- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-02
- Bylos Nr.
- e2A-210-569/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-07093-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Kategorijos
- 2.4.2.12.1Vindikacinis ieškinys (rei vindicatio)
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lasiga“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios mažosios bendrijos „Ragaudra“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Lasiga“ dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti mažoji bendrija (toliau – MB) „Ragaudra“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė išreikalauti iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lasiga“ ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą - 72 vnt. proginių suknelių, esančių pas atsakovės atstovą ir priteisti ieškovei iš atsakovės bankroto administravimo sąmatos visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 72 vnt. proginių suknelių, kurių buvusi MB „Ragaudra“ vadovė A. R. neperdavė bankroto administratoriui dėl objektyvių priežasčių, kadangi atsakovės atstovas bankroto administratorius V. Š. perėmė bendrijos turtą kaip savo atstovaujamos įmonės (atsakovės) turtą, buvusį tose patalpose, kuriose veiklą vykdė atsakovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – išreikalavo iš atsakovės bankrutuojančios UAB „Lasiga“ ieškovei bankrutuojančiai MB „Ragaudra“ jai nuosavybės teise priklausantį turtą – 72 vnt. proginių suknelių, esančių atsakovės bankrutuojančios UAB „Lasiga“ bankroto administratoriaus žinioje, priteisti ieškovei 230,00 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.
4. Teismas vertino, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad būtų galima daryti išvadą, jog ginčo suknelės priklauso ieškovei, o ginčo sukneles valdo neteisėtai atsakovė.
5. Teismas sprendė, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, iš kurių matyti, kad ieškovė užsiėmė suknelių nuomos ir prekybos veikla, buvo įsigijusi įvairių suknelių, tiek ieškovei, tiek atsakovei vienu metu vadovavo tas pats asmuo – A. R., todėl ginčo suknelės galėjo patekti į atsakovės patalpas, tai nurodė ir pati A. R..
6. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė užsiėmė kokia nors kita veikla, išskyrus teikiamas maitinimo paslaugas, nėra pateikta jokių įrodymų apie ginčo suknelių įsigijimą. Teismas konstatavo, kad ginčo suknelės priklausė ir priklauso ieškovei. Teismas vertino, jog nenustatyta jokių pagrindų, numatytų CK 4.47 straipsnyje, kad būtų galima teigti, jog atsakovė įgijo nuosavybės teisę į sukneles.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovė ginčo suknelių valdymo teisę prarado be savo valios. Ieškovės bankroto administratorius, tinkamai atstovaudamas ieškovę ir jos kreditorių interesus, niekada neišreiškė valios perleisti ginčo suknelių valdymo teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
8. Apeliaciniu skundu atsakovė BUAB „Lasiga“ prašo panaikinti 2017 m. gruodžio 4 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutuojančios MB „Ragaudra“ ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei nuostolių atlyginimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, savo išvadas iš esmės grindė tik ieškovės į bylą pateiktais dokumentais bei buvusios ieškovės vadovės A. R. paaiškinimais, kurių pagrindu padarė prielaidas, kurios prieštaravo atsakovės į bylą pateiktiems argumentams bei juos pagrindžiantiems įrodymams. Teismas taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad bet kokie prieštaravimai byloje būtų pašalinti, o į bylą atsakovės pateikti įrodymai išsamiai ištirti. Teismas nepagrįstai, remdamasis iš esmės tik A. R. pateiktais paaiškinimais, padarė išvadą, jog atsakovės žinioje esančios ginčo suknelės yra tos pačios, kurias pastaroji, kaip tuometė ieškovės savininkė, įsigijo 2012-2013 metais, ir šias sukneles, kaip svetimą turtą, atsakovė valdo neteisėtai.
8.2. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybes, nes byloje nėra jokių duomenų ir (ar) įrodymų, kurie paaiškintų, kur yra likusios 108 suknelės. Nepagrįstai buvo konstatuota, jog tik ieškovė vykdė suknelių pardavimo – nuomos veiklą ir kad tik jai šiuo atveju galėtų priklausyti ginčo suknelės, nes tokios veiklos atsakovė nevykdė.
8.3. Nei buvusi ieškovės vadovė A. R., nei ieškovės atstovas negalėjo paaiškinti aplinkybių ir pateikti šias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog būtent 72 vnt. ginčo suknelių tebepriklauso ieškovei. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė ginčo suknelių valdymo teisę prarado be savo valios.
8.4. Teismas neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, bei visiškai nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovė pateikė duomenis, kad byloje patyrė 230,00 Eur išlaidas advokatui. Į bylą buvo pateikta tik sąskaita – faktūra, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog jos prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas ji išleido. Byloje nenustatyta įstatyme nurodytų sąlygų (realiai advokato išrašytos sąskaitos už jo suteiktas paslaugas ir realiai gautų pajamų už jo suteiktas paslaugas) visuma, todėl ieškovės prašomų išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė bankrutuojanti MB „Ragaudra“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Į bylą ieškovės pateikti prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitai yra galiojantys bei nenuginčyti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, įrodantys faktiškai įvykusią prekių (turto) įsigijimo operaciją. Teismas, spręsdamas, jog nuosavybės teisė į turtą priklauso ieškovei, visiškai pagrįstai rėmėsi ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir buvusios tiek ieškovės, tiek atsakovės vadovės paaiškinimais.
9.2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybes, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie paaiškintų, kur yra likusios 108 suknelės. Ginčo objektu šioje civilinėje byloje yra tik neteisėtai užvaldytas bendrijos turtas, esantis atsakovės atstovo žinioje. Spręsdamas kito bendrijos turėto turto realizavimo klausimus, teismas išeitų už ieškinio nagrinėjimo ribų.
9.3. Atsakovė nei civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su skundu nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kuris galėtų pagrįsti, jog UAB „Lasiga“ vertėsi proginių suknelių nuomos ir / ar pardavimo veikla. Nepateikė nė vieno dokumento, galinčio pagrįsti, jog UAB „Lasiga“ kada nors būtų pirkusi progines (įskaitant vestuvines) sukneles.
9.4. Ieškovė už jai suteiktas teisines paslaugas, kurios ir sudaro bylinėjimosi išlaidas šioje civilinėje byloje, yra atsiskaičiusi, todėl teisinis pagrindas atmesti ieškinį šioje dalyje neegzistuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnio), aiškinimo ir taikymo bei įrodymų vertinimo.
Dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo
11. Iš byloje pateiktų duomenų - juridinių asmenų registro išrašo - matyti, kad iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Lasiga“ buveinės adresas buvo (duomenys neskelbtini), jo vadove nuo 2015-09-04 iki 2016-04-15 buvo A. R.. Iš 2016-03-10 sudaryto patalpų grąžinimo akto matyti, kad BUAB ,,Lasiga‘‘ pagal 2011 m. gegužės 18d. sudarytą patalpų nuomos sutartį nuomojo patalpas prekybos centre adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties terminas 2016 m. vasario 29d. pasibaigė ir patalpos buvo grąžintos nuomotojui UAB,,SMI Lietuva‘‘. 2016-03-22 antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksavo, jog UAB „Lasiga“ nuomotose patalpose yra restoranas, be maitinimo įstaigos įrangos pagalbinėse patalpose ant kabyklų buvo palikti sukabinti rūbai, iš nuotraukose Nr. 23, 24 užfiksuotų vaizdų matyti, kad tai proginiai drabužiai. 2016 m. lapkričio 14d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB ,,Lasiga‘‘ buvo iškelta bankroto byla, todėl UAB „Lasiga“ nuomotose patalpose buvęs turtas atiteko atsakovei. Ieškovė BMB ,,Ragaudra‘‘ pateikė teismui prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, iš kurių matyti, kad IĮ „Ragaudra“ 2012-09-20, 2013-04-20, 2013-05-09 įsigijo 225 proginių ir vestuvinių suknelių. BMB ,,Ragaudra‘‘ nurodė, kad BUAB ,,Lasiga‘‘ nuomojamose prekybos centro patalpose rastos 72 sukneles priklauso ieškovei, todėl prašo išreikalauti šį turtą iš atsakovės neteisėto valdymo.
12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus, vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Savininkas taip pat privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra. Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. vasario 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, 2015m. liepos 3d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-451-686/2015).
13. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, jog ieškovė, reikšdama ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, neįrodė, jog turėjo nuosavybės teisę į 72 vnt suknelių ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovei. Atsakovės nuomone, vien ieškovės pateiktų kvitų bei liudytojos A. R. parodymų nepakanka konstatuoti, kad ginčo turtas priklauso ieškovei. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie atsakovės argumentai nepagrįsti.
14. Ieškovės pateikti prekių pirkimo-pardavimo kvitai yra buhalterinės apskaitos dokumentai. Ieškovė yra juridinis asmuo – verslininkas, todėl savo atliktas ūkines operacijas privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. buhalterinės apskaitos dokumentais (2003-04-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003m.). 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Minėto įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus.
15. Ieškovė, pateikdama teismui kvitus apie proginių ir vestuvinių suknelių įsigijimą, savo poziciją įrodinėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nors atsakovė apeliaciniame skunde teigė, kad 2013-05-09 pirkimo-pardavimo kvitas yra netinkamai išverstas į lietuvių kalbą, nes vertimas yra atliktas ne vertėjo, ieškovė šį trūkumą ištaisė nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje teismo nurodymu. Kadangi teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktą dokumento vertimą priėmė.
16. Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė nepateikė savo finansinės atskaitomybės dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo turtas priklausė ieškovei. Tačiau pažymėtina, kad atsakovė, ginčydama ieškovės nuosavybės teisę į daiktus, privalėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, jog ginčo turtas yra įtrauktas į atsakovės turto apskaitą, ir tokiu būdu paneigti ieškovės nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu atsakovė teismui nepateikė ne tik kad buhalterinės apskaitos, bet apskritai jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus suknelių įsigijimo kvitus.
17. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojos A. R. parodymai apie tai, jog ji pervežė ieškovei priklausančias sukneles saugoti į atsakovės nuomojamas patalpas, yra abejotini, nes byloje nėra įrodymų, kur liko kitos suknelės, nes jų buvo įsigyta daugiau nei 72 vnt. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinio dalykas šioje byloje yra 72 vnt. suknelių išreikalavimas iš atsakovės, kur liko kitos suknelės ir kas su jomis atsitiko - nėra šio ginčo dalykas. Apklausta liudytoja A. R. nurodė, kad, atvežusi sukneles į atsakovės nuomojamas patalpas, jų neskaičiavo, o UAB ,,SMI Lietuva‘‘ nutraukus nuomos sutartį su atsakove, ji išsivežti nei ieškovės, nei atsakovės turto neturėjo galimybės, nes į nuomotas patalpas nebuvo įleista. Pažymėtina, kad šios patalpos ilgą laiką buvo ne ieškovės ar atsakovės įmonės vadovės A. R. žinioje, todėl abejotina, kad liudytoja objektyviai galėtų turėti duomenų, koks buvo šiose patalpose esančio turto likimas.
18. Atsakovė savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, kad su suknelių nuoma susijusią veiklą vykdė tik ieškovė. Tačiau atsakovės teiginiai, kad atsakovės įmonė veiklą vykdė ne tik savo buveinės adresu, bet ir trijose vietose Šiaulių mieste, o jos veikla galėjo būti susijusi ne tik su maitinimo paslaugų teikimu, yra deklaratyvūs, paremti prielaidomis ir nepagrįsti įrodymais. Nors atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės nežinia kada patalpintu skelbimu apie suknelių nuomą internetinėje erdvėje, atsakovė byloje jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės pateiktus kvitus vertino kaip nuosavybės teisę į prašomą išreikalauti turtą patvirtinančius įrodymus.
19. Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė neįrodė, jog daiktus ji prarado be savo valios. Apeliantės teigimu ieškovei net nebuvo žinoma, kiek suknelių buvo likę nuomojamose patalpose, iki ieškovės kreipimosi į atsakovės administratorių 2017m. kovo 20d. ieškovė pretenzijų dėl suknelių grąžinimo niekam nereiškė. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šie argumentai nei patvirtina, nei paneigia, jog ieškovė valdymo teisę į daiktus prarado be savo valios.
20. Bylos nagrinėjimo metu liudytoja A. R. patvirtino, kad sukneles pervežė į atsakovės nuomojamas patalpas, o pasibaigus UAB ,,SMI Lietuva‘‘ ir UAB ,,Lasiga‘‘ patalpų nuomos sutarčiai, jai nebuvo leista jų pasiimti. Liudytojo parodymai civilinėje byloje yra viena iš įstatymo numatytų įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Liudytojos A. R. nurodytas aplinkybes, kad ji neturėjo galimybės pasiimti jokio turto iš nuomojamų patalpų, netiesioginiai patvirtina ir 2018m. kovo 22d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Protokole nurodyta, kad antstoliui patekus į patalpą jautėsi sugedusių produktų kvapas, šaldytuve ir patalpoje buvo rasta sugedusių maisto produktų, baro lentynose palikti alkoholiniai gėrimai, palikta daug maisto gaminimo įrangos bei kitų daiktų. Šios aplinkybės rodo, kad A. R. neturėjo galimybės išsivežti nuomojamose patalpose buvusių daiktų, tame tarpe ir ginčo turto. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovei priklausantys daiktai buvo prarasti be jos valios.
21. Atsakovė apeliaciniame skunde dėl daikto natūra, jo faktinio valdymo ir valdymo teisėtumo vėlgi nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovės nuomojamose patalpose rastos suknelės yra būtent tos, kurios buvo įsigytos pagal ieškovės pateiktus pirkimo - pardavimo kvitus. Atsakovės nuomone, šią aplinkybę ieškovė galėtų įrodyti tik pateikdama perduoto turto aktą pagal balansą, kuris sudarytas teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei dieną. Tačiau, kaip jau buvo minėta, atsakovė nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, jog ginčo turtas yra įtrauktas į atsakovės turto apskaitą, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus suknelių įsigijimo kvitus.
22. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga, šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisingai pritaikė materialinės teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad egzistuoja visos aplinkybės dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o atsakovės turto valdymo teisėtumo prezumpcija yra paneigta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo
23. Atsakovė taip pat skundžia pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už advokato pagalbą, priteisimo. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, nes iki bylos išnagrinėjimo pabaigos ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad sąskaita už advokato paslaugas buvo apmokėta.
24. Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui mokėjimo pavedimą, patvirtinantį, jog 2017m. gruodžio 10d. ieškovė atstovui pervedė už teisines paslaugas 230 Eur. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės teikiamą įrodymą ir juos vertina kartu su kitais įrodymais, esančiais byloje.
25. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kurios priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Todėl sutiktina su apeliante, jog ieškovė turėjo pareigą pateikti teismui įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas – mokėjimo pavedimą – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
26. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Todėl CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 15d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337-421/2016).
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išnagrinėjo 2017m. lapkričio 14d., sprendimą priėmė 2017m. gruodžio 4d. Ieškovė už paslaugas advokatui sumokėjo 2017n. gruodžio 10d. 2017m. lapkričio 14d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas G. M. nurodė, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė ir posėdžio datai sąskaita už teisines paslaugas yra neapmokėta todėl, kad įmonė neturi lėšų. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, įrodo, kad ieškovei buvo apribotos galimybės atsiskaityti už teisines paslaugas bylos nagrinėjimo dienai. Tačiau ieškovės pateiktas mokėjimo pavedimas įrodo, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme sąskaita yra apmokėta, tai reiškia, kad ieškovė išlaidas už advokato pagalbą patyrė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad, įvertinus ieškovės įmonės statusą, aplinkybę, jog sąskaita už advokato pagalbą yra apmokėta, naikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis atsakovės nurodytais formaliais argumentais, taip pat nėra pagrindo.
28. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija mano, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.