- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2019-09-09
- Bylos Nr.
- AN2-400-813/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-51-3-00106-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Darius Kantaravičius
- Pažeidėjas
- A. B.
- Advokatai
- Zita Ragauskaitė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Kantaravičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – A. B. ir jo atstovės advokatės Zitos Ragauskaitės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. liepos 12 d. nutarimo A. B. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. A. B. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1100 eurų bauda.
2. Administracinė nuobauda paskirta už tai, kad A. B., vykdantis individualią žemės ūkio veiklą ir būdamas darbdaviu ūkininko A. B. ūkyje, (duomenys neskelbtini) k., esant darbinių santykių požymiams, atlygintinumui, leido dirbti 2019 m. balandžio 17 d. nelegalų darbą vairuotojui V. R. ūkininko A. B. ūkyje, nesudaręs su darbuotoju darbo sutarties raštu ir nustatyta tvarka nepranešęs VSDFV (SODROS) teritoriniam skyriui prieš vieną dieną iki darbuotojų darbo pradžios, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
3. Alytaus apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad byloje nustatyta, jog V. R. realiai dirbo A. B. ūkyje vairuotojo pareigose, kadangi 2019 m. balandžio 17 d. vairavo A. B. priklausantį automobilį, vežiojo realizuoti ūkininko ūkio produkciją. Tai, kad tarp darbdavio ir darbuotojo buvo darbo požymiai, patvirtina ta aplinkybė, kad jam buvo patikėtas A. B. priklausantis automobilis, jis padėjo ūkininko ūkio darbuotojai R. E. realizuoti produkciją, be jo pagalbos ši negalėjo atlikti darbinių funkcijų. Nors V. R. neigia, kad buvo susitaręs su darbdaviu dėl atlyginimo, tačiau nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Teismas padarė išvadą, jog alima konstatuoti, kad V. R. dirbo atlygintiną darbą, kadangi po nusižengimo padarymo jau 2019 m. balandžio 18 d. su juo buvo sudaryta nustatytos formos ir nustatyta tvarka darbo sutartis, susitariant mokėti konkretaus dydžio atlyginimą per mėnesį (280 Eur). Teismas taip pat konstatavo, kad A. B. administracinį nusižengimą padarė dėl nerūpestingumo (ANK 9 straipsnio 3 dalis). Būdamas darbdaviu, sudarė sąlygas bei leido nelegaliai dirbti V. R. ir tuo jis padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
Šalies argumentai
4. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. ir jo atstovė advokatė Zita Ragauskaitė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti, nesant A. B. veiksmuose ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių.
4.1. Skunde nurodoma, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. R. vakare telefonu sulaukęs geros pažįstamos R. E. prašymo pagelbėti ir nuvežti ją sekančią dieną į prekybos vietas, nes A. B. ūkyje, kuriame dirba, ją vežiojantis vairuotojas susirgo, neskambino A. B. ir nesitarė dėl darbo ir darbo užmokesčio, neklausė R. E., ar ji informavo apie tai darbdavį. Tarp A. B. ir V. R. nebuvo nei žodinio, nei rašytinio susitarimo. Administracinio nusižengimo protokolas, Nelegalaus darbo tyrimo aktas, V. R., R. E. rašytiniai paaiškinimai, parodymai teismo posėdžio metu patvirtina, kad V. R. talkino R. E. ir nesitarė dėl atlyginimo už pagalbą.
4.2. Skunde teigiama, kad nutarime išreikštos abejonės dėl to, ar A. B. išties 2019 m. balandžio 15 d. – 20 d. lankėsi Vokietijoje ir nutarimo argumentas, kad tai nepaneigia nelegalaus V. R. darbo fakto yra nelogiški ir neteisingi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. B. su V. R. nesitarė dėl darbo santykių, apie tai jis nekalbėjo ir su R. E., ką ši patvirtino teismo posėdžio metu. Pabrėžiama, kad A. B. neturi pasitvirtinęs saugaus elektroninio parašo, kolektyve juos turi tik vyriausiasis buhalteris A. V. ir jo pavaduotoja L. G.. 2019 m. balandžio 18 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią saugiu elektroniniu parašu yra pasirašiusi būtent L. G.. Darbo sutartį A. B. pasirašė grįžęs iš komandiruotės. Dėl šių aplinkybių teismo abejonės dėl to, ar administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo išvis aptariamu laikotarpiu buvo išvykęs, yra neteisingos, nepagrįstos.
4.3. Skunde pabrėžiama, kad tiek V. R., tiek ir R. E. teigė, jog V. R. vairavo prekybinį automobilį būtent R. E. prašymu, pastaroji perdavė automobilį ir jo dokumentus vairuotojui. Konstatavęs, kad R. E. nebuvo įgaliota veikti darbdavio vardu, teismas atsakomybę už jos veiksmus perkėlė A. B.. Apeliantų nuomone, tokia teismo praktika yra ydinga ir suteikia galimybių nelojaliems ir (ar) nepatenkintiems darbdaviu darbuotojams šiam kerštauti: pasikvietus pažįstamą asmenį tariamai dirbti informuoti apie tai darbo inspektorių, kad darbdavys būtų nubaustas dėl nelegalaus darbo.
4.4. Skunde tikinama, kad R. E. darbo inspekcijos pareigūnui nurodė, jog A. B. informavo apie tai, kad susirgus jos kolegai vairuotojui ši paprašė V. R. jai pagelbėti, išsigandusi, susijaudinusi, ką patvirtina ir faktas, jog darbo inspekcijos pareigūnui ji nurodė, jog V. R. ją vežė ir 2019 m. balandžio 16 d., nors šis jos teiginys teisme nepasitvirtino, kadangi minėtą dieną ji dirbo mėsos ceche.
Atsiliepimas
5. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus V. G. atsiliepime prašoma Alytaus apylinkės teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. A. B. ir jo atstovės advokatės Zitos Ragauskaitės apeliacinis skundas tenkinamas.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. ir jo įgaliotoji atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina A. B. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
8. ANK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
9. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei padaryta išvada, kad byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti neginčytiną išvadą dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Tokio procesinio sprendimo pirmosios instancijos teismas nepagrindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, nepašalino byloje egzistuojančių prieštaravimų ir abejonių dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės.
10. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
11. Siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra, darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
12. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje surinkta pakankamai nelegalaus darbo faktą liudijančių duomenų.
13. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. balandžio 17 d. V. R. vairavo ūkininko A. B. ūkiui priklausantį automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo automobiliu vežė minėto ūkio pardavėją R. E. prekiauti mėsos produktais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vien faktas, kad konkretus asmuo atliko tam tikrus darbus, savaime nepatvirtina nelegalaus darbo fakto. Sprendžiant, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnyje, kiekvienu atveju būtina nustatyti ir tai, ar tarp konkrečių subjektų iš tikrųjų buvo susitarimas dėl darbinių funkcijų atlikimo, atlyginimo už šių funkcijų atlikimą, darbo tvarkos, kitų darbo sąlygų ir pan. Taigi šiuo atveju yra būtina įrodyti tai, kad A. B. ir V. R. iš tikrųjų siejo darbiniai santykiai, kurių egzistavimas nebuvo fiksuojamas teisės aktuose nustatyta tvarka.
14. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tikino, kad V. R. 2019 m. balandžio 17 d. ūkininko A. B. ūkiui priklausantį automobilį vairavo ir pardavėją į prekybos vietas vežė be jo žinios. Jis aiškino, kad 2019 m. balandžio 15 d. – 20 d. buvo išvykęs į Vokietiją, pateikė tai patvirtinančią pažymą. Nurodė, kad nežinojo, jog pardavėją R. E. 2019 m. balandžio 17 d. veš prekiauti ne ūkyje dirbantis asmuo. Kad jokio susitarimo dėl darbo su A. B. nebuvo, tiek ikiteisminėje tyrimo stadijoje, teikdamas paaiškinimą Valstybinės darbo inspekcijos darbo inspektoriui, tiek teisme tvirtino ir V. R.. Pastarasis nuosekliai aiškino, jog 2019 m. balandžio 16 d. vakare jam paskambino draugė R. E. ir paprašė pagalbos pavairuojant automobilį, kuriuo ji vykdavo prekiauti ūkio, kuriame dirbo, produkcija. Jokios kalbos apie atlygį nebuvo, jis sutiko padėti iš draugiškumo. Su A. B. nekalbėjo, jo nematė. Vėliau jam ūkio buhalteris pasiūlė įsidarbinti, padavė pasirašyti darbo sutartį. Iš esmės analogiškus parodymus teisme davė ir liudytoja R. E.. Pastaroji paaiškino, kad susirgus jos vairuotojui, paprašė draugo V. R., kad ją pavežtų. Pastarasis sutiko tai padaryti iš draugiškumo, jokios kalbos apie atlygį nebuvo. Su A. B. apie tai nekalbėjo, neturi net jo telefono numerio. Nors tyrimo metu ši liudytoja buvo nurodžiusi, kad ji informavo A. B. apie tai, kad su ja turėjęs važiuoti vairuotojas susirgo ir nurodžiusi šiam, kad transporto priemonę gali pavairuoti V. R., kam A. B. neprieštaravo, tačiau teisme ji tokius savo teiginius paneigė, aiškino, kad taip pasakė išsigandusi. Įvertinus tą aplinkybę, kad ji tyrimo metu taip pat minėjo, jog su V. R. važiuoja prekiauti jau antrą dieną, nors teisme ši jos nurodyta aplinkybė nepasitvirtino, nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis ir jos tyrimo metu duotu paaiškinimu apie tai, kad kalbėjo su A. B. apie V. R., juolab, kad teisme šiuos teiginius ji kategoriškai paneigė, V. R. nuo pat pirmosios apklausos neigė buvus susitarimą tarp jo ir A. B..
15. Įvertinus aptartus parodymus konstatuotina, kad V. R. vairavo A. B. ūkiui priklausantį automobilį ūkio pardavėjos R. E. paprašytas, iš draugiškumo, o ne siekdamas gauti atlygį. Byloje nėra jokių abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ūkininkas A. B. tarėsi ar būtų taręsis su V. R. dėl darbo sąlygų, atlyginimo, darbovietėje nustatytos darbo tvarkos laikymosi ir kitų su darbo sąlygų, su tokiais santykiais susijusių įsipareigojimų. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad jo kaltė grindžiama tuo, kad sekančią dieną po patikrinimo su V. R. išties buvo sudaryta darbo sutartis ir kad A. B. duomenis apie apdraustojo V. R. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2019 m. balandžio 19 d. pateikė pasirašytus saugiu A. B. elektroniniu parašu 2019 m. balandžio 18 d. 9.11 val., kas pasak teismo, paneigia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginius, kad jis buvo išvykęs ir nieko nežinojo apie V. R. veiksmus. Tačiau pastebėtina, kad, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią 2019 m. balandžio 18 d., pasirašytą saugiu elektroniniu parašu, pateikė ne A. B., o jo įgaliotas asmuo L. G. (ūkio vyriausiojo buhalterio pavaduotoja). V. R. teisme aiškino, kad darbo sutartį jam davė pasirašyti ne A. B., o vyriausiasis buhalteris. Kad pastarasis, nesant ūkyje jo savininko, rūpinasi ir darbuotoju priėmimu, aiškino ir A. B.. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei į byloje esančią pažymą apie tai, kad A. B. 2019 m. balandžio 15 d. – 20 d. buvo išvykęs į komandiruotę Vokietijoje, nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog V. R. vežė pardavėją R. E. prekiauti su A. B. žinia. Tai, kad 2019 m. balandžio 18 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu V. R. nuo 2019 m. balandžio 19 d. pradėjo dirbti A. B. ūkyje, atsižvelgus į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog A. B. žinojo apie R. E. ir V. R. susitarimą ir jam pritarė ar kad tarp jo bei V. R. buvo tiesioginis ar netiesioginis susitarimas dėl darbinių funkcijų atlikimo bei kitų darbo sąlygų 2019 m. balandžio 17 d.
16. Tuo pačiu pažymėtina, jog kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo nagrinėjimo procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-31-2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje surinktais ir ištirtais duomenimis nėra paneigta, kad V. R. 2019 m. balandžio 17 d. vežiojo R. E. jos prašymu, norėdamas padėti, be A. B. žinios ir pritarimo, nesitarus dėl atlygio už atliktą darbą.
17. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesurinko pakankamai patikimų duomenų, pagrindžiančių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, o pirmosios instancijos teismas visų bylos aplinkybių išsamiai neištyrė, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. B. padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina, A. B. veiksmuose nenustačius administracinio nusižengimo sudėties požymių (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
A. B. ir jo atstovės advokatės Zitos Ragauskaitės apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. liepos 12 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį A. B. nutraukti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.