Kauno apygardos teismo nutartis

2015-03-02 · Byla Nr. ATP-160-317/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-02
Bylos Nr.
ATP-160-317/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algirdas Jaliniauskas
Kategorijos
  • 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-160-317/2015Teisminio proceso Nr. 4-28-3-01406-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 39.2; 45.4.3; 45.4.5; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo” (toliau – KET), 5, 9, 106, 233, 234 punktų reikalavimus, t. y. kad 2014 m. rugpjūčio 7 d., 14.45 val., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir, norėdamas jį pastatyti dešiniame kelkraštyje, manevruodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir kliudė kitą stovintį automobilį „Audi A3“, jį apgadindamas. Iš eismo įvykio vietos, su kuria yra susijęs, pasišalino. Po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį.

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu (toliau – Nutarimas) pripažino, kad K. M. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje. Už šių pažeidimų padarymą teismas jam paskyrė pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį – 2500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų Lt), kas atitinka 724 Eur, baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui; pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 150 Lt (vieno šimto penkiasdešimties Lt), kas atitinka 43 Eur, baudą; pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų Lt), kas atitinka 1013 Eur, baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturių) metų laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, K. M. paskyrė galutinę nuobaudą – 4000 Lt (keturių tūkstančių Lt, kas atitinka 1158 Eur, dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturių) metų laikotarpiui.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde K. M. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, paskirti švelnesnę nei ATPK 126 straipsnio 4 dalies, 130 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta administracinę nuobaudą, t. y. netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, o pirmosios instancijos teismo nutarimu paskirtosios 4000 Lt (1158 Eur) baudos sumokėjimą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui lygiomis, periodinėmis įmokomis po 48,25 Eur kas mėnesį nuo galutinio ir neskundžiamo nutarimo šioje byloje priėmimo. Apeliantas nurodo, kad su paskirtąja nuobauda nesutinka, nes ji paskirta neteisingai įvertinus įvykio metu buvusią situaciją, neįsigilinus į visas bylos aplinkybes ir nepagrįstai netaikius teisingumo, proporcingumo principų. Teigia, kad nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį jis neginčija, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio ir tyčia vartojo alkoholį žinodamas, kad tai daro po eismo įvykio, t. y. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Mano, kad byloje surinktų duomenų pagrindu galima konstatuoti tik kito automobilio užkliudymo faktą, tačiau jokiu būdu šie duomenys nepatvirtina, kad jis iš karto pastebėjo užkliudęs automobilį „Audi A3” ir tyčia pasitraukė iš įvykio vietos. Atkreipia dėmesį į tai, jog jam inkriminuoti pažeidimai numatyti ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje, priskiriami prie tyčinių pažeidimų. Tačiau, anot apelianto, nagrinėjamu atveju jis, išlipęs iš savo automobilio ir nepamatęs realių kitos transporto priemonės – „Audi A3” apgadinimų, tuo metu būdamas visiškai įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio nesukėlė ir jokios žalos nepadarė, nesuprato savo veiksmų priešingumo KET reikalavimams, o būtent pareigos apie tai pranešti policijai, pasilikti eismo įvykio vietoje, nevartoti alkoholio, todėl šių pareigų sąmoningai neignoravo. Kadangi buvo įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio jis nepadarė, tai nelaikė netinkamu ar KET pažeidžiančiu poelgiu bare išgerti kelis bokalus alaus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad savo automobilio jis nepaslėpė, nepatraukė, paliko stovėti įvykio vietoje greta „Audi A3”, todėl logiška manyti, kad pasislėpti ar sąmoningai sutrukdyti nustatyti automobilio savininką ar pakenkti galimam įvykio tyrimui, jis nesiekė. Priešingu atveju su savo automobiliu, jis iš karto būtų iš įvykio vietos nuvažiavęs. Kitaip tariant, tiesioginės tyčios pasitraukti iš įvykio vietos ir vartoti alkoholį, jis neturėjo. Kad galimai kliudė „Audi A3”, jis suprato tik praėjus ilgam laiko tarpui ir tik po to, kai pareigūnai jam parodė apgadinimus ir liepė prisipažinti. Jeigu iš karto būtų tinkamai supratęs situaciją, tolimesnių veiksmų, apelianto teigimu, jis nebūtų atlikęs.

Kita vertus, jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad pakanka duomenų, jog jis padarė pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje, apelianto nuomone laikytina, kad pagal šiuos straipsnius jam paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – per griežta nuobauda, juolab kad už tuos pačius veiksmus pagal tuos pačius ATPK straipsnius – ATPK 126 straipsnio 4 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį jam paskirta kita griežta galutinė subendrinta bausmė – 4000 Lt (1158 Eur) dydžio bauda. Apelianto teigimu, jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis laikytinas mažareikšmiu, jo metu tik nežymiai apgadintas nukentėjusiosios automobilis, nukentėjusioji net nereikalavo iš draudimo bendrovės atlyginti žalą. Be to, apylinkės teismas be pagrindo nustatė tik vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis atlygino nukentėjusiosios prašomą žalą. Tačiau teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad apeliantas gailisi dėl padaryto pažeidimo ir tai, kad jis yra pirmos grupės invalidas. Nepaisant to, apeliantas aukštesniojo teismo prašo atsižvelgti ir į tai, kad jam automobilis reikalingas pačiam vykstant tiek pas medikus, tiek kitais tikslais, kadangi jis yra pirmos grupės invalidas, turintis judėjimo negalią dėl stuburo 4 slankstelių lūžimo ir kojos amputavimo. Be to, jis prižiūri ir slaugo garbingo amžiaus senelę A. M., gyvenančią Marijampolėje, Vytenio g. 10-1, kuri turi didelių specialiųjų poreikių, t. y. yra visiškai neįgali, savo tėvą V. M., gyvenantį Kaišiadoryse, turintį vidutinių specialiųjų poreikių, bei mamą I. L. (su V. M. išsiskyrusi), gyvenančią Kėdainių rajone Gudžiūnų kaime, kuri taip pat turi vidutinių specialiųjų poreikių. Šiuos asmenis jis taip pat vežioja pas gydytojus, rūpinasi jų kasdieniniais reikalais, medicinine priežiūra, todėl teisė vairuoti transporto priemones jam yra gyvybiškai reikalinga.

Apelianto manymu, šioje byloje gali būti taikomos ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi teismui paskyrus tik baudą, kuri yra pakankamai didelė, jis patirtų didelių neigiamų pasekmių, t. y., kaip nedirbantis invalidas, turėtų didelių išlaidų, todėl, atsižvelgiant į galimai padaryto pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, jo asmenybę, teisingumo, proporcingumo ir protingumo principus, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai, būtų pasiekti neskiriant jam papildomos ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje ir ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Atsiliepimas

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą, nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

K. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Byloje nustatyta, kad K. M. 2014 m. rugpjūčio 7 d., 14.45 val., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir, norėdamas jį pastatyti dešiniame kelkraštyje, manevruodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir kliudė kitą stovintį automobilį „Audi A3“, jį apgadindamas. Nesant įvykio vietoje nukentėjusiojo, apie tai nepranešė policijai ir iš įvykio vietos pasišalino, t. y. palikęs automobilį, nuėjo į šalia esantį barą.

Šioje byloje ginčo dėl K. M. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą nėra ir aukštesnysis teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kalte padarius minėtą pažeidimą. Nors apeliantas nesutinka ir su jam inkriminuotu pažeidimu numatytu ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog K. M. pagrįstai nubaustas už minėto straipsnio pažeidimą, kadangi jis įrodytas byloje ištirtais duomenimis. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus daro išvadą, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir nepagrįstai K. M. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis).

K. M. iš karto po įvykio paaiškinime (b. l. 7) prisipažino dėl pažeidimo numatyto ATPK 127 str. 2d. t.y. nurodė, kad po jo vairuojamo automobilio susidūrimo su automobiliu Audi, suveikė šio automobilio signalizacija, matė jame nežymius pažeidimus. Taigi jis turėjo suprasti ir suprato, jog dėl jo kaltės įvyko autoįvykis, tačiau nesant įvykio vietoje nukentėjusiojo, apie jį nepranešė policijai. Tą patį patvirtino ir teisme apklausti policijos pareigūnai, nurodę, jog pranešimas policijoje gautas ne iš įvykio kaltininko, o jiems atvykus, jis pradžioje neigė dalyvavęs įvykyje, o vėliau prisipažino apgadinęs automobilį Audi, ant kurio buvo aiškūs sugadinimo pėdsakai. Todėl K. M. paaiškinimai teisme, jog po susidūrimo jis nematęs ant D. A. automobilio aiškių apgadinimų, vertintinas kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės.

Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad K. M. turėjo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, su kuria jis susijęs. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš vietos eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bet ir tai, jog jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia, todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis ne tik suprato sukėlęs eismo įvykį, bet ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai.

Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad K. M. savo kaltės dėl paties eismo įvykio neneigia. Tačiau jis tvirtina, kad automobilių kontakto nejautė, nors, pradėjus veikti automobilio „Audi A3“ signalizacijai, jis apžiūrėjo tiek savo, tiek minėtą automobilius, jokių požymių, patvirtinančių buvus eismo įvykiui, nepastebėjo. Po to sekę pažeidėjo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog iš įvykio vietos pažeidėjas pasišalino ne dėl to, kad bandė išvengti žalos atlyginimo ar siekdamas apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą ar išvengti atsakomybės. Įvykio aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad jei jis tikrai būtų siekęs pasišalinti iš vietos eismo įvykio, su kuriuo susijęs, akivaizdu, būtų pasišalinęs kartu su automobiliu, išvykęs iš įvykio vietos, o ne palikęs automobilį eismo įvykio vietoje ir nuėjęs į šalimais stovintį barą. Siekį išvengti žalos atlyginimo paneigia ir aplinkybė, kad jis atlygino padarytą žalą, o valdytoja automobilio „Audi A3“, kuris buvo apgadintas eismo įvykio metu, pretenzijų jam neturi. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad K. M., pasitraukdamas iš automobilių susidūrimo vietos, tiesiogiai iš eismo įvykio vietos nepasišalino, kadangi, nesulaukęs nukentėjusios, nuėjo į netoliese esantį barą. Akivaizdu, kad pažeidęs KET reikalavimus ir apie eismo įvykį nepranešęs policijai, jis tiesiog nesuvokė, kad toks jo pasitraukimas iš automobilių susidūrimo vietos, prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir, kad jis gali būti traktuojamas kaip pasišalinimas iš eismo įvykio vietos. Taigi, K. M. neturėjo tyčios išvengti atsakomybės ar žalos atlyginimo, o sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog K. M., iš karto po įvykio, iš eismo įvykio vietos nepašalino nei savo vairuoto automobilio, nei pats pasišalino. Jis ne tik kad nepatraukė iš eismo įvykio vietos savo automobilį, jo nepaslėpė, nenaikino pažeidimo pėdsakų, bet ir pats nesislapstė, tik nuėjo į šalimais esantį alaus barą, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Atvykus policijos darbuotojams ir apžiūrėjus apgadintą R. A. automobilį, K. M. išėjo iš baro, prisistatė policijos darbuotojams ir jiems prisipažino padaręs autoįvykį, kurio metu buvo apgadinta svetima transporto priemonė.

Žiūrint tik formaliai, tokie pažeidėjo veiksmai atitiktų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius. Tačiau sprendžiant dėl subjektyviųjų požymių buvimo (kaltės), pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, panašiose savo aplinkybėmis į nagrinėjamą, jau yra ne kartą išaiškinęs, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir, ją ignoruodamas, pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl K. M. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, t. y. dėl alkoholio vartojimo po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Kelių eismo taisyklių 233 punktas draudžia su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams iškart po eismo įvykio vartoti psichiką veikiančias medžiagas (alkoholį, narkotines priemones, psichotropines ir kitas svaigiąsias medžiagas), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Ir nors, apeliantas teigia, jog jis alkoholį vartojo nežinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, t. y. neturėdamas tyčios pažeisti minėtą Kelių eismo taisyklių reikalavimą, tačiau akivaizdu, kad jis vis dėl to gėrė alkoholį po eismo įvykio, suprato, jog jame dalyvavo, ką patvirtino tiek jis pats savo paaiškinime, teisme apklausti policijos pareigūnai, tiek ir alkotesterio parodymai (b. l. 14). Todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.

Nagrinėjamoje byloje K. M. už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus yra paskirti sankcijose už atitinkamus pažeidimus numatytų nuobaudų vidurkiai, įvertinus tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti ir viena – lengvinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgus į padarytų teisės pažeidimų kiekį, pobūdį bei pavojingumo laipsnį – padaryti keli pažeidimai, vienas iš jų – pavojingas, sukėlęs pavojų transporto eismo saugumui; į pažeidėjo asmenybę – administracine tvarka už KET pažeidimus anksčiau baustas, du iš padarytų pažeidimų buvo neblaivaus asmens, teistas.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė tik vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis atlygino nukentėjusiosios prašomą žalą. Tačiau teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad apeliantas gailisi dėl padaryto pažeidimo ir tai, kad jis yra pirmos grupės invalidas. Pagal ATPK 31 straipsnio nuostatas lengvinančiomis aplinkybėmis pripažįstamas kaltininko nuoširdus gailėjimasis (1 d. 1 p.), taip pat, kai teisės pažeidimą padaro neįgalus asmuo (1 d. 10 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad K. M. tik iš dalies pripažįsta kaltę, nurodo, kad prisipažinti jam liepė pareigūnai, kad tai būtų laikoma lengvinančia aplinkybe, tačiau akivaizdu, kad jis nuoširdžiai nesigaili pažeidęs Kelių eismo taisykles, o lengvinančia aplinkybe pripažįstamas tik nuoširdus gailėjimasis, todėl pagrįstai apylinkės teismas nepripažino šios aplinkybės lengvinančia. Kita vertus, byloje esantys duomenys patvirtina, jog K. M. yra iš dalies darbingas (netektas darbingumas siekia net 70 proc., b. l. 37, 39), kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.). Taigi šioje byloje yra viena sunkinanti ir dvi K. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pagal ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skiriant nuobaudą, atsižvelgtina į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Aukštesnysis teismas pažymi, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-36-2013, 2AT-42-2013).

Apeliantas prašo įvertinti ir tai, kad jis yra pirmos grupės invalidas, turintis judėjimo negalią dėl stuburo 4 slankstelių lūžimo ir kojos amputavimo, todėl jam automobilis yra labai reikalingas, be to, jis prižiūri ir slaugo garbingo amžiaus senelę, kuri turi didelių specialiųjų poreikių, bei savo tėvus, kurie turi vidutinių specialiųjų poreikių. Žinoma, į tokias aplinkybes galima būtų atsižvelgti, vertinant visumą aplinkybių tuo atveju, jei K. M. nebūtų piktybinis eismo taisyklių pažeidėjas. Nagrinėjamu atveju pagrindo atsižvelgti į kaltininko skunde minimas aplinkybes nėra, nes K. M. prieš tai jau kartus buvo sulaikytas vairuojantis transporto priemones neblaivus, dėl ko jam taikytos specialios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Ši aplinkybė rodo asmens polinkį ne tik vartoti alkoholį, bet ir polinkį vairuoti transporto priemones neblaiviame stovyje, kas gali iššaukti skausmingas pasekmes ne tik pažeidėjui, bet ir kitiems-visiškai nekaltiems asmenims.

Atsakydamas į šį apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskirtų nuobaudų taikymas K. M. neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas turi būti užtikrintas taikant sankcijose numatytas nuobaudos, o jas švelninti nėra objektyvaus pagrindo. Darydamas pažeidimą, K. M. prisiėmė ir galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką. Asmuo, žinodamas, kad tam tikros administracinės nuobaudos taikymas gali pakenkti jo interesams, turi būti ypač suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti tokios administracinės nuobaudos taikymą. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą – per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio grubų teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Taigi, nagrinėjamu atveju K. M. deklaruojamas poreikis vairuoti automobilį dėl savo neįgalumo ar pareigos rūpintis savo artimaisiais, nelaikytina išimtine aplinkybe, leidžiančia jam skirti švelnesnę nuobaudą apskritai neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės taip pat neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo. Šių apelianto nurodytų aplinkybių nepakanka apeliaciniam skundui tenkinti ir taikyti ATPK 30¹ straipsnyje numatytos administracinės nuobaudos švelninimo galimybę.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą apylinkės teismas K. M. pagrįstai skyrė sankcijose už atitinkamus pažeidimus numatytų nuobaudų vidurkius. Apeliantui skirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagrindo ATPK 30¹ straipsnio pagrindu skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą baudą bei apskritai neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas šioje dalyje keistinas tik tiek, kiek panaikinama paskirta nuobauda už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimą pakeisti:

Panaikinti nutarimo dalį, kurioje K. M. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nubaustas 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų Lt, kas atitinka 1013 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturių) metų laikotarpiui, ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, dalyje dėl pažeidimo numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti;

Pakeisti apylinkės teismo nutarimo dalį dėl nuobaudų subendrinimo ir, vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, K. M. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-12-23 nutarimu paskirtas nuobaudas už pažeidimus numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje bei ATPK 127 straipsnio 2 dalyje subendrinti apėmimo būdu, paskiriant jam galutinę 2500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų Lt, kas atitinka 724 Eur), baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Algirdas Jaliniauskas