- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-19
- Bylos Nr.
- I2-7421-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01482-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Rimantas Giedraitis, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2021 m. birželio 17 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
- panaikinti atsakovo 2021 m. balandžio 30 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo sprendimą Nr. 21-1L-52-00313-e ,, Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2021 m. sausio 7 d. nuosprendžiu jį pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 310 str. 1 d., 258 str. 2 d. Vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 str. 1 d. 5 p., 17 str. 1 d. 2 p., 18 str. 2 d. 5 p. atsakovas 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 21-IL-52-00313-e pareiškėjui panaikino leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0003311.
Šalies argumentai
Pabrėžė, kad atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad leidimą laikyti (nešiotis) ginklą panaikino, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p., 17 str. 1 d. 2 p., 18 str. 2 d. 5 p., . t. y. panaikino nepriekaištingą reputaciją praradusiam asmeniui pagal Įstatymo 18 str. 2 d. 5 p., kadangi turi galiojantį teistumą. Įstatymo 18 str. 2 d. 5 p. yra nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų. Pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 str. 2 d., už kurį sankcijoje nėra numatyta didžiausia bausmė, viršijanti 3 metus laisvės atėmimo. BK 258 str. 2 d. sankcijoje yra numatyta bausmė - bauda arba areštas. Atsakovas skundžiamame sprendime vadovavosi materialinės teisės norma, kuri negali būti taikoma pareiškėjo esančioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 p. yra nurodyta, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (iš esmės savo turiniu atitinkantį šiuo metu galiojančio statymo 10 str. 5 d.) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 p. iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas administracinis sprendimas, būtų žinomi jo priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai. Skundžiamas administracinis sprendimas neatitinka teisės normų reikalavimų. Atsakovo sprendimas naikintinas dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 p. reikalavimams, t. y. nurodant netinkamą administracinio sprendimo teisinį pagrindą ir taikius netinkamą materialinės teisės normą.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 16-18) nurodė, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau - Įstatymas) tikslas - reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Minėto įstatymo nuostatų turinys parodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ir ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, yra išsamiai ir detaliai reglamentuojama. Įstatymo 17 straipsnis apibrėžia teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus. Atsakovas gavo informaciją, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, 310 straipsnio 1 dalį.
Nurodė, kad Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2021-05-05) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte apibrėžta, jog leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 92.1. papunktyje nurodyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas Įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka.
Akcentavo, kad pareiškėjo teiginys, jog atsakovas pritaikė ne tą teisės normą, yra klaidingas, kadangi sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus buvo priimtas 2021-04-30 ir buvo vadovautasi tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2021-05-05), kur 18 straipsnio (Nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 dalies 5 punkte nurodyta turintis teistumą. Tuo tarpu naujoje Įstatymo redakcijoje įsigaliojusioje 2021-05-05, kaip ir teigia pareiškėjas, 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir TIS Liteko duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui leidimas Nr. 0003311 buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 9). 2021 m. sausio 7 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-45-224/2021 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 310 str. 1 d., 258 str. 2 d. (šis nuosprendis iš dalies pakeistas 2021 m. balandžio 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-237-634/2021) (b. l. 25-32, TIS Liteko duomenys). Atsakovas ginčijamu 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 9). Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (b. l. 9).
Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d.) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas apibrėžia, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas, atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. BK 97 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kokie asmenys laikomi, turinčiais teistumą: kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas - laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas (1 punktas); nuteisti už neatsargius nusikaltimus (2 punktas); nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (3 punkto a papunktis). BK 97 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog šio straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (BK 97 str. 6 d.).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą). Svarbu paminėti ir tai, kad Įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse. Vadovaujantis Taisyklių 92.3 punktu leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms. LVAT yra nurodęs, kad Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018).
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjo atžvilgiu 2021 m. sausio 7 d. nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. balandžio 19 d. ir todėl akivaizdu, kad pareiškėjas turi teistumą bei nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, todėl atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu panaikino leidimą bei nurodė teisingą sprendimo priėmimo juridinį pagrindą.
Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas. Aiškindamas ankstesnės redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčo situacijos teisinį pagrindą, esamus įrodymus, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant VAĮ, Įstatymo, Taisyklių reikalavimų, yra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis dėl pareiškėjo reputacijos ir teistumo, sprendimas taip pat pagrįstas teisės aktų normomis, o tai duoda pagrindą išvadai, kad skundžiamas sprendimas atitinka esminius VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl konstatuotina, jog Sprendimas šiuo aspektu yra teisėtas ir pagrįstas.
Apibendrinus tai, kas buvo išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V, de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.