- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- eI-5849-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00494-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Rūta Miliuvienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- T. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei adv. Galinai Kardanovskajai viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja T. K. skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2015 m. gruodžio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimą Nr. 46S-195 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje T. K.“. Nurodo, kad ginčijamu sprendimu už 0,0336 ha buvusio savininko D. R. (D. R.) iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, priskirtą valstybės išperkamai žemei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalimi, kompensacijos dydis sudaro 506 Eur. Pareiškėja nurodė, kad dar 1991 metais prašė skirti sklypą toje pačioje vietoje arba lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) m. individualaus namo statybai vietoje turėto žemės ploto, kuriame prieš karą stovėjo du jos senelių R. namai, šio prašymo nagrinėjimas truko 25 metus. Pareiškėja mano, kad tiek laiko buvo vilkinama tam, kad sklypų grąžinti natūra (duomenys neskelbtini) mieste neliktų. Priimtas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintus principus – nuosavybės neliečiamumo, gero administravimo, su sprendimu nesutinka, nes kompensacija yra netinkama – nėra teisinga ir pakankama, neatitinka rinkos vertės. Nuosavybės atėmimas nesumokant sumos, susijusios su turto verte, reiškia neproporcingą apribojimą. Remiasi Civilinio kodekso 6.147 straipsniu, kuriame numatyta piniginio ekvivalento apskaičiavimo tvarka. Kadangi kompensacija neatspindi tikrosios žemės vertės, sprendimas turi būti panaikintas. Teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiškoje byloje P. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 17467/07) priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, jog valstybės nustatytas kompensacijos dydis buvo neproporcingas, kelis kartus mažesnis, palyginus su rinkos verte.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepimu į skundą (b. l. 12-16) nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad 1991-11-16 pareiškėja kreipėsi į (duomenys neskelbtini) miesto merą su pareiškimu dėl nacionalizuotos žemės grąžinimo, nurodydama adresą korespondencijai – (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu buvo siunčiami pranešimai, tačiau pareiškėja jų neatsiimdavo, adresą patikslino tik 2008-02-14 prašyme. Pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo pati būti aktyvi ir domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, bei informuoti institucijas, vykdančias nuosavybės teisių atkūrimą, apie gyvenamosios vietos pasikeitimą tam, kad galėtų gauti aktualią informaciją ir pateikti trūkstamus dokumentus. Pareiškėja savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (paso kopiją) pateikė tik su 2014-04-17 prašymu, t. y. praėjus apie 23 metams nuo pirminio prašymo padavimo. NŽT negalėjo pareiškėjos informuoti apie trūkstamus dokumentus, o pati pareiškėja nesirūpino kuo greitesniu nuosavybės teisių atkūrimu, todėl negalima teigti, kad NŽT vilkino nuosavybės teisių atkūrimą. Civilinio kodekso nuostatomis pareiškėja remiasi nepagrįstai, nes šiuos teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, bei 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Pareiškėjos atveju natūrinis žemės sklypas nusavintas 1940 metų nacionalizacijos metu, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginti nacionalizuotą žemės sklypą Atkūrimo įstatymo nustatytais pagrindais ir būdais. Žemės sklypas, į kurį norėtų atkurti nuosavybės teises pareiškėja, šiuo metu pagal galiojančius teisės aktus pripažįstamas valstybės išperkama žeme ((duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-02-18 raštas Nr. AP3-661) ir negali būti perleistas privačion nuosavybėn. Pareiškėja turėjo galimybę atkurti nuosavybės teises kitu būdu – gauti lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai, tačiau 2014-04-17 prašymu atsisakė tokio atkūrimo būdo. Kadangi pareiškėjos žemė yra valstybės išperkama, o kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėja nepageidavo ir pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus pasirinkti negali, skundžiamas 2015-12-28 sprendimas Nr. 46S-195 buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl nenaikintinas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėja kelia ginčą dėl NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus 2015-12-28 sprendimo, kuriuo pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtą 0,0364 ha žemę (duomenys neskelbtini) mieste, atlyginant pinigais 506 eurais (b. l. 6-7), pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgus į tai, kad buvusio savininko D. R. (D. R.) iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, yra priskirta valstybes išperkamai žemei ir nėra galimybės ją grąžinti natūra. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja neginčija nei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2015-02-18 rašte išreikšto sprendimo buvusio savininko turėtą žemę priskirti valstybės išperkamai žemei (b. l. 18-19), nei paties nuosavybės teisės atkūrimo būdo, atlyginant už turėtą žemę pinigais, tačiau nesutinka su skundžiamame sprendime nustatyta piniginio atlyginimo suma, nes, pareiškėjos manymu, ji neteisinga ir neatitinka rinkos vertės.
Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis numato, kad už valstybės išperkamą žemę valstybė piliečiams atlygina, be kitų būdų, pinigais. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį mokamų pinigų suma apskaičiuojama pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – Metodika), kuri, remiantis šio Vyriausybės nutarimo 4.2 punktu, taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Pagal Metodikos 4 punktą valstybės išperkamos (pinigais) žemės vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 1737,72 Eur už ha. Pagal Metodikos 6 punktą, atsižvelgiant į turėto žemės sklypo buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės vertei taikomi pataisos koeficientai teritorijos socialiniam- gamybiniam potencialui įvertinti. Remiantis Metodikos 9 punktu, šios metodikos 5–7 ir 10 punktuose nurodyta tvarka apskaičiuota valstybės išperkamos žemės vertė, išreikšta eurais, indeksuojama tokia pat tvarka kaip valstybės parduodamos žemės vertė.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nekelia ginčo dėl to, kad skundžiamame sprendime būtų neteisingai, pažeidžiant Metodikos nuostatas, apskaičiuota atlyginimo pinigais suma. Tačiau, pareiškėjos manymu, pagal Metodikos nuostatas apskaičiuota atlyginimo pinigais suma neteisinga ir neatitinka rinkos vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjos argumentai atmestini – pareiškėja nepagrįstai atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę teisingumą sieja vien tik su dabartine išperkamos žemės rinkos verte.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003-03-04, 2007-07-05, 2008-05-20 nutarimai). Įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2002-05-10 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša.
Konstitucinis Teismas 2013-09-11 nutarime, spręsdamas dėl Metodikos atitinkamų nuostatų, taikomų apskaičiuojant atlyginimą pinigais už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę, atitikties Konstitucijos principams ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, konstatavo, kad Vyriausybė, atsižvelgdama į neteisėtos nacionalizacijos metu buvusias miesto ir kaimo vietovių žemės kainų proporcijas, Metodikoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė koreguojama atitinkamais jos vertę kelis ar keliolika kartų didinančiais koeficientais ir indeksu, valstybės išperkamos miesto teritorijoje esančios žemės kainos dydį susiejo su šios žemės vidutine kaina, buvusia jos neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo metu. Konstitucinio Teismo vertinimu, Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu nustatydama valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydį ir atitinkamuose Metodikos punktuose – šį dydį koreguojančius koeficientus ir indeksą, nenukrypo nuo Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalyse ir kituose jo straipsniuose įtvirtinto lygiavertiškumo principo esmės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2003-03-04 sprendime J. v. Slovakija (peticijos Nr. 39050/97) konstatavo, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. EŽTT 2010-10-12 sprendime M. A. ir kt. v. Rumunija (peticijų Nr. 30767/05 ir 33800/06) konstatavo, kad valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. 2011-11-15 sprendime S. ir K. v. Bulgarija (peticijos Nr. 30383/03) EŽTT yra konstatavęs, kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.
Įvertinus šias nuostatas darytina išvada, jog pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją (nuosavybės teisių atkūrimą) nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.
Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovui skundžiamame sprendime atlyginimo pinigais už nusavintą žemę nustačius pagal Metodikos nuostatas (dėl to ginčo byloje nėra), kuriomis atsižvelgiama į buvusią turėtos žemės naudojimo paskirtį, miesto ir kaimo vietovių žemės kainų proporcijas, buvusią turėtos žemės vertę, šio turto kokybės ir vertės pokyčius, turto esamą vietą, ir kurios priimtos, be kita ko, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, nebuvo pažeista pareiškėjos nuosavybės teisė. Metodika yra teisėtas, galiojantis Lietuvos Respublikos teisės norminis aktas, kuriuo atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo vadovautis.
Pareiškėja skundo reikalavimą nepagrįstai grindžia EŽTT byla P. v. Lietuva (peticijos Nr. 17467/07). Šioje byloje EŽTT konstatavo pareiškėjo teisių, įtvirtintų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnyje pažeidimą tuo aspektu, kad žemė, į kurią nuosavybės teises atkurti natūra pretendavo pareiškėjas, buvo perduota trečiajam asmeniui. Šioje byloje EŽTT taip pat nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į likusią dalį jo tėvo žemės neatkūrus natūra ar už ją kompensuojant rinkos verte, nebuvo padarytas Konvencijos pažeidimas. Šioje byloje EŽTT nurodė, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis negarantuoja nei teisės į nuosavybės atkūrimą, nei gali būti aiškinamas kaip bendro pobūdžio įpareigojimas valstybei atkurti nuosavybės teises, kurios buvo atimtos iki Konvencijos ratifikavimo ar kaip nustatantis kokius nors ribojimus dėl valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos teisę, rinkos vertė niekada nebuvo pasirinkta kaip kompensavimo būdas nuosavybės teisių atkūrimo procese, Lietuvai pasirinkus ribotos restitucijos principą.
Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą, grindžiamas tuo, kad atlyginimo pinigais suma neatitinka rinkos vertės, nepagrįstas. Kartu pastebėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniai santykiai reglamentuojami Atkūrimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų, todėl pareiškėja nepagrįstai savo reikalavimą grindžia Civilinio kodekso 6.147 straipsniu. Nors pareiškėja skunde nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vilkinamas, tačiau ji skunde jokių reikalavimų, kildinamų iš galimo vilkinimo atkurti nuosavybės teises, nereiškia. Todėl teisėjų kolegija klausimo, ar pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises nagrinėjimo procedūra nebuvo vilkinama, byloje nenagrinėja ir dėl to nepasisako. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjos T. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.