Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasita Kurakienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos A. P. prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, yra vertinama, ar egzistuoja grėsmė, jog galimai palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Apie tokios grėsmės buvimą ar nebuvimą teismas sprendžia iš konkrečių faktinių bylos aplinkybių, teismui žinomų nutarties priėmimo dieną.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir nepareiškus ieškinio (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 148 straipsnio 2 dalį, teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki ieškinio padavimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams (CPK 148 straipsnio 3 dalis).

Tokiu būdu įstatymas numato tam tikras sąlygas, kurios sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki ieškinio teismui pateikimo dienos: 1) turi būti įrodyta, jog egzistuoja grėsmė ar tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas; 2) turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą. Tik esant abiem šiom sąlygoms yra galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepareiškus ieškinio.

CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti pusės CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

Pareiškėja prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti pareiškėjos A. P., nepilnamečių vaikų A. P. ir V. P. gyvenamąją vietą name adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog teismas gali nustatyti tik nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, todėl akivaizdu, kad pareiškėjos prašymas nustatyti jos gyvenamąją vietą konkrečiu adresu negali būti tenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.169 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra siejama ne su konkrečiu būstu, ar adresu, o su vienu iš tėvų, todėl negali būti tenkintinas toks pareiškėjos reikalavimas – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja taip pat prašo nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų A. P. ir V. P. gyvenamąją vietą su pareiškėja. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų teisės ir interesai. Siekdamas apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones. Laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki bus išnagrinėta byla, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Pareiškėja nurodo, kad būtinybę nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su pareiškėja lemia netinkamas atsakovo elgesys. Nurodo, kad atsakovas 2011 m. paliko pareiškėją ir jų bendrus nepilnamečius vaikus, nebesirūpina jų būtiniausiais poreikiais, neskiria tėviško dėmesio, taip pat diegia neigiamas vertybes, aiškina, kad gyventi ne su mama, o su kita moterimi, kai santuoka dar nėra nutraukta yra visiškai normalu ir netgi pagirtina.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Pagrindas taikyti pareiškėjos prašomą laikinąją apsaugos priemonę galėtų būti konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, jog netaikius šios priemonės, bus pažeistos vaikų teisės ir jų interesai. Teismui nepateikta jokių duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį vaikų atžvilgiu, kad atsakovas jiems daro neigiamą įtaką, taip pat, kad atsakovas neteikia jiems išlaikymo, arba kad ketina nepilnamečius vaikus išvežti į užsienio valstybę. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į tai, kad pareiškėja nepagrindė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtinumo, sprendžia, kad pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su pareiškėja, netenkintinas.

Pareiškėja prašo nustatyti laikiną išlaikymą nepilnamečių vaikų A. P. ir V. P. naudai – 2000 Lt į mėnesį iki teismas priims galutinį sprendimą. Pareiškėja nurodo, kad nuo 2011 m. nepilnamečių vaikų išlaikymu ir priežiūra rūpinasi ji viena. Taip pat nurodė, kad dirba ne visą darbo dieną, todėl gauna nedideles pajamas. Pareiškėjai mokamas minimalus darbo užmokestis proporcingai dirbtam laikui. Savo vardu registruoto turto pareiškėja neturi, išskyrus nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, kad atsakovas turi nemažai jo vardu registruoto nekilnojamojo, kilnojamojo turto, atsakovas yra pelningai veikiančios įmonės UAB “Nord Profil” akcininkas. Kaip aukščiau minėta, pareiškėjos pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, paremtas tik jos teiginiais, kad nepilnamečiai vaikai šiuo metu gyvena su ja ir tai, kad atsakovas neteikia išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Pareiškėja kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikia ir savo sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, išrašą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, iš kurių negalima daryti pagrįstos išvados, kad atsakovas neteikia nepilnamečiams vaikams išlaikymo. Todėl yra laikoma, kad pareiškėja nepagrindė savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl jos prašymas yra netenkintinas.

Pareiškėja taip pat prašo areštuoti atsakovui priklausančias UAB “Nord Profil” ir UAB “Makrostogai” akcijas, uždraudžiant jas perleisti, ar suvaržyti bet kokiu kitu būdu; areštuoti atsakovo pinigines lėšas bankų sąskaitose pareikšto prašymo turtinio reikalavimo preliminaraus dydžio ribose; areštuoti atsakovui priklausančią transporto priemonę Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant ją perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į ją; areštuoti atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį; areštuoti atsakovei L. P. priklausantį nekilnojamąjį turtą butą-patalpą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, kad atsakovas siekdamas nuslėpti uždirbtą turtą ir pajamas, turtą užrašo savo sesers L. P. vardu. Pareiškėja taip pat nurodo, kad visas santuokos metu jos ir atsakovo bendromis lėšomis įgytas ir pagerintas turtas atsakovo yra slepiamas, dangstomasi apsimestiniais sandoriais. Pareiškėjos teigimu toks atsakovo elgesys įrodo, kad atsakovas neketina teisingai pasidalyti bendros sutuoktinių nuosavybės, kito santuokos metu įgyto turto, o šiuo metu atsakovas jį eikvoja ir naudoja ne su sutuoktine ir jų bendrais vaikais, tačiau su kita moterimi. Teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą privalu vadovautis teisingumo principu, o tai reiškia, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) nurodomam pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus ir neturi varžyti asmens (asmenų) labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pareiškėja prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams grindžia deklaratyviais teiginiais. Byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovų veiksmus, liudijančius jų ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, teismui nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

Pareiškėja nurodo, kad reikš ieškinį, tačiau nenurodė, kokių įrodymų neturėjimas jai trukdo pareikšti ieškinį. Todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl ieškinio teismui pateikimo negalimumo nepripažintina pagrįsta. Taip pat pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad egzistuoja grėsmė ar tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes prašymas dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.