- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-08
- Bylos Nr.
- 2S-569-258/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. V., N. V.
- Kreditorius
- AB banko Snoras
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų A. V. ir N. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko Snoras pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuoti asmenys A. V. ir N. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
A. V. ir N. J. V., užtikrindami iki 2010-09-26 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070027195, 2007-09-28 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankui Snoras skolininkams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus – 0,2499 ha ploto žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), sandorio šalių susitarimu įvertintus 480 000,00 Lt.
Šalies argumentai
Kreditorius AB bankas Snoras kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas areštuoti suinteresuotiems asmenims priklausančius hipoteka įkeistus nekilnojamuosius daiktus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi minėtas įkeistas turtas buvo areštuotas. Teismas įspėjo skolininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti.
Šalies argumentai
2011-05-27 kreditorius pateikė pakartotinį pareiškimą, prašydamas išieškoti AB bankui Snoras iš skolininkų 362 720,41 Lt skolos ir 131 Lt kreditoriaus sumokėto žyminio mokesčio, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojant nuo banko kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos išieškojimo; parduoti iš varžytynių skolininkams nuosavybės teise priklausantį kreditoriui įkeistą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad per įspėjime nustatytą vieno mėnesio terminą skola grąžinta nebuvo, todėl yra pagrindas ją išieškoti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi nutarė išieškoti skolą: 264 000 Lt negrąžintos paskolos, 9 954,72 Lt nesumokėtų palūkanų, 88,757,69 Lt nesumokėtų delspinigių, 8,00 Lt komisinių mokesčių, iš viso: 362 720,41 Lt, 131,00 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2011-05-27 iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą; priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį daiktą – 0,2499 ha ploto žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius A. V. ir N. J. V.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkai A. V. ir N. V. prašė teismą panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. birželio 1 d. nutartį. Nurodė, kad iki teismo nutarčių gavimo nežinojo apie sudarytą paskolos sutartį bei apie aplinkybę, kad ji vienašališkai nutraukta, pagal paskolos sutartį negavo jokių pinigų, todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti asmuo, faktiškai gavęs paskolą – pagal įgaliojimą veikęs L. V. Pažymėjo, kad hipotekos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojamų reikalavimų prieš pradedant išieškojimą iš įkeisto turto. Nėra aišku, ar kreditorius laikėsi prievolės sąlygų, ar galimai vienašališkai nutraukė sutartį su A. ir J. N. V. pagal įgaliojimą. Bankas pažeidė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nes reikalavo sumokėti visą skolą, palūkanas ir delspinigius iš karto. Kreditorius nepateikė jokių įrodymų apie pagrindinės sutarties nutraukimo teisėtumą, o hipotekos teisėjas neatliko tokių įrodymų patikrinimo. Be šių duomenų patikrinimo, procedūros dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto pradėjimas yra neteisėtas ir turi būti stabdomas. Apeliantai atkreipė dėmesį, kad prašomi priteisti delspinigiai yra neprotingai dideli.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB bankas Snoras prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad skolininkų argumentą, jog jiems iki 2009-09-10 nutarties gavimo nebuvo žinoma apie paskolos sutarties vienašališką nutraukimą, dar 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi atmetė Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad bankas nutraukdamas paskolos sutartį, tinkamai informavo skolininkus apie paskolos sutarties nutraukimą. Įstatymų leidėjas nesuteikė teisės hipotekos teisėjui spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų; tokių ginčų buvimo faktas nėra pagrindas stabdyti ar atsisakyti pradėti nagrinėti hipotekos kreditoriaus prašymą dėl priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolino įsipareigojimo. Skolininkų prašymas sumažinti neprotingai didelius delspinigius nekonkretus, nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais ir nenagrinėtinas dėl šios bylos pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Apeliantai ginčija jų įtraukimą į bylą suinteresuotais asmenimis, nurodydami, kad apie paskolos sutartį nieko nežinojo, pinigų pagal ją negavo, atsakovu byloje turėtų būti L. V., sudaręs paskolos sutartį pagal įgaliojimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CK 2.133 str. 1 d., vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. 2007-09-27 vartojimo paskolos su užstatu sutartis buvo sudaryta A. V. ir N. J. V. vardu veikiant pagal įgaliojimą L. V. (b.l.29-37). Tokią teisę L. V. patvirtina skolininkų 2006-10-24 pasirašytas įgaliojimas (b.l. 43-44). Byloje nėra jokių duomenų, kad šis įgaliojimas būtų ginčijamas ar pripažintas negaliojančiu, todėl L. V. pasirašyta 2007-09-27 vartojimo paskolos su užstatu sutartis, sudaryta A. V. ir N. J. V. vardu, teises ir pareigas sukuria A. V. ir N. J. V., vadinasi, šie asmenys, o ne L. V. byloje turi būti ir yra suinteresuotais asmenimis.
Apeliantų argumentas dėl nežinojimo apie paskolos sutartį yra atmetamas, atkreipiant dėmesį, kad dėl to jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 14 nutartyje. Teismas nurodė, kad iš kreditoriaus pateikto skolininkų jam rašyto 2009-08-20 rašto matyti, kad jie šiuo raštu pripažino gavę kreditoriaus 2009-08-07 raštą dėl paskolos sutarties nutraukimo. Šiuo pagrindu Vilniaus apygardos teismas atmetė apeliantų argumentą, kad jiems iki skundžiamos nutarties gavimo nebuvo žinoma apie paskolos sutarties nutraukimą (b.l.106-107). Pastarąjį apeliantų argumentą paneigia ir jų atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-10 nutarties, kuriame skolininkai nurodo, kad bankas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį, kurios sąlygų pakeitimą jie bandė suderinti su banku nuo 2009 metų balandžio mėnesio (b.l. 90). Taigi pagrindo teigti, kad apie 2007-09-27 vartojimo paskolos sutartį skolininkai nieko nežinojo iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarties gavimo, pagrindo nėra.
Apeliantai nurodė, kad kreditorius nepateikė jokių įrodymų apie pagrindinės sutarties nutraukimo teisėtumą, o hipotekos teisėjas neatliko tokių įrodymų patikrinimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria įkeistas turtas areštuotas, o skolininkai įspėti, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti, buvo apskųsta apeliacinės instancijos teismui, kuris patikrino nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei nutartį paliko nepakeistą. Vadinasi, teismas nenustatė ir proceso teisės normų pažeidimo iki kreipiantis į teismą. Ši nutartis yra įsigaliojusi. Apeliacinės instancijos teismas papildomai paaiškina, kad vartojimo paskolos sutarties nutraukimą patvirtina AB banko Snoras 2009-08-07 raštas, kuriame jis nurodė, kad vadovaudamasis kredito sutarties 11.2 p. nuo 2009-08-20 vienašališkai nutraukia 2009-09-27 kredito sutartį. Šio rašto pakanka įspėti apie sutarties nutraukimą. Jokio papildomo dokumento, rodančio, kad sutartis nutraukta, kreditorius siųsti skolininkams neprivalėjo.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad sprendžiant dėl 2009-09-09 kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo, nebuvo įvertinta vartojimo paskolos sutarties sąlyga dėl sutarties nutraukimo jos sąžiningumo aspektu, kaip tai turėtų padaryti teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis, civ.b. Nr.3K-3-247/2012). Nutraukdamas vartojimo kredito sutartį, bankas vadovavosi šios sutarties 11.2., kuris numato, jog bankas turi teisę raštu pranešęs paskolos gavėjams prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti šią sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, esant šiame punkte detalizuotoms sąlygoms. Nutraukdamas sutartį bankas nenurodė, kuriuo 11.2 punkto papunkčiu, kaip sąlyga, rodančia sutarties pažeidimą, jis vadovavosi, todėl teismas įvertina šalių elgesį. Bylos duomenys patvirtina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2007-09-27, suteiktas 264 000 Lt kreditas, kuris visas turėjo būti grąžintas iki 2010-09-26 (2.7 p., b.l. 29-37). Iš banko pateikto skolos, susidariusios iki sutarties nutraukimo, detalizavimo matyti, kad skolininkai nesumokėjo nei vienos įmokos, negrąžino nei vienos dalies paskolos ar palūkanų (b.l.48-63). Bankas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nei 2007, nei 2008 metais. Tik 2009 metais jis išsiuntė tris pranešimus dėl įsiskolinimo birželio mėnesį (b.l.64-66), ir įspėjimą dėl skolos 2009 m. rugpjūčio mėnesį (b.l. 67). Galiausiai 2009-08-07 bankas išsiuntė skolininkams raštą dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo (b.l. 68). Taigi bankas paskolos sutartį nutraukė praėjus beveik dvejiems metams nuo jos sudarymo, visus šiuos du metus skolininkams pažeidinėjant sutartį ir jos visiškai nevykdant. Atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartis sudaryta trims metams, du metus visiškai nevykdžius sutarties skolininkai laikytini iš esmės pažeidę sutartį, todėl daryta išvada, kad kelis kartus pranešęs apie skolą, o vėliau laikydamasis sutarties reikalavimų išsiuntęs skolininkas įspėjimą, kreditorius elgėsi sąžiningai. Išdėstytos bylos aplinkybės patvirtina, kad kreditorius turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį bei kreiptis į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, bei skundžiamą teismo nutartį panaikinti.
Atskirajame skunde apeliantai kelia ir klausimą dėl kreditoriaus paskaičiuotų galimai per didelių delspinigių, kurie sutartyje nurodyti – 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (sutarties 2.5 p., b.l. 31). Teismas neturi pagrindo mažinti prašomų išieškoti delspinigių sumos, nes pats delspinigių dydis, t.y. tiek jų procentinė išraiška [0,05], tiek bendras dydis 88 757,69 Lt, lyginant su negrąžinto kredito suma (264 000 Lt) nelaikytinas neprotingai dideliu, be to, jo dydžio nepagrįstumo apeliantai neįrodinėjo. Įvertintinos ir tokios aplinkybės, kad ir po daugkartinių kreditoriaus pranešimų apie netinkamai vykdomus sutartinius įsipareigojimus skolininkai įsiskolinimų nepadengdavo, toliau pažeidinėdavo mokėjimų grafikus, o sutarties pažeidimo laikotarpis truko beveik 2 metus.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.