- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-05
- Bylos Nr.
- I-5006-968/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- D. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas D. R. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
2. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasaros yra laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) įtvirtintą humanizmo principą. Pareiškėjas kalinamas perpildytose kamerose, neužtikrinant laisvo minimalaus 3.6 kv. m kiekvienam asmeniui tenkančio ploto. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kai vienam asmeniui tekdavo nuo 1,80 iki 2,60 kv. m laisvo grindų ploto, o tai reiškia, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų plotą. Vilniaus PN II korpuso patalpose ir drausmės grupės patalpose nėra ventiliacijos. Drausmės grupės kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo suoliuko, neveikė apšvietimas, matėsi atidengti elektros laidai. Pareiškėjas su skundais ir prašymais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau jokių atsakymų negavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, psichologines kančias, emocinius sutrikimus, tapo nervingas.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 9–15) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-07-16 iki 2014-08-22. Nurodo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo įstaiga, skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų. Šiose patalpose vienu metu nelaikoma daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinio mazgo, kuris įrengtas kaip atskira patalpa, plotas turi būti įskaičiuojamas į kamerų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plotą, nes juo naudojasi išimtinai toje patalpoje laikomi nuteistieji. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas visiškai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Skunde išdėstytos aplinkybės dėl Pareiškėjo laikymo Vilniaus PN pagrįstos abstrakčiais teiginiais, skunde nurodytas neturtinės žalos suma nepagrįsta, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turi būti atmestas.
4. Byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 162), todėl bylos šalys į teismo posėdį nekviečiamos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki kreipimosi į teismą dienos.
Dėl ieškinio senaties
6. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki kreipimosi į teismą dienos. Vilniaus PN atsiliepime teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2010-07-16 (b. l. 9–15), iki skundo teismui pateikimo dienos buvo daug kartų etapuojamas į kitas įstaigas. Pareiškėjas, kaip matyti iš spaudo ant voko (b. l. 5), skundą teismui išsiuntė 2017-08-22.
Žemesnės instancijos teismas
7. CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
8. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki kreipimosi į teismą dienos, kuomet, jo teigimu, jis buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2017-08-22 (b. l. 5). Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo laikotarpiu iki 2014-08-21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 3 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.
9. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
10. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų suėmimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde teigiama, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas perpildytose kamerose, jautė asmeninės erdvės trūkumą, gyvenamosios patalpos nebuvo ventiliuojamos, drausmės kamerose jam trūko suoliuko, netvarkinga elektros instaliacija, o dėl šių sąlygų jis patyrė nuolatines kančia, jautė fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimą. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Byloje nenustačius objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010-07-16 iki 2014-08-21, atmestina.
Dėl neturtinės žalos
11. Nagrinėjamoje byloje teismas vertins, ar yra pagrindas pareiškėjui priteisti jo prašomo dydžio žalos atlyginimą už kalinimo Vilniaus PN sąlygas nuo 2014-08-22 iki 2017-08-22.
12. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
13. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 6-413, įrengta 11 miegamųjų vietų, plotas – 35,69 kv. m.; Nr. 2-201, įrengta 11 miegamųjų vietų, plotas – 34,99 kv. m. ir Nr. 8-306, įrengta 5 miegamosios vietos, plotas – 15,75 kv. m.; Nr. 8-305, įrengta 7 miegamosios vietos, plotas – 23,02 kv. m. Taip pat pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: Nr. 1K, kurios plotas – 13,05 kv. m. ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 2K, kurios plotas – 14,35 kv. m. ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 3K, kurios plotas – 13,64 kv. m. ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 5K, kurios plotas – 14,08 kv. m. ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 11K, kurios plotas – 14,23 kv. m. ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 3D, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos ir kurios plotas – 15,44 kv. m.; Nr. 8D, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos ir kurios plotas – 15,35 kv. m. ir Nr. 11D, kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos ir kurios plotas – 19,45 kv. m.
14. Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-04-07). Taisyklių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1 punktas) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2017-08-22) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas išliko nepakitęs.
15. Įvertinęs bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų bei drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų santykį, teismas daro išvadą, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentai dėl ploto kamerose trūkumo, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtinta minimali bendrabučių tipo patalpose ir kamerose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m. Taisyklėse nenurodyta, kad į šį plotą neįskaičiuojamas jose esančių įrenginių ar baldų užimamas plotas. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, į baldams ir kitiems įrenginiams skirtą plotą, be kita ko, atsižvelgtina tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). LVAT atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2016-10-20 sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo. EŽTT vertinimu, bet kokiu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr., pvz., LVAT 2017-05-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Atsižvelgdamas į tai, ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo.
16. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu laikotarpiu gyvenamosiose patalpose ir kamerose nebuvo ventiliacijos, drausmės kameroje nebuvo apšvietimo, suoliuko, netvarkinga elektros instaliacija (matėsi atviri laidai). Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su skundais ir prašymais, tačiau atsakymų iš Vilniaus PN į juos negavo. Atsakovės atstovas nurodo, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir 2006-09-06 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažinti tinkamais naudoti, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
17. Vilniaus PN patalpų po rekonstrukcijos perdavimo naudoti (eksploatuoti) metu galiojusiose Taisyklėse (akto redakcija, galiojusi renovuotų) buvo nustatyti kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimo reikalavimai. Šių taisyklių 35 punktas nustatė, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralią dienos šviesą ir natūralų patalpos vėdinimą (35.1 punktas), dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai (35.3 punktas). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (akto redakcija, galiojusi nuo 201-08-22, t. y. ginčijamu laikotarpiu) nuostatas esminiai reikalavimai, susiję su nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, kamerų tipo patalpų apšvietimu, įrengiant, be kita ko, ir skaidraus stiklo langus, vėdinimu (gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus), elektros instaliacijos įrengimu paslėptu būdu, išliko nepakitę (11.5–11.8 punktai; 13.7–13.12 punktai, 16.7–16.10 punktai).
18. LVAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016-01-05 Nr. A-1796-858/2015, 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr.A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). LVAT yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su pataisos įstaigos patalpų neatitikimu higienos normoms ginčui aktualiu laikotarpiu, be kita ko turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr. LVAT 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).
19. Pareiškėjo teiginiai dėl jo gyvenamų patalpų ventiliacijos, apšvietimo, elektros instaliacijos bei baldų (suoliuko) trūkumo teismo vertinami kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Pareiškėjas skunde detaliai nenurodė konkrečių aplinkybių, kokie galimi patalpų įrengimo neatitikimai lėmė ar galėjo lemti apšvietimo, gryno oro trūkumą, atvirus elektros laidus kameroje, kai pagal minėtų teisės aktų reikalavimus pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose natūralų apšvietimą užtikrina ir vėdinimo galimybę suteikia skaidraus stiklo langų įrengimas, o reikalavimas elektros laidus įrengti paslėptu būdu galiojo iki pareiškėjo atvykimo į Vilniaus PN. Iš teismui pateikto patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plano (eksplikacijos) (b. l. 156–161) matyti, kad šios patalpos turi langus. Vilniaus PN pateiktoje pareiškėjo asmens bylos kopijoje (b. l. 17–51; 87–108) nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamame kontekste pareiškėjas netinkamas jo laikymo sąlygas sieja išimtinai su jį supančia gyvenamąja aplinka, teismas sprendžia, kad šių teiginių jis nepagrindė jokiais konkrečiais duomenimis, nenurodė bent jau detalesnių patalpų įrengimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams aplinkybių, todėl šiuos argumentus atmeta.
20. Atsižvelgiant nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad teismas nenustatė, jog Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014-08-22 iki 2017-08-22 pareiškėjas buvo laikomas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos. Šioje byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnai nurodytu laikotarpiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadinasi, pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.