- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-10-527/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- G. V.
- Atsakovas
- Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos, Kauno apskrities VMI
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo,
atsakovės Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI), atstovui Ričardui Juodeikiui,
viešame teismo posėdyje žodiniu procesu apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1075-660/2007 dėl santuokinio turto padalijimo pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovei Kauno apskrities VMI ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė ieškiniu (b.l.1), vadovaudamasi LR Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88, 3.116, 3.117, 3.118, 5.11 ir 5.50 str., prašė padalinti santuokos metu įgytą sodo namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovei pripažįstant nuosavybės teisę į 1/2 dalį. Ieškovė nurodė, kad buvęs jos sutuoktinis B. V., santuoka su kuriuo buvo nutraukta 1989-01-13, mirė 1992-04-10, nepalikęs nei testamento, nei įstatyminių įpėdinių. Nutraukiant santuoką, sutuoktinių turtas nebuvo padalintas. Santuokos metu sodų bendrijoje „Inkaras-2“ jie pasistatė sodo namelį, kurį įregistravo B. V. vardu, 1993-06-10 ieškovė išpirko žemės sklypą sodų bendrijoje „Inkaras-2“, kuriame stovi minėtas namelis. Kadangi, kaip matyti iš 2005-03-30 Kauno 2-ojo notarų biuro pažymos, iki nurodytos dienos niekas dėl paveldėjimo po B. V. mirties nesikreipė (b.l.9), vadinasi, niekas į palikimą nepretenduoja (CK 5.50 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2007-10-10 sprendimu (b.l.52-53) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės valstybei 18,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės santuokos su B. V. nutraukimo metu galiojusio LR Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 23 straipsnį reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Teismas rėmėsi SŠK 10 str. nuostata, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė kreipėsi su ieškiniu dėl santuokinio turto padalijimo 2007-03-20, tuo tarpu santuoka tarp ieškovės ir B. V. nutraukta 1989-01-13. Vadovaudamasis 1964 m. CK 86 str., teismas konstatavo, kad ieškininės senaties terminas prasidėjo 1989-01-13, nes ieškovė žinojo apie savo teisės pažeidimą jau minėtą dieną. Nagrinėjamu atveju taikytinas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris pasibaigė 1992-01-13 (1964 m. CK 84 str. 1 d., LR CK 1.93 str. 2 d.). Nenustačius 1964 m. CK 88, 89 str. numatytų ieškininės senaties sustabdymo ar nutraukimo pagrindų, atsakovui prašius taikyti ieškininę senatį, o ieškovei neprašius atnaujinti praleistą ieškininės senaties terminą, teismas ieškinį atmetė senaties terminui pasibaigus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l.55-56) ieškovė prašė šį teismo sprendimą panaikinti ir, priėmus naują sprendimą, pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ½ dalį sodo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias ieškininę senatį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. l d.). Tai reiškia, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą. Kol asmens teisės nėra pažeistos, teisės pažeidimo padarinių įsisenėjimas neprasideda. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė yra pažeista arba ginčijama. Ieškovė nurodo, kad sodo nameliu ji naudojasi nuo pastatymo dienos, jį prižiūri kaip savo. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad namelis yra jos ir buvusio sutuoktinio nuosavybė. Nors sodo namelis buvo pastatytas, bet jo pasidalinti su buvusiu sutuoktiniu ieškovė negalėjo, nes nebuvo atlikta jo teisinė registracija. Ieškovė teigia, kad ieškininė senatis turėjo būti taikoma ne nuo ištuokos datos, o nuo turto įregistravimo viešame registre datos, nuo kurios ieškovė galėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimą, ir nuo kurios skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia (LAT Senato 2002-12-20 Nutarimo Nr.39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje" 8.3 p., 10 p.). Ieškovė mano, kad nėra praleidusi ieškinio senaties termino ir jos pažeista teisė turi būti ginama, be to, remiantis CK 3.129 str., ieškininė senatis nekilnojamajam turtui dalinti iš viso neturėtų būti taikoma. Remdamasi CPK 375 str., 376 str.1d., 376 str. 3 d., ieškovė mano, kad teismas nesilaikė taisyklių, nustatytų nagrinėjant ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių, ir tuo pažeidė jos interesus. Be to, notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į visą sodo namelį valstybei (Kauno apskrities VMI), pažeidė CK 5.1 str. l d., 5.57 str. l d. ir 5.67 str. l d. reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.72-73) atsakovė prašo teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiu, kad ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo dienos (1989-01-13), o nuo to momento, kai buvo atlikta sodo namelio registracija mirusiojo B. V. vardu. Ginčo sodo namas 1986-07-02 aktu buvo priimtas naudoti, todėl atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiu, kad tik 2005-09-14 aktu pridavus namelį ir atlikus teisinę registraciją buvusio sutuoktinio vardu ji sužinojo, jog jos teisė pažeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-856/2000 teigiama, jog „ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str.), į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista". Santuokos nutraukimas yra pakankamas pagrindas apdairiam ir rūpestingam asmeniui suvokti, jog ryšium su tuo atsiranda ir tam tikros turtinės pasekmės, todėl laikytina, jog ieškovė santuokos nutraukimo metu žinojo ar turėjo žinoti, kad jos teisės pažeistos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo santuokos nutraukimo dienos. Dėl santuokinio turto padalijimo ieškovė kreipėsi tik 2007-03-20, t. y. praėjus 18 metų po santuokos nutraukimo, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinį, konstatuodamas, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė nepagrįstai remiasi 2001 m. CK normomis, nes civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai atgaline tvarka negalioja (CK 1.7 str.), ir ieškovės teiginys, jog šioje byloje turėtų būti taikoma naujojo CK 3.129 str., numatantis, jog ieškininė senatis nekilnojamajam turtui dalinti iš vis netaikoma, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas yra ieškovės teiginys, kad valstybei paveldėjimo teisės liudijimas po B. V. mirties išduotas pažeidžiant CK 5.1, 5.57 ir 5.67 str., kadangi valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities VMI, paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas vadovaujantis CK bei LR Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr.634 patvirtintomis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis. Apylinkės teisme ieškovė nekėlė reikalavimo dėl valstybei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo teisėtumo ir jo neginčijo, o CPK 312 str. neleidžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė ieškinio atsisakė ir prašė civilinę bylą nutraukti, nes ginčas dėl ½ sodo namelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio(duomenys neskelbtini), jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-10-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1239-660/2008.
Atsakovės atstovas neprieštaravo, kad šis atsisakymas nuo ieškinio būtų priimtas, nes ginčas jau yra išspręstas kitoje byloje.
Kadangi atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia niekieno interesų, ieškovei yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės, kolegija, vadovaudamasis CPK 140 str. 1 d., 293 str. 1 d. 4 p., šį atsisakymą priima, Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimą panaikina ir civilinę bylą dėl santuokinio turto padalijimo pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui Kauno apskrities VMI nutraukia (CPK 326 str. 1 d. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės atsisakymą nuo ieškinio priimti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti, o civilinę bylą dėl santuokinio turto padalijimo pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovei Kauno apskrities VMI nutraukti.