Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-04-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-166-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-11
Bylos Nr.
1A-399-166-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Punys (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Teresėlė Kazlauskienė
Nuteistasis
R. B., J., J. A.
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-399/2011Nr. 1-14-1-00749-2010-0Teisėjas Pavel Borkovski Procesinio sprendimo kategorija:(S)1.1.4.7.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.;1.2.14.1.2.; 2.1.7.4.; 2.3.4.6.VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. balandžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Leonardos Gurevičienės, Teresėlės Kazlauskienės,sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei,gynėjams adv. Jan Kučinski, Vytautui Antanėliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir J. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 3-o apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- R. B. nuteista pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str.1 d. 3 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-30 nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajai R. B. paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose

- J. A. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str.1 d., 3 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su ankstesniais 2007-04-04 ir 2007-04-23 nuosprendžiais ir 2007-08-28 nutartimi paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam J. A. paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir J. A. nuteisti už tai, kad jie, 2010 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Seinų g., Vilniuje, stotelėje „Stotis“, veikdami kartu, suderinę savo veiksmus, pagrobė svetimą turtą iš asmens rankinės šiomis aplinkybėmis: atvykus 31-ojo maršruto autobusui, nukentėjusiajai V. V. lipant į autobusą, R. B. ir J. A. prisiartino prie jos iš abejų pusių. J. A. - iš dešinės, R. B.- iš kairės pusės. J. A. įkišo ranką į merginos rankinę, kabėjusią jai ant dešinio peties, ištraukė juodos spalvos piniginę su blizgučiais ir greitai perdavė ją R. B.. Po ko R. B. ir J. A. išlipo iš autobuso ir išsiskyrę nuskubėjo link prekybos paviljonų prie autobusų stoties. Šiais savo veiksmais jie slaptai pagrobė nukentėjusiosios 100 litų vertės piniginę, kurioje buvo: 350 litų, 20 Rusijos rublių, kurių vertė 1,79 litų, 1 JAV dolerio kupiūra, kurios vertė 2,66 lito, Visa electron mokėjimo kortelė, kurios vertė 30 litų, nukentėjusiosios asmens tapatybės kortelė, kurios vertė 180 litų, studento pažymėjimas, kurio vertė 30 litų, M. M. bibliotekos skaitytojo pažymėjimas, kurio vertė 5 litai, “Draugų kortelė“, kurios vertė 10 litų, “Euro vaistinės“ nuolaidų kortelė, kurios vertė 5 litai, neturinti vertės baro „Skooters“ kortelė, “Tinka VIP‘ kortelė, neturinti vertės, socialinio draudimo pažymėjimas Nr. DK 0273286.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliantė manymu, paskirta bausmė yra per griežta. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog byloje nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi, parodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiajai žala nepadaryta. Apeliantės teigimu, ji su nukentėjusiąja būtų tikrai susitaikiusi, jeigu pastaroji dalyvautų teismo posėdyje. Tačiau apeliantės teigimu, nukentėjusiajai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta nebuvo.

Apeliantė teigia, kad skirdamas jai realią laisvės atėmimo bausmę, teismas neatsižvelgė į tai, kad ji augina 4 vaikus, o paskirus jai laisvės atėmimą, nebus kam prižiūrėti vaikus. Be to, pasak apeliantės, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ji išlaiko sergančią motiną V. T. B., kuriai būtina atlikti širdies kraujagyslių operaciją, todėl paskirus jai laisvės atėmimą nebus kam po atliktos sunkios operacijos prižiūrėti motiną.

Be to, apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jos prašymą skirti jai viešiuosius darbus, kuriuos ji sutinka atlikti, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo pakeisti paskirtą laisvės atėmimo bausmę į viešuosius darbus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apelianto manymu, jis yra nuteistas atsižvelgiant į jo ankstesnius padarytus analogiško pobūdžio nusikaltimus. Teigia, kad teismo nuosprendis paremtas prielaidomis, byloje kilę prieštaravimai nepašalinti. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis vien policijos pareigūnų parodymais, tačiau apeliantas manymu, kad teismas jais rėmėsi nepagrįstai , kadangi jie yra tendencingi ir neparemti tokiais įrodymais kaip vaizdo kameromis ir nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad geležinkelio ir autobusų stoties prieigose yra daug stebėjimo kamerų, tačiau vaizdo įrašai į bylą pateikti nebuvo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti nukentėjusiosios parodymai tuo pažeidžiant LR BPK 276 str. reikalavimus, kadangi jis kaip kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu turėjo teisę ir norėjo užduoti klausimus nukentėjusiajai, tačiau nebuvo galimybės, nes apelianto teigimu, nukentėjusiajai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo tinkamai pranešta. Apeliantas nurodo, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nenurodė, kad būtent jis ištraukė jos piniginę.

Be to, apeliantas nurodo, kad tiek jis, tiek R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad įvykio metu jų susitikimas stoties rajone buvo atsitiktinis, tačiau teismas šios versijos nepašalino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. R. B. ir J. A. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios R. B. apeliacinio skundo argumentų

A. R. B. skunde, neginčydama kaltės jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme bei jų kvalifikacijos, prašo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nors nuteistoji R. B. ginčija jai paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati jos padarytoms nusikalstamoms veikoms, todėl nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. N. R. B. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jos padarytoms nusikalstamoms veikoms ir kaltininkės asmenybę. Skirdamas apeliantei bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, nuteistosios asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis – anksčiau 6 kartus teista, ankstesnė bausmė teigiamų rezultatų nedavė, du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau išvadų ji nepadarė. Pažymėtina, šią nusikalstamą veiką ji padarė bausmė vykdymo atidėjimo laikotarpiu nepraėjus vos mėnesiui po Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-30 paskelbto nuosprendžio. Akivaizdu, kad nuteistoji, pažeisdama įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė praeityje jau buvo teista už analogišką nusikaltimą, niekur nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog bausmės tikslai negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Apeliantės prašymas paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir paskirti jai viešuosius darbus, atmestinas. Visų pirma pažymėtina, kad už nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Minėtoje straipsnio sankcijoje tokia bausmės rūšis kaip viešieji darbai nėra numatyta. Teismas privalo kaltinamajam skirti tik tos rūšies bausmę, kuri yra numatyta straipsnio sankcijoje, o taikyti LR BK 62 str. ir skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatytą bausmę, turi būti nustatytos tam tikros aplinkybės, kurių šiuo atveju byloje nenustatytos. Apeliantės padarytas nusikaltimas pagal LR BK 11 str. priskiriamas apysunkiams nusikaltimams, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, už ankstesnius nusikaltimus jai buvo skiriamos švelnesnės rūšies bausmės, tačiau teigiamų rezultatų nedavė. Be to, R. B. nusikalto bausmė vykdymo atidėjimo laikotarpiu, vadovaujantis LR BK 27 str. 1d., ji yra recidyvistė, o pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, todėl keisti bausmės rūšį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai teisėjų kolegijai abejonių nekelia, todėl apeliantės skundo argumentai dėl per griežtos bausmės skyrimo yra atmestini.

Pažymėtina, kad skirdamas apeliantei bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas atsižvelgė į nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą. Skirdamas bausmę teismas įvertino tai, kad nuteistoji R. B. dėl nusikalstamų veikų padarymo pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailisi, todėl pastarąją aplinkybę teismas laikė jos atsakomybę lengvinančia. Todėl apeliantės prašymas dar kartą atsižvelgti į tai, kad dėl padaryto nusikaltimo ji pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, yra atmestinas, kadangi kaip minėta, skiriant bausmę, teismas į visas aukščiau paminėtas aplinkybes pilnai atsižvelgė. Ta aplinkybė, kad šiuo metu jau metus laiko gydosi nuo priklausomybės narkotikams Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos centre Všį „Apsisprendimas", pasiekė jau 5 pakopą, jai rekomenduojama tęsti gydymą integracijos centre, vertinama teigiamai, tačiau nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės. Be to, pažymėtina, kad kaip pati apeliantė nurodo, narkotines medžiagas ji vartoja jau 8 metus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog gydytis nuo priklausomybės narkotikams ji pradėjo tik po nusikalstamų veikų padarymo. Juolab, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu apeliantė buvo nuteista už narkotinių medžiagų vartojimą, tačiau gydytis nepradėjo ir vėl padarė analogiškus nusikaltimus. Be to, įstojo mokytis jau po teismo nuosprendžio priėmimo.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje ji savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi, parodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiajai žala nepadaryta. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, tai yra savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sąlygos, kurios būtų pagrindas R. B. prisipažinimą ir gailėjimąsi pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra įvykdytos. Nors R. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę iš dalies pripažino, bet nepapasakojo visų esminių nusikaltimo aplinkybių. Nors R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad ji viena įvykdė kišenvagystę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiosios V. V. piniginės su pinigais ir dokumentais vagystę R. B. įvykdė kartu su nuteistuoju J. A..

Apeliantė teigia, kad skirdamas jai realią laisvės atėmimo bausmę, teismas neatsižvelgė į tai, kad ji augina 4 vaikus, o paskirus jai laisvės atėmimą, nebus kam prižiūrėti vaikus. Be to, pasak apeliantės, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ji išlaiko sergančią motiną V. T. B., kuriai būtina atlikti širdies kraujagyslių operaciją, todėl paskirus jai laisvės atėmimą nebus kam po atliktos sunkios operacijos prižiūrėti motiną. Tačiau kolegijos nuomone, šios apeliantės nurodytos aplinkybės nešalina baudžiamosios atsakomybės ir nesudaro pagrindo skirti jai švelnesnę bausmę. Visų pirmą, apeliantė teigia, kad ji išlaiko sergančią motiną V. T. B., kuriai būtina atlikti širdies kraujagyslių operaciją, todėl paskirus jai laisvės atėmimą nebus kam jos prižiūrėti po atliktos sunkios operacijos,tačiau duomenų apie tai, kad nuteistoji tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek nusikalimo padarymo metu, būtų dirbusi arba užsiregistravusi darbo biržoje, byloje nėra. Todėl neaišku, iš kokių lėšų apeliantė išlaikė savo motiną. Be to, kaip minėta, apeliantė praeityje jau buvo teista už analogiškus turtinio pobūdžio nusikaltimus, niekur nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Todėl akivaizdu, kad nusikaltimų darymas yra nuteistosios būdas gauti lėšas pragyvenimui. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog teisiama ankstesniais 2008-06-26 ir 2010-03-30 teismo nuosprendžiais teismas suteikė apeliantei galimybę pasitaisyti ir paskyrus laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidėjo. Tačiau apeliantė teismo pasitikėjimo nepateisino ir vėl nusikalto padarydama analogišką nusikaltimą, juolab, kad padarė praėjus vos mėnesiui po Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-30 priimto nuosprendžio, kas rodo, jog apeliantė nepadarė jokių išvadų dėl savo poelgių. Apeliantės nurodytos aplinkybės ir nelengvina jos teisinės padėties. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog bausmės tikslai negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Apeliantas skunde teigia, kad jeigu nukentėjusiajai apie teismo posėdžio vietą ir laiką būtų pranešta ir nukentėjusioji dalyvautų teismo posėdyje, ji su pastarąja būtų tikrai susitaikiusi. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais visiškai nesutinka. Apeliantės skundo argumentai, kad nukentėjusiajai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta nebuvo, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiąja apklausta V. V. parodė, jog 2010 m. rugpjūtį išvyksta į Kijevą mokytis ir gyventi, todėl teisiamajame posėdyje negalės dalyvauti, prašė baudžiamąją bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, savo duotus parodymus pilnai palaiko (1 t., b.l. 7-12). Tačiau nežiūrint į tai, teisiamasis posėdis dėl nukentėjusiosios V. V. neatvykimo buvo atidėtas net 4 kartus. Apie kiekvieno teisiamojo posėdžio datą ir laiką nukentėjusiajai buvo pranešta. Iš 2011-01-11 tarnybinio pranešimo matyt, kad buvo imtasi visų priemonių susisiekti su nukentėjusiąją, buvo bendrauta su nukentėjusiosios broliais, kurie patikino, jog apie 2011-01-14- d. 14.30 val. paskirtą teismo posėdį informuos nukentėjusiąją (2 t., b.l. 33). Iš 2011-01-14 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokurorė teismui paaiškino, jog asmeniškai telefonu bendravo su nukentėjusiąją, kuri pranešė, jog jai apie teismo posėdį yra žinoma, tačiau negalės atvykti. Todėl akivaizdu, kad apie 2011-01-14 d. 14.30 val. paskirtą teismo posėdį nukentėjusioji buvo informuota ir buvo imtasi visų priemonių jai pranešta apie teismo posėdį.

Apeliantės skundo argumentai, kad jeigu nukentėjusioji dalyvautų teismo posėdyje, ji su pastarąja būtų tikrai susitaikiusi, yra atmestinas. LR BK 38 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 38 str. 1 d. nuostatų taikymas galimas tik nustačius visų minėtų sąlygų visumą. Kadangi byloje nenustatyta apleiantės lengvinančių aplinkybių, t.y. kad prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, vertinant apeliantės asmenybę, pagrindo manyti, kad apeliantė nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas neturi, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju LR BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos nėra pilnai įvykdytos. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad net ir esant visoms BK 38 str. 1 d. nurodytoms sąlygoms, nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip asmuo, kuris ankščiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju asmeniu, jeigu nuo susitaikymo iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai (LR BK 38 str. 2 d.). Kaip minėta, apeliantė laikoma recidyvistė (BK 27 str. 1 d.), dėl to nuteistajai negali būti taikomos BK 38 str. 1 d. nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kai kaltininkas su nukentėjusiuoju susitaiko.

Dėl nuteistojo J. A. apeliacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamųjų R. B. ir J. A., nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog J. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Apelianto skundo argumentai, kad teismas priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį remiantis vien prielaidomis ir policijos pareigūnų parodymais, t. y. netiesioginiais įrodymais, atmestini. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagrįsta baudžiamojo proceso teorija, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tai, jog apeliacinės instancijos teismas toliau šiame nuosprendyje dėsto ir vadovaujasi tokiais netiesiogiai J. A. kaltę įrodančiais duomenimis (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.

Teismas, vertindamas kaltinamųjų R. B. ir J. A., nukentėjusiosios, liudytojų V. Z. ir A. K. parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. J. A. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, teismas motyvuotai atmetė kaip nelogiškus, prieštaringus, neįtikinamus. Nuteistojo parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitą bylos medžiagą, tarp jų kaltinamosios R. B., nukentėjusiosios, liudytojų parodymus. Nukentėjusiosios V. V., liudytojų V. Z. ir A. K. parodymai papildo vienas kitą ir sutampa esminėse detalėse. Tuo tarpu nuteistasis J. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė prieštaringus parodymus. Todėl atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės tesimo padaryta išvada, kad J. A. teisme duotais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors apeliantas skunde neigia dalyvavęs jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., padaryme, tačiau tokie skundų argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo J. A. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. V. parodė, kad įlipo į autobusą Nr. 31 ir jam pajudėjus pastebėjo, kad iš kabėjusio ant peties rankinuko dingo jos piniginė, kurioje buvo 350 litų, dokumentai. Paprašė sustabdyti autobusą. Išbėgo, ieškojo 35 metų moters, čigoniško gymio, apie 165 cm ūgio, tamsių ilgų plaukų, su juoda odine striuke. Kartu su ja buvo vyras, tačiau jo požymių neįsidėmėjo, kadangi jis stovėjo už nugaros, o vėliau kartu su moterimi pasišalino iš autobuso ir nuskubėjo. Policijos pareigūnai grąžino jai piniginę su dokumentais, todėl ieškinio nereiškia ( t.1 b.l.4-10).

Iš liudytoju apklausto policijos pareigūno V. Z. parodymų matyti, kad nusikaltimo dieną kartu su pareigūnu A. K. dirbant stoties rajone pastebėjo J. A. bei R. B.. Pažinojo juos kaip asmenis, kurie vykdo kišenvagystes. Į autobusą lipo jauna mergina, ji buvo ant laiptukų. Tuomet J. A. ištraukė iš kabėjusio merginai ant peties rankinuko kažkokį daiktą su blizgučiais, perdavė R. B.. Mergina nuvažiavo autobusu, o jie abu pasišalino į skirtingas puses. Sekė juos ir sulaikė: jis – R. B., bendradarbis – J. A.. Pristatė į komisariatą, kur darbuotojai asmens kratos metu rado pas kaltinamąją nukentėjusiosios piniginę. Liudytojo manymu, nukentėjusioji nepajuto, kaip buvo ištraukiama piniginė. J. A. ir R. B. veikė kartu. Vienas pavogė piniginę, tuoj pat ją perdavė kitam. Tai yra įprastas kišenvagių veikimo metodas, kadangi, jei nukentėjusysis pastebi, kas iš jo galėjo pavogti daiktą, tai sulaikymo metu įtariamas vagyse asmuo dažniausiai jau nebeturi vagystės objekto. Jokių konfliktų su kaltinamaisiais pareigūnas neturėjo. Stebėjo juos kartu su kolega iš arti, atstumas iki kaltinamųjų buvo iki 10 metrų.

Iš liudytoju apklausto policijos pareigūno A. K. parodymų matyti, kad kaltinamuosius pažinojo kaip kišenvagius. Jokių konfliktinių situacijų su jais neturėjo. Vasaros metu kartu su V. Z. šiuos piliečius pastebėjo 31-ojo maršruto autobusų stotelėje. Stotelėje buvo daug žmonių. Atvykus autobusui kaltinamieji lipo per vidurines duris. Situaciją stebėjo iš arti, kokių 5 metrų atstumu. J. A. atsegė į autobusą lipančios moters rankinę, ištraukė piniginę ir perdavė piniginę R. B., kuri įsidėjo piniginę į savo rankinuką. Po to jie staiga išlipo, išsiskyrė į skirtingas puses ir greitu žingsniu nuėjo. Tuomet su bendradarbiu pasidalino - jis sulaikė J. A., kolega - R. B.. Pristatė sulaikytuosius į policijos nuovadą, kur buvo atliktos asmens kratos. Pas R. B. policijos darbuotojai rado piniginę. Kišenvagystę jie vykdė kartu, veiksmai buvo suderinti ir greiti. Viskas įvyko ant autobuso laiptelių.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Aplinkybė, kad įvykio metu kartu su R. B. buvo būtent J. A. ir kartu su ją padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, patvirtinta liudytojų V. Z. ir A. K. parodymais. Todėl apeliantas skundo argumentas, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nenurodė, kad būtent jis ištraukė jos piniginę, yra atmestinas. Kadangi kaip minėta, ši aplinkybė yra nustatyta nuosekliais liudytojų V. Z. ir A. K. parodymais. Šių liudytojų parodymai įrodo, kad R. B. inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė būtent su J. A., ir niekas kitas šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Minimi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis bei liudytojai V. Z. ir A. K. kalbėtų netiesą, byloje nėra.

Apelianto skundo argumentai, kad jo kaltė neparemta tokiais įrodymais kaip vaizdo kameromis, atmestinas, kadangi kaip matyti iš kaltinamųjų parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolų, įvykio vietoje jokių vaizdo kamerų nėra. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad J. A. padarė nusikalimą, numatytą BK 178 str. 2 d., t.y. veikdami kartu, suderinę savo veiksmus, atvykus 31-ojo maršruto autobusui, nukentėjusiajai V. V. lipant į autobusą, R. B. ir J. A. prisiartino prie jos iš abejų pusių. J. A. - iš dešinės, R. B.- iš kairės pusės. J. A. įkišo ranką į merginos rankinę, kabėjusią jai ant dešinio peties, ištraukė juodos spalvos piniginę su blizgučiais ir greitai perdavė ją R. B.. Po ko R. B. ir J. A. išlipo iš autobuso ir išsiskyrę nuskubėjo link prekybos paviljonų prie autobusų stoties. Šiais savo bendrais veiksmais slaptai pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą, tuo padarydami jai 714.45 Lt turtinę žalą.

Apelianto skundo argumentai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti nukentėjusiosios parodymai tuo pažeidžiant LR BPK 276 str. reikalavimus, kadangi jis kaip kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu turėjo teisę ir norėjo užduoti klausimus nukentėjusiajai, tačiau nebuvo galimybės, nes apelianto teigimu, nukentėjusiajai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo tinkamai pranešta, yra atmestini. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.).

Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 str. 1 d. 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 str. 1, 4 d.); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Kartu pažymėtina, kad pareigūno teisme duoti parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu jam atliekant apklausą išaiškintas aplinkybes ar byloje esančius duomenis yra įrodymas ir juo teismas gali remtis priimdamas nuosprendį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos 2011-01-19 teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti nukentėjusiosios V. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus ir, pažeisdamas BPK 276 str. 1 d. 1 p., 4 d., 301 str. 1 d. nuostatas, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, turėjo teisę ir galėjo teismo posėdyje perskaityti nukentėjusiosios V. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė abu kaltinamuosius, liudytojus policijos pareigūnus V. Z. ir A. K., balsu perskaitė nukentėjusiosios V. V. ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo nuteistąjį J. A. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo J. A. parodymus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, nukentėjusiosios V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje, nevertindama kaip savarankiško įrodymo, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais J. A. kaltės įrodymais, todėl J. A. pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti J. A. padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 276 str. 1 d. 1 p., 4 d., 301 str. 1 d. nuostatų pažeidimo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir (ar) tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Dėl to apelianto nurodytas minėtų nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti priimtą teismo nuosprendį.

Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis – anksčiau teistas 8 kartus (tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei). Be to, šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Akivaizdu, kad nuteistasis, sistemingai pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Be to, J. A. nusikalto lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, todėl vadovaujantis LR BK 27 str. 1d., jis yra recidyvistas, o pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę.

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n utarė:

nuteistųjų R. B. ir J. A. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Stasys PunysTeisėjos Leonarda GurevičienėTeresėlė Kazlauskienė