- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- eI-4391-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- N. E.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. E. (N. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (15/5-2) 11U-982(01044) panaikino Rusijos Federacijos pilietei N. E. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 12 d.
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-982(01044).
Paaiškino, kad skundžiamame sprendime buvo nustatyta, kad UAB „Jogma“ šiuo metu įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams (šiuo metu UAB „Jogma“ dirba įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai, trečias Lietuvos Respublikos pilietis buvo atleistas 2017 m. kovo 1 d.) nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Tai reiškia, kad šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Pasak atsakovo, pareiškėja nesiekė užsiimti reali ūkine - komercine veikla Lietuvos Respublikoje; be to ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kurio pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl leidimą laikinai gyventi panaikino. Tačiau bendrovė „Jogma“ tinkamai ir laiku mokėdavo atlyginimus darbuotojams, o faktas, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas nesudaro Departamentui prielaidos teigti, kad tuo metu įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų. Bendrovėje darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sutartomis sąlygomis, tačiau dėl bendrovėje, tuo metu susiklosčiusios sunkios finansinės padėties atlyginimai negalėjo būti laiku mokami. Taip pat šioms prielaidoms atsirasti įtakos turėjo sustabdyta bendrovės bankinė sutartis. Be to, privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai), t. y. ši įstatymo nuostata, apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Pažymėjo, kad sąlyga, jog įmonė turi turėti bent tris darbuotojus - Lietuvos Respublikos piliečius, buvo panaikinta paties įstatymo leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis. Taip pat neteisingas ir kitas Departamento argumentas, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, kad įmonė yra fiktyvi ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų), nes Departamentui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti ar bendrovė yra fiktyvi įmonė, o sprendžiant klausimą dėl įmonės fiktyvumo reikia vertinti faktinę darbuotojų darbo atlikimą, o ne skolas valstybinėms institucijoms.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad, įvertinęs surinktų duomenų visumą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad bendrovė „Jogma“, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje (toliau - Sodros informacinė sistema) esančius duomenis apie UAB „Jogma“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad šioje bendrovėje yra įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai (trečias Lietuvos Respublikos pilietis buvo atleistas 2017 m. kovo 1 d.), kuriems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (sprendimo priėmimo metu buvo mokamas 190 eurų atlyginimas), t. y. įmonėje įdarbinti darbuotojai nedirba šioje įmonėje visą darbo laiką. Patikrinus viešus draudėjų duomenis Sodros informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad UAB „Jogma“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. birželio 22 d. duomenimis sudarė 324,44 eurus. Teismų praktikoje laikoma, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas ir nedirbo, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad yra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose numatytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat, jog jis nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. birželio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. balandžio 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau - Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji yra Lietuvoje įregistruotoje UAB „Jogma“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - šio užsieniečio investuotos lėšos, dalyvė ir ji yra šios bendrovės akcininke, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip po 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi minėta užsienietė pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės „Jogma“ įstatus, akcijų pasirašymo sutartį, balansą, dokumentus apie bendrovės vykdomą veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančias turimas pragyvenimo lėšas, gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus.
Pareiškėjos prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. balandžio 8 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2016 m. balandžio 12 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 12 d.
Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Jogma“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu, negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „Jogma“ duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje yra įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai (trečias Lietuvos Respublikos pilietis buvo atleistas 2017 m. kovo 1 d.), kuriems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis (sprendimo priėmimo metu buvo mokamas 190 eurų atlyginimas), t. y. įmonėje įdarbinti darbuotojai nedirba šioje įmonėje visą darbo laiką. Be to bendrovės „Jogma“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. birželio 22 d. duomenimis sudarė 324,44 eurus. Todėl bendrovė „Jogma“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, be to, jiems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Todėl atsakovas 2017 m. birželio 28 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „Jogma“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, jiems nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Be to, pareiškėja neturi ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. balandžio 12 d.
Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas paaiškėjus, kad nuo 2017 m. kovo 1 d. šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, jie negauna darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - šio užsieniečio investuotos lėšos, dalyvė ir ji yra šios bendrovės akcininke, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip po 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėja skunde teigia, kad bendrovėje nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. birželio 20 d. nuolat buvo įdarbinti 4 darbuotojai, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas, o faktas, jog tam tikru metu darbuotojams dėl finansinių sunkumų nebuvo mokamas minimalus darbo užmokestis, nesudaro pagrindo teigti, kad bendrovėje nėra „atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų“, be to bendrovei turėjo įtakos sustabdyta bankinė sutartis, dėl kurios negalėjo būti laku išmokami atlyginimai, bendrovė nėra fiktyvi kaip teigia atsakovas.
Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjai būtų panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes bendrovėje nuo 2017 m. kovo 1 d. dirbo tik du darbuotojai, jiems nebuvo laiku mokamas sutartas atlyginimas, t. y. pati pareiškėja neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė „Jogma“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėja neginčija faktinių duomenų, kad bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis, bet šias aplinkybes bando pateisinti sunkia įmonės finansine padėtimi, tuo tarpu sumažintas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams buvo mokamas nuo 2016 m. gruodžio, t. y. daugiau nei pusę metų. Taigi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėja 2015 m. gruodžio 8 d. prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, apie jas ji privalėjo pranešti Atsakovui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, nes bendrovė „Jogma“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Teismas atsakydamas į pareiškėjos teiginius dėl Atsakovo argumentų, jog bendrovė yra fiktyvi, pažymi, kad Atsakovas ginčo sprendime nebuvo konstatavęs, kad bendrovė yra fiktyvi. Ginčijamo sprendimo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad šis sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. kitu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu alternatyviu pagrindu (užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų), todėl skundo teiginiai, susiję su bendrovės fiktyvumu, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi.
Pareiškėjai leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. kovo 1 d. dirbo tik du darbuotojai, jiems nebuvo laiku mokamas sutartas atlyginimas, t. y. pati pareiškėja neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė „Jogma“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, bendrovėje įdarbintiems Lietuvos Respublikos piliečiams nėra mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis, bet šias aplinkybes bando pateisinti sunkia įmonės finansine padėtimi, tuo tarpu sumažintas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams buvo mokamas nuo 2016 m. gruodžio, t. y. daugiau nei pusę metų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ ir “ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017)
Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. kovo 1 d. dirbo du darbuotojai; bendrovės darbuotojams nuo 2016 m. gruodžio nebuvo mokamas jų darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Pareiškėjos teismui pateikti papildomi dokumentai, kurių neturėjo bei nevertino Departamentas priimdamas ginčo sprendimą, nesudaro pagrindo naikinti šį sprendimą, nes sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal LVAT suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus bei įrodymus, kuriuos atsakovas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-982(01044) paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos N. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.