Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (už kyšininkavimą 2005 m. gegužės 12 – 14 d.) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (už kyšininkavimą 2006 m. gruodžio mėnesį – 2007 m. lapkričio 6 d.) (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X – 1233 redakcija) laisvės atėmimu 1 (dvejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. lapkričio 7 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant V. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. lapkričio 7 d. iki 2007 m. lapkričio 20 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. S. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 1500 Lt bei A. S. mobiliojo ryšio telefonų aparatai ,,SONY ERICSSON Z530i: ir ,,NOKIA 6101“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad savo naudai netiesiogiai ir tiesiogiai reikalavo kyšio už neteisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y.:

V. P., būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS) tyrėjas, 2005-05-12 atlikęs UAB „MHCOM“ patikrinimą ir užantspaudavęs bendrovės administracines patalpas, tą pačią dieną, dienos metu, UAB „MHCOM“ administracinėse patalpose, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, liepė A. K. perduoti UAB „MHCOM“ vadovams, kad už tam tikrą jam duotą pinigų sumą, t.y. neapibrėžto dydžio piniginį kyšį, ikiteisminis tyrimas dėl UAB „MHCOM“ galimai neteisėtos veikos galėtų būti nepradėtas, UAB „MHCOM“ administracinių patalpų antspaudai nuimti ir netrukdoma bendrovei toliau vykdyti savo veiklos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, kaltinamasis 2005-05-13, dienos metu, savo kabinete Nr. 31, esančiame VPK KP NTT ENTS patalpose T. K. g. 8A Vilniuje, liepė A. K. perduoti UAB „MHCOM“ vadovams reikalavimą perduoti kaltinamajam (V. P.) 20000 litų kyšį už tai, kad UAB „MHCOM“ administracinių patalpų užantspaudavimai būtų nuimti ir netrukdoma veiksmais, jam vykdant įgaliojimus, bendrovei toliau vykdyti savo veiklos. Po to UAB „MHCOM“ akcininko M. H. prašymu sutikęs sumažinti reikalaujamos pinigų sumos dydį, V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2005-05-14, dienos metu, Vilniaus m., T. K. g. 8A, automobilyje „TOYOTA COROLLA“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tiesiogiai iš M. H. pareikalavo perduoti jam 15000 litų kyšį, ir netrukus po šio susitikimo, tą pačią dieną, sutikęs dar sumažinti reikalaujamos pinigų sumos dydį, Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS patalpose, T. K. g. 8A Vilniuje, per A. K. pareikalavo iš M. H. duoti jam 10000 litų kyšį.

V. P. nuteistas už tai, kad, vykdydamas įgaliojimus, savo naudai pats tiesiogiai, netiesiogiai, per A. S., pastarajam padedant, provokavo, reikalavo už neteisėtą veikimą ir neveikimą jam perduoti kyšį, o A. S. nuteistas už tai, kad, vykdydamas pažadą padėti V. P. tai padaryti, perdavė minėtą reikalavimą A. K. ir paėmė iš jo kyšiui skirtus pinigus, žadėdamas juos perduoti V. P., t.y.:

2007-07-11 V. P., atlikęs UAB „Toris“, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ūkinės-finansinės veiklos patikrinimą ir nustatęs, kad UAB „Toris“ kasoje dėl teisės aktų nustatyta tvarka neužfiksuotos ūkinės operacijos piniginių lėšų apskaitoje yra 170 litų trūkumas, tai yra administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnyje, neteisėtai veikdamas UAB „Toris“ interesais ir siekdamas padėti šios bendrovės buhalterei J. U. palengvinti teisinę padėtį, padėti išvengti gresiančios administracinės atsakomybės, 2007-07-12, dienos metu, kabinete Nr. 31, Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS patalpose, esančiose T. K. g. 8A Vilniuje, nurodė J. U. Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti melagingus, neatitinkančius tikrovės, duomenis, kad 2007-07-11 patikrinimo UAB „Toris“ metu buhalterijos kabinete buvo rasta 100 Lt jos (J. U.) asmeninių pinigų, šiuos neteisingus duomenis išdėstyti paaiškinime, ir pats suklastojo tikrus dokumentus, t.y. UAB „Toris“ patikrinimo akte ir UAB „Toris“ buhalterei J. U. surašytame akte Nr. 10-4-P-125 įrašė ir parašu patvirtino melagingus, neatitinkančius tikrovės, duomenis, kad 2007-07-11 patikrinimo metu UAB „Toris“ patalpose buvo rasta neapskaitytų kasos dokumentais 100 litų. 2007 m. liepos mėn. V. P. suklastotus UAB „Toris“ patikrinimo aktą ir aktą Nr. 10-4-P-125 laikė Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS patalpose, T. K. g. 8A, Vilniuje, tose pačiose patalpose UAB „Toris“ patikrinimo aktą pateikė patvirtinti Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS viršininkui ir pridavė šio skyriaus raštinei saugojimui, o aktą Nr. 10-4-P-125 užregistravo Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS apskaitoje ir išsiuntė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokiais savo veiksmais V. P. diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Vilniaus m. VPK KP NTT ENTS – autoritetą, pasitikėjimą valstybine institucija, todėl valstybė patyrė didelės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. P. ir A. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnis numato:

1. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija)

2. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

Pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymų, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatanti lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnyje, 256 straipsnyje tiesiogiai nėra sureguliuota, kokios procedūros reikėtų laikytis, jeigu veika perkvalifikuojama nei pagal lengvesnį, nei pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą, o pagal įstatymą, numatantį analogišką atsakomybę.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją lengvesniu iš dviejų laikomas veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas. Vei­kos nu­si­kals­ta­mu­mą pa­nai­ki­na toks įsta­ty­mas, ku­ris vi­siš­kai ne­be­nu­ma­to bu­vu­sios nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties ar­ba su­siau­ri­na nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį, numaty­da­mas nau­jų ar­ba at­si­sa­ky­da­mas bu­vu­sių šios su­dė­ties po­žy­mių, dėl to tam tik­ros vei­kos tam­pa ne­nu­si­kals­ta­mos. Baus­mę su­švel­ni­na toks įsta­ty­mas, ku­ris su­ma­ži­na jos mi­ni­ma­lią, maksimalią ar­ba šias abi ri­bas, nu­ma­to nau­ją alternatyvią švel­nes­nę baus­mės rū­šį, pa­ša­li­na griežtesnę bausmės rūšį. Vei­ką pa­da­riu­sio as­mens tei­si­nę padė­tį ki­to­kiu bū­du pa­leng­vi­na įsta­ty­mas, ku­ris pa­ša­li­na vei­ką iš sun­kių nu­si­kal­ti­mų są­ra­šo, iš­ple­čia ga­li­my­bes at­leis­ti vei­ką pa­da­riu­sį as­me­nį nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės ir baus­mės ar­ba ati­dė­ti jam pa­skir­tos baus­mės vyk­dy­mą, su­trum­pi­na se­na­ties, teis­tu­mo ter­mi­nus ir pan.

Lyginant Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968) sankcijas, matyti, kad sankcijos yra analogiškos, t. y. tiek už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) padarymą, tiek už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968), padarymą asmuo (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo) baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968) dispozicijų, Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalis taikoma tik tais atvejais, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, t. y. kyšininkavimas yra speciali norma lyginant su piktnaudžiavimu. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio galima suprasti, jog teismas, perkvalifikuodamas V. P. ir A. S. veiką iš bendros normos – piktnaudžiavimo į specialią normą – kyšininkavimą, apie tai iš anksto kaltinamiesiems nepranešus ir Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnyje nurodytam subjektui nepateikus rašytinio prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, laikė, kad V. P. ir A. S. kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuoja pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, iš esmės nekeičiant faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalis leidžia teismui netaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalį įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą iš esmės nesikeičiant faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Esminis dalykas pagal Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalį, suponuojantis teismo pareigą tokioje byloje esant tokiems kaltinimo pasikeitimams užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, yra ne naujas juridinis veikos įvertinimas (kvalifikavimas), bet esminio ar neesminio faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių pasikeitimo konstatavimas.

Kita vertus, net ir pripažįstant, kad įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nesikeičiant faktinėms bylos aplinkybėms, teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą negali būti ribojama. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų nežinoma, nuo ko gintis, nes perkvalifikavus veiką nuteisiama ne pagal oficialiai pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą. Keičiantis veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikacijai pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį, jo dalį), kartu visada konstatuojamas ir kitoks veikos pavojingumo laipsnis, kuris turi tiesioginę reikšmę skiriant bausmę ir turi būti teismo įvertintas individualizuojant bausmę (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą apima ir kaltininko (jo gynėjo) dalyvavimą bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taikymo procese. Kaltininkas (jo gynėjas) turi teisę pareikšti savo poziciją dėl visų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų duomenų vertinimo - taigi ir dėl inkriminuojamos veikos pavojingumo laipsnio, turinčio tiesioginę reikšmę bausmės rūšiai ir dydžiui.

Nuteistieji V. P. ir A. S. savo apeliaciniuose skunduose nenurodo, jog pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas jų nusikalstamas veikas, suvaržė jų teises. Tačiau nuteistųjų pozicija šioje baudžiamojoje byloje yra tokia, kad tiek V. P., tiek A. S. apskritai neigia savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, todėl šiuo atveju Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinio reguliavimo ydingumas konstitucinių teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą, lygybės principų reikalavimų kontekste ypač akivaizdus, t. y. V. P. ir A. S. pirmosios instancijos teisme gynėsi nepadarę jiems inkriminuoto piktnaudžiavimo tarnyba, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti – V. P. už tai, kad, vykdydamas įgaliojimus, savo naudai pats tiesiogiai, netiesiogiai, per A. S., pastarajam padedant, provokavo, reikalavo už neteisėtą veikimą ir neveikimą jam perduoti kyšį (Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija)), o A. S. už tai, kad, vykdydamas pažadą padėti V. P. tai padaryti, perdavė minėtą reikalavimą A. K. ir paėmė iš jo kyšiui skirtus pinigus, žadėdamas juos perduoti V. P. (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalis, 225 straipsnio 2 dalis). Be to, A. S. buvo kaltinamas, kaip specialus subjektas, o nuteistas buvo be šio nusikalstamos veikos subjektą apibūdinančio požymio. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliaciniame teisme, tiek V. P., tiek A. S. nurodė, kad, jeigu būtų žinoję, jog bus nuteisti už kyšininkavimą, būtų gynęsi kitaip.

Rezoliucinė dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs inter alia ir Lietuvos apeliacinio teismo kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą šioje baudžiamojoje byloje, 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarė:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį, V. P. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo kaltinime nurodytą veiką, nors iš esmės ir nekeičiant faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, bet pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį ne lengvesnį nusikaltimą, apie tokią galimybę iš anksto teisiamajame posėdyje kaltinamiesiems nepranešęs. Toks veikos perkvalifikavimas neatitinka nuosprendžio priėmimo metu galiojusių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų (Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnis), be to, kaip nustatė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi, kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, apie tokią galimybę būtina kaltinamajam iš anksto pranešti teisiamajame posėdyje, nepriklausomai nuo to, ar veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, ar pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį ne lengvesnį nusikaltimą.

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nenumato kitos galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą minėtą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą kitaip, kaip nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme sudarant visas galimybes kaltininkui (kaltinamajam, nuteistajam) gintis nuo kaltinimo pagal perkvalifikuotą įstatymą. Toks baudžiamojo proceso įstatymo taikymas neprieštarauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatoms (2002 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą).

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, papildomai pranešti A. S., kad jis gali būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį, o V. P., kad jis gali būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (2006 m. gruodžio mėnesio – 2007 m. lapkričio 6 d. epizodas) nėra reikalinga, kadangi nuteistieji jau yra pripažinti kaltais pagal minėtus Baudžiamojo kodekso straipsnius ir žino nuo kokių kaltinimų jiems gintis apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistųjų A. S. ir V. P. apeliacinius skundus, buvo atliktas įrodymų tyrimas, sudaryta galimybė dėl visų inkriminuotų veikų pasisakyti patiems nuteistiesiems, taip pat buvo apklaustas nukentėjusysis A. K., liudytojai R. O., M. H. ir kiti, nuteistieji turėjo galimybę visiems šiems asmenims užduoti klausimus. Nuteistieji V. P. ir A. S. turėjo pakankamai laiko ir galimybių gintis nuo perkvalifikuoto kaltinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, pakenkęs nuteistųjų V. P. ir A. S. galimybėms gintis nuo pakeisto kaltinimo, išnagrinėjus baudžiamąja bylą apeliacinės instancijos teisme, yra ištaisytas tiek, kiek tai leidžia galiojantys baudžiamojo proceso įstatymai ir tiek, kad nebūtų pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.

Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2007 m. vasario 26 d. Lietuvos kriminalinės policijos biure gavus A. K. pareiškimą, kad Vilniaus VPK ENTS darbuotojai V. P. ir A. S. reikalauja iš jo kyšio už baudžiamosios bylos, iškeltos dėl UAB ,,Algerinta“ veiklos, neperdavimą į teismą. Nuo 2007 m. vasario 26 d. V. P. ir A. S. atžvilgiu buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 158 straipsnyje ir 160 straipsnyje – leista Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbuotojams ir A. K. V. P. ir A. S. atžvilgiu atlikti tyrimą, neatskleidžiant savo tapatybės: panaudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant V. P., A. S. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, užmegzti ryšius su šiais minėtais asmenimis ir šių kontaktų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus, ikiteisminio tyrimo metu sulaikius ar suėmus V. P., A. S., taikyti jų atžvilgiu agentūrinį metodą, išvardintų veiksmų fiksavimui daryti vaizdo ir garso įrašus, panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso įrašymo technines priemones; vykdyti V. P. ir A. S. slaptą sekimą: slapta kontroliuoti V. P., A. S. bendravimą su kitais asmenimis, slapta sekti V. P., A. S., stebėti juos, transporto priemones, kuriomis jie naudojasi, gyvenamąsias, tarnybines patalpas, vietoves, kuriose jie lankosi, slapta laikinai paimti ir apžiūrėti tyrimui reikšmingus V. P., A. S. naudojamus daiktus, dokumentus, neskelbiant apie jų paėmimą, slapta kontroliuoti V. P., A. S. pašto siuntas, dokumentų siuntas, pašto perlaidas ir jų dokumentus, nuo 2007 m. vasario 27 d. – procesinės prievartos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 154 straipsnyje, t. y. buvo klausomasi A. K., V. P., A. S. telefoninių pokalbių, atliekama kitos informacijos, perduodamos telefonu, kontrolė, daromi įrašai, nuo 2007 m. vasario 27 d. taikoma procesinė prievartos priemonė, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnyje – leidžiama A. K. atlikti V. P. ir A. S. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Reikšminga šiam bylos epizodui informacija, užfiksuota naudojant technines priemones, gauta iki 2007 m. vasario 28 d. ir nuo 2007 m. spalio 11 d., kai A. K. paskambino A. S., iki 2007 m. lapkričio 6 d. Nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. spalio 11 d. nėra užfiksuota jokių V. P., A. S. ir A. K. tarpusavio kontaktų, nors buvo taikomos visos Lietuvos Respublikos BPK 154 straipsnyje, 158 straipsnyje, 159 straipsnyje, 160 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės, leidimai, kurias taikyti nuolat periodiškai buvo pratęsiami. Nei veikos padarymo metu galiojęs Operatyvinės veiklos įstatymas, nei Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, kiek laiko valstybė su nusikalsti linkusiu asmeniu gali imituoti nusikalstamus veiksmus. Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjekto parengtas nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuojamas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismo nutartyje turi būti nurodyta nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų trukmė, tačiau nei kokia šių veiksmų trukmė gali būti, nei kiek kartų teismas gali nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pratęsinėti baudžiamojo proceso įstatyme nenurodyta. Tačiau, nepaisant minėto klausimo teisinio reguliavimo spragų, nusikalstamos veikos imitacijos modelis ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negali tęstis begalę laiko. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis kaip operatyvinis (žvalgybinis) veiksmas ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai kaip ikiteisminio tyrimo metodas yra skirtas baudžiamojo proceso tikslams. Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi iš Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio ir 2 straipsnio prasmės išplaukia, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia pilnai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Kadangi valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankami įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Šie veiksmai turi būti nutraukiami surinkus pakankami nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog prokuroras ar teismas, sankcionuodami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalomai nurodo jų vykdymo laiką, tai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos būtinai turi imituoti nusikalstamus veiksmus iki paskutinės nusikalstamos veikos imitacijos modelio ar nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų galiojimo dienos. Nei nusikalstamos veikos imitacijos modelis, nei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę, išprovokuotų veiksmus, kurių be nusikalstamos veikos imitacijos modelio vykdymo kaltininkas nebūtų padaręs. Šios taisyklės turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai kaltininkas rengiasi daryti nusikalstamą veiką, pradėjo daryti nusikaltimą ar net atliko veiką, kuri gali būti kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas, tačiau po to dėl kokių nors priežasčių persigalvojo ir atsisakė daryti nusikaltimą ar jį tęsti arba daryti naujus nusikalstamus veiksmus ir pakankamai ilgą laiko tarpą neatliko jokių veiksmų, susijusių su tiriamu nusikaltimu. Jei kaltininkas ilgą laiko tarpą neatlieka minėtų veiksmų, nusikalstamos veikos imitavimo subjektai negali savo iniciatyva skatinti ar kitaip provokuoti kaltininko veiksmus, jei šis pats nerodo iniciatyvos nusikalsti.

Nuo 2007 m. vasario 28 d. nei V. P., nei A. S. nerodė jokios iniciatyvos ir neatliko jokių veiksmų, kad būtų gautas iš A. K. kyšis. Taip pat V. P. per šį laikotarpį neatliko ir jokių procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje dėl UAB ,,Algerinta“ veiklos tyrimo. Nuo 2007 m. kovo 6 d. baudžiamąją bylą V. P. perdavė prokurorui, vėliau, ją gavęs, atidavė į archyvą. Iš 2007 m. spalio 11 d. pokalbio tarp paskambinusio A. K. ir A. S. turinio taip pat matyti, kad A. S. nieko naujo nežino apie V. P. atliekamą tyrimą, kuriuo domisi A. K.. Neįtikinama yra A. K. nurodyta 2007 m. spalio 11 d. skambučio A. S. priežastis – A. K. sutiko savo buvusį bendradarbį G. M., iš kurio sužinojo, kad V. P. kvietėsi G. M. ir klausinėjo apie A. K., dėl to A. K. sunerimo ir skambino A. S.. Iš bylos duomenų matyti, kad V. P. apklausė G. M. 2007m. vasario 26 d. ir nuo to laiko jo neapklausinėjo. G. M. parodė, kad su A. K. buvo susitikęs galimai liepos mėnesį ir gerai neprisimena, bet galėjo kalbėti ir apie įmonės ,,Algerinta“ bylos tyrimą. Nelogiška, kad A. K., 2007 m. liepos mėnesį sužinojęs apie G. M. apklausą, įvykusią 2007 m. vasario 26 d., dėl to staiga sunerimtų tik 2007 m. spalio 11 d., t. y. po kelių mėnesių, ir dėl to skambintų A. S., tuo pačiu žinodamas, kad veikia imituodamas nusikalstamą veiką, kad pokalbis yra slapta kontroliuojamas techninėmis priemonėmis ir įrašomas. Darytina išvada, kad 2007 m. spalio 11 d. A. K. skambino A. S., siekdamas išprovokuoti A. S. ir V. P. aktyvius veiksmus, vykdant nusikalstamos veikos imitavimą. Dėl šių priežasčių visi veiksmai V. P. ir A. S. atlikti po 2007 m. spalio 11 d., laikomi išprovokuotais. Teismai, nagrinėdami bylas, kuriose įrodymai yra surinkti Lietuvos BPK 154 straipsnio, 159 straipsnio, 160 straipsnio ar nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio, 11 straipsnio, 12 straipsnio, 13 straipsnio tvarka itin atidžiai turi tikrinti šių įrodymų leistinumą, jų atitikimą Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimams. Viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti peržengus valstybės specialiųjų tarnybų pareigūnų veiksmų ribas, t. y. išprovokavus nusikaltimą, panaudojimo. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti. Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Faktiniai duomenys, surinkti provokavimo metu, nelaikomi įrodymais, todėl V. P. ir A. S. veika po 2007 m. spalio 11 d. , tame tarpe ir A. S. 1500 Lt paėmimas iš A. K., negali būti kvalifikuojami kaip nusikaltimas.

Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnis numato atsakomybę tam valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus(Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 1 dalis) arba už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalis). Kyšininkavimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviomis veikomis, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo: 1) priima kyšį; 2) provokuoja jį duoti; 3) pažada jį priimti; 4) susitaria jį priimti; 5) reikalauja jį duoti. Baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šių veikų padarymo. Kadangi kyšininkavimas yra formalus nusikaltimas, pagal įstatymą jis yra laikomas baigtu nuo bet kurios minėtos alternatyvios veikos padarymo, nėra būtina, kad kaltininkas realiai priimtų (gautų) kyšį.

Kaip minėta, byloje surinkti įrodymai nuo 2007 m. spalio 11 d. yra gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, todėl nėra leistini Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio prasme. Tačiau įrodymai, surinkti iki 2007 m. vasario 28 d. yra teisėti, leistini ir pakankami, kad A. S. ir V. P. veika būtų kvalifikuojama taip, kaip ją kvalifikavo pirmosios instancijos teismas, t. y. V. P. - pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį, A. S. – pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. Nors A. S. ir V. P. viso proceso metu neigė jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymą, tačiau bylos įrodymų visetas, o, būtent, A. K. parodymai bei A. K. ir A. S. 2007 m. vasario 26 d. ir 2007 m. vasario 28 d. pokalbių įrašai leidžia daryti išvadą dėl A. S. ir V. P. kaltumo padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Iš byloje esančio V. P. ir A. K. 2007 m. vasario 28 d. pokalbio įrašo matyti, kad V. P. nei provokuoja, nei reikalauja, nei kaip nors kitaip kalba apie kyšį. Tačiau byloje surinkti įrodymai turi būti vertinami ne atsietai vienas nuo kito, o sistemoje, visete, faktiniai duomenys turi sudaryti logišką grandinę. A. K. parodė, kad 2006 metais jam UAB ,,Algerinta“ dirbant buhalteriu, bendrovėje ekonominės policijos pareigūnai atliko patikrinimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą. V. P. jam pasiūlė padėti, jis iš V. P. kalbų suprato, kad V. P. nutrauktų bylą, jeigu už tai gautų pinigų. Po dviejų – trijų mėnesių įvyko antrasis pokalbis su V. P., tada V. P. jam pasakė, jog reikės atsakyti į klausimas ir, kad jis galėtų pakoreguoti atsakymus reikiama linkme, taip pat V. P. klausė, ar jis neturi kokio pažįstamo Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje. Tuomet jis prisiminė, kad pažįsta A. S., kurį kaip tik ir sutiko po minėto pokalbio kartu su V. P. eidamas koridoriumi, jis prisipažino A. S., kad turi nemalonumų, o šis pažadėjo užeiti pas V. P. ir išsiaiškinti, kokia yra situacija. 2007 m. vasario 24 d. A. S. pasiūlė jam susitikti. Susitikimo metu su A. S. kalbėjosi, kaip geriau jam pasielgti, A. S. jam patarė, kad geriau susimokėti tyrėjui nei samdytis advokatą, kadangi tada bus šimtaprocentinė garantija, jog viskas baigsis gerai, taip pat A. S. jam pasakė, jog pats V. P. betarpiškai bendrauti nenori, kadangi bijo, kad jo neišduotų. Nukentėjusiojo teigimu, apie tai, kad sutinka sumokėti V. P., A. S. jis pasakė kitą dieną, o dar kitą dieną jis apsisprendė nemokėti pinigų tyrėjui ir apie viską pranešti policijai. Šiuos A. K. parodymus patvirtina jo 2007 m. vasario 26 d. ir 2007 m. vasario 28 d. pokalbių su A. S. įrašai. Iš A. S. žodžių, posakių matyti, kad jis kalba ne savo vardu, kad veikia V. P. interesais, perduoda jo reikalavimus, aiškina, kad nereikia samdyti advokato, jis pats prisiima atsakomybę už reikalo sutvarkymą, nurodo pinigų sumas. Šių pokalbių turinys leidžia tikėti A. K. parodymais, tame tarpe ir apie V. P. veiksmus provokuojant ir reikalaujant kyšio. Nuo to momento, kai A. S. 2007 m. vasario 26 d. ir 2007 m. vasario 28 d. išreiškė A. K. V. P. reikalavimus duoti kyšį, nusikaltimas laikomas baigtu. V. P. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį, o A. S., kaip padėjėjo – pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį. Tai, kad vėliau nei V. P., nei A. S. nesiėmė jokių veiksmų, kad realiai gautų iš A. K. kyšį, kol pats A. K. po beveik aštuonių mėnesių neparodė iniciatyvos, veikos kvalifikavimo nekeičia, tik mažina veikos apimtį, t. y. konstatuojama, kas A. S. ir V. P. nusikalstama veika baigta 2007 m. vasario 28 d. Ši veika turi būti kvalifikuojama pagal veikos padarymo metu galiojusį įstatymą , t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija).

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Resublikos BK 225 straipsnio 2 dalį dėl 2005 m. gegužės 12 – 14 d. kyšininkavimo, susijusio su UAB ,,MHCOM“ veiklos tyrimu iš esmės remiantis tik nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo M. H. parodymais. Pats V. P. viso proceso metu neigė reikalavęs kyšio iš M. H.. Nukentėjusysis A. K. iš esmės viso proceso metu nuosekliai parodė, kad 2003 – 2006 metais jam dirbant UAB,,MHCOM“, ekonominės policijos pareigūnai – V. P., ir V. M. atlikinėjo šios bendrovės veiklos patikrinimą. Pareigūnams atėjus į bendrovės patalpas, V. P., pasivedęs jį į šalį, pasakė, kad tyrimas dar nepradėtas ir viską galima baigti be jokių pasekmių, V. P. pasiūlė jam pasikalbėti su bendrovės akcininkais ir pasakyti, jog jie turės sumokėti, jeigu norės, kad bendrovė toliau dirbtų, bet konkrečios pinigų sumos tą kartą V. P. neįvardijo. V. P. padiktavo jam V. M. telefono numerį, kuriuo paskambinęs iš V. P. išgirdo, jog reikės apie 20000 Lt. Nukentėjusiojo teigimu, apie šį pokalbį su V. P. jis papasakojo M. H., šis pasakė, jog sutiktų mokėti tik 10000 Lt, tačiau V. P. su tokia suma nesutiko. Tada M. H. panoro pats susitikti su V. P.. V. P. ir M. H. susitikimas įvyko prie V. P. darbovietės stovėjusiame M. H. automobilyje, kuriame taip pat buvo ir jis. M. H. pasakė V. P., kad galėtų sumokėti 10000 Lt, tačiau V. P. su tokia suma nesutiko ir išlipdamas iš automobilio pasakė, jog mažiausia suma galėtų būti 15000 Lt. Nukentėjusysis nurodė, jog kitą kartą M. H. susitikus su V. P., šis sutiko gauti 10000 Lt, tačiau apie tai sužinojęs M. H. pasakė, jog tikriausiai byloje nieko nėra, todėl jis visai nemokės V. P.. Liudytojas M. H. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš A. K. jis sužinojo, jog į UAB ,,MHCOM“ patalpas buvo atėję policijos pareigūnai, kurie užantspaudavo bendrovės patalpas. A. K. jam pasakė, jog pažįsta vieną iš pareigūnų - V. P., taip pat A. K. sakė, kad patikrinimo metu kalbėjosi su V. P. ir šis nurodė, kad, jeigu bendrovė nori ramiai dirbti, tai privalės V. P. sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Vėliau iš A. K. jis sužinojo, kad V. P. nori gauti 20000 Lt, tačiau jis pasakė, kad tokia suma yra per didelė ir, kad jis sutiktų mokėti 10000 Lt, taip pat paprašė, kad A. K. suorganizuotų jo susitikimą su V. P.. Liudytojo M. H. teigimu, susitikimas su V. P. įvyko jo automobilyje, susitikime dalyvavo ir A. K., susitikimo metu jis bandė su V. P. derėtis dėl pinigų sumos, tačiau V. P. pasakė, jog galutinė suma yra 15000 Lt. Anot liudytojo M. H., vėliau V. P. sutiko gauti 10000 Lt sumą, tačiau jis nutarė visai pinigų V. P. nemokėti ir nemokėjo. Liudytojas M. H. pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, jog po įvykio praėjo daug laiko, todėl jis negali tiksliai pasakyti, ar automobilyje susitiko, būtent, su V. P., nes tą žmogų matė labai trumpai. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. H. taip pat parodė, kad iš jo buvo reikalaujama kyšio, tačiau kategoriškai neparodė, kad kyšio reikalavo, būtent, V. P.. Liudytojas nurodė, kad su kyšio reikalavusiu asmeniu trumpai kalbėjo automobilyje, jo gerai neįsidėmėjo, todėl mano, kad tas asmuo galimai buvo V. P.. Be to, viso proceso metu liudytojas M. H. parodė, kad iš jo pinigų reikalavo dar ir kiti asmenys. Šiuos M. H. parodymus atitinka ir byloje esantiems įrodymams patikrinti Lietuvos Respublikos BPK Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio tvarka perskaityti liudytojo T. S. parodymai. Liudytojas T. S. parodė, kad po to, kai iš bendrovės patalpų išėjo policijos pareigūnai, atlikę bendrovės patikrinimą, gal po valandos laiko pas juos atėjo vyras, kurio jis nepažįsta ir tikrai neatpažintų, šis vyras bendravo su M. H.. Liudytojo teigimu, dar tą pačią dieną M. H. su tuo asmeniu buvo susitikę restorane ,,Flamingo“, esančiame Žvėryno mikrorajone, į tą restoraną buvo nuvykęs ir jis su A. K.. Jis su A. K. į minėtą restoraną važiavo kartu M. H., jis su A. K. atsisėdo prie vieno staliuko, o M. H. su tuo vyru – prie kito staliuko. Anot liudytojo T. S., M. H. su tuo vyriškiu bendravo apie pusvalandį, po šio pokalbio M. H. jam papasakojo, kad iš jo buvo paprašyta nerealiai didelė pinigų suma už tai, kad bendrovė būtų palikta ramybėje ir nebūtų jokių patikrinimų, tačiau M. H. sakė, kad pinigų policijos pareigūnams nemokės (t. 4, b. l. 18 – 20) . Kaip matyti iš bylos duomenų, A. K. apie galimai V. P. reikalautą iš M. H. kyšį teisėsaugos institucijoms pranešė praėjus beveik dvejiems metams po aptariamo įvykio. 2005 m. gegužės mėnesį nei A. K., nei M. H. nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galimai reikalaujamo kyšio. A. K. ir M. H. parodymų iš esmės nepatvirtina jokie kiti įrodymai, kurių šaltinis būtų ne žinios, gautos iš A. K. ir M. H.. Byloje nėra nei garso, nei vaizdo įrašų, nėra paties kyšio dalyko, nėra jokių duomenų, kad V. P., atlikdamas savo darbines funkcijas tiriant UAB ,,MHCOM“ veiklą, būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus M. H. naudai, ar priešingai – siekdamas jam pakenkti, ar kitaip provokuodamas kyšio davimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė V. P. teisinančius liudytojų L. P., R. R., D. Š. parodymus, kaip neįtikinančius ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi iš esmės A. K. ir M. H. parodymais. Tačiau vieno ar dviejų liudytojų, patyrusių neigiamas pasekmes dėl pareigūno veiksmų, šiam atliekant savo pareigas, parodymai apie galimą kyšio reikalavimą, praėjus po tariamo įvykio beveik dvejiems metams, iš esmės nesant kitų įrodymų, patvirtinančių šiuos parodymus, negali būti laikomi pakankamais įrodymais nuteisti pareigūną už kyšio reikalavimą. Tokie parodymai gali būti duoti siekiant atkeršyti pareigūnui už jo profesinę veiklą, pakenkti jam, todėl teisme turi būti itin atidžiai tikrinami, jie negali būti prioritetiniai kitų įrodymų atžvilgiu. Esant tokiam įrodymų visetui, nenustatyta, kad V. P. 2005 m. gegužės 12 – 14 d. būtų reikalavęs iš M. H. kyšio, todėl daroma išvada, jog V. P. nepadarė veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pripažino V. P. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB ,,Toris” patikrinimo akto ir UAB ,,Toris“ buhalterei J. U. surašyto akto Nr. 10-4-P-125 suklastojimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, remdamasis iš esmės liudytojos J. U. parodymais bei techninių priemonių pagalba užfiksuoto J. U. ir V. P. pokalbio turiniu.

Apeliacinės instancijos teismo tyrimo dalykas šiame epizode - nustatyti, ar UAB ,,Toris“ patikrinimo aktas ir UAB ,,Toris“ buhalterei J. U. surašytas aktas Nr. 10-4-P-125 surašyti teisingai, ar šiuose aktuose įrašyti melagingi, tikrovės neatitinkantys duomenys, jog UAB ,,Toris” patalpose buvo rasta neapskaitytų kasos dokumentais 100 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, šiame epizode vertindamas įrodymus, pažeidė in dubio pro reo principą, t. y. abejones ir prieštaravimus aiškino ne kaltinamojo naudai, o priešingai – kaltinamojo nenaudai. Tik liudytoja J. U. pakankamai nenuosekliai ir prieštaringai parodė, kad patikrinimo metu UAB ,,Toris“ kasoje buvo ne 100 Lt perteklius, o 170 Lt trūkumas. Nuteistojo V. P. parodymus apie įmonės patalpose rastus 100 Lt patvirtina liudytojo V. M. parodymai. Liudytojas V. M. nurodė, kad jis ir V. P. UAB ,,Toris“ patikrinimo metu ant J. U. stalo surado neapskaitytus 100 Lt, dėl to buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo aktas. Liudytojo V. M. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino, kaip siekimą palengvinti savo buvusio kolegos V. P. teisinę padėtį. Tačiau ir byloje esantys dokumentai patvirtina ne J. U., o V. P. ir V. M. parodymus. 2007 m. liepos 11 d. UAB ,,Toris“ patikrinimo aktą, kuriame įrašyta, jog įmonėje buvo surasta 100 Lt, kuriems nebuvo pateikti kasos dokumentai, pasirašė ne tik V. P., bet ir minėtas liudytojas V. M., taip pat J. U. bei UAB ,,Toris” sąmatininkė T. C. (t. 4, b. l. 150). Nors liudytoja T. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dokumentus pasirašė neskaitydama, apie 100 Lt ji sužinojo tik iš Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, kai buvo apklausiama, tačiau 2007 m. liepos 11 d. patikrinimo akte T. C. pasirašė, kad gavo vieną akto egzempliorių, jog su patikrinimo aktu susipažino. 2007 m. rugpjūčio 24 d. J. U. rašytame paaiškinime Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai taip pat nurodyta, kad buhalterijos kabinete J. U. stalčiuje buvo rasta 100 Lt asmeninių J. U. pinigų (t. 5, b. l. 8). Nėra paneigtas V. P. aiškinimas, kad 2007 m. liepos 12 d. paaiškinimą jis diktavo J. U. remdamasis 2007 m. liepos 11 d. patikrinimo akto duomenimis. Taip pat byloje nėra nustatytas V. P. veikos motyvas, t. y., kodėl jis UAB ,,Toris” patikrinimo akte ir UAB ,,Toris” buhalterei J. U. surašytame akte Nr. 10-4-P-125 vietoje 170 Lt trūkumo nurodė 100 Lt perteklių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tokiu būdu V. P. siekė padėti J. U. išvengti administracinės atsakomybės, tačiau administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173¹ straipsnį taikoma tiek kasoje nustačius pinigų trūkumą, tiek perteklių.

Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos rašte, adresuotame Vilniaus apskrities VPK KP NTT ENTS, nurodyta, kad J. U. nebuvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, kadangi, apklausus buhalterę J. U., nustatyta, kad patikrinimo metu surasta 100 Lt grynųjų pinigų suma – jos asmeniniai pinigai (t. 5, b. l. 13). Taip pat iš minėto rašto turinio matyti, kad patikrinimo aktuose, kuriuos Vilniaus apskrities VPK KP NTT ENTS perduoda Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, nėra tiksliai suformuluotas administracinio teisės pažeidimo kaltinimas, nėra ištirtos visos pažeidimo aplinkybės, nėra nurodyti teisės aktai, kurie yra pažeisti. Tačiau net, jeigu V. P. surašytas 2007 m. liepos 11 d. UAB ,,Toris” patikrinimo aktas ir UAB ,,Toris” buhalterei J. U. surašytas aktas Nr. 10-4-P-125 ir nėra teisiškai nepriekaištingi, net, jei juose yra klaidų, tos klaidos negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį. Tiek Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai padaromi tyčia, be to, Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinas sudėties požymis yra pasekmės, t. y. veika kvalifikuojama pagal minėtą straipsnį, jeigu dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimo didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta nei V. P. tyčia klastoti dokumentus, nei pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Todėl V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinus V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (už kyšininkavimą 2005 m. gegužės 12 – 14 d.) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, bei nuteistųjų nusikalstamą veiką dėl kyšininkavimo 2006 m. gruodžio mėnesį – 2007 m. vasario 28 d., pašalinus inkriminuotą nusikalstamos veikos periodą nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., perkvalifikavus iš Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X – 1233 redakcija) į Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija ), turi būti išspręstas ir bausmių paskyrimo klausimas nuteistiesiems V. P. ir A. S..

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija ), padarymą gali būti nubaustas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Tiek minėtos redakcijos baudžiamajame įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X – 1233 redakcija), pagal kurį V. P. ir A. S. buvo nuteisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sankcijos numato alternatyvias bausmes – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą arba laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, V. P. ir A. S. asmenybes charakterizuojančius duomenis, įvertinęs kontekste su aplinkybėmis, kad V. P. nusikalto atlikdamas savo tiesiogines pareigas ir skatino kitus asmenis daryti teisės pažeidimus, o tai rodo didesnį nuteistųjų pavojingumą visuomenei, dėl jų nusikalstamų veikų buvo padaryta didelė žala teisėsaugos institucijų reputacijai, abiem nuteistiesiems paskyrė griežtesnę baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, už nusikalstamas veikas, susijusias su kyšininkavimu 2006 m. gruodžio mėnesį – 2007 m. lapkričio 6 d., parinkdamas nuteistiesiems A. S. ir V. P. bausmės rūšį - laisvės atėmimą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šios pirmosios instancijos teismo išvados koreguoti. Tačiau, išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atsirado naujų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti ir įvertinti nustatant nuteistiesiems V. P. ir A. S. bausmių dydžius. Nuo nusikaltimų padarymo iki nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo, praėjo ilgas laiko tarpas – beveik aštuoneri metai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Minėtos Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kriterijai, kuriais remiantis vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Šioje baudžiamojoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka – beveik aštuoneri metai, visą šį laiką V. P. ir A. S. buvo taikomos kardomosios priemonės, t. y. buvo apribota V. P. ir A. S. judėjimo laisvė, taip pat nuteistųjų atžvilgiu buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, dėl kurių taikymo V. P. ir A. S. patyrė asmeninės laisvės suvaržymus, psichologinę įtampą. Šie nuteistųjų teisių suvaržymai turėtų būti kompensuojami atitinkamai švelninant bausmę. Kaip minėta, šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo, padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, apribojęs A. S. ir V. P. galimybes gintis nuo pakeisto kaltimo. Nors šis baudžiamojo įstatymo pažeidimas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, tačiau, kompensuojant nuteistųjų patirtus suvaržymus, jiems bausmė turi būti švelninama. Apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus A. S. ir V. P. nusikalstamas veikas pagal kitos redakcijos – švelnesnį - baudžiamąjį įstatymą, sušvelnėjo nuteistiesiems pareikšti kaltinimai, taip pat sumažėjo inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtis bei trukmė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes – ilgą baudžiamosios bylos procesą, pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą, apribojusį V. P. ir A. S. galimybes gintis nuo pakeisto kaltinimo, bei šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu sušvelninus kaltinimus V. P. ir A. S., už nusikalstamų veikų, susijusių su kyšininkavimu 2006 m. gruodžio mėnesį – 2007 m. vasario 28 d., padarymą nuteistiesiems skiriamos laisvės atėmimo bausmės, artimos baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimaliai ribai, taip pat trumpinamas nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymo atidėjimo laikotarpis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (už kyšininkavimą 2005 m. gegužės 12 – 14 d.) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (už kyšininkavimą 2005 m. gegužės 12 – 14 d.) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendį.

V. P. nusikalstamą veiką dėl kyšininkavimo 2006 m. gruodžio mėnesį – 2007 m. vasario 28 d., pašalinus inkriminuotą nusikalstamos veikos periodą nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X – 1233 redakcija) į Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija ) ir V. P. paskirti bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio nuostatų taikymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

A. S. nusikalstamą veiką dėl kyšininkavimo 2006 m. gruodžio mėnesį – 2007 m. vasario 28 d., pašalinus inkriminuotą nusikalstamos veikos periodą nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalies, 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X – 1233 redakcija) į Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dal5, 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija ) ir A. S. paskirti bausmę - laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.