Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro (toliau tekste - prokuroras) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria buvo atmestas prokuroro 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymas leisti atlikti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 180 str. 2 d., dėl plėšimo įsibraunant į gyvenamąją patalpą, t. y. dėl to, kad (duomenys neskelbtini), apie 01.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nukentėjusiajam R. Š. atidarius buto duris dviem nepažįstamiems vyrams apie 25-30 metų amžiaus, šie panaudojo fizinį smurtą, t. y. smogė kumščiu į veidą bei spyrė kojomis į galvą ne mažiau kaip dešimt spyrių bei iš buto pagrobė seną stacionarų kompiuterį (materialinės vertės nesudaro), nešiojamą kompiuterį „(duomenys neskelbtini)“ 3000,00 Lt vertės ir mobiliojo ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“ 700,00 Lt vertės.

Prokuroras 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu priimti nutartį dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo bei informacijos kaupimo.

Skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismas neteisingai įvertino prokuroro prašymo motyvus, faktines bylos aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, jog prokuroro prašymas leisti atlikti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, daryti įrašus bei kaupti informaciją yra netenkintinas. Atlikus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, asmenys padarę nusikalstamą veiką, nustatyti nebuvo. Tyrimo eigoje iškilo būtinybė patikrinti versiją, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta iš keršto motyvų. Apklaustas liudytojas A. Š. parodė, kad plėšimas iš jam priklausančio buto galėjo būti kerštas už tai, kad (duomenys neskelbtini), t. y. kelios dienos prieš nusikalstamos veikos padarymą, jis iškvietė policijos pareigūnus, kai pamatė, kad namo kieme neblaivi O. L. vairuoja automobilį ir apgadino kelis jame stovinčius automobilius, dėl ko O. L. buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti pažyma apie nuobaudų taikymą asmiui, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuje, buvo sulaikyta O. L., kuri vairavo autotransporto priemonę neblaivi bei apgadino kelis automobilius. Už administracinį teisęs pažeidimą (duomenys neskelbtini) O. L. buvo paskirta 5000,00 Lt dydžio bauda.

Tai, kad O. L. nėra pareikštas įtarimas ir ji nėra baudžiamojoje byloje apklausta, prokuroro vertinimu, nėra ir negali būti pagrindas neleisti taikyti jos atžvilgiu procesines prievartos priemones ir atlikti jos atžvilgiu slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Prokuroro nuomone, neatlikus slaptų tyrimo veiksmų O. L. atžvilgiu, nebus galima nustatyti ar ji kokiu nors būdu prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, nustatyti galimus nusikaltimo vykdytojus ar kitus bendrininkus. Lietuvos Respublikos BPK 154 str. užtikrina asmenų, neturinčių ryšio su nusikalstama veika, privataus gyvenimo neliečiamumą. Be to, prokuroro prašymas atitinka Lietuvos Respublikos BPK 154 str. numatytus reikalavimus. Duomenys, pagrindžiantys šios procesinės prievartos priemonės taikymą, buvo nurodyti tiek prašyme, tiek pateikti kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas netenkintinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, skundžiama nutartimi ir prokuroro skundo argumentais sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartis pagrįsta ir teisėta, jos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. reglamentuoja žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 3 d., informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. To paties straipsnio 4 d. įtvirtinta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002-03-14 ir 2004-12-29 nutarimai).

Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 1 d. (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1478 redakcija) numatyta, kad kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 170 str., 198² str. 1 d., arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Taigi, pagal minėtą straipsnį elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir įrašų darymas galimas esant dviems pagrindams: 1) jeigu tokiu būdu renkant informaciją galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą arba padarytą labai sunkų, sunkų, apysunkį nusikaltimą arba nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 1 d.; 2) jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 2 d. įtvirtinta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje ar prokuroro nutarime klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti turi būti nurodyta: 1) turimi duomenys apie asmenį, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti; 2) duomenys, kuriais pagrindžiama būtinybė atlikti šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus; 3) konkretūs šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; 4) veiksmų trukmė.

Nagrinėjamu atveju, prokuroras kreipėsi su prašymu į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl Lietuvos Respublikos BPK 154 str. numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo O. L. atžvilgiu, nurodydamas, jog atlikus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, asmenys padarę nusikalstamą veiką, nustatyti nebuvo, o tyrimo eigoje iškilo būtinybė patikrinti versiją, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta iš keršto motyvų, nes apklaustas liudytojas A. Š. parodė, kad plėšimas iš jam priklausančio buto galėjo būti kerštas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 9 d., t. y. kelios dienos prieš nusikalstamos veikos padarymą, jis iškvietė policijos pareigūnus, kai pamatė, kad namo kieme neblaivi O. L. vairuoja automobilį ir apgadino kelis jame stovinčius automobilius, dėl ko O. L. buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Kita vertus, vien tai, kad kelios dienos iki nusikalstamos veikos, įvykdytos net ne liudytojo A. Š., o jo sūnaus R. Š. atžvilgiu, daugiabučio kieme buvo toks įvykis, savaime neleidžia teigti, kad O. L. yra kaip nors susijusi su padarytu nusikaltimu ar yra kitaip susijusi su neteisėtais veiksmais. To nepatvirtina jokie pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys. Priešingai, įvertinus ikiteisminio tyrimo medžiagą, prokuroras, prašydamas taikyti Lietuvos Respublikos BPK 154 str. numatytą procesinę prievartos priemonę O. L. atžvilgiu, remiasi tik liudytojo išsakytomis prielaidomis ir pamąstymais, kas galėjo turėti motyvą įvykdyti nusikalstamą veiką. Nors aplinkybė, kad O. L. nėra pripažinta įtariamąja nėra pagrindas netaikyti jos atžvilgiu procesinės prievartos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 154 str., tačiau prokuroro pateikti duomenys yra nepakankami šios procesinės prievartos taikymui. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis R. Š. taip pat išsakė savo versijas dėl galimų nusikaltimo vykdytojų, ir jos skiriasi nuo liudytojo pateiktos versijos. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje nėra jokios informacijos, kad O. L. būtų grasinusi pakenkti A. Š. ar jo sūnui, taip pat jokios kitos informacijos, kuri bent minimaliai susietų O. L. ir (duomenys neskelbtini), apie 01.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykusius įvykius. Be to, liudytojo parodymuose yra nurodyta, kad sulaikant O. L. (duomenys neskelbtini), dalyvavo ne tik jis, bet ir kiti kaimynai, tačiau jokios informacijos, kad būtų kenkta ir jiems, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta. Esant nurodytoms aplinkybėms, vien tik liudytojo išsakyta prielaida nepripažintina kaip pakankamas pagrindas varžyti O. L. teisę į privatų gyvenimą. Be to, šios procesinės prievartos priemonės taikymas, remiantis vien tik pateiktu ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenų kiekiu, keltų abejones dėl proporcingumo principo laikymosi. Aukštesnės instancijos teismui kyla abejonių, ar šiuo konkrečiu atveju rezultatas, kurio siekiama taikant procesinę prievartos priemonę, būtų pakankamai reikšmingas palyginus su teisių suvaržymais, patiriamais asmens, kurio atžvilgiu ta priemonė būtų pritaikyta.

Dėl prokuroro skundo argumentų, kad O. L. atžvilgiu nepritaikius prokuroro prašomos procesinės prievartos priemonės nebus galima nustatyti ar ji kokiu nors būdu prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, nustatyti galimus nusikaltimo vykdytojus ar kitus bendrininkus pasakytina, kad baudžiamojo proceso įstatymas suteikia tiek ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai ir joms pareigūnams, tiek ikiteisminį organizuojančiam ir jį kontroliuojančiam prokurorui plačius įgaliojimus atlikti būtinus procesinius veiksmus, taikyti skirtingo pobūdžio procesines prievartos priemones siekiant pasiekti ikiteisminiam tyrimui keliamus uždavinius. Kita vertus, negalima visiškai ignoruoti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių. Visi procesiniai veiksmai atliktini ir procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese taikytinos tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos BPK nuostatų. Nagrinėjamu atveju, nenustatyta pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos BPK 154 str. įtvirtintą procesinę prievartos priemonę, o prokuroro argumentas, kad atsisakius tenkinti tokį prokuroro prašymą, nukentės ikiteisminio tyrimo sėkmė, nėra įtikinamas, nes šiuo procesiniu sprendimu nėra užkertamas kelias išsiaiškinti visas ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o surinkus papildomos informacijos apie galimą O. L. prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, pakartotinai kreiptis dėl minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo jos atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas pagrįstai atsisakė tenkinti prokuroro 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo. Todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį prokuroro skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.