Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patrauktos A. Š. atstovo advokato Mindaugo Zalepūgos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. balandžio 30 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato vyriausiojo tyrėjo M. B. 2021 m. vasario 19 d. nutarimu (toliau ir Institucijos nutarimas) A. Š. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 4 dalį 500 Eur bauda už tai, kad karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau ir Nutarimas), laikotarpiu nesilaikė ribojimo judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarp savivaldybių ir, neturėdama Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatyto pagrindo, 2020 m. gruodžio 20 d., apie 20.45 val. atvyko iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, tuo sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tuo nesilaikė Nutarimo 2.1.7. papunkčio reikalavimų.

2. Institucijos nutarimą A. Š. atstovas advokatas Mindaugas Zalepūga įstatymo nustatyta tvarka skundė apylinkės teismui. Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nutartimi A. Š. atstovo skundas netenkintas.

3. Panevėžio apygardos teisme gautas A. Š. atstovo advokato M. Zalepūgos skundas, kuriame prašoma Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį A. Š. atžvilgiu nutraukti. Skunde atstovas nurodo:

3.1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminius administracinių nusižengimo bylų proceso pažeidimus, kas sukliudė teismui priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ne kaip nešališkas arbitras, kuris turi pareigą tirti byloje esančius įrodymus, tačiau iš esmės veikdamas kaip administracinio nusižengimo tyrimą atliekanti institucija (pareigūnas), savo iniciatyva rinko duomenis, kuriuos vėliau panaudojo savo nepagrįstų išvadų dėl apeliantės kaltės motyvavimui, tuo pažeidžiant ANK 567 straipsnio 1 dalies, 569 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.2. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, kadangi nepagrįstai išplėtė bylos (kaltinimo) ribas, nurodydamas, jog ginčo esmė yra tai, ar apeliantės policijos pareigūnams kontrolės poste nurodyta (at)vykimo į kitą nei jos gyvenamosios vietos savivaldybę priežastis atitiko Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatytą išimtį, leidžiančią vykti į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę. Apeliantė buvo patraukta administracinėn atsakomybėn ne dėl to, kad jos kontrolės poste nurodyta priežastis dėl ko ji atvyko į (duomenys neskelbtini) savivaldybę neatitiko Nutarimo papunktyje nustatytos išimties, o todėl, kad policijos teigimu, apeliantė nesilaikė policijos pareigūnės S. Č. kontrolės poste jai išsakyto nurodymo kuro vykti užsipilti tik į artimiausią degalinę ir niekur daugiau. Būtent tokios aplinkybės yra nurodytos tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu apeliantės atžvilgiu buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena. Šias aplinkybes S. Č. patvirtino ir apklausiama bylos nagrinėjimo teisme metu.

3.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, skundžiamą nutartį grindė akivaizdžiomis prielaidomis, netinkamai vertino bylos įrodymus (ANK 569 str. 5 d.), pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi perkėlė apeliantei pareigą įrodyti savo nekaltumą. Teismas perkėlė apeliantei pareigą įrodyti, kad jos veiksmai įvykio dieną atitiko teisės aktų reikalavimus ir priežastis, dėl kurios ji atvyko į (duomenys neskelbtini) savivaldybę pateko į Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatytą išimčių sąrašą, t. y. apeliantė turėjo įrodyti, kad ji nėra kalta dėl jai pareikšto kaltinimo. Nustatęs, kad, teismo vertinimu, apeliantė neįrodė, jog kuro trūkumas automobilyje laikytina objektyviai pagrįsta priežastimi dėl ko vykimas į (duomenys neskelbtini) savivaldybę buvo neišvengiamai būtinas, teismas nutarė, kad apeliantė pagrįstai nubausta pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį ir jos veiksmai teisiškai kvalifikuoti tinkamai. Tačiau apeliantė administracinėn atsakomybėn buvo patraukta ne dėl to, kad nepagrindė (neįrodė), jog priežastis dėl kurios ji (at)vyko į (duomenys neskelbtini) savivaldybę nepateko į Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatytų išimčių sąrašą, viena kurių, objektyviai pagrįstos priežastys, o dėl to, kad nevykdė kontrolės poste buvusios policijos pareigūnės S. Č. duoto nurodymo vykti įsigyti kuro tik iki artimiausios degalinės ir kurą įsigijo ne artimiausioje, prie kontrolės posto buvusioje degalinėje „S.“, o (duomenys neskelbtini) mieste esančioje degalinėje „V.“, o taip pat apsipirko maisto prekių parduotuvėje „L.“, parūpindama maisto produktų namie esančiam ir į rizikos grupę dėl turimų sveiktos sutrikimų patenkančiam sutuoktiniui. Tai patvirtina policijos atsiliepimo į skundą argumentai, kad: „<...>A. Š. savavališkai pateko į (duomenys neskelbtini) miesto teritoriją, nuvyko į mieste toliau nei „S.“ esančią degalinę „V.“ <...> o vėliau pateko į parduotuvę „L.“ <...>. B. (duomenys neskelbtini) mieste be teisinio pagrindo tokiu būdu sukėlė pavojų kitų žmonių sveikatai <...>“.

3.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė administracinio nusižengimo protokolu nustatytas bylos (kaltinimo) ribas, kadangi pakeitė kaltinimo esmę ir kaltinimą apeliantei grindė naujomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, ta apimtimi, kiek sprendė, jog jos kaltė dėl inkriminuoto pažeidimo pasireiškė tuo, jog, teismo vertinimu, turėdama galimybę kuro atsivežti kitu šeimos automobiliu ir išvengdama kelionės į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, vykti į (duomenys neskelbtini), arba į (duomenys neskelbtini) vykti visuomeniniu transportu, šiomis galimybės sąmoningai nepasinaudojusi, (at)vykdama į (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritoriją, padarė ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta administracinio nusižengimo tyrimą atlikusi bei protokolą surašiusi pareigūnė L. S., kuri nurodė, jog surašydama apeliantei protokolą, ji rėmėsi tik pareigūnės S. Č. 2020 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis, pati savarankiškai jokių tyrimo veiksmų neatliko. Tai patvirtina, kad skundžiamoje nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis teismas grindė apeliantės kaltę, vertintinos kaip naujos esminės faktinės aplinkybės pareikšto kaltinimo prasme.

3.5. Teismo išvados, kad apeliantė turėjo galimybę kelionei į (duomenys neskelbtini) reikiamą kuro kiekį atsivežti kitu šeimos automobiliu, nevykstant į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, tačiau sąmoningai to išvengė, o taip pat, jog turėjo galimybę į (duomenys neskelbtini) važiuoti visuomeniniu transportu, yra teisiškai nepagrįstos, nemotyvuotos, nelogiškos jas vertinant pagal tai, kokios byloje yra nustatytos aplinkybės. Reikalauti iš apeliantės pirmosios instancijos teismo nurodyto elgesio modelio, kokį nurodė pirmosios instancijos teismas, kuomet asmeniui nustatoma pareiga turėti kuro pervežimui bei perpylimui reikalingą įrangą, nesant tam nuolatinio poreikio, yra neprotinga, nelogiška, neatitinka bonus pater familias principo. Apeliantė nurodė, kad namuose nelaiko nei kuro talpose, nei apskritai kurui laikyti talpų. Visuotinai žinoma, jog benzinas yra itin lakus ir labai degus naftos produktas (byloje yra pateikti duomenys, jog apeliantė įvykio dieną įsigijo benziną), kurio gabenimui reikalinga specialiai tam pritaikyta talpa, todėl reikalavimas asmeniui gabenti benziną tam nepritaikyta transporto priemone, neatitinka protingumo principo. Apeliantė parodė, jog esant šalyje paskelbtam karantinui dėl COVID-19 pandemijos ji, saugodama save bei savo artimuosius, siekdama maksimaliai išvengti artimų kontaktų su kitais asmenimis, visiškai nesinaudojo viešuoju/visuomeniniu transportu, kurą automobiliui pildavo tik degalinėse, turinčiose savitarnos terminalus, nuolatos darėsi testus dėl COVID-19 ligos (tai patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai). Šių aptartų ir byloje nustatytų aplinkybių visumoje, kuomet apeliantė dėjo maksimalias pastangas tam, kad išvengtų artimo kontakto su kitais asmenimis, teismo siūlymas vykti į (duomenys neskelbtini) visuomeniniu transportu, rizikuojant užsikrėsti liga, nuo kurios yra ypatingai saugomasi, atmestinas kaip stokojantis teisinio pagrįstumo bei logikos. Teismas, darydamas išvadą dėl „realios galimybės“ apeliantei vykti į (duomenys neskelbtini) visuomeniniu transportu, rėmėsi teismo iniciatyva į bylą pateiktais 2021-03-28 autobusų ir traukinių maršrutų tvarkaraščiais. Visgi, visuotinai žinoma, kad dėl nuo 2020-11-07 šalyje paskelbto karantino, ženkliai sumažėjus keleivių skaičiui, didelė dalis keleivinio transporto maršrutų buvo atšaukta, laikinai buvo pakeisti transporto priemonių maršrutų grafikai ir pan. Be to, pagal Nutarimo 2.1.6. punkto reikalavimus keleiviai tarpmiestinio reguliaraus keleivinio transporto maršrutais galėjo būti vežami tik sėdimose vietose ir ne mažiau kaip vieno metro atstumu. Byloje nėra pateikta jokių duomenų iš kompetentingų įstaigų/organizacijų, vykdančių keleivių pervežimą tarpmiestinio susisiekimo maršrutais, kad įvykio dieną, atitinkamu laiku, skundžiamoje nutartyje nurodytais maršrutais buvo vykdomas koks nors keleivių vežimas, kad atitinkamose transporto priemonėse buvo laisvų vietų skaičius ir pan. Todėl teismo deklaratyvūs samprotavimai bei išvada, paremta GOOGLE paieškos rezultatais, jog apeliantė įvykio dieną į (duomenys neskelbtini) galėjo nuvykti visuomeniniu transportu, atmestina kaip neįrodyta ir teisiškai nepagrįsta.

3.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatančias atsakomybę už visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimą, todėl nepagrįstai nutarė, jog Institucijos nutarime apeliantės veika tinkamai kvalifikuota pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Tai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, ANK 45 straipsnio 4 dalį aiškindamas taip, kad ši teisės norma taikytina už ANK 45 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą, jeigu tai sukėlė pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, nesant šalyje paskelbto karantino, padarė aiškią teisės aiškinimo klaidą, kadangi tokiu atveju atsakomybė numatyta ANK 45 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad už ANK 45 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą, karantino metu, kuomet nebuvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, turi būti taikoma ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsakomybė, yra teisiškai nepagrįsta. Teismas, nustatęs, kad apeliantės veiksmai įvykio dieną nesukėlė pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, nutaręs, kad, teismo vertinimu, apeliantė pažeidė Nutarimo 2.1.7. papunkčio reikalavimus, vadovaudamasis ANK 635 straipsnio 3 dalimi, turėjo spręsti klausimą dėl jai inkriminuotos veikos perkvalifikavimo iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį. Juolab, kad toks prašymas buvo išdėstytas bylos nagrinėjimo eisme metu.

3.7. Apeliantė nuo pat proceso pradžios laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jos veiksmai įvykio dieną – atvykimas į (duomenys neskelbtini) savivaldybę ne tik kad nesukėlė jokio pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, tačiau ji apskritai jokia apimtimi ar forma nepažeidė Nutarimo, kadangi įvykio dieną į (duomenys neskelbtini) savivaldybę (at)vyko esant Nutarime nurodytiems pagrindams.

3.8. Apeliantė byloje niekada neįrodinėjo, kad jos veiksmai įvykio dieną turėtų būti vertinami taip, kad tai buvo nulemta būtinojo reikalingumo, kaip tai suprantama pagal ANK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ji nuosekliai viso proceso metu teigė, kad į (duomenys neskelbtini) savivaldybę kuro atvyko įsigyti dėl to, kad tai buvo arčiau nei vykti į degalinę, esančią jos gyvenamosios vietos savivaldybėje. Tai, kad atstumas nuo jos namų iki (duomenys neskelbtini) savivaldybėje esančios degalinės buvo trumpesnis, nei iki degalinės pareiškėjos gyvenamosios vietos savivaldybėje, patvirtina bylos medžiaga. Pareiškėja nuosekliai viso proceso metu nurodė, kad ji buvo įsitikinusi, kad vykimas į kitą nei jos gyvenamosios vietos savivaldybė dėl pirmiau nurodytos priežasties, t. y. įsigyti kuro, pateko į Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatytų išimčių sąrašą. Todėl atvykusi prie kontrolės posto ir ten buvusiai policijos pareigūnei nurodžiusi priežastį dėl ko atvyko į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, gavusi jos leidimą toliau tęsti kelionę be jokių išlygų, pagrįstai ir teisėtai manė, kad jos buvimas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje yra teisėtas, todėl degalinėje V., kuri vienintelė (duomenys neskelbtini) miete turi savitarnos terminalą, įsigijusi kuro, išnaudodama galimybę įsigyti reikalingų maisto produktų, apsipirko parduotuvėje „L.“. Lieka neaišku, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas, išeidamas už bylos ribų, nagrinėjo aplinkybes ir jomis rėmėsi, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, kuomet bylos nagrinėjimo iš esmės metu šios aplinkybės jokia apimtimi nebuvo analizuojamos, aptariamos ir jomis nebuvo remiamasi. Toks pirmosios instancijos teismo procesinis elgesys leidžia daryti išvadą, jog teismas peržengė kaltinimo ribas, išėjo už pareikšto skundo nagrinėjimo ribų, priimdamas skundžiamą nutartį, motyvuodamas apeliantės kaltę, rėmėsi argumentais, kurie nebuvo nagrinėti bylos nagrinėjimo teisme metu, tuo padarant esminius procesinius pažeidimus, sukliudžiusius teismui priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (ANK 569 str., 636 str., 641 str.).

3.9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nutaręs, jog kontrolės poste buvusi pareigūnė S. Č. apeliantei leido vykti tik iki artimiausios degalinės, šia išvadą motyvavo pačios S. Č. byloje duotais parodymais, kito kontrolės poste buvusio pareigūno P. A. parodymais, vaizdo įrašu, darytu „L.“ parduotuvėje. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė dėl apeliantės byloje duotų parodymų, jog joks nurodymas vykti tik iki artimiausios degalinės kontrolės poste jai nebuvo duotas. Teismas dėl apeliantės byloje duotų nuoseklių parodymų nepateikė jokio teisinio vertimo, nenurodė, ar jais tiki, ar juos atmeta, nepateikė motyvų, kodėl jais nesirėmė, spręsdamas bylą, kas sudaro pagrindą išvadai, jog apeliantės duotų parodymų apskritai netyrė. Toks teismo priimtas procesinis sprendimas yra ne tik prieštaringas, priimtas pažeidžiant ANK 636 straipsnyje nustatytą pareigą motyvuoti priimamus procesinius sprendimus, tačiau ir priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrus bylos įrodymus, tuo pažeidžiant ANK 569 straipsnio, 636 straipsnio nuostatas.

3.10. Byloje yra pateiktas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016-09-12 įsakymu Nr. 5-V-723 patvirtintas „Policijos pareigūno, reaguojančio į įvykius, aprūpinimo standartas“ (toliau – aprūpinimo standartas). Šio aprūpinimo standarto 3.4 punkte numatyta, jog kiekvienas iš pareigūnų pamainos metu yra aprūpinamas vaizdo registratoriumi. Policijos generalinio komisaro 2020-05-28 įsakymu patvirtintas „Policijos pajėgų vienetų veikos organizavimo aprašas“ (toliau – aprašas), kurio 7.5 p. nurodyta, kad policijos pareigūnai tarnybos turi būti aprūpinti techniškai tvarkinga ir paruošta naudoti mobiliąja vaizdo stebėjimo priemone, kitomis aprūpinimo standarte numatytomis priemonėmis. Byloje yra pateiktas Policijos generalinio komisaro 2020-12-17 įsakymu Nr. 5-V-1026 patvirtintas „Stacionariame policijos kontrolės poste tarnybą vykdančio pareigūno informacinis biuletenis (toliau – biuletenis), kurio 2.9.2 punkte nurodyta, kad policijos kontrolės postuose dirbantys policijos pareigūnai, būtų aprūpinti mobiliosiomis vaizdo stebėjimo priemonėmis, tvirtinamomis prie uniformos (angl. body camera).

3.11. Byloje yra pateiktas policijos 2021-04-12 raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog pareigūnei S. Č. įvykio dieną buvo išduota „DrivePro Body 30“ vaizdo ir garso fiksavimo kamera, tačiau nėra galimybės pateikti vaizdo įrašo, kuomet S. Č. kontrolės poste bendravo su apeliante, kadangi tuo metu jau buvo išsikrovusi vaizdo kameros baterija ir įrašas nebuvo padarytas. Byloje yra nustatyta, kad kito poste buvusio policijos pareigūno P. A. turėtos vaizdo įrašymo kamera veikė. Apklausiamas teisme P. A. parodė, jog tuo metu, kuomet kontrolės poste S. Č. bendravo su A. Š., jis nebuvo užsiėmęs jokių kitų funkcijų vykdymu, stebėjo savo kolegę S. Č.. Iš to kas nurodyta, yra akivaizdu, jog kontrolės poste budėję pareigūnai, žinodami ir suprasdami, kad vieno iš jų turima, privaloma naudoti, vaizdo – garso įrašymo įrenginys (body camera), yra techniškai netvarkinga (išsikrovusi baterija), sąmoningai pasirinko tokį elgesio modelį, jog su į kontrolės postą atvykusia apeliante ėjo bendrauti tas pareigūnas, kurio vaizdo/garso įrašymo įrenginys neveikė, nors turėjo ir privalėjo veikti, kai tuo tarpu kitas pareigūnas, kurio turėtos techninės priemonės buvo tvarkingos, liko tarnybiniame automobilyje ir stebėjo savo kolegę. Jokiame į bylą pateiktame teisės akte nėra nurodyta, jog naudojamų techninių priemonių baterijos išsikrovimas eliminuoja pareigą tarnybos metu naudoti tik techniškai tvarkingas priemones. Todėl kaip teisiškai nepagrįsti atmestini pirmosios instancijos teismo teiginiai neva liudytojos S. Č. parodymai atitinka rašytinių įrodymų turinį, išanalizuotus teisės aktus.

3.12. Byloje esant esminiam ginčui dėl to, koks ir kokios apimties (turinio) nurodymas apeliantei buvo duotas kontrolės poste ir policijai apeliantės kaltę grindžiant būtent tuo, kad ji pažeidė šį nurodymą, esminę reikšmę turi tokio nurodymo užfiksavimas materialioje laikmenoje. Policijos pareigūnai, turėję objektyvią galimybę pokalbį su apeliante kontrolės poste užfiksuoti techninėmis priemonėmis, to nepadarė, dėl ko vėliau apeliantės kaltė pažeidus aptariamą nurodymą buvo įrodinėjama pareigūnų paaiškinimais bei tarnybiniu pranešimu. Policijos pareigūnams neišsaugojus esminio bylos įrodymo, kuriuo grindžiama apeliantės kaltė, visos abejonės privalėjo būti aiškinamos jos naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas aptariamą procesinę situaciją vertinęs prieš apeliantę padarė esminį proceso pažeidimą, sukliudžiusį teisingai išnagrinėti bylą.

3.13. Policijos pareigūnai S. Č. bei P. A. apklausimi teismo posėdyje teigė neva apeliantė suprato, kad jai buvo leidžiama vykti kuro užsipilti tik iki artimiausios degalinės, kadangi pokalbio su ja metu S. Č. rankos mostu parodė iki kurios degalinės leidžiama važiuoti. Aplinkybės dėl degalinės parodymo ranka naujai atsirado tik bylą nagrinėjant teisme. Nei S. Č. tarnybiniame pranešime, nei administracinio nusižengimo tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka metu, šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Tai, kad nebuvo jokio parodymo ranka, jog leidžiama vykti tik į artimiausią degalinę, matyti ir iš prieštaringų S. Č. bei P. A. parodymų. S. Č. nurodė, jog P. A., likęs tarnybiniame automobilyje, atitinkamame registre tikrino į kontrolės postą atvykusio apeliantės automobilio registracijos duomenis ir nematė „parodymo/mosto ranka“. Tačiau P. A. apklausiamas teisme parodė, jog jis jokių registrų netikrino ir matė, jog S. Č. ranka pamojo link degalinės. Atmestini pirmosios instancijos teismo deklaratyvūs samprotavimai, neva šis prieštaravimas nėra esminis, kadangi P. A. apklaustas praėjus 4 mėnesiams nuo įvykio. Priešingai, šis prieštaravimas yra esminis, nes būtent aplinkybė dėl nurodymo turinio yra esminė šioje byloje. Teismo posėdyje buvo ištirtas kontrolės poste policijos pareigūnų darytas vaizdo įrašas, kuriame ne tik, kad nesimato joks mostas ranka link degalinės, apie kurį kalbėjo liudytojai, įraše apskritai nesimato, kad kas nors būtų priėjęs prie automobilio. Jeigu vaizdo stebėjimo kamera neužfiksavo jokio mosto ranka link degalinės, jo negalėjo matyti ir P. A.. Byloje nustatyta, kad kontrolės postas buvo maždaug vieno kilometro atstumu nuo artimiausios degalinės, įvykio metu buvo tamsus paros laikas, todėl liudytojų samprotavimui, jog apeliantei ranka buvo parodyta ir ji suprato, jog turi važiuoti į artimiausią degalinę, prieštarauja logikai.

3.14. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog apeliantei buvo leista vykti tik iki artimiausios degalinės, grindė parduotuvėje „L.“ padarytu vaizdo įrašu, kuris, pasak teismo, patvirtina, jog buvo susitarta, kad apeliantė vyks iki pirmos degalinės ir grįš atgal. Šios teismo išvados prieštarauja bylos duomenims. Iš minėto vaizdo įrašo matyti, jog apeliantė į S. Č. klausimą „<...> ir jūs žadėjot važiuoti iki...“ atsakė „iki degalinės ir ten nuvažiavau... ir užsipyliau kuro“. Vėliau, tęsdama pokalbį S. Č. teigia „<...> mes tarėmės važiuojat iki pirmos degalinės, užsipilat...<...>‘“. Į šį pareigūnės teiginį apeliantė nieko neatsakė, neišsakė jokio pritarimo šiam teiginiui. Todėl pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad buvo koks susitarimas, tokiam susitarimui prilygino vienasmeniškai S. Č. išsakytus teiginius, kurių apeliantė niekaip nepatvirtino.

3.15. Byloje nebuvo įrodyta, kad kontrolės poste apeliantei buvo leista/nurodyta vykti tik iki artimiausios degalinės, po ko ji privalėjo grįžti atgal. Todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliantė administracinėn atsakomybėn buvo patraukta būtent tik dėl tokio nurodymo nevykdymo, jo neįrodžius, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė, jog jos kaltė dėl pareikšto kaltinimo byloje yra įrodyta.

3.16. Jeigu ir sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantei buvo leista/nurodyta vykti tik iki artimiausios degalinės, byloje turėjo būti nustatyta, ar toks konkrečios apimties leidimas/nurodymas galėtų būti pripažintas teisėtu/buvo teisėtas. Viešoje teisėje galioja principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Nei Nutarime, nei kokiame nors kitame teisės akte, nėra ir nebuvo įtvirtinta policijos pareigūnų teisė, galiojant nustatytiems ribojimams judėti tarp savivaldybių, leisti atvykti asmenims į kitą nei jų gyvenamosios vietos savivaldybę, nesant Nutarime nustatytų išimčių. Priešingai, asmenys į kitą nei gyvenamosios vietos savivaldybę galėjo atvykti tik turėdami Nutarimo 2.1.7. papunktyje nurodytas priežastis. Esant nurodytam teisiniam reguliavimui, bet koks kitoks veikimas, nei nurodyta pirmiau, pripažintinas neteisėtu, todėl policijos pareigūnų kontrolės poste apeliantei duotas leidimas/nurodymas vykti tik iki artimiausios degalinės, laikinai „legimizuojant“ jos buvimą (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, negalėtų būti pripažintas teisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog toks leidimas/nurodymas buvo. Policijos pareigūnai negalėjo veikti priešingai teisei, inter alia, duoti neteisėtą nurodymą apeliantei, todėl kontrolės poste jai nebuvo duotas joks nurodymas/leidimas kuro įsigyti vykti tik į artimiausią degalinę ir nedelsiat grįžti. Įvykio dieną galiojusi Nutarimo redakcija nesuteikė teisės policijos pareigūnams leisti asmenims atvykti į kitą nei jų gyvenamosios vietos savivaldybę tik dėl tam tikrų konkrečių veiklų atlikimo. Priešingai, kontrolės metu nustačius, jog asmuo į kitą nei jo gyvenamosios vietos savivaldybė atvyko, turėdamas Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatytą pagrindą, tokiam asmeniui jokie kiti suvaržymai nebuvo taikomi.

3.17. Apeliantė, atvykusi prie kontrolės posto, policijos pareigūnams atvykimo į kitą nei jos gyvenamosios vietos savivaldybę priežastį nurodė tai, jog baiginėjasi jos automobilio kuro atsargos ir jas yra būtina papildyti tam, kad ji galėtų toliau tęsti suplanuotą kelionę. Kontrolės poste budėję policijos pareigūnai, įvertinę apeliantės jiems pateiktą atvykimo į kitą nei jos gyvenamosios vietos savivaldybę tikslą, įvertino, jog ji į (duomenys neskelbtini) savivaldybę atvyko teisėtai ir leido jai vykti toliau, t. y. patikros metu buvo nustatyta, jog apeliantės priežastis dėl atvykimo į (duomenys neskelbtini) savivaldybę patenka į Nutarimu nustatytas išimtis. Joks teisinis reguliavimas nesuteikė teisės policijos pareigūnams nustačius, kad asmens pateikta priežastis, neatitinka Nutarimo 2.1.7. papunktyje nustatytų išimčių, tokio asmens atžvilgiu netaikyti sankcijų ir leisti tokiam asmeniui būti kitoje nei jo gyvenamosios vietos savivaldybė. Todėl apeliantė pagrįstai sprendė, jog ji į (duomenys neskelbtini) savivaldybę atvyko teisėtai ir, teisėtai būdama joje, turėjo teisę užsiimti bet kokia įstatymo neuždrausta veikla, įskaitant degalų įsigijimą saugioje degalinėje ar apsilankymą maisto prekių parduotuvėje.

3.18. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė administracinėn atsakomybėn buvo patraukta vien tik dėl to, kad teisėtai būdama kitoje nei jos gyvenamosios vietos savivaldybė, būdama (duomenys neskelbtini) mieste, užsiėmė įstatymo neuždraustomis veiklomis, jos patraukimas administracinėn atsakomybė pripažintinas neteisėtu bei nepagrįstu.

3. Administracinėn atsakomybėn patrauktos A. Š. atstovo advokato Mindaugo Zalepūgos apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių procesinių pažeidimų, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bei įvertino bylos įrodymus, ginčijamas ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių buvimas A. Š. veiksmuose bei argumentuojama, kad ji nubausta nepagrįstai.

5. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, A. Š. veika teisingai kvalifikuota ir ji pagrįstai nubausta pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Priešingai nei nurodoma skunde, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ištyrė bylos įrodymus, netinkamai juos įvertino ar padarė esminių procesinių pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.

6. ANK 45 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą. ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė už šio straipsnio 1 dalyje nurodytas veikas, sukėlusias pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytas karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Aptariamų teisės normų dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, šiuo konkrečiu atveju į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“.

8. Visų pirma, apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog A. Š. nubausta dėl policijos pareigūnės S. Č. 2020 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių – A. Š. nevykdė kontrolės poste buvusios policijos pareigūnės S. Č. duoto nurodymo vykti įsigyti kuro tik iki artimiausios degalinės ir kurą įsigijo ne artimiausioje, prie kontrolės posto buvusioje degalinėje „S.“, o (duomenys neskelbtini) mieste esančioje degalinėje „V.“, o taip pat apsipirko maisto prekių parduotuvėje „L.“.

9. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia administracinio nusižengimo protokolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-97-942/2017, 2AT-53-788/2017 ir kt.).

11. Pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visetu (administracinėn atsakomybėn patrauktos A. Š. parodymais, policijos pareigūnės S. Č. 2020 gruodžio 21 d. tarnybiniu pranešimu ir jos parodymais pirmosios instancijos teisme, liudytojo P. A. parodymais, vaizdo ir garso įrašais, administracinio nusižengimo protokolu ir kitais rašytiniais bylos duomenimis) nustatyta, jog A. Š. 2020 m. gruodžio 20 d., apie 20.45 val., iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės atvyko į kitą, ne savo gyvenamosios vietos, savivaldybę – (duomenys neskelbtini) savivaldybę, kas Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino laikotarpiu buvo draudžiama vadovaujantis Nutarimo 2.1.7. papunkčiu (išskyrus jame numatytas išimtis). Bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija bei jos priimto 2020 m. vasario 19 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad A. Š. neturėjo Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatyto pagrindo, t. y. šiame papunktyje numatytų išimčių, kuomet ribojimas judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarp savivaldybių netaikomas, todėl padarė išvadą, jog A. Š. pažeidė Nutarimo 2.1.7. papunktį, tuo padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje. Apygardos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, su šia išvada neturi pagrindo nesutikti.

12. Kaip matyti iš bylos, pažeidimas iš esmės ginčijamas argumentais, jog po to, kai policijos pareigūnė S. Č. kontrolės poste A. Š. leido įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, A. Š., atvykusi į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, galėjo užsiimti įstatymo nedraudžiamomis veiklomis, įskaitant kuro įsipylimą ir apsipirkimą maisto prekių parduotuvėje. Teismo vertinimu, tokie argumentai yra nepagrįsti.

13. Iš bylos matyti, kad 2020 m. gruodžio 20 apie 20.45 val. į policijos kontrolės postą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį kelio Nr. (duomenys neskelbtini), savivaldybė (vykdyta asmenų judėjimo kontrolė tarp savivaldybių) privažiavo automobilis „Nissan Micra“, vairuojamas A. Š.. Iš liudytojos policijos pareigūnės S. Č. parodymų matyti, kad A. Š. ją informavo, jog jos automobilyje baigiasi kuras bei paprašė leisti nuvykti į degalinę jo įsipilti; įsitikinusi, kad degalų A. Š. automobilyje yra mažai, pareigūnė leido jai nuvažiuoti iki artimiausios prie patikros posto esančios degalinės „S.“ (apie 200 m atstumas) bei informavo, kad įsipylus degalų, ji turi grįžti atgal, nes negali būti (duomenys neskelbtini) savivaldybėje; A. Š. buvo parodyta ranka iki kurios degalinės jai leidžiama nuvažiuoti.

14. Nors A. Š. ginčija liudytojos S. Č. nurodytą aplinkybę, kad buvo leista nuvykti tik iki artimiausios degalinės „S.“ įsipilti degalų ir nurodyta grįžti atgal, bei apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, tačiau paminėta liudytojos S. Č. nurodyta aplinkybė byloje pripažįstama įrodyta. Teismas neturi objektyvaus pagrindo šioje byloje abejoti savo tarnybines pareigas atliekančios policijos pareigūnės parodymais, kurie, kaip matyti iš bylos, viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs: minėtą aplinkybę S. Č. nurodė kartu su ja patikros poste budėjusiam liudytojui policijos pareigūnui P. A.; iš byloje esančio vaizdo ir garso įrašo girdėti, kaip parduotuvėje „L.“ pareigūnė A. Š. nurodo, jog tarp jų buvo susitarimas, kad ji (A. Š.) turėjo nuvažiuoti tik iki artimiausios degalinės užsipilti kuro ir turėjo grįžti atgal; ši aplinkybė užfiksuota pareigūnės 2020 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime; taip pat liudytoja nuosekliai ją tvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytojos S. Č. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno P. A. parodymai, jog matė kaip S. Č. automobilio „Nissan Micra“ vairuotojai parodė ranka ir leido nuvykti iki degalinės „S.“. Be tarnybinės pareigos išaiškinti pažeidimą pareigūnai kito suinteresuotumo neturėjo, jie kaip liudytojai davė parodymus, būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai turėjo ar turi pagrindą A. Š. apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Tokių aplinkybių nenurodė ir pati A. Š., todėl netikėti liudytojų parodymais, kurie tarpusavyje dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa ir juos atitinka kiti bylos duomenys, teismas neturi pagrindo. Nors momentas, kuomet kontrolės poste liudytoja S. Č. bendrauja su A. Š. nėra užfiksuotas vaizdo ir garso fiksavimo priemonėmis, tačiau tai išvados dėl liudytojos S. Č. parodymų patikimumo, tuo pačiu ir aptariamos aplinkybės įrodytumo, nekeičia. Juolab, policijos pareigūnė paaiškino, jog pokalbis nebuvo užfiksuotas tik dėl to, kad buvo darbo pabaiga ir jos vaizdo, garso įrašymo įrenginys buvo išsikrovęs.

15. Kita vertus, pažymėtina, kad aplinkybė, ar policijos pareigūnė A. Š. leido nuvažiuoti įsipilti kuro tik iki artimiausios degalinės „S.“, ar, kaip teigia A. Š., jai buvo leista važiuoti į degalinę užsipilti kuro (ne į paminėtą konkrečią, o į bet kurią degalinę) teisiniam nagrinėjamos situacijos vertinimui esminės reikšmės neturi. Akcentuotina, kad A. Š. kontrolės poste policijos pareigūnei nurodyta vykimo į kitą savivaldybę priežastis buvo ta, jog automobilyje baigiasi degalai ir reikia nuvažiuoti į degalinę jų užsipilti. Tai proceso metu nurodė ir A. Š.. Kaip minėta, policijos pareigūnė S. Č., įvertinusi šią A. Š. nurodytą aplinkybę ir įsitikinusi, kad kuro automobilyje yra mažai, leido jai nuvažiuoti iki artimiausios degalinės jo įsipilti ir nurodė grįžti atgal. Pažymėtina, kad net ir darant prielaidą, jog A. Š. galimai nesuprato, jog jai buvo leista nuvažiuoti tik iki artimiausios degalinės (kaip teigė A. Š., ji manė, kad gali važiuoti į bet kurią degalinę, nematė pareigūnės rankos mosto link degalinės ir pan.), tačiau bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad A. Š. po to, kai degalinėje „V.“ užsipylė kuro, nuvažiavo į maisto prekių parduotuvę „L.“ ir joje apsipirkinėjo. Aplinkybė, kad A. Š. važiuos į parduotuvę apsipirkti, nebuvo nurodyta kontrolės poste buvusiems pareigūnams. Iš bylos matyti, kad A. Š. automobilis „Nissan Micra“ policijos pareigūnų buvo pastebėtas prie parduotuvės „L.“, o užėjus į parduotuvę sutikta apsipirkinėjanti A. Š.. Iš byloje esančio vaizdo ir garso įrašo, daryto parduotuvėje „L.“, girdėti tarp A. Š. ir policijos pareigūnės S. Č. fiksuotas pokalbis, kurio metu pareigūnė S. Č. nurodo, jog buvo susitarimas, kad A. Š. turėjo nuvažiuoti tik iki artimiausios degalinės užsipilti kuro ir turėjo grįžti atgal, į ką A. Š. nieko neatsako; pokalbio metu A. Š. policijos pareigūnei pasako, jog „žinokit aš iš vis neturėjau teisės atvažiuoti, tik iki kaimo“, kas tik patvirtina, jog A. Š. aiškiai suprato, jog neturėjo teisinio pagrindo būti (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje, t. y. pažeidė Nutarimo 2.1.7. papunkčio reikalavimus.

16. Taigi, visos pirmiau išdėstytos aplinkybės nepagrindžia apeliaciniame skunde dėstomų teiginių apie A. Š. teisėtą buvimą (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo išvadai, kad policijos pareigūnė pripažino A. Š. nurodytą vykimo į (duomenys neskelbtini) savivaldybę priežastį kaip atitinkančią Nutarimo 2.1.7. išimtį. Kaip aptarta pirmiau, policijos pareigūnė, įvertinusi A. Š. nurodytą aplinkybę dėl būtinybės jai nuvažiuoti iki degalinės užsipilti kuro, įsitikinusi jos teisingumu (matė, kad kuro automobilyje yra mažai) situaciją vertino geranoriškai – leido A. Š. nuvykti iki degalinės užsipilti kuro ir nurodė grįžti atgal. Nors skunde keliamas klausimas dėl tokio pareigūnės leidimo ne/teisėtumo ir pan., tačiau pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas A. Š. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o kitų asmenų veiksmai nagrinėjami tik toje apimtyje, kiek jie yra svarbūs ir reikšmingi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų teisiniam vertinimui, jo kaltės klausimui išspręsti ir pan. Taigi, kaip teisingai pažymima ir Institucijos atsiliepime, pats pravažiavimo pro policijos pareigūnų patikros postą faktas negali būti laikomas teisėtu pagrindu būti kitoje savivaldybėje (šiuo atveju (duomenys neskelbtini) savivaldybėje), kai nėra Nutarimo 2.1.7. papunktyje nurodytų išimčių; aplinkybė (leidimas nuvykti įsipilti degalų į artimiausią degalinę) negali būti vertinama kaip leidimas judėti po visą (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritoriją.

17. Apygardos teismas konstatuoja, kad Institucijos nutarime ir jį palikusioje galioti pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta pagrįsta bei teisinga išvada, kad A. Š. pažeidė Nutarimo 2.1.7. papunkčio reikalavimus, t. y. iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės atvyko į kitą, ne savo gyvenamosios vietos savivaldybę – (duomenys neskelbtini) savivaldybę, nesant Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatytų išimčių. Iš bylos matyti, kad A. Š. nurodė argumentus dėl būtinybės įsigyti kuro, apsilankyti maisto prekių parduotuvėje ir nupirkti maisto produktų namie esančiam ir į rizikos grupę dėl turimų sveiktos sutrikimų patenkančiam jos sutuoktiniui. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino ir, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, jas išsamiai išanalizavo, todėl šioje nutartyje papildomai nebekartojamos. Pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. Š. nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviai pagrįsta ir neatidėliotina priežastimi, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Pažymėtina, kad ekstremalios situacijos ir paskelbto karantino metu Nutarime įtvirtinti draudimai, įskaitant ir 2.1.7. papunktyje numatytą, nebuvo savitiksliai, jais buvo siekiama suvaldyti nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje.

18. Kaip minėta pirmiau, šioje byloje A. Š. veiksmai kvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Sutiktina su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pateikė neteisingus ANK 45 straipsnio 1, 4 dalyse numatytų administracinių nusižengimų sudėčių išaiškinimus (neteisingai nurodė, jog kvalifikuojant veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nėra būtina nustatyti, jog asmuo, pažeidęs visuomenės sveikatos srities teisės aktą, sukėlė pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, jog pakanka, kad toks pažeidimas buvo padarytas, be kita ko, karantino metu ir pan. (skundžiamos nutarties 6-7 b. l.)). Tačiau, priešingai nei teigiama skunde, tai nesudaro pagrindo perkvalifikuoti A. Š. veiksmų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nepakeitė Institucijos nutarimo dėl A. Š. veikos kvalifikavimo, nenurodė, jog iš kaltinimo šalina kokias nors aplinkybes, įskaitant ir jame nurodytą aplinkybę, jog A. Š. savo veiksmais sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir pan. Kaip aptarta pirmiau, byloje nustatyta, kad A. Š. Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino metu pažeidė visuomenės sveikatos srities teisės akto reikalavimą – Nutarimo 2.1.7. papunktį. Abejonių nekyla ir dėl to, kad pagal byloje nustatytas ir pirmiau aptartas aplinkybes A. Š. savo veiksmais sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. A. Š. teigė, jog atvykusi iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės į (duomenys neskelbtini) savivaldybę ir čia būdama, jokios grėsmės niekam nesukėlė, ji reguliariai testuojasi dėl COVID-19 ligos, buvo testuota prieš atvykimą į (duomenys neskelbtini) savivaldybę bei po išvykimo ir pan. Tačiau apygardos teismas pažymi, jog ANK 45 straipsnio 4 dalies normoje įtvirtintas požymis – pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms sukėlimas, yra suformuluotas kaip vertinamasis, nesiejant jo su tuo, ar pažeidimą darantis asmuo serga COVID-19 liga, ar ne. Asmeniui atsakomybė pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla įvertinus visas bylos aplinkybes, tai, ar jo atliktais veiksmais buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamoms ligoms. Šiuo atveju apygardos teismui nekyla abejonių, kad A. Š. veiksmais, t. y. paskelbto karantino dėl plintančios COVID-19 ligos metu, pažeidžiant Nutarimo 2.1.7. papunktį – nesilaikant ribojimo judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarp savivaldybių, neturinti Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatyto pagrindo, kuomet šis ribojimas netaikomas (kaip nustatyta bylos duomenimis, A. Š. (duomenys neskelbtini) savivaldybėje degalinėje užsipylė kuro, o po to lankėsi viešoje prekybos vietoje – maisto prekių parduotuvėje), buvo sukeltas realus pavojus išplisti užkrečiamajai COVID-19 ligai. Tokie A. Š. veiksmai atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių proceso pažeidimų: išplėtė administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas, savo iniciatyva į bylą rinko duomenis, taip pažeidė ANK 567 straipsnio 1 dalį, 596 straipsnio 5 dalį reikalavimus; išplėtė kaltinimo ribas; nesilaikė skundo nagrinėjimo ribų; A. Š. veiksmus vertino ANK 16 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo kontekste (būtinasis reikalingumas), nors ji šios aplinkybės byloje neįrodinėjo; perkėlė A. Š. pareigą įrodinėti savo nekaltumą ir kt. Apygardos teismas šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais.

20. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė visas bylos aplinkybes, tiek savo iniciatyva, tiek A. Š. atstovo advokato M. Zalepūgos prašymu kreipėsi į įvairias institucijas dėl papildomų duomenų pateikimo, prie bylos pridėjo iš viešai prieinamų informacijos šaltinių gautus duomenis – žemėlapius, maršrutus iš GOOGLE žemėlapių, autobusų tvarkaraščius ir kt. Negalima sutikti su skundo argumentu, kad taip teismas išplėtė administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas, padarė procesinį pažeidimą. Pažymėtina, kad bendra teismo aktyvumo pareiga nustatyta ANK 567 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Be to, administracinių nusižengimų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-489/2020, 2AT-62-697/2019 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas veikė aktyviai, siekdamas išsamiai ir visapusiškai patikrinti Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, papildomi duomenys į bylą buvo renkami ir A. Š. atstovo advokato M. Zalepūgos prašymu. Nepagrįsti skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė kaltinimo ribas. Iš bylos matyti, kad kaltinimas A. Š. toks, koks jis buvo suformuluotas administracinio nusižengimo protokole, nei Institucijos nutarimu, nei skundžiama nutartimi nebuvo keičiamas / pildomas, taip pat nebuvo keičiamas ir A. Š. veiksmų kvalifikavimas ir kt. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir prie bylos prijungė papildomus duomenis, susijusius su tuo, ar nagrinėjamu atveju buvo objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę buvo neišvengiamai būtinas. Ši tiriama aplinkybė neabejotinai susijusi su A. Š. pareikštu kaltinimu, t. y. ar A. Š. pažeidė Nutarimo 2.1.7. papunkčio reikalavimus, todėl priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nelaikytina, kad taip buvo išplėstos bylos nagrinėjimo ribos. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje papildomai pasisakęs dėl būtinojo reikalingumo sąlygų nebuvimo A. Š. veiksmuose, padarė esminius procesinius pažeidimus, sukliudžiusius teismui priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinys rodo teismo pastangas išsamiai ir visapusiškai motyvuoti savo sprendimą. Taip pat pripažįstama, jog bylos įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas perkėlė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui – A. Š. pareigą įrodyti savo nekaltumą, nes tokių duomenų byloje nėra.

21. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė tokių esminių procesinių pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje.

22. Apeliaciniame skunde keliamas bylą ne teismo tvarka nagrinėjusio pareigūno šališkumo klausimas, motyvuojant tuo, kad bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka metu jis išsakė savo išankstinę nuomonę dėl A. Š. kaltės. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo. Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, iš byloje esančio garso įrašo girdėti tai, kad bylą ne teismo tvarka nagrinėjęs pareigūnas pasakė, jog, jo manymu, A. Š. „pažeidė“ (2021-02-19 posėdžio garso įrašas, 31.10 min.). Teismo vertinimu, vien ši aplinkybė, įvertinus ją bylos proceso visete, nepateikiant kitų objektyvių duomenų apie galimą pareigūno suinteresuotumą, neobjektyvumą ir pan., savaime nesuponuoja išvados, kad byla ne teismo tvarka buvo išnagrinėta šališko pareigūno.

23. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio keisti ar naikinti A. Š. atstovo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nutartis paliekama nepakeista ir apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos A. Š. atstovo advokato Mindaugo Zalepūgos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.