netyrė ar ieškovo tuometinio vadovo veiksmai neprieštaravo juridinio asmens tikslams, kad žemės sklypo plotai administraciniuose aktuose neatitinka nei valstybinės žemės nuomos sutarčių, nei Vyriausybės nutarime numatytų proporcijų, jog teismas be pagrindo vadovavosi visų ginčo žemės sklypo nuomininkų sudarytu susitarimu dėl žemės sklypo naudojimo. Spręstina, kad keliamas klausimas dėl ieškovo buvusio administracijos vadovo veiksmų teisėtumo, ginčo žemės nuomininkų susitarimo teisėtumo, t.y. šie klausimai pripažintini naujais reikalavimais, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl sutinkamai su CPK 312 straipsnio nuostatomis neanalizuotini.

Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo. Nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ geležinkelio bėgiai yra žemės sklypo dalyje, priskirtoje bendram naudojimui, todėl ieškovo nurodytu ieškinio pagrindu, sprendžiant dėl atsakovo individualaus administraciniai akto teisėtumo, dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisių ir pareigų nėra sprendžiama (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

CPK 277 straipsnyje įtvirtinta teismo, priėmusio byloje sprendimą, teisė priimti papildomą sprendimą. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikė tretieji asmenys (CPK 277 straipsnio 1 dalis), prašymai paduoti įstatymo nustatyto termino ribose (CPK 277 straipsnio 2 dalis). CPK 277 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad papildomą sprendimą teismas priima išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje, šalims pranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Teismo posėdyje byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 235 straipsnio 2 dalis).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo matyti, kad teismas klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nesant sąlygų, nustatytų CPK 235 straipsnio 4 dalyje, taip pat nesant duomenų apie tai, jog ieškovui apie teismo posėdžio vietą ir laiką yra tinkamai pranešta. Kadangi byla, nesant šalių sutikimui, privalėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka bei pripažįstant, jog apie teismo posėdžio vietą ir laiką ieškovui buvo tinkamai nepranešta, šiam šia aplinkybe grindžiant apeliacinį skundą, spręstina, kad egzistuoja absoliutūs pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas), kas sudaro pagrindą papildomą teismo sprendimą panaikinti ir klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nesant pagrindo tenkinti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, iš apelianto UAB „Adisa“ tretiesiems asmenims priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme: UAB „Migva“ – 1815 Lt, R. M. – 1500 Lt (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą panaikinti ir klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priteisti iš UAB „Adisa“ UAB „Migva“ 1815 Lt ir R. M. 1500 Lt atstovavimo išlaidų.