Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Reginos Pocienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., šias bausmes ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė E. A. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. A. priteista 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1 545,54 Eur laidojimo išlaidų nukentėjusiajai A. Š..

Iš nuteistojo E. A. priteista po 3 000 Eur turtinės ir po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms V. Š., K. Š. ir E. Š..

Iš nuteistojo E. A. taip pat priteista po 3 000 Eur turtinės ir po 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms I. Š., M. Š. ir G. Š..

Iš nuteistojo E. A. priteista 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. Š..

Iš nuteistojo E. A. taip pat nuspręsta išieškoti 64,67 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

3. Teismo posėdyje nuteistojo E. A. gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo E. A. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, į nuteistajam paskirtą bausmę įskaityti jo laikino sulaikymo 2017 m. birželio 18 d. laiką.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija apeliacine tvarka bylą ir nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

7. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino E. A. kaltu. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nuteistojo nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo E. A. parodymus apie smūgių sudavimo aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad tokie jo parodymai prieštarauja įrodymų visumai. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi ir tai, kad teismas liudytojų V. K. ir P. M. parodymus apie E. A. smūgių sudavimo priežastis įvertino kaip nenuoseklius, nepatikimus ir taip pat prieštaraujančius įrodymų visumai, todėl šių liudytojų parodymais irgi nesivadovavo. Teismas pagrįstai nurodė, kad šie liudytojai yra draugai su kaltinamuoju E. A., taigi yra suinteresuoti duoti jam palankius parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jie davę parodymus apie tai, kad tą vakarą E. A. buvo agresyviai nusiteikęs, norėjo su kuo nors susimušti, tačiau apklausiami teisme savo parodymus pakeitė, nurodė naujas aplinkybes, kad neva E. A. smūgius sudavė išsigandęs prieš jį agresyviai nusiteikusių asmenų. Tuo tarpu teismas patikėjo nuosekliais liudytojų R. D., M. M. ir R. K. parodymais, kad iš esmės jokio konflikto nebuvo, o smūgius Š. K. ir R. Š. E. A. sudavė be jokios priežasties. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

13. Liudytojas M. M. parodė, kad jokio konflikto nebuvo, Š. K. pašvietė mobilaus telefono žibintuvėliu ir jam iš karto E. A. sudavė smūgį, po to R. Š. paklausė, kas vyksta, o E. A., pasakęs „dar tu nori“, jam taip pat sudavė smūgį. Liudytojas R. D. parodė, kad Š. K. švietėsi mobilaus telefono žibintuvėliu, E. A. sudavė smūgį Š. K., po to iš automobilio, nesupratęs, kas vyksta, išlipo R. Š., kuriam E. A. irgi sudavė smūgį. E. A. klausė Š. K., kodėl jis šviečia, o R. Š. pasakė „dar tu išlipai“. Tai, kad Š. K. švietėsi mobilaus telefono žibintuvėliu, nes buvo tamsu, parodė ir liudytojas R. K.. Šis liudytojas patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad E. A. pasakė „ką čia švieti“ ir iš karto sudavė smūgį Š. K., kuris nugriuvo, tada R. Š. ėjo link Š. K. ir taip pat gavo smūgį į galvą.

14. Pagal BK 284 str. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. Pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas etikos bei moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

15. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. A. smūgius Š. K. bei R. Š. sudavė be jokios priežasties, paminėti asmenys jokios grėsmės E. A. nekėlė ir jo neprovokavo. Tai, kad nukentėjusysis švietėsi telefono žibintuvėliu, o po suduoto smūgio Š. K. prie šio priėjo R. Š., objektyviai nedavė pagrindo E. A. manyti, jog šie asmenys buvo agresyviai nusiteikę prieš jį. Priešingai, įrodymų visuma patvirtina, kad pats nuteistasis E. A. fizinį smurtą prieš nepažįstamus nukentėjusiuosius panaudojo be jokios priežasties. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. A. sudavė nestiprius smūgius, tačiau nuo jo smūgių nukentėjusieji nugriuvo ir jų galvos atsitrenkė į asfaltą. Š. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o R. Š. nuo padarytų sužalojimų vežamas į ligoninę mirė. Akivaizdu, kad nuteistasis E. A. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį Š. K. gatvėje, matant liudytojams R. D., M. M., R. K., V. ir T. K.. Iš liudytojų M. M. ir A. E. parodymų matosi, kad praradusiam sąmonę Š. K. buvo kviečiama greitosios medicinos pagalba, o A. E. darė dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Teismų praktikoje pažymima, kad nors veikos (BK 284 str.) motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad važiuojant automobiliu ne E. A. prašymu buvo sustota prie nukentėjusiųjų ir liudytojų automobilių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo draugai P. M. ir V. K., kartu važiavę automobiliu, buvo parodę, jog būtent E. A. liepė sustoti prie automobilių, o P. M. buvo parodęs ir apie tai, jog nuteistasis sakė, kad „nori duoti į galvą“. Nepaisant to, iš karto išlipęs iš automobilio, gatvėje matant aplinkiniams asmenims, be jokios priežasties suduodamas smūgį Š. K., nuteistasis E. A. savo veiksmus suvokė kaip nepagarbos aplinkiniams bei aplinkai demonstravimą ir tai buvo jo pagrindinis veikos aspektas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. A. nusikalstami veiksmai suduodant smūgį Š. K. į veidą ir padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

16. Kaip jau buvo pasisakyta, o to neginčija ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, pripažįsta ir pats E. A., kad po smūgio sudavimo Š. K., nuteistasis smūgį sudavė ir atėjusiam R. Š., kuris taip pat nuo smūgio nugriuvo ir jo galva atsitrenkė į asfaltą. R. Š. po patirtų sužalojimų vežamas į ligoninę mirė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. A. neturėjo tikslo sužaloti, juo labiau nužudyti R. Š..

17. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

18. Iš bylos matosi, kad nuteistasis E. A., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis pakankamos gyvenimiškos patirties, asfaltuotoje gatvėje smūgiuodamas į neblaivaus nukentėjusiojo R. Š. galvą (gyvybiškai svarbią kūno dalį), negalėjo nesuprasti, jog nuo tokio pavojingo veikimo nukentėjusysis gali nugriūti ir trenktis galva į asfaltą. Be to, jau prieš tai E. A. matė, kad nuo jo smūgio ant asfalto nugriuvo Š. K.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai apie tai, kad asfaltuotoje aikštelėje E. A., tyčia smogdamas kumščiu girtam nukentėjusiajam į galvą, be abejo suvokė, jog kelia pavojų asmens gyvybei, numatė, kad žmogus gali kristi ant asfalto, trenktis galva į jį ir taip mirtinai susižaloti, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. nuteistasis veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.).

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. A. išsigando, jog už tai, kad sudavė smūgį Š. K., gali būti pats sumuštas kito nukentėjusiojo R. Š.. Teisme nuteistasis irgi parodė, kad agresyviai nusiteikęs link jo ėjo R. Š., tačiau iš nuoseklių liudytojų R. D., M. M., R. K. parodymų akivaizdu, jog R. Š. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip agresyvūs ir keliantys grėsmę pačiam E. A.. Priešingai, kaip jau minėta, teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad E. A. smūgį R. Š. sudavė be jokios priežasties, nukentėjusysis jokios grėsmės E. A. nekėlė ir jo neprovokavo. Iš byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių matosi, kad su draugais automobiliu privažiavęs prie šalikelėje stovinčių kitų automobilių ir nepažįstamų nukentėjusiųjų E. A. be jokios priežasties pradėjo naudoti jų atžvilgiu smurtą. Nukentėjusiajam R. Š. buvo suduotas smūgis vien dėl to, jog jis tuo metu, kai po smūgio Š. K. nugriuvo, išlipo iš automobilio ir ėjo pasižiūrėti link jo. Tokie jo veiksmai nukentėjusiojo R. Š. atžvilgiu, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai vertinami kaip chuliganiški, nes matant kitiems asmenims gatvėje suduodamas smūgį nepažįstamam ir neagresyviam R. Š., nuteistasis, elgdamasis įžūliai, pademonstravo akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nors galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistasis E. A. nužudymą padarė spontaniškai ir šis nusikaltimas nebuvo suplanuotas ar jam nebuvo iš anksto ruoštasi, galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu ir apie, kad daugiau jokių veiksmų nukentėjusiojo R. Š. atžvilgiu E. A. neatliko, tačiau tai nepaneigia jo kaltės padarius nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nuteistojo E. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

21. Nuteistojo E. A. gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuteistajam paskirtą bausmę sumažinti. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad toks prašymas siejamas su prašymu nuteistojo E. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir su prašymu pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad E. A. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė, kad nuteistojo E. A. nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 2 d. 8 p., kvalifikuota teisingai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė E. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą ir pagrįstai tokių aplinkybių nenustatė.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas E. A. bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

23. Teismas nenustatė nei nuteistojo E. A. atsakomybę sunkinančių, nei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos. Pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines veikos kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Nors teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė apie smūgių sudavimą tiek Š. K., tiek ir R. Š. bei nurodė, kad dėl to gailisi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu sutikęs su jam pareikštu įtarimu E. A. parodė tik apie smūgio sudavimą Š. K., o vėliau atsisakė duoti parodymus. Iš bylos matosi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuteistasis E. A. bandė savo smurtinius veiksmus paaiškinti tuo, kad neva patys nukentėjusieji jį išprovokavo suduoti jiems smūgius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir E. A. prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, tačiau tokį jo prisipažinimą sąlygojo surinkti įrodymai, be to, išreiškė tik formalų gailėjimąsi, o savo elgesio kritiškai nevertino, priešingai, tokį elgesį bandė paaiškinti pačių nukentėjusiųjų netinkamu elgesiu. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nebuvo ir nėra pagrindo.

24. Teismas, skirdamas E. A. bausmes, atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Atsižvelgta į tai, kad E. A. padarė nesunkų (BK 284 str.) ir labai sunkų (BK 129 str. 2 d. 8 p.) baigtus nusikaltimus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad E. A. dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. Š. veikdamas netiesiogine tyčia. Teismas nurodė, kad nusikalstamų veikų apimtis ir jų trukmė parodo mažesnį pavojingumą už rūšinį tokių nusikaltimų pavojingumą. Nors teismas nurodė apie mažesnį E. A. nusikaltimo pavojingumą už tipinį tokių nusikaltimų pavojingumą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nužudymas sukėlė jau neatstatomus padarinius nužudytojo motinai ir artimiesiems, taip pat ir visuomenei padarytą ypatingą žalą. Šio nusikaltimo padariniai neatstatomi. Be to, nužudymas padarytas nustačius šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį. Teismas įvertino ir duomenis, apibūdinančius E. A. asmenybę. Įvertinta tai, kad E. A. nevedęs ir nedirbantis, jis anksčiau teistas, o administracine tvarka nebaustas.

25. BK 284 str. sankcija numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, o BK 129 str. 2 d. – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teismas pagal BK 284 str. E. A. paskyrė sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 129 str. 2 d. bausmę, artimesnę sankcijos terminuoto laisvės atėmimo minimumui. Šios bausmės apėmimo būdu dar subendrintos ir su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. nusprendžiu paskirta bausme ir jam galutinė subendrinta bausmė paskirta 10 metų laisvės atėmimo. Tokios bausmės ir galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Šios bausmės atitinka padarytų nusikaltimų aplinkybes, kaltininko asmenybę ir jas švelninti pagrindo nėra.

26. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir į nuteistajam E. A. paskirtą bausmę įskaityti jo laikino sulaikymo 2017 m. birželio 18 d. laiką.

27. BK 66 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. To paties BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms. Tuo tarpu BPK 140 str. 9 d. nurodyta, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Šioje byloje E. A., vadovaujantis BPK 140 str., buvo laikinai sulaikytas 2017 m. birželio 18 d. (2 t., 72-73 b.l.), po to jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. birželio 19 d. (2 t., 97-98 b.l.). Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta į paskirtos E. A. bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2017 m. birželio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Teismo posėdžio metu prokurorės nurodytas prašymas būtų pagrįstas, tačiau nustatyta, kad pats Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi ištaisė skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą nurodant, kad į E. A. paskirtą bausmę įskaičiuotinas suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 18 d.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. A. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.