Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui, A. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja M. N. palaikė pareikštą reikalavimą, prašė tenkinti pareiškimą. Paaiškino, kad pareiškėjos šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai, broliai ir seserys, jų tarpe ir pareiškėja, 1949 m. buvo įtraukti į parengtinį sąrašą valstiečių šeimų, kuriuos buvo numatyta ištremti. Kaip prisimena pareiškėja, jų visa šeima buvo susodinta į vežimą, bet kažkas pasikeitė ir jų neišvežė. Pareiškėja įrašyta, kaip N., pareiškėja turėjo sesę gimusią 1930 metų. Pareiškėja gimusi 1934 metais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė Audronė Urbonaitė palaikė pareikštą reikalavimą, prašė tenkinti pareiškimą. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja, siekia, kad būtų pripažinta tremtiniams prilygintu asmeniu pagal Įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi negavo patvirtinimo iš nepilnai išlikusių archyvinių fondų. Iš 8 išvardintų vaikų, visose trijose bylose pareiškėjos vardas yra nurodytas skirtingai. Archyviniuose dokumentuose įvardinta kaip duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m.; duktė N. 13 m. amžiaus; duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m., o iš tiesų tai yra ta pati M. N., buvusi R., tiesiog tai yra klaida. Jei teismas patenkins pareiškėjos prašymą, pareiškėja gaus priedą prie pensijos. Šiuo metu pareiškėjos vaikaičiai gyvena Londone ir jie turės teisę turėti antrą, t. y. Lietuvos pilietybę. Pareiškėja sužinojo iš kaimynės, kad galima teismo keliu gauti tokį statusą.

Suinteresuoto asmuo A. R. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriuos buvo numatyta ištremti 1949 m., siekdama, kad jai Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nustatytu pagrindu būtų pripažintas tremtinio teisinis statusas. Bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Ypatingąjį archyvą. Lietuvos Ypatingojo archyvo 2025-02-10 pažymoje apie R. šeimą Nr. P2-506 (toliau – Pažyma) yra nurodyta: Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio centro archyviniame fonde Nr. 135 (toliau – fondas Nr. V-135): Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio centro archyviniame fonde Nr. 135 (toliau – fondas Nr. V-135): saugomoje byloje Nr. 495 esančiame Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Utenos apskrities skyriaus 1949-02-26 valstiečių šeimų, gyvenusių Utenos aps., 1949 m. operacijos „Priboj“ parengtiniame sąraše eil. Nr. 100 įrašytas šeimos galva J. R. F., g. (duomenys neskelbtini) m., žmona V. (taip dokumentuose) R., g. (duomenys neskelbtini) m., duktė N. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus P. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus J. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus A. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., duktė N. (taip dokumentuose) R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., duktė M. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus S. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., gyvenę (duomenys neskelbtini). Saugomoje byloje Nr. 245 esančiame Šeimų , numatytų ištremti iš Utenos apskrities 1949-03-12 sąraše eil. Nr. 83 įrašytas šeimos galva J. R. F., g. (duomenys neskelbtini) m., žmona V. 49 metų amžiaus, duktė N. 19 metų amžiaus, sūnus P. 17 metų amžiaus, sūnus J. 9 metų amžiaus, sūnus A. 5 metų amžiaus, duktė N. 13 metų amžiaus, duktė M. 25 metų amžiaus, sūnus S. 21 metų amžiaus, gyvenę (duomenys neskelbtini). Saugomoje byloje Nr. 292 sūnus S. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., esančiame valstiečių šeimų, gyvenusių Vilniaus srityje 1951-12-05 sąraše eil. Nr. 63 įrašytas šeimos galva J. R. F., g. (duomenys neskelbtini) m., žmona V. R., g. (duomenys neskelbtini) m., duktė N. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., duktė M. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus S. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus P. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., duktė N. (taip dokumente) R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus J. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., sūnus A. R. J., g. (duomenys neskelbtini) m., gyvenę (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie M. R., J., gim. (duomenys neskelbtini) m., įtraukimą į sąrašus asmenų, kuriuos numatyta ištremti 1949 m. iš (duomenys neskelbtini), nerasta. Pareiškėjos pareiškime nurodytas juridinis faktas gali būti nustatytas CPK XXVI skyriuje apibrėžta tvarka (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civilinio proceso metu įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingos bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).

Įstatymas apibrėžia Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nuo 2020 m. sausio 1 d. papildyta 5 punktu (2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2325). Taigi, tremtinio statusas asmeniui pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį gali būti pripažintas, jeigu yra tenkinamos šios būtinosios sąlygos: 1) asmuo gimė (buvo įvaikintas) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimoje už Lietuvos ribų; 2) vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas; 3) nurodytos aplinkybės lėmė, kad jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą. Tuo atveju, jei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras konstatuoja, kad nepakanka duomenų, patvirtinančių pagrindą asmenį pripažinti nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų, juridinę reikšmę turintį faktą nustato teismas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja negali kitokia tvarka, nei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, gauti dokumentų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėja ir jos šeima buvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriuos buvo numatyta ištremti 1949 metais.

Iš pareiškėjo į bylą pateiktų archyvinių dokumentų akivaizdu, kad duomenų, patvirtinančių pagrindą pareiškėją pripažinti nukentėjusia nuo 1939-1990 metų okupacijų, nepakanka, dėl ko ji ir kreipėsi į teismą.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Tai, kad Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, dar nereiškia, kad asmuo negali kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Tokio pobūdžio bylose, civilinio proceso įstatymai privalomos ikiteisminio minėto klausimo sprendimo tvarkos nenumato.

Pareiškėja, siekia, kad būtų pripažinta tremtiniams prilygintu asmeniu pagal Įstatymo 5 straipsnio nuostatas, tačiau negavusi patvirtinimo iš nepilnai išlikusių archyvinių fondų, teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę faktą, kad ji, duktė tėvų: J. R. F. ir V. R., M. R., gimusi (duomenys neskelbtini) m., archyviniuose dokumentuose įvardinta kaip duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m.; duktė N. 13 m. amžiaus; duktė, g. (duomenys neskelbtini) m., buvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriuos numatyta ištremti 1949 m. iš (duomenys neskelbtini).

Iš bylos duomenų, t. y. pareiškėjos, jos atstovės paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjos šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai, broliai ir seserys, jų tarpe ir pareiškėja, tačiau jos vardai nurodyti N. ir N., 1949 m. buvo įtraukti į parengtinį sąrašą valstiečių šeimų, kuriuos buvo numatyta ištremti. Kaip prisimena pareiškėja, jų visa šeima buvo susodinta į vežimą, bet kažkas pasikeitė ir jų neišvežė.

Taip pat, svarbu atsižvelgti ir į tuometinę 1944 - 1950 metų politinę situaciją Lietuvoje, į tai, jog tuo laikotarpiu NKVD ir NKGB vykdė bendras represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, t. y. buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas ir pan. (CPK 178 str., 185 str.).

Teismas nenustatė pagrindo abejoti pateiktais dokumentais, pareiškėjos, jos atstovės, parodymais, kadangi jie nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, todėl juridinę reikšmę turintys faktas nustatytinas teismine tvarka (CPK 445 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad pareiškėjos pareiškimas pagrįstas, todėl tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja M. N., duktė tėvų: J. R. F. ir V. R., M. R., gimusi (duomenys neskelbtini) m., archyviniuose dokumentuose įvardinta kaip duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m.; duktė N. 13 m. amžiaus; duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m., buvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriuos numatyta ištremti 1949 m. iš (duomenys neskelbtini). Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teisei dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo realizuoti (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja M. N., duktė tėvų: J. R. F. ir V. R., M. R., gimusi (duomenys neskelbtini) m., archyviniuose dokumentuose įvardinta kaip duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m.; duktė N. 13 m. amžiaus; duktė N., g. (duomenys neskelbtini) m., buvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriuos numatyta ištremti 1949 m. iš (duomenys neskelbtini).

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas teisei dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo realizuoti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.