- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-385/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- L. V., Vilniaus apskrities viršininko administracijos, T., Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Advokatai
- Eva Jankovska
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei L. V. ir T. B. (T. B. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2631-431/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. V. ir T. B. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarei S. B. , dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. V. ir T. B. , kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, panaikinti 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarės S. B. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 10520 dalyje dėl 2,5000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esančio Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime paveldėjimo, taikyti restituciją natūra – įpareigoti L. V. ir T. B. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esantį Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias Miškų įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką, kuris yra priskiriamas valstybės išperkamam miškui. Prie valstybės išperkamų miškų minėtu įstatymu yra priskirti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, bei taikytina restitucija.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) nesutiko su ieškiniu, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas pagal galiojusių įstatymų reikalavimus. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis įpareigoja nuosavybės teises į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkurti šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, todėl nuosavybės teisių atkūrimas ir buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, įskaitant ir nuosavybės teisėmis valdytą mišką. Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu atliekama eilė veiksmų, t. y. parengiama nuosavybės teisų atkūrimo byla, rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame pažymėti suformuoti žemės sklypai, jų plotai, ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų aktų pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti. Akcentavo, kad miškas užima ne visą sklypo dalį, todėl nėra pagrindo naikinti sprendimą toje dalyje, kurioje miško nėra. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo vadovautis nepaskelbta valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai L. V. ir T. B. su ieškiniu taip pat nesutiko, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal nustatyta tvarka suderintą ir patvirtintą projektą, kuris nėra ginčijamas. Be to, pagrindinė tikslinė sklypo naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, todėl abejotinas viešo intereso pažeidimo faktas. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė įgaliota valstybinė institucija, todėl teisinėje valstybėje turi būti užtikrintas teisinio saugumo principas, kai tuo tarpu ieškovas, gindamas viešą interesą, pažeidžia grupės asmenų kitą interesą, o būtent civilinių santykių stabilumo principą, nors atsakovai neturėjo jokios įtakos nuosavybės teisių atkūrimui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, panaikino 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarės S. B. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą registro Nr. 10520 dalyje dėl 2,5000 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esančio Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime, paveldėjimo, taikė restituciją natūra, grąžino valstybei 2,5000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esantį Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime. Taip pat priteisė iš VAVA į valstybės biudžetą 7 567 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o miestų miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Be to, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nuosavybės teisių į miškus ir vandens telkinius atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio Atkūrimo įstatymo statymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai nustato, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Teismo nuomone, nors Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis, nustatantis nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatė, kad nuosavybės teisės į Vilniaus ir kitų išvardintų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio Įstatymo 4 straipsnio nurodyta tvarka ją grąžinant natūra, tačiau taip pat toje pačioje dalyje numatė, kad tuo atveju, jei ši žemė pagal Įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Todėl teismas sprendė, kad minėtos įstatymo normos nesudarė pagrindo atsakovui atkurti nuosavybę į miesto mišką, kuris sprendimo priėmimo momentui taip pat buvo nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Teismas pažymėjo, kad institucijos, kurioms Atkūrimo įstatymas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (17 str.), priimdamos šiuos sprendimus turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui. Teismas akcentavo, kad VAVA apie valstybinės reikšmės miškų plotus ir atitinkamai plotų schemas buvo informuota pagal atskirai numatytą tvarką. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad žemės sklypas suformuotas pagal žemėtvarkos projektą, kuris buvo privalomas atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, o esant nepanaikintam ir neginčijamam projektui, nėra teisėto pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu, pažymėdamas, kad žemėtvarkos projektas yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, kurią galima keisti, tačiau tai nereiškia, jog yra visuma įstatymų reikalavimus atitinkančios sąlygų priimti sprendimui dėl žemės grąžinimo natūra. Akcentavo, kad priimti administracinį aktą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali tas pats viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Pasisakydamas dėl atsakovų nurodyto argumento, kad pretendentų teisės atkurti nuosavybę natūra neturėtų būti ribojamos dėl teritorijos priskyrimo miesto teritorijai, lyginant su pretendentais, kuriems nuosavybė buvo atkurta iki minėto teritorijos priskyrimo, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, išaiškinęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos. Tokiu atveju įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. Dėl to teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai naikintinas, kaip prieštaraujantis išvardintoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str. 1d.). Pažymėjo, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (CK 1.80 str., 4.96 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad ieškovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio paduodant ieškinį pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), tačiau pagal CPK 96 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Teismas, įvertindamas, kad ieškinys buvo pareikštas ginant viešąjį interesą dėl neteisėtų atsakovo VAVA veiksmų, kuriais ji pažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principu, bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą priteisė iš VAVA.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu VAVA prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą apeliantas grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai teigia, kad visa miško žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime yra priskiriama miestų miškams. Įstatymo rengėjas numatė specialią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką tose teritorijose, kurios Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui. Atkūrimo įstatymas aiškiai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimas šiose teritorijose yra vykdomas pagal tokius pat reikalavimus, kokie Atkūrimo įstatymo nustatyti atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę. Teismas neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Ginčijamas žemės sklypas buvo suformuotas būtent žemės reformos žemėtvarkos projektu, o ne ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu. Žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėjus žemės sklypą, atlikus kitus numatytus veiksmus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, priimant pagrįstą teritorijų planavimo dokumentais sprendimą. Todėl teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi netyrė visų pateiktų įrodymų, argumentuotai nenurodė, kodėl atmetami Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentai, todėl sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimas negali prieštarauti aukštesnės galios imperatyvioms teisės normoms, jį analizuojant, atsietai nuo teritorijų planavimo dokumentų, palieka neišspęstą problemą dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto sklypo ribų, o dar svarbiau, dėl ieškovų nurodomo valstybinės reikšmės miško ribų. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažymoje nurodyta, kad 2,5 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. 0101/0115:90, yra 2,37 ha valstybinės reikšmės miško. Teismas nepagrįstai neanalizavo šios aplinkybės ir nustatė, kad visas 2,5 ha žemės sklypas pažeidžia imperatyvias teisės normas, nors įrodymų apie 0,13 ha priskyrimą valstybinės reikšmės miškams nėra pateikta.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai L. V. ir T. B. taip pat prašo Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantų nuomone, skundas tenkintinas dėl tokių motyvų:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nusprendė panaikinti ginčo sprendimą, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į dar 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą; ginčijamas žemės sklypas, į kurį patenka valstybinės reikšmės miško plotas, buvo suformuotas (jo ribos nustatytos) būtent Žemės reformos žemėtvarkos projektu, juo nustatytos ir ginčijamo žemės sklypo ribos, kurios buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Įsakymo, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, 3 punktu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigojamas pagal patvirtintas žemės sklypų ribas parengti piliečiams sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Taigi šis apskrities viršininko įsakymas sukėlė teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui, sukūrė teises ir pareigas pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą (šios teisinės pasekmės, teisės ir pareigos galioja, kol šis administracinis aktas nėra panaikintas). Sprendime pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl šių nurodytų aplinkybių, dėl pateiktų į bylą minėtų administracinių aktų, nenurodė motyvų, kodėl nevertino pirmiau paminėtus argumentus, todėl sprendimas yra neišsamus ir nepagrįstas. Teismas visiškai nepasisakė dėl esminio atsakovų argumento, kad nuosavybės teisių atkūrimas teritorijoje, prijungtoje prie Vilniaus miesto po 1995 metų, buvo vykdomas pagal specialiąją tvarką, numatytą Atkūrimo įstatyme. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tik už žemę, numatytą 12 straipsnyje piliečiams atlyginama 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nenurodė ir 13 straipsnio, kuriame pasisakyta apie valstybės išperkamą žemę-apie miestų miškus. Sistemiška žemės reformos įstatymuose vartojamų sąvokų analizė patvirtina, kad Atkūrimo įstatymo sąvoka „prijungta prie miestų savivaldybių teritorijose esanti žemė“ apima miškus ir vandens telkinius. Teikiant prioritetą loginiam normų teisės normų aiškinimui, teigtina, kad nuosavybės teisės į žemę (tame tarpe vandens telkinius, miškus), prijungtą prie Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Analizuojant su Lietuvos Respublikos 1996 m. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ susijusią viešai prieinamą medžiagą pažymėtina, kad Seimo nariai deklaravo garantijas, kad plečiant teritoriją žemė grąžinama savininkams ta pačia tvarka kaip ir kaimo vietovėje. Be to, net keliuose Seimo nutarimuose aptarti VAVA, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų darbuotojų galimai neteisėti veiksmai atkuriant nuosavybės teises ir formuojant žemės ir miškų sklypus bei vandenų valdas. Įstatymų aiškinimas, kurį atliko kompetentingos institucijos, patvirtina, kad valstybė vykdė nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant sklypus, kuriuose yra miško, teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu. Teismo sprendimu grubiai pažeistas nuosavybės teisės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Tokiu būdu Konstitucija, garantuodama nuosavybės teisių apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą. Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų principų ir jokios aplinkybėmis negali veikti ultra vires. Pagrindinė tikslinė sklypo naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, yra nustatytos naudojimosi sklypu sąlygos. Todėl spręstinas klausimas, ar viešas interesas iš tikrųjų yra pažeistas.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
Kreipiantis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Atsakovų nuomone, ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Šis atsakovų argumentas negali sudaryti pagrindo atmesti ieškinį, nes jis nenaikina ieškinyje nurodytose teisės normose įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, jį įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama. Ginčo sklypas (yra suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip vienas kadastrinis vienetas. Be to, skirtumas tarp sklype esančio valstybinė reikšmės miško užimamo ploto (2,37 ha) ir viso sklypo ploto (2,5 ha) yra labai nedidelis, jis netgi grafiškai neatsispindi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Aplinkos ministerija taip pat prašo apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas, kuris 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu konstatavo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“. Žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės, neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai. Ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus miesto teritorijoje, t. y. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo privačion nuosavybėn perleistas miško plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, todėl Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miško plotą, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas. Pažymi, kad žmės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas nepanaikina fakto, kad ginčo sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. VAVA sprendimu Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 5,67 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai Kryžiokų kaime, Vilniaus mieste. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje yra kilęs dėl 2,50 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, unikalus Nr. 4400-0417-4969 (toliau – ginčo sklypas).
Dėl miesto teritorijoje esančios miško žemės priskyrimo miestų miškams.
Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad visa miško žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime yra priskiriama miestų miškams.
Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 90 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 16, 17, 19 ir 445 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 40 ir 41, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miško plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – nutarimas Nr. 2013) yra priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16055, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P0805-0019 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr. 190 patvirtina, kad į žemės sklypą, patenka 2,37 ha valstybinės reikšmės miško. Pažymėtina, kad žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2659, t. y. po nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus.
Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamu 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2659 administracijos viršininkas pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį; Miškų įstatymo 4 straipsnio, kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reikalavimus; Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimus (šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė); Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.
Be to, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, turi būti aiškinama visų Atkūrimo įstatymo nuostatų sistemoje ir negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti imperatyvūs Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esant valstybinės reikšmės (miesto) miško, šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalis dėl ginčo sklypo, kuriame auga valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėta. Ginčo teritorija, to neginčija ir patys apeliantai L. V. ir T. B. , Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Minėto Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).
Dėl tokių pačių argumentų atmestini ir atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje bei apeliantų L. V. ir T. B. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog įstatymo leidėjo valia pasireiškė tuo, kad nuosavybės teisės į žemę (taip pat į vandens telkinius, miškus), prijungtą prie Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tokia išvada darytina dar ir todėl, kad Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose, įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, o miškas, patekantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.), kurį įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama.
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoje teigiama, kad nuosavybės teisė į žemę, priskirtą miestams (nurodomi po 1995 m. birželio 1 dienos, atkuriama šio įstatymo 4 straipsnio tvarka. Pastarasis straipsnis nustato nuosavybės teisų į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką. Iš Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23, 106 punktų, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos bei jos 3 punkto nuostatos leidžia daryti išvadą, kad miesto žemei taikytino nuosavybės teisių atkūrimo kaip kaimo vietovėje režimas sietinas su šioje teritorijoje iki 1995 m. birželio 1 dienos buvusia rėžių sistema, o atkuriant nuosavybės teises į tokioje teritorijoje esančią žemę – būtinas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jei tokia (miesto žemė) nepatenka į rėžių sistemą, nuosavybės teisės į ją (žemę) atkuriamos pagal atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus. Visais atvejais atkuriant nuosavybės teises į žemę, miškus, formuojant gražintinus sklypus, privaloma paisyti nuostatų, draudžiančių grąžinti valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 12, 13 str.). Už tokį turtą valstybė įsipareigojo atlyginti piliečiams įstatymų nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 16 str.). Šios nuostatos paneigia apeliantų L. V. ir T. B. teiginį, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, priskirtą miestams po 1996 m. birželio 1 d., neturi būti paisoma žemės vietos, pobūdžio ir paskirties.
Apeliantų L. V. ir T. B. atstovė advokatė E. Jankovska teismo posėdyje apeliacinėje instancijoje teigė, jog Kryžiokų kaimas, kuriame ginčo sprendimu grąžinta miško žemė – kaimo gyvenamoji vietovė, o ne Vilniaus miestas. Taip pat teigė, kad miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba. Tokiems teiginiams pagrįsti atsakovų atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštą, kuriame nurodyta, jog Vilniaus miesto gyvenamosios teritorijos riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra ne ta pati riba.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų atstovė neteisingai traktuoja miesto teritoriją ir jos priskyrimą tam tikram administraciniam vienetui, nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto savivaldybei. Visų pirma pažymėtina, kad pati apeliantų atstovė į bylą nepateikė jokių įrodymų apie konkrečias miesto ribas. Taip pat pažymėtina, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštas nepagrįstas nei įstatymu, nei faktiniais duomenimis (planais, schemomis, kita grafine medžiaga) bei prieštarauja teisės aktams.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas. Šis norminis aktas neteko galios priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Kryžiokų gyvenamoji vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei. To paties įstatymo 2 straipsnio, nustatančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, 1 punktas apibrėžia miesto šiaurinę ribą, kuri apima ir ginčo žemės sklypą. Šis įstatymas neteko galios priėmus 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493. Pastarajame įstatyme iš esmės jau yra kalbama apie savivaldybes.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šie trys seką sudarantys norminiai aktai nagrinėjamu atveju aiškintini atsižvelgiant į šių norminių aktų tikslą (teleologinis teisės aiškinimo metodas), istorinę raidą (istorinis teisės aiškinimo metodas) bei įstatymų leidėjo valią (įstatymo leidėjo ketinimo metodas). Be to, kaip matyti iš Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Vilniaus miesto, Vilniaus ir trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ projekto, šio įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto administracinėje teritorijoje esantiems juridiniams ir fiziniams asmenims taikomos miestui numatytos teisinės ribos. Nagrinėjamoje byloje analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą, pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo nuostatoje – 0101. Ginčo sprendimu P. S. atkurtos nuosavybės teisės į 2,50 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:90. Išginčo sklypo kadastrinio numerio akivaizdu, kad ginčo sklypas priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei.
Be to, kaip jau minėta, Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 90 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 16, 17, 19 ir 445 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 40 ir 41 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 jau yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, todėl, nepriklausomai nuo to, miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje jie yra, nuosavybės teisių į tokius žemės sklypus atkūrimas yra draudžiamas.
Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto įtakos priimant ginčo sprendimą.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas VAVA apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. S. , nes to negalima daryti neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, o ieškovas neginčijo ginčo sklypo suformavimo dokumentų (taip pat ir žemės reformos žemėtvarkos projekto). Šis argumentas yra nepagrįstas, nes teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sudaro tokių sprendimų prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamo neteisėto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas bei kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, todėl jie gali būti keičiami ar tikslinami administracine tvarka. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).
Be to, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuosavybės teisių atkūrimas, kaip pagrįstai teigia apeliantai, yra tam tikrą laiką trunkantis procesas, tačiau tai nesudaro pagrindo priimti administracinius aktus, prieštaraujančius jų priėmimo metu galiojusioms teisės normoms. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007). Akivaizdu, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., Žemės įstatymo 6 str., Atkūrimo įstatymo 6, 13 str.). Taigi, imperatyviomis teisės aktų nuostatomis buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės (miestų) miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Įvardyti draudimai galiojo nuo minėtų įstatymų priėmimo, jie galiojo ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu, kai ginčo žemės sklype jau buvo valstybinės reikšmės miškas. Pažymėtina, kad atitinkami draudimai teisės aktuose buvo įtvirtinti ir atsakovo VAVA nurodyto žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu, o tai tik papildomai patvirtina, kad minėtų draudimų nepaisymas atsakovo nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisintas.
Dėl dalies ginčo žemės sklypo nepriskyrimo valstybinės reikšmės miškui.
Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai neanalizavo aplinkybės, kad byloje nėra įrodymų apie 0,13 ha dalies ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybinės reikšmės miškams.
Pažymėtina, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. VAVA sprendimo Nr. 2.4-01-2659 pagrindu 2,50 ha suformuotame miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:90, unikalus Nr. 4400-0417-4969, pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pažymą yra 2,37 ha miško žemės.
Teisėjų kolegijos nuomone, pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, ginčijamu VAVA sprendimu, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16055 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 190 su priedais, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu Nr. P0806-0019, neabejotinai įrodyta, kad ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, šis miškas įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. gegužės mėnesį ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus.
Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 konstatavo, kad CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti; taigi miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo sklype yra nustatytas tik miško žemės plotas, tačiau jokie Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti dokumentai nesudaro galimybės identifikuoti konkrečios ginčo sklype esančio miško teritorijos. Priešingai, tiek iš 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0806-0019 (t. 1, b. l. 8), tiek iš ištraukos iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro priedo prie 2008 m. gegužės 28 d. duomenų patikrinimo akto Nr. 190 matyti, kad visą žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:90, apima valstybinės reikšmės miškų plotai. Tuo labiau, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba Aplinkos ministerijai adresuotame 2008 m. gegužės 30 d. raštu informavo, kad kai kurių taksacinių sklypų ribos yra tikslintinos, o miškui keliamų reikalavimų neatitinka tik toks taksacinis sklypas, kuris nepatenka į ginčo sklypo ribas (t. 1, b. l. 7). Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo remiantis minėtu VAVA skundo argumentu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes nesant galimybių nustatyti miško konkretizavimo kriterijus, neįmanoma ginčo sklype atskirti 0,13 ha ne miško žemės plotą, tokių įrodymų nepateikė ir pats apeliantas (CPK 185 str.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į 2,50 ha miško, į tokio ploto mišką jos ir įregistruotos. Ginčo sklype konstatavus 2,37 ha miško plotą ir panaikinus ginčo sprendimą tik toje dalyje, paliekant sprendimą galioti tik dėl 0,13 ha ploto, išliktų neaiškumas dėl šio žemės sklypo pobūdžio. Tokia išvada darytina todėl, kad teismui nepriskirta keisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį (iš miško į žemės ūkio), ir, kaip jau minėta, 0,13 ha ploto žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre liktų kaip miško žemė. Be to, panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka visa apimtimi. Todėl ginčo sprendimas turi būti naikinamas visa apimtimi dėl 2,50 ha miško žemės sklypo., ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė.
Dėl nuosavybės teisės apsaugos.
Apeliantai L. V. ir T. B. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeistas nuosavybės teisės neliečiamumo principas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais.
Konstitucinis teismas ne kartą aiškino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe. (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamybė – nėra absoliuti teisinė kategorija - įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją, t. y. valstybė neįsipareigojo grąžinti visą nekilnojamąjį turtą natūra, valstybė įsipareigojo grąžinti natūra tik tai, kas išliko, o už neišlikusį nekilnojamąjį turtą ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) turtą įsipareigojo teisingai atlyginti. Nuosavybės teisės grąžinamas siejamas su viešu interesu, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų - tik teisėtai atkurta nuosavybė gali būti ginama.
Nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės atsakovų L. V. ir T. B. sąžiningumas, nes dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ginčo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Kaip jau minėta, panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymų nustatyta tvarka.
Dėl viešo intereso gynimo.
Atsakovai L. V. ir T. B. apeliaciniame skunde išreiškė abejonę, ar viešas interesas yra iš viso pažeistas, nes ginčo sklypo tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, yra nustatytos naudojimosi sklypu sąlygos.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Akivaizdu, kad ginčo sprendimu P. S. grąžintas natūra bendras 2,50 ha žemės sklypas miško ūkio veiklai (t. 1, b. l. 17), atsakovai (fiziniai asmenys), kaip matyti iš paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, paveldėjo 2,5 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pagrindinė tikslinė ginčo sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio, jam taikomi miško naudojimo apribojimai (t. 1, b. l. 19). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu ,,Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą ginant viešuosius interesus imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Šios aplinkybės sudarė sąlygas Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, kreiptis į teismą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti minėtą teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo (apelianto) VAVA į valstybės biudžetą 3 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punkte,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos į valstybės biudžetą 3 Lt (tris litus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.