- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-11
- Bylos Nr.
- I-2610-386/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01796-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2015 m. gruodžio 7 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 4 000 € neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015-06-22 iki 2015-07-01 ir nuo 2015-09-17 iki 2015-10-01 buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas teigia, kad tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, dėl ko jis patyrė minėtą neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo šiuos pažeidimus, jo nuomone, sudarančius pagrindą atlyginti neturtinę žalą: minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimas; kameros drėgnos, šaltos ir netvarkingos; netinkamas miegui skirtas inventorius (čiužiniai); netinkama asmens kratai skirta patalpa.
Klaipėdos AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo skundas pagrįstas tik iš dalies. Prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pareiškėjo teisių pažeidimo. Teigia, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015-03-30 atlikto patikrinimo metu pareiškėjų nurodytų pažeidimų nenustatė. Šio Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose ir kitose areštinės patalpose yra įrengtas centrinis šildymas; oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus.
Vadovaujantis Higienos normos reikalavimais areštinėje laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui pageidaujantys areštinėje laikomi asmenys yra visada aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (šluotomis, šiukšlių semtuvais) bei valymo priemonėmis. Klaipėdos AVPK nėra duomenų apie tai, kad per paskutiniuosius trejus metus, kuriam nors iš areštinėje laikomų asmenų pageidaujant jam nebūtų išduotas valymo inventorius. Asmenų apžiūros patalpa atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37: 2002 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" normas, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui.
Mano, kad teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankamas pažeistų teisių gynimo būdas. Prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas trumpą laikotarpį buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytus reikalavimus ir byloje nėra duomenų, kad jam dėl to kilo neigiamos pasekmės ir kad jis būtų laikomas blogesnėse sąlygose nei kiti asmenys.
Pareiškėjas ar jo atstovas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi, 79 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Klaipėdos AVPK ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl pareiškėjo reikalavimų
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką 2015-07-16 administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015 konstatavo, kad nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą pirmosios instancijos teismai turi vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015). Vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ši teisminė praktika reikšminga ir šios bylos nagrinėjimo kontekste.
Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015-10-21 tarnybinio pranešimo (b. l. 9-10), pareiškėjas V. U. nuo 2015-06-21 iki 2015-09-30 periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose. Pareiškėjui atskirais laikotarpiais teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta: 2015-06-21 ir 2015-06-22 - 3,89 kv. m; 2015-07-16, 2015-07-17 ir 2015-07-23 - 4,88 kv. m; nuo 2015-08-03 20.04 val. iki 2015-08-04 17.39 val. (mažiau nei para) - 3,52 kv. m.; nuo 2015-08-04 17.39 iki 2015-08-06 - 3,25 kv. m.; nuo 2015-09-15 iki 2015-09-18 13.45 val. - 3,28 kv. m., 2015-09-21 nuo 16.36 val. iki 2015-09-25 - 4,88 kv. m., nuo 2015-09-28 iki 2015-09-30 – 4,88 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2015-06-24 iki 2015-06-29, nuo 2015-08-03 iki 2015-08-06, nuo 2015-09-15 iki 2015-09-19, nuo 2015-09-25 iki 2015-09-28 buvo laikomas su kitu asmeniu (dviese) kamerose, kurių plotai 15,91 kv. m. (kamera Nr. 38), 19,61 kv. m. (kamera Nr. 22), 21,62 kv. m. (kamera Nr. 25), 19,50 kv. m. (kamera Nr. 24); tuo metu vienam asmeniui tekdavo nuo 7,96 kv. m. iki 10,81 kv. m.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameros buvo drėgnos, šaltos ir netvarkingos, netinkamas miegui skirtas inventorius (čiužiniai).
Rašytiniai bylos įrodymai – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1999-06-11 leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b. l. 12-13), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b. l. 14), Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-02-18 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31 (b. l. 16-17), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudoti aktas (b. l. 18), Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo aktas Nr. K3-98 (b. l. 19-22), patvirtina, kad Klaipėdos AVPK areštinė buvo eksploatuojama laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) reikalavimų, išskyrus 21 punktą – kamerose Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 netinkamas dirbtinis apšvietimas, tačiau pareiškėjas dėl šių pažeidimų nesiskundžia. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015-03-30 atlikto patikrinimo metu pareiškėjų nurodytų pažeidimų nenustatė. Šio Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose ir kitose areštinės patalpose yra įrengtas centrinis šildymas, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus. Higienos normos reikalavimais areštinėje laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Klaipėdos AVPK nurodė, jog pageidaujantys areštinėje laikomi asmenys yra visada aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (šluotomis, šiukšlių semtuvais) bei valymo priemonėmis; nėra duomenų apie tai, kad per paskutiniuosius trejus metus, kuriam nors iš areštinėje laikomų asmenų pageidaujant jam nebūtų išduotas valymo inventorius. Pažymėtina, jog ir pareiškėjas nenurodė, kad jo prašymu nebuvo duoti valymo įrankiai ir priemonės; kad būtų jis ar kiti sulaikyti asmenys būtų išreišikė pageidavimą susitvarkyti kamerą. Asmenų apžiūros patalpa atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37: 2002 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" normas, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų yra nulemti subjektyvaus asmens suvokimo ir nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Minėti pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, byloje nėra duomenų, kad su pareiškėju būtų siekta nežmoniškai elgtis, žeminti jo orumą. Be to, nėra duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus laikymo areštinėje metu.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismų praktikoje (žr. 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, kad analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 € (2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Pažymėtina, jog nurodytais dienomis, kai pareiškėjui tekdavo mažesnis plotas, kartais trūkdavo tik 12 kv. cm; be to, kamerose laikomų asmenų skaičius per dieną keičiasi – su jais atliekami procesiniai veiksmai kitose patalpose, jie vežami į teismo posėdžius, todėl kamerose likusiems asmenims faktiškai tekdavo žymiai didesnis plotas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.
Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 70 €. V. U. skundas tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, pareiškėjui priteistina 70 € patirtai neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. U. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. U., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 70 (septyniasdešimt) € neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.