Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Gintauto Koriagino ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. S. atstovės advokatės D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-408-886/2013 pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovams J. S., S. V., Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir pagal atsakovų J. S. ir S. V. priešieškinį ieškovui P. S., atsakovui VĮ Registrų centrui dėl Registrų centro įrašo panaikinimo ir sandorių dalies pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys I. V., A. M., Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarė D. K., A. L., S. M., A. M., Kauno m. 16-ojo notarų biuro notarė R. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, kurios įpareigoja teismą ištirti kiekvieną įrodymą, pagrįsti teismo sprendimą įrodymų tyrimu ir įvertinimu.

Atsakovai S. V., J. S. atsiliepime į ieškovo P. S. apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.

Pastato 2A2p (duomenys neskelbtini) g. 19A rūsio sienos yra atskiro gyvenamojo namo (un. Nr. 1988-00106-7028) pamatai, ant kurių stovi visas namas, todėl apelianto motyvai, kad rūsio patalpos po minėtu namu tarnauja kitų daugiabučių gyventojų poreikiams tenkinti, yra nepagrįsti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nustatė, kam priklauso rūsio patalpa, taip pat tai, kad gyventojai negalėjo privatizuoti namus dalimis, ir tai, kad teismas savo iniciatyva taikė ieškinio senatį.

Teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl servituto nustatymo ieškovui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto P. S. atstovė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto atstovės advokatės D. V. prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog tam tikras faktas buvo, nei kad jo nebuvo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010).

Bylos medžiaga patvirtina, kad S. M. iš Kauno miesto valdybos 1992 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu įsigijo nuosavybėn 2 kambarių 49,55 kv. m butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17-11 / (duomenys neskelbtini) g. 21-11. Gyvenamąsias patalpas buto savininkai S. M. ir A. M. pardavė 2001 m. rugpjūčio 2 d. sutartimi, registro Nr. 7838, A. L.. Patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje duomenų apie parduodamas rūsio patalpas nėra. Todėl nepagrįstas apelianto atstovės argumentas, kad butas A. L. parduotas su rūsiu.

Nekilnojamojo turto registro Nr. 20/120229 išrašo duomenys patvirtina, kad gyvenamasis namas 2A2p, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 19A, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , statybos metai 1940, nuosavybės teise priklauso dviem bendraturčiams: 0,49 dalys – J. S., 0,51 dalis – S. V., kuri nuosavybės teisę įgijo 1992-10-20 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 16-8132 pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Kitos gyvenamojo namo dalies pradinis savininkas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo V. B., įsigijęs nuosavybės teisę į 0,49 dalis gyvenamojo namo su rūsiu pagal 1992-10-19 pirkimo–pardavimo sutartį (NTKR byla, invent. Nr. 10857, 215 ir 217 b. l.). Po V. B. mirties turtą paveldėjo tretieji asmenys I. V. (B.) ir A. M. (B.), kurioms 2000-07-20 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (registro Nr. G-5614) (NTKR byla, invent. Nr. 10857, 237 b. l.). Gyvenamojo namo 2A2p, (duomenys neskelbtini) g. 19, bendraturčiai – tretieji asmenys I. V., A. M. ir atsakovė S. V. – 2006-03-17 sutartimi nustatė gyvenamųjų ir rūsio patalpų naudojimosi tvarką, kuri liko galioti ir atsakovui J. S., pagal 2006-03-21 pirkimo–pardavimo sutartį įgijusiam 49/100 dalis šio gyvenamojo namo iš I. V. ir A. M.. Pagal naudojimosi patalpomis tvarką, rūsio patalpa R-6, 4,21 kv. m, paskirta naudotis atsakovui J. S..

Bylos duomenimis, gyvenamasis namas Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 19A (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini) g. 19-13ir (duomenys neskelbtini) g. 19-14) ir gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) g. 17- 11 / (duomenys neskelbtini) g. 21-11 buvo privatizuoti 1992 metais. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog teisiniams santykiams kvalifikuoti turi būti taikomos sandorių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio nuostatos dėl priklausinio. Tad, kaip numato įstatymas, priklausiniais laikomi pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita (gyvenamųjų patalpų privatizavimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, kad teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, aiškindamas privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį privalo įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo ir Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 nuostatas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad gyvenamųjų patalpų nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl teisinga yra teismo išvada, kad techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė kasacinio teismo išaiškinimus dėl galimumo pripažinti patalpas buto priklausiniu aiškindamas, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu, ar be, įvertinęs privatizavimo sandorį, ir teisingai nustatė faktines aplinkybes pagal juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, vertindamas ar: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Negalima sutikti su ieškovo atstovės apeliacinio skundo motyvais, kad tarp namų 2A2p, (duomenys neskelbtini) g. 19A ir 1A3p (duomenys neskelbtini) g. 17 yra fizinis ryšys, kadangi tokių įrodymų byloje nepateikta. Bylos duomenimis, gyvenamųjų namų elektros, dujotiekio, vandentiekio tinklai yra atskiri. Su visais paslaugų tiekėjais fiziniai asmenys yra sudarę atskiras paslaugų tiekimo sutartis ir nieko bendra tarpusavyje neturi. Be to, kaip nustatyta byloje, pradinių savininkų S. V. ir V. B. patalpų privatizavimo 1992-10-19 ir 1992-10-20 sutartyse nurodyta, kad atitinkamos namo dalys – 0,49 ir 0,51 – parduotos su rūsio patalpomis, taip pat nurodyta, kad šios dalys apskaičiuotos, įvertinus visą bendrą namo plotą ir naudingąjį plotą. Todėl gyvenamąsias patalpas su ginčo rūsiu įgijo ne S. M., o S. V. ir V. B.. Pažymėtina, kad buto pirkimo–pardavimo 2001-08-02 sutartyje, sudarytoje tarp S. ir A. M. ir A. L., nurodytas tik parduodamas butas, rūsio kadastro duomenys nenurodyti. Vėliau po to, kai A. L. 2006-03-21kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl registro duomenų patikslinimo prieš parduodama butą gyvenamajame name 1A3p(duomenys neskelbtini) g. 17 ieškovui P. S., NTKR išaiškino, kad ginčo rūsio buvimo vieta yra 2A2p, (duomenys neskelbtini) g. 19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad patalpų privatizacijos data nesudaro pagrindo besąlygiškai pripažinti, jog būtent S. M., o ne S. V. ir V. B. įsigijo ginčo rūsio patalpą.

Atmestinas apelianto atstovės motyvas, kad ginčo rūsio patalpa naudojosi S. M., o vėliau A. L.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojos S. M. paaiškinimą apie tai, kad gyvenamojo namo 2A2p rūsyje buvo įrengta katilinė, skirta daugiabučių namų 1A3p ir 3A3p apšildymui, rūsio patalpose buvo laikinai laikomos malkos, anglis, o įvedus centralizuotą šildymą 1982 m. neliko poreikio rūsyje laikyti kuro atsargas. Todėl rūsio patalpos buvo atlaisvintos, o talkoje dalyvavusiems daugiabučių gyventojams buvo leista naudotis rūsio patalpomis. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino žodinio leidimo namų gyventojams naudotis rūsio patalpomis, ginčo rūsio patalpos priskyrimu konkrečiam butui, šiuo atveju 11 butui, kurį privatizavo S. M.. Todėl atmestinas apelianto atstovės argumentas, kad rūsio patalpa S. M. buvo paskirta teisėtai, nes tokių duomenų byloje nėra (CPK 178 str.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad nesant įrodymų, kad Butų valdyba būtų priėmusi sprendimus dėl konkrečių atsilaisvinusių rūsio patalpų, esančių name 2A2p, priskirti kituose daugiabučiuose esantiems konkretiems butams. Žodinis leidimas asmeniui naudotis atsilaisvinusia rūsio patalpa, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesukūrė tarnavimo kitam daiktui visapusiško efekto ir vien dėl naudojimo jis netapo priklausiniu. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo laikyti, kad nuo leidimo naudotis atsilaisvinusia rūsio patalpa momento rūsio patalpa tapo susijusi funkciniu ryšiu su kitame pastate esančiu vienu iš 24 butų. Dėl to atmestinas apelianto atstovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinių santykių stabilumą, kadangi pripažino, jog namo (duomenys neskelbtini) g. Nr.17 savininkai be teisinio pagrindo naudojosi ginčo rūsio patalpomis, nes teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai išvadai padaryti nebuvo įstatyminio pagrindo (CPK 12, 185 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su Kauno miesto savivaldybės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog gyvenamasis namas Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 19A, nėra susijęs funkciniu ryšiu su gyvenamuoju namu, esančiu Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17 / (duomenys neskelbtini) g. 19A, nes gyvenamieji namai pastatyti skirtingais laikotarpiais, rūsio patalpos yra tik gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) g. 19A, jų nejungia bendros sienos, nes tarp jų įsiterpęs kitas gyvenamasis namas, gyvenamajame name(duomenys neskelbtini) g. 17 yra 11 butų, o gyvenamajame name(duomenys neskelbtini) g. 19 yra 13 butų, ir abiejuose namuose nėra rūsio patalpų, o gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) g. 19A yra tik 5 rūsio patalpos, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, jog rūsio patalpos nuo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) g. 19A pastatymo momento nebuvo sukurtos kaip gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) g. 17 ir 19 esančių butų priklausiniai, skirti gyventojų poreikiams tenkinti.

Atmestinas apelianto atstovės motyvas dėl tariamai netinkamai pirmosios instancijos teismo išaiškinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 7 punkto nuostatų. 7 punkte paminėto nutarimo nurodyta, kad buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Balkonų, lodžijų ir rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į namo, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojami. Gyvenamojo namo, buto kaina mažinama (procentais), jeigu: nėra vandentiekio – 4; nėra kanalizacijos – 4; nėra karšto vandens – 5; nėra centrinio šildymo – 8; nėra gamtinių dujų arba elektrinių viryklių – 6; butas įrengtas mansardoje – 8; butas pusrūsyje – 10; gyvenamųjų patalpų aukštis mažesnis negu 2,5 metro – 2; nepatogus buto išplanavimas (yra nors vienas pereinamasis kambarys, įėjimas į virtuvę per gyvenamąjį kambarį, vonia su tualetu įrengti kartu, nėra balkono, lodžijos, rūsyje – sandėliuko) – 2; butas yra pirmame arba paskutiniame daugiabučio namo aukšte – 1. Iš pateikto gyvenamųjų patalpų Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17-11/(duomenys neskelbtini) g. 21-11, įkainavimo akto, kurio 1.2 punkte yra nurodyta, jog gyvenamojo namo, buto 1 kv. m bendrojo (naudingojo) ploto kaina sumažinta dėl neįrengtų komunalinių patogumų 2 procentais, o ne dėl (ekologijos) apeliaciniame skunde nurodytų motyvų. Todėl labiau tikėtina tai, jog gyvenamųjų patalpų Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17-11 / (duomenys neskelbtini) g. 21-11, kaina buvo sumažinta dėl vienos iš aukščiau nurodyto LR Vyriausybės nutarimo 7 punkte aplinkybių, sudarančių pagrindą sumažinti buto kainą, taip pat tai, jog gyvenamosios patalpos buvo privatizuotos be sandėliuko rūsyje, kadangi, kaip pagrįstai nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė, tik šioje pozicijoje kaina galėjo būti mažinama 2 procentais, šios išvados pagrįstumą patvirtina rašytiniai įrodymai, esantys byloje, jog gyvenamajame name Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 17, nėra rūsio patalpų.

Nepagrįstas yra apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog civilinės bylos atvejis nepatenka į Centrinės privatizavimo komisijos išaiškinimo sritį. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, remiantis Centrinės privatizavimo tarnybos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2 punktu, kuriame nurodyta, jog negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal LR butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse parduodamos gyvenamųjų namų. butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai arba yra vienbučių ir daugiabučių namų pusrūsiuose, rūsiuose bei palėpėse ir yra įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip namo (butų) priklausinys (priklausiniai), kad šios bylos ginčo atvejis nepatenka į protokole numatytus atvejus, nes protokolo punkto nuostatos taikomos nagrinėjant atvejus, susijusius su negyvenamosiomis patalpomis, kurios yra tame pačiame name, ten pat, kur yra privatizuojamas butas. Išimtinis atvejis, kuomet gyvenamosios patalpos yra viename name, o negyvenamosios patalpos yra kito gyvenamojo namo rūsyje, pusrūsyje ar palėpėje, šiame protokole nėra aptartos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nekalbėjo apie rūsio patalpų R-2 priklausomybę UAB ,,Kauno vandenys“, o tiesiog nurodė, kad rūsio patalpoje R-2 yra įrengti UAB „Kauno vandenys“ inžinieriniai tinklai (6 t., b. l. 165), todėl šis apeliacinio skundo argumentas yra klaidingas.

Atmestinas apelianto atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesiaiškino, kokie yra tikrieji sutarties šalių ketinimai, rėmėsi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio nuostatas, kurios reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Visų pirma gyvenamajame dviejų butų name 2A2p ((duomenys neskelbtini) g. 19A) esanti rūsio patalpa R-6 nėra susijusi funkciniu ryšiu su daugiabučiame name 1A3p ((duomenys neskelbtini) g. 17) esančiu ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu Nr. 11. Tad esant nustatytai aplinkybei, kad rūsio patalpa R-6 nėra ir niekada nebuvo buto Nr. 11 priklausinys (CK 4.19 str., 1964 m. 153 str.), pirmoji buto savininkė S. M., sudarydama 1992-07-24 buto pirkimo–pardavimo sutartį su Kauno miesto valdyba pagal Butų privatizavimo įstatymą, nupirko tik gyvenamąsias patalpas (butą Nr. 11, esantį daugiabučiame name 1A3p (duomenys neskelbtini) g. 17), bet nenupirko rūsio patalpos, esančios kitame pastate 2A2p. Taigi visiškai nepagrįstas ieškovo atstovės apeliacinio skundo motyvas, kad S. M. tariamai norėjo nupirkti ginčo rūsio patalpą, kuri nebuvo jos perkamo buto priklausinys.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo patalpa R-6, kartu su visomis kitomis rūsio patalpomis, atiteko kaip antraeilis daiktas pagal pradinius 1992-10-19 ir 1992-10-20 privatizavimo sandorius šio namo dalių pirkėjams V. B. ir S. V., nes yra dviejų butų gyvenamojo namo 2A2p dalis. Abiejose pradinių savininkų (V. B. ir S. V.) privatizavimo sutartyse, 1992-10-19 ir 1992-10-20, nurodyta, kad atitinkamos gyvenamojo namo dalys – 0,49 ir 0,51 – parduodamos su rūsio patalpomis; taip pat nurodyta, kad šios dalys apskaičiuotos, įvertinus visą bendrąjį gyvenamojo namo plotą ir naudingąjį plotą. Pagal NTR išrašo duomenis matyti, kad į šį plotą įskaičiuotos visos šiame name esančios rūsio patalpos. Teismas daro neginčytiną išvadą, kad pradinėse gyvenamojo namo 2A2p, (duomenys neskelbtini) g. 19, privatizavimo sutartyse nurodytos dalys 0,49 ir 0,51 – apskaičiuotos nuo visų gyvenamajame name esančių patalpų ploto, įskaitant visas pirmame, antrame aukšte ir rūsyje esančias patalpas. Todėl atmestinas apelianto atstovės apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčo rūsio patalpa yra dviejų butų gyvenamojo namo 2A2p priklausinys.

Nepagrįstas apelianto atstovės motyvas, kad atsakovai J. S. ir S. V. procesiniuose dokumentuose nekalbėjo apie senaties termino taikymą ginčo santykiams, iš atsiliepimo į patikslintą ieškovo ieškinį matyti, kad atsakovai prašo netenkinti ieškovo reikalavimų tuo pagrindu, kad nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo praėjo daugiau nei 17 metų (1 t., b. l. 173–174).

Negalima sutikti su apelianto atstovės motyvais, kad teismas nenurodė, kodėl taikė ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimui ir netaikė senaties termino atsakovų priešieškinio reikalavimui. Priešingai, nei aiškina apelianto atstovė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvavo, kokiu pagrindu taikė senaties terminą ginčo santykiams, ir nurodė, kad apelianto reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiomis pradines privatizavimo sutartis, sudarytas 1992-10-19 su V. B. ir 1992-10-20 su S. V., patenkinimas dalies dėl ginčo rūsio patalpos, praėjus 20 metų nuo šių sandorių sudarymo, prieštarautų civilinių teisinių santykių stabilumo principui, pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas savininko teises. Todėl pirmosios instancijos teismas patikslinto ieškinio reikalavimus atmetė, o patikslinto priešieškinio reikalavimus, susijusius su sandorių dalių dėl ginčo rūsio patalpos ir perdavimo–priėmimo aktų dalių pripažinimo negaliojančiomis jau nurodytais teisėjų kolegijos nutartyje motyvais, taip pat ir tuo pagrindu, kad buvo pažeistas NTRĮ 33 str. 2 d. reikalavimas apie įrašytą registro pastabą dėl rūsio buvimo vietos nuo 2006-03-28 nebuvo pranešta atsakovams, gyvenamojo namo 2A2p bendraturčiams, patenkino. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir laiko jas teisingomis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovų J. S. ir S. V. priešieškinio reikalavimus dėl Registro duomenų (pastabos) įrašų pašalinimo. Esant nenuginčytai nustatytai faktinei aplinkybei, kad pagal NTR Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis visas nekilnojamasis daiktas 2A2p (įskaitant ir rūsio patalpas su ginčo rūsio patalpa R-6) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso J. S. – 0,49 dalys ir S. V. – 0,51 dalis. Teismas pagrįstai laikė pastabos įrašymą registre, (duomenys neskelbtini) nepatikrinus registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų dėl nuosavybės teisių į pastatą 2A2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), neatitinkančia NTRĮ 33 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kurioje numatyta, jog registro duomenys gali būti tikslinami tik tuo atveju, jei nebus pažeisti trečiųjų asmenų teisėti interesai. Šiuo atveju, kaip nustatyta, atsakovai J. S. ir S. V. dėl registro duomenų patikslinimo nesikreipė į NTR įstaigą ir apie pastabos dėl ginčo rūsio patalpos lokalizacijos vietos surašymą nežinojo. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovų J. S. ir S. V. teisių pažeidimą įrodytu, tad šią priešieškinio reikalavimų dalį tenkino, registro pastabą kaip neatitinkančią NTRĮ 33 straipsnio 2 dalies sąlygų iš Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų pašalino.

Teisėjų kolegija nekartoja kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, jiems pritaria ir laiko teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, vadovavosi CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis ir nustatė, jog byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog buto Nr. 11, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. 17, gyventojai neįgijo asmeninės nuosavybės teise ginčo rūsio patalpos R-6, esančios gyvenamajame name 2A2p Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 19 A, todėl proceso teisės normų nepažeidė, nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo. Esant tokioms aplinkybėms apelianto atstovės advokatės argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo procesinį sprendimą panaikinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų teismo nutartyje nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (7 t., b. l. 29) iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str. 2 d., 302 str.).

Atsakovė S. V. apeliacinės instancijos teisme turėjo 1200 Lt išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (51 b. l., 7 t.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 punktas numato maksimalų 1500 Lt dydžio užmokestį už atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimą. Todėl teisėjų kolegija atsakovei S. V. iš ieškovo priteisia jos prašomas 1200 Lt dydžio apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš ieškovo P. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) atsakovei S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1200 Lt (vieno tūkstančio dviejų šimtų litų) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.