Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-572-81/2011

Teisėja J. Jakubonienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00107-2010-0;

2011 m. spalio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, išteisintajai D. U., jos gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nukentėjusiajam R. S. Š., jo atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. S. Š. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) 140 str. 1 d. išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

R. S. Š. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip pat skunde teigiama, jog liudytojų J. G. ir A. K. parodymai nėra reikšmingi, nes jie įvykio nematė, apie konfliktą žinoma iš kitų asmenų. Išteisinimo pagrindo nesudaro ir R. K. parodymai, nes jis po konflikto išėjo iš buto. I. B. ir L. U. parodymai taip pat nepaneigia D. U. kaltės.Byloje nenustatyta, jog sužalojimas, kuris patvirtinamas objektyviais įrodymais, būtų buvęs padarytas kitomis aplinkybėmis. Teigiama , jog prieš tai buvęs konfliktas duoda pagrindą išvadai, jog D. U. turėjo motyvą padaryti jai inkriminuojamą nusikaltimą. Be to L. U. ir I. B. yra suinteresuotos padėti išvengti atsakomybės D. U., o taip pat ir siekti išvengti pačių atsakomybės.

Skunde taip pat nurodoma, jog nuosprendyje išdėstyti prieštaravimai liudytojų parodymuose nėra esminiai, tai tik skirtingas aplinkybių išdėstymas dėl kiekvieno asmens subjektyvaus aplinkybių suvokimo.

Skunde teigiama, jog teismas nevertino bylos duomenų visumos, nevertinti objektyvūs bylos duomenys dėl padarytų sužalojimų. Apelianto teigimu teismas nepagrįstai tinkamai neįvertino M. Š. parodymų, kurie parodymai kategoriškai paneigia D. U. parodymus, kad ji nieko nematė ir negirdėjo apie nukentėjusiojo sumušimą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, šalinančių kaltinamosios atsakomybę. Pasitvirtino nukentėjusiojo nurodomos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Nukentėjusysis turėjo 847,00 lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jos nelaikytinos per didelėmis, todėl priteistinos iš kaltinamosios.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, išteisintosios, jos gynėjos bei prokuroro, prašiusių skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nukentėjusiojo atstovas nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso(toliau -LR BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios taisyklės turi būti laikomasi tiek priimant apkaltinamąjį nuosprendį tiek ir išteisinamąjį nuosprendį. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (Toliau-Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą D. U. išteisinti iš LR BK 140 str. 1 d.numatyto nusikaltimo. Teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė išsiaiškinęs visas reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teismo išvados pagrįstos išsamia ir nešališka įrodymų visumos analize, todėl nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant anksčiau nurodytų baudžiamojo proceso kodekse numatytų taisyklių.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog R. S. Š. nurodytas kaltinimas D. U. neįrodytas, nes teismui nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. U. kaltę. Byloje išnaudojus įmanomas procesines priemones prieštaravimu tarp liudytojų parodymų nepavyko pašalinti, todėl visos abejonės pagrįstai aiškintos išteisintosios naudai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neginčytinai nustatyta objektyvi aplinkybė, t.y. nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, jų pobūdis, tačiau nesurinkta įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų, jog šie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti būtent D. U. veiksmais ar D. U. būtų bendrininkavusi su tais, kurie šiuos sužalojimus nukentėjusiajam padarė. Pažymėtina, jog D. U. savo kaltę nuosekliai neigė. Tai matyti ne tik iš šios bylos, tačiau ir iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 25-1-01537-08, kurioje D. U. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. D. U. nurodė buvus konfliktą su nukentėjusiuoju jos namuose tą pačią dieną, tačiau neigė buvusi prie parkelio ir ten sužalojusi nukentėjusįjį ar mačiusi, kad jį sužalojo kiti asmenys. Šiuos parodymus patvirtina ir liudytojai L. U. bei I. B., o taip pat ir R. K. parodymai. Visi šie asmenys patvirtino tą pačią aplinkybę, jog po konflikto D. U. bute, nukentėjusiajam išėjus, I. B. R. K. taip pat išėjo, o L. U. su D. U. grįžo namo. Nei D. U., nei L. U. ar I. B. nenurodė po to mačiusios nukentėjusįjį, jį vijusios ar mačiusios, kad jį kas nors sužalotų, muštų. Kadangi šių liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (kad buvo konfliktas D. U. namuose, kad po to jie išsiskirstė ir nematė, kad nukentėjusįjį kas muštų) sutampa, yra nuoseklūs, todėl jie laikyti patikimais.

Nukentėjusiojo parodymų teismas pagrįstai nelaikė patikimais, nes jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai. Šioje byloje apklausiamas nukentėjusysis nurodė, jog įvykio dieną buvęs žodinis konfliktas pas D. U. bute, po to jam su sūnumi grįžtant iš parduotuvės matė D. U., I. B. bei L. U. stovinčias prie laiptinės, jį pasivijo du vyrai, kurie jį pargriovė, spardė. Parodė, jog jį spardė vyrai, nes jie buvo arčiau nei moterys. Po to kai vyrai nustojo spardyti, D. U. atsiklaupusi jam ant nugaros daužė kumščiais per galvą, veidą, pakaušį. Po to jis pasigedo sidabrinės grandinėlės 500,00 lt vertės. Nukentėjusysis kreipdamasis į pareigūnus dėl to paties įvykio pareiškime nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes. Jis nenurodė, jog prieš tai buvęs konfliktas D. U. bute, nurodė, kad jį mušė visos trys moterys, nenurodė, kad dingo grandinėlė. Apklaustas ikiteisminiame tyrime liudytoju 2008-10-14 nurodė, kad jį spardė du vyrai ir moterys, teigė, kad grandinėlės pasigedo iš karto atsistojęs nuo žemės, tačiau papildomai apklaustas liudytoju 2008-11-26 nurodė, jog spardė tik vyrai, po to ant nugaros užlipusi D. U. mušė kumščiais, ar mušė jį L. U. ir I. B. nematė. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti, kodėl skiriasi šie jo parodymai, nurodė, jog teisinga tai, ką jis sako pirmosios instancijos teisme. Tai, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, teismui davė pagrindą abejoti jų patikimumu. Be to, šių parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Priešingai nei skunde nurodo nukentėjusiojo atstovas, vien specialistų išvadomis nustatyti sužalojimai nepatvirtina aplinkybės, jog jie padaryti būtent D. U. veiksmais. Apie tai, kad sužalojimai padaryti D. U. veiksmais nurodo tik pats nukentėjusysis ir L. L., kurie teigia tiesiogiai matę įvykį, matę kaip nukentėjusysis buvo mušamas. Kitų liudytojų parodymai dėl šios aplinkybės yra tik išvestiniai. Atsižvelgiant į tai, kad šių asmenų parodymai tarpusavyje nesutampa, paties nukentėjusiojo parodymai nėra išsamūs, prieštaringi, laikyti juos patikimais ir jais grįsti D. U. kaltę negalima. Pirmosios instancijos teisme L. L. parodė, jog matė kaip nukentėjusįjį vijosi moterys, tarp kurių buvo ir D. U., už jų vyrai, moterys puolė mušti nukentėjusįjį, kas pirmas sudavė smūgį nematė, matė, kad jį spardė, mušė kumščiais. Tada ji skambino policijai, po to dar matė, kad visi jį mušė, D. U. buvo užsilipusi ant sprando ir mušė nukentėjusįjį, kiti stovėjo ir žiūrėjo. Kaip D. U. tiksliai klūpėjo-paaiškinti negali. Liudytoja pastebėjo, kad nėra grandinėlės, kai nukentėjusysis prausėsi namuose. Šie jos parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuris nurodė, jog pirmi puolė mušti vyrai, kad L. U. ir I. B. nemušė, kad grandinėlės pasigedo iš karto atsikėlęs nuo žemės. Be to L. L. negalėjo paaiškinti kaip konkrečiai D. U. buvo užsilipusi, atsiklaupusi ant nukentėjusiojo. Ikiteisminio tyrimo metu ji nenurodė tos aplinkybės, kad D. U. buvo atsiklaupusi ant nukentėjusiojo. Be to, L. L. nurodė skambinusi į policiją, tačiau byloje esančiais rašytinais duomenimis nustatyta, kad policijai apie įvykį pranešė S. Š.. (ikiteisminio tyrimo medžiaga 25-1-01337-08 b.l. 28) Tarnybiniame pranešime dėl įvykio patikrinimo nurodyta, jog pranešimas gautas 20:50 val., nuvykus minėtu adresu tyrėjui A. G., konfliktas išspręstas vietoje, pareiškimas negautas. Tai atitinka ir A. G. parodymus, jog nukentėjusysis nuvykus į vietą nurodė, kad tai buitinis konfliktas su pažįstama. Prašymą nukentėjusysis pateikė sekančią dieną. Dėl šių aplinkybių L. L. parodymai negali būti laikomi patikimais.

Pažymėtina, jog nesutampa ne tik nukentėjusiojo ir L. L. parodymai, tačiau nesutampa ir nukentėjusiojo bei, L. L. bei mažamečio M. Š. parodymai. M. Š. parodė, jog vyrai pralenkė moteris ir puolė mušti nukentėjusįjį, o moterys tuo tarpu stovėjo prie stulpo 10 m atstumu. Šie parodymai nepatvirtina nei R. S. Š. nei L. L. parodymų, jog nukentėjusįjį būtų mušusi D. U. ar visos trys moterys. M. Š. šios aplinkybės nenurodė. Visų trijų šeimos narių R. S. Š., jo sūnaus M. Š. ir nukentėjusiojo sugyventinės L. L. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesutampa, yra prieštaringi, jų nuosekliai nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai, todėl jie negali būti laikomi patikimais, įvertinant ir aplinkybę, jog nukentėjusiojo ir išteisintosios šeimų santykiai yra konfliktiški. Kadangi M. Š. parodymų nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai, jo nurodyta aplinkybė dėl to, kad D. U. buvo netoliese kai jo tėtį, nukentėjusįjį, mušė kiti vyrai, negali būti vertinama neginčytinu D. U. kaltės įrodymu sudavus smūgius, o taip pat ir bendrininkavus su nenustatytais asmenimis. Tai būtų tik prielaida, tačiau prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Jokių kitų patikimų įrodymų dėl D. U. dalyvavimo, smūgių sudavimo nukentėjusiajam ar duomenų dėl kokio nors bendro veikimo su nenustatytais asmenimis, teismui nepateikta.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog byloje duomenys dėl 2008-09-28 įvykio aplinkybių yra prieštaringi, šių prieštaravimų ir abejonių pašalinti nepavyko. Konstatuojama, jog byloje nėra jokių neginčytinų, patikimų įrodymų dėl D. U. kaltės, todėl D. U. dėl kaltinimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. išteisinta pagrįstai, nes neįrodytas jos dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką. Nustačius, kad byloje D. U. išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo civilinis ieškinys, vadovaujantis LR BPK 115 str. 3d. 1 p., atmestas pagrįstai.

LR BK 106 straipsnis numato, jog teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Įstatymas numato galimybę priteisti nukentėjusiajam turėtas proceso išlaidas tik tuo atveju, kai asmuo yra pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Dar daugiau, LR BPK 105 straipsnis numato, jog tais atvejais, kai asmuo išteisinamas byloje, kuri pradėta tik pagal nukentėjusiojo asmens pareiškimą, visos kitos proceso išlaidos gali būti išieškomos iš asmens pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš to darytina išvada, jog pagrįstomis turėtų būti laikomos tik tos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti privataus kaltinimo byloje, jei kaltinimas pasitvirtina ir yra įrodomas. Šiuo atveju D. U. išteisina, nes byloje nepateikta objektyvių neginčytinų patikimų D. U. kaltės įrodymų ir ji išteisinta, todėl skunde išdėstytas prašymas priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti laikytinas nepagrįstu ir turi būti atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo R. S. Š. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.