Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nepagrįstais vertino ir pareiškėjos argumentus, kad Centras jau tris metus veiklos nevykdo, todėl nėra jokių pavaldumo santykių. Pažymėjo, kad šie argumentai teisinės reikšmės neturi, nes pagal Įstatymo nuostatas, nėra būtina įrodinėti, ar pareiškėją ir D. J. sieja pavaldumo santykiai, pakanka identifikuoti buvus privatų interesą ir nustatyti, ar nebuvo priimami interesų konfliktą keliantys sprendimai.

Pažymėjo, kad valstybės tarnyboje dirbantis asmuo turi elgtis taip, kad jo veiksmai viešosios nuomonės požiūriu, nekeltų net mažiausių abejonių dėl galimo intereso konflikto priimant vienokius ar kitokius sprendimus, tuo tarpu pareiškėja tokių abejonių neišvengė. Situacija, kai valstybės tarnyboje dirbantys asmenys per kitus juridinius asmenis sieja tiesioginio pavaldumo ryšiai, dalyvauja sprendimų, susijusių su vieno iš jų darbo valstybinėje tarnyboje eiga, priėmimu, gali sukelti pagrįstų abejonių dėl sprendimo nešališkumo ir objektyvumo.

Nurodė, kad iš Ministerijos nebuvo gauta medžiaga apie tai, kad pareiškėja turėtų administravimo įgaliojimus Tarnybos direktorės A. B. atžvilgiu ir galėtų jai duoti privalomuosius nurodymus, todėl pagrįstai netyrė, ar pareiškėja laikėsi Įstatymo nuostatų nedeklaruodama santykių su A. B..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje keliamas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. KS-127 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją pakartotinai išnagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pranešimą ir pasisakyti dėl VšĮ steigėjos ir dalininkės A. B. deklaravimo V. B. privačių interesų deklaracijoje.-

Bylos medžiaga nustatyta, kad Komisijoje buvo gautas Ministerijos 2017 m. birželio 5 d. raštas Nr. (2.10.)7R-4633, kuriuo Ministerija Komisiją informavo, kad atliekant Tarnybos veiklos ir valdymo vidaus auditą buvo nustatyti faktai, turintys Įstatymo pažeidimo požymių. Ministerija Komisijos prašė įvertinti pateiktą medžiagą, siekiant nustatyti, ar Tarnybos darbuotojai tinkamai vykdė atitinkamas Įstatymo nuostatas (b. l. 23). Ministerija į Komisiją kreipėsi su 2017 m. birželio 15 d. raštu Nr. (5.10.)7R-8028, kuriuo papildė 2017 m. birželio 5 d. rašte suformuluotą prašymą (I t. b. l. 143).

Komisija, įvertinusi gautą medžiagą, pareiškėjos paaiškinimus, Sprendimu pripažino, kad pareiškėja, laikinai einanti Tarnybos Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus vedėjos pareigas, laiku nedeklaruodama pasikeitusios darbovietės, taip pat nedeklaruodama aplinkybės, jog D. J. yra VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centro dalininkė, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Sprendimu Komisija taip pat pripažino, kad pareiškėja, spręsdama klausimus, susijusius su VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centro, kurio vadove tuo metu pati buvo, steigėjos ir dalininkės D. J. darbo eiga Tarnyboje ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo tarnybines pareigas atlikti nešališkai, sąžiningai ir tinkamai; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis, taip pat artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys reglamentuoja terminus, per kuriuos asmuo turėtų patikslinti deklaraciją atsiradus naujiems duomenims. Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).

Terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Tarnybos vadovė A. B., kartu su Tarnybos darbuotojomis V. B. ir D. J. yra susijusios su Tarnybos vadovės A. B. 2013 m. spalio 7 d. įsteigtu VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centru. A. B. ir D. J. yra Centro steigėjos, o pareiškėja Centro direktorė.

Pareiškėja skundo argumentais Sprendimo teisėtumui iš esmės prieštarauja keliais aspektais. Pareiškėjos teigimu, pateikdama 2014 m. balandžio 15 d. ir 2017 m. gegužės 29 d. privačių interesų deklaracijas, jose nurodė visus privačius interesus, tame tarpe ir su Centru, tuo tarpu teisės aktai nereglamentuoja, kad deklaracijoje turėtų būti deklaruojami ir galimi privatūs interesai su įmonių, kuriose esi vadovas, dalininkas, akcininkas, ar vadovais. Pareiškėjai taip pat nėra aišku, kaip pasireiškė jos, kaip Centro direktorės, viešų ir privačių interesų konfliktas 2016 m. rugsėjo 2 d., kuomet buvo priimtas sprendimas dėl D. J. veiklos Taryboje.

Komisija ištyrusi medžiagą priėmė išvadą, kad pareiškėja turėjo įstatyminę pareigą interesų deklaracijoje nurodyti ne tik savo ryšį su Centru, tačiau taip pat deklaruoti ryšius ir konkrečiai su Tarnybos direktorės pavaduotoja ir Centro steigėja D. J. (kaip kitus žinomus asmenis ar duomenis dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas), nes pareiškėja turėjo žinoti/žinojo, kad ji, būdama Tarnybos valstybės tarnautojų vertinimo komisijos narė turės vertinti D. J., kuri yra Centro, kurio direktorė yra pareiškėja, steigėja. Komisija nustatė, kad pagal Centro įstatų 17 punktą, visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija, taip pat Centro vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka nesiskiria nuo nurodyto Viešųjų įstaigų įstatyme. Tuo tarpu šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas skiria ir atšaukia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Iš to seka, kad pareiškėją, kaip Centro vadovę ir D. J., kaip Centro steigėją ir dalininkę, sieja tarnybinio priklausomumo santykiai. Komisija Sprendimu taip pat nusprendė, kad pareiškėja veikė interesų konflikto situacijoje, nes nenusišalindama nuo D. J. vertinimo nebuvo rūpestinga ir tinkamai neįvertino savo ryšio su Centro steigėja ir dalininke, todėl pažeidė Įstatymo nuostatas.

Įstatymo leidėjas privačius interesus deklaruojančiam asmeniui paliko diskrecijos teisę pačiam nuspręsti, kokie kiti asmenys, duomenys ir aplinkybės gali sukelti interesų konfliktą. Deklaruojančio asmens manymas dėl kitų asmenų, duomenų ir aplinkybių, galinčių ateityje sukelti interesų konfliktą, turėtų kilti iš tam tikrų objektyvių aplinkybių, galinčių sudaryti galimo būsimo interesų konflikto pagrindą ir kartu sukurti prielaidas prognozuoti galimą interesų konfliktą. Nagrinėjamu atveju sutiktina su Komisijos argumentais, kad jau nuo Centro įsikūrimo atsirado objektyvios aplinkybės galinčios sudaryti galimo būsimo interesų konflikto pagrindą ir kartu sukurti prielaidas prognozuoti galimą interesų konfliktą. Tokia išvada darytina iš jau aptartų ir teisiškai pagrįstų faktinių aplinkybių, kaip tai, kad nuo Centro įkūrimo pareiškėją ir D. J. siejo tarnybinio priklausomumo santykiai, nes Centro nuostatų 17 punkto ir Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio prasme, į Centro visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją įeina viešosios įstaigos vadovo skyrimas ir atšaukimas, darbo sutarties sąlygų nustatymas. Taigi, nors, kaip teisingai nurodo pareiškėja, Tarnyboje jos ir D. J. jokie pavaldumo santykiai nesiejo, tačiau pagal Centre užimamas pareigas, priklausomumo santykiai viena kitos atžvilgiu, akivaizdūs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog tai, kad pareiškėja, Tarnyboje buvo išrinkta tarnautojų vertinimo komisijos nare, yra ta objektyvi aplinkybė, kurią pareiškėja turėjo įvertinti, kaip galimo būsimo interesų konflikto pagrindą, ar prielaidas prognozuoti galimą būsimą interesų konfliktą, nes pareiškėjai tektų ir teko vertinti Tarnybos darbuotoją, kuri kartu yra ir Centro, kurio pareiškėja yra vadovė, steigėja į kurios kompetenciją įeina Centro direktorės (šiuo atveju pareiškėjos) skyrimas ir atšaukimas iš pareigų, taip pat kitų, su darbo sąlygomis susijusi sąlygų nustatymas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja D. J. interesų deklaracijoje turėjo nurodyti kaip kitą žinomą asmenį dėl kurio gali kilti interesų konfliktas. Pareiškėja deklaracijoje tik bendrai nurodydama santykius su Centru, tikrojo Įstatymo nuostatų prasme deklaruotino ryšio su D. J. neatskleidė. Pažymėtina, kad šiuo aspektu nėra reikšminga, kad Centras veiklos nevykdo. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-998/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., p. 415-431).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1121/2011 yra nurodęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-2861/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013). Pagal administracinių teismų praktiką tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje A-492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-2728/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos dalyvavimas D. J. veiklos Tarnyboje vertinime neginčytinai nustatytas (II t. b. l. 7). Pareiškėja, būdama kartu ir Centro direktore, nenusišalino nuo Centro steigėjos veiklos Tarnyboje vertinimo, todėl, įvertinus pareiškėjos, kaip Centro direktorės ir D. J., kaip Centro steigėjos priklausomumo santykius, darytina išvada, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Komisija šių Įstatymo nuostatų pažeidimą konstatavo pagrįstai.

Pareiškėja antruoju reikalavimu prašo įpareigoti Komisiją pakartotinai išnagrinėti Ministerijos pranešimą ir pasisakyti dėl VšĮ steigėjos ir dalininkės A. B. deklaravimo V. B. privačių interesų deklaracijoje. Ginčo situacijos faktinės aplinkybės tvirtina, kad nenustatyta, jog pareiškėja A. B. atžvilgiu, priešingai nei D. J. atžvilgiu, būtų priėmusi atitinkamus sprendimus, ar dalyvavusi jų priėmime. Tokios informacijos nebuvo gauta ir iš Ministerijos, todėl, vadovaujantis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsniu, reglamentuojančiu atsisakymo nagrinėti pranešimus pagrindus, Komisija neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms jai nedeklaravus ryšių su A. B.. Atsižvelgiant į tai, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir įpareigoti Komisiją pakartotinai išnagrinėti Ministerijos pranešimą šiuo aspektu, nėra teisinio pagrindo.

Apibendrinus darytina išvada, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. KS-127 priimtas tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip neapgrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straispniu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.