Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpinta trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. I d. nuostatas ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio termino eigos pradžios taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe t. y. - asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d., atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016-06-28 Įsakymu Nr. V-212 6.22 p., suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai. Todėl neturi galimybės pateikti informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2008-08-14 iki 2012-08-16.

Taip pat nurodė, kad įstaigoje kamerų, dušų, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjęs, kad tai, jog pareiškėjas dušu negali naudotis neribotai, nepablogina jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (2001-07-24 sprendimas byloje V prieš Lietuvą). Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus kameras Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Nuteistieji yra aprūpinami valymo priemonėmis ir valikliais. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Yra sudaryta paslaugų sutartis su tarnyba, turinčia licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo užtikrinta pasivaikščiojimo kiemelyje teisė. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos jam padarymo fakto. Prašo skundą atmesti.

2019 m. gegužės 6 d. pareiškėjas papildomai pateikė teismui atsiliepimą į atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame prašo netaikyti ieškinio senaties termino. Nurodo, kad nesikreipė anksčiau dėl žalos atlyginimo, kadangi norėjo pilnai atlikti bausmę.

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019-04-01 Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti pareiškėjo skundo reikalavimui ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2-3 dalys).

Europos žmogaus teisų teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik LR CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2015 m. vasario 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

LR CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (LR CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštam reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, tariamai patirtą per laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Skundas teismui pateiktas tik 2019 m. balandžio 3 d. (b. l. 1-2). Teismas pažymi, kad apie neva pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimą nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t.y. nuo pat 2008 m. rugpjūčio 14 d., ir buvo žinoma visą laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau nuo 2008 metų rugpjūčio 14 d., kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjas to neneigia. Prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, pareiškėjas visgi neprašo jo atnaujinti, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Nurodyta aplinkybė, kad neteikė skundo, nes norėjo pilnai atlikti bausmę uždaro režimo bausme, nagrinėjamu atveju nėra nei priežastis, nei argumentas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis Nr. A146-307/2013).

Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. pareikšti. Skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teisme yra registruotas tik 2019 m. balandžio 3 d. Kaip minėta, pareiškėjas prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, šio termino atnaujinti neprašo, kaip tai reglamentuojama CK 1.132 straipsnyje.

LR CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, prašymo atnaujinti senaties terminą, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui reikšti.

Atsižvelgiant į tai, kad skundas yra atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teismas nepasisako dėl skunde nurodomų aplinkybių ir keliamo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.