Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. (toliau – R. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. sausio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (A. M. turto pagrobimas), 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme,

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (Ž. J. turto pagrobimas), 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės buvo subendrintos iš dalies jas sudedant, skiriant R. S. subendrintą 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant R. S. galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

R. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti nuspręsta pakeisti į suėmimą.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš R. S. A. M. priteisiant 240 (du šimtus keturiasdešimt) eurų turtinei žalai atlyginti; civilinio ieškovo Ž. J. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš R. S. Ž. J. priteisiant 160 (vieną šimtą šešiasdešimt) eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, abejoti R. S. kalte padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teisinio pagrindo neturi, todėl šie klausimai nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su R. S. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, neskiriant laisvės atėmimo bausmės, tokiu būdu leidžiant nuteistajam dirbti ir savo aktyviais veiksmais atlyginti padarytą žalą.

7. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. S. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

10. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju R. S. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Darant šią išvadą svarbu tai, kad praeityje R. S. buvo teistas ne kartą, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų įvykdymą, jo praeityje buvę teistumai siejami ir su užsienyje padarytais nusikaltimais, dėl ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, egzistavimo vertinamu atveju. Įvertintina ir tai, kad R. S. nusikalstamas elgesys prasidėjo šiam dar nesulaukus pilnametystės, kas rodo, jog jo nusikalstamos nuteistojo nuostatos susiformavo itin anksti. Siekiant jo elgesio korekcijos išimtinai teigiama linkme praeityje nuteistajam buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (pvz. laisvės apribojimas, areštas), tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo ir vėl nusikalto, kas nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja neigiamai. Juo labiau, kad net ir praeityje nuteistojo atžvilgiu taikytas terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas didesnės įtakos tinkamai jo elgesio korekcijai neturėjo.

11. Šių duomenų visumoje paminėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu R. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė būdamas recidyvistas, kas neabejotinai didina tiek jo paties, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą visuomenei bei jo asmenybę, sprendžiant jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, reikalauja vertinti itin atidžiai. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad būdamas laisvėje R. S., nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, niekur nedirbo ir nesimokė, jokių duomenų apie laisvėje jo turėtas oficialiai pajamas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, kas įvertinus skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų finansinį pobūdį, teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nusikalstamų veikų darymas buvo vienintelis R. S. pragyvenimo šaltinis šiam būnant laisvėje. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad R. S. nėra orientuotas į prasmingą užimtumą, savo laisvalaikį leidžia darydamas nusikalstamas veikas, jomis siekdamas prasimanyti pinigų pragyvenimui. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nori dirbti ir kuo greičiau atlyginti iš jo priteistus civilinius ieškinius, tačiau jokių duomenų apie galimą jo įdarbinimą laisvėje R. S. teismui nepateikė, o įvertinus dar ir jokios jo darbinės motyvacijos praeityje neturėjimą, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo pasiryžimu keisti savo gyvenimo būdą ir savo tikslų laisvėje siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis.

12. Įvertintina ir tai, kad praeityje nuteistasis buvo ne tik ne kartą teistas, bet ir baustas administracine tvarka. Svarbu ir tai, kad, bylos duomenimis, būdamas laisvėje R. S. piktnaudžiauja alkoholiu, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis įvykdė taip pat apsvaigęs nuo alkoholio. Nors, remiantis nuteistojo teiginiais, pavartojęs alkoholio jis būna nekontroliuojamas, tačiau jokių pastangų, siekdamas atsikratyti šio jo elgesį neabejotinai neigiamai charakterizuojančio požymio, būdamas laisvėje nuteistasis nededa, todėl abejotina, jog ir šiuo metu skyrus asmeniui su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, jis gydysis nuo priklausomybės, tokiu būdu, koreguodamas savo elgesį teigiama linkme. Be to, tiek dirbti, tiek gydytis asmuo galės ir pataisos namuose, todėl vien šios aplinkybės negali lemti švelnesnės bausmės skyrimo R. S. analizuojamu atveju.

13. Švelninti nuteistojo teisinę padėtį jam prisipažinus padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailintis, teisinio pagrindo taip pat nėra. Ši aplinkybė jau buvo įvertinta skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pripažįstant ją R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir jo atžvilgiu taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu R. S. paskirta subendrinta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, tokiu būdu, sušvelninant jo teisinę padėtį. Dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį tais pačiais motyvais, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog bausmės skyrimas iš esmės priskiriamas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, aukštesnės instancijos teismui paliekant galimybę pakeisti asmeniui skirtą bausmę tik tokiu atveju, kai ji aiškiai prieštarauja proporcingumo ir teisingumo reikalavimams, kas, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

14. Tokiu būdu, įvertinus paminėtas nuteistojo R. S. asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtas bausmes (tiek už pavienes nusikalstamas veikas, tiek ir subendrintą) vertinti kaip aiškiai per griežtas nėra pagrindo – paskirtos bausmės, nėra per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant R. S. skirtas bausmes, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Bausmės bendrinimo klaidų apylinkės teismas nepadarė.

15. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti R. S. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

16. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek aukščiau aptartą R. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, praeityje taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes, menkas pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti R. S. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Juo labiau, jog praeityje R. S. atžvilgiu jau buvo taikyta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis ir vėl nusikalto, akivaizdu, jog šis faktas jokios teigiamos įtakos nuteistojo asmenybei neturėjo. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti R. S. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.