Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo netenkintas, pripažinus, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2019 m. balandžio 30 d. sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą, išaiškinant, kad, neatlikus šių veiksmų, skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 13583; Nr. 4205 bus laikoma nepaduota. 2019 m. balandžio 11 d. nutartis pareiškėjui buvo išsiųsta skunde nurodytu adresu registruota pašto siunta ir įteikta 2019 m. balandžio 27 d. Kadangi pareiškėjas nurodyto trūkumo per teismo nustatytą terminą nepašalino, teismas skundą dalyje dėl minėto reikalavimo laikė nepaduotu.

Teismas dėl kitų pareiškėjo reikalavimų pažymėjo, kad procesinio pobūdžio prašymai, tokie kaip prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo bei viešojo intereso gynimo, nėra savarankiški reikalavimai ir gali būti sprendžiami tik jeigu skundas teisme priimamas nagrinėti. Klausimas dėl bylos nagrinėjimo teisėjų kolegijoje arba teismo plenarinėje sesijoje yra keltinas tik jau nagrinėjant administracinę bylą, be to, šis klausimas priskirtinas teismo pirmininko ar jo tam klausimui spręsti paskirto teisėjo diskrecijai. Pastebėta, jog teismai pareiškėjui jau buvo išaiškinę, kad skundo reikalavimas pagal formuluotę – „išspręsti mano konstitucinės teisės į teisminę gynybą ir teisingumo vykdymo proceso trukdymo klausimus – nedelsiamai atnaujinti nusikalstamai nutraukto elektros energijos mano gyvenamajam butui tiekimą“ – yra nenagrinėtinas administraciniame teisme, pareiškėjas turi suformuluoti (sukonkretinti) šį reikalavimą. Teismas paaiškino, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą sujungti bylas, turėtų nurodyti Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas administracines bylas, kuriose nagrinėjami prašymai patikrinti to paties norminio administracinio akto teisėtumą, ir / arba administracines bylas, kuriose skundai paduoti skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo). Pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas nepaaiškino, kokią nurodytos sumos dalį sudaro turtinė, ir kokią – neturtinė žala, nepateikė jokių objektyvių turtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, todėl ši skundo dalis yra tikslintina.

III.

Pareiškėjo vertinimu, skundo priėmimo klausimą sprendusi teisėja J. Rasiukevičienė nusikalstamai aplaidžiai nepaisė egzistuojančių faktinių duomenų, sąmoningai trukdė pareiškėjui naudotis jo teise į teisminę gynybą, skundžiamą teismo nutartį priėmė siekdama nuslėpti anksčiau įvykdytas veikas. Ji įstatymų nuostatas taikė formaliai, nemotyvuotai ir nelogiškai, nesprendė, be kita ko, dėl 2019 m. vasario 1 d. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuris yra neatsiejamas nuo paduoto skundo, bei reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, tokiu būdu pažeisdama nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, bendruosius teisės principus. Pareiškėjas teismo nustatytus skundo trūkumus laiko išsigalvotais, mano, kad skundas visiškai atitinka įstatymų reikalavimus, abejoja teisėjos kvalifikacija, tinkamumu užimti tokias pareigas. Pareiškėjas išdėsto savo nuomonę apie jo atžvilgiu sistemiškai priimamus neteisingus teismų sprendimus, teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai nusikalstamai aplaidžiais, sąmoningais, ilgalaikiais veiksmais trukdo jam naudotis konstitucine teise į teisminę gynybą, nevykdo teisingumo. Pareiškėjas pabrėžia, kad visi procesiniai prašymai, be kita ko, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir su tuo susiję reikalavimai, nepagrįstai sudarytos naujos bylos yra tos pačios bylos atskiros dalys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-195/2014, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1122-822/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi (dalyje, dėl kurios gali būti paduodamas atskirasis skundas) nutarė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 13583; Nr. 4205 laikyti nepaduota, kadangi pareiškėjas nustatytu terminu nepašalino 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi konstatuoto skundo trūkumo, t. y. iki 2019 m. balandžio 30 d. nesumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio ir nepateikė teismui mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalo. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjas kartu su skundu buvo pateikęs prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, kuriame nurodė, jog jo personalinė įmonė veiklos nevykdo nuo 2010 m. sausio 1 d., jis neturi jokių draudžiamųjų pajamų, nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. yra registruotas Darbo biržoje, nuo 2011 m. lapkričio mėn. jam skiriama piniginė parama, tačiau vėliau piniginės paramos dydis buvo sumažintas, šiuo metu ji nebeskiriama dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų (b. l. 19), tačiau pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi netenkino tokio prašymo, nes priėjo prie išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, <...> jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai pašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas paduotu pradinio jo padavimo teismui dieną; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui; dėl nutarties grąžinti skundą (prašymą, pareiškimą) pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 2 dalį, išskyrus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo, pareiškimo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 13583; Nr. 4205 nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnyje pateiktą reikalavimų, kurie neapmokestinami žyminiu mokesčiu, sąrašą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnyje įtvirtinta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Taigi, įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kita vertus, įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 4 dalį (ankstesnėje redakcijoje – 40 str. 4 d.), teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Aiškindama šią nuostatą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 pabrėžė, kad įstatymai garantuoja asmenims teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2018 m. sausio 16 d).

Akcentuotina, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos, ir tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų. Todėl vien tik statistiniai duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo administraciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-752-662/2016).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2018 metais kreipėsi 12 kartų, iš jų 11 kartų buvo atsisakyta priimti skundą, 2019 metais – 5 kartus, iš jų 2 kartus atsisakyta priimti skundą (3 skundai šiuo metu dar neišnagrinėti). Įvertinus pareiškėjo keltų ginčų bei siekiamų apginti teisių pobūdį, matyti, jog pareiškėjas iš visų minėtų kartų net 11 kartų kreipėsi į teismą dėl, be kita ko, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų ir (ar) sprendimų, susijusių su jo siuntimu atlikti visuomenei naudingą veiklą ir (ar) piniginės socialinės paramos skyrimu, taip pat žalos priteisimo iš šio viešojo administravimo subjekto. 2019 m. balandžio 2 d. teisme gauti du pareiškėjo skundai, kuriuose atsakovu, be kita ko, nurodyta ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Pareiškėjas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčijo, o jo teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė egzistuojančių faktinių aplinkybių, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini. Taigi, pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje pareiškėjo veiksmus įvertino ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir ištyrė keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį, ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pabrėžia, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymų dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-397/2014, 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-133-575/2017). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo skundo trūkumus ir 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi šiuos trūkumus nurodė pareiškėjui, paaiškino, kaip juos ištaisyti, bei nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas neištaisė šio nustatyto skundo trūkumo ir nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių kliūčių tai padaryti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai laikė skundą šioje dalyje nepaduotu.

Dėl pareiškėjo prašymo pranešti prokurorui apie poreikį nedelsiant atlikti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjos J. Rasiukevičienės veiksmų ir iškelti baudžiamąją bylą teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį, nusikalstamas veikas tiria prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos. Teisės aktai teismams nesuteikia teisės įpareigoti prokurorą ar ikiteisminio tyrimo įstaigą pradėti nusikalstamos veikos tyrimą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimus). Pareiškėjas, manydamas, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, turi teisę dėl šių veikų ištyrimo kreiptis į atitinkamą ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokurorą.

Dėl pareiškėjo prašymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai J. Rasiukevičienei teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, manydamas, jog šiai teisėjai turėtų būti taikyta drausminė atsakomybė, turi teisę pats kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją Lietuvos Respublikos teismų įstatyme nustatyta tvarka. Kadangi būtent pareiškėjas teisėjos J. Rasiukevičienės veiksmus vertina kaip atitinkančius Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas aplinkybes, už kurias teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka, o teisė siūlyti iškelti drausmės bylą yra suteikta asmenims, kuriems tapo žinoma apie Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą (Teismų įstatymo 84 str. 4 d.), atsisakymas įvykdyti šį pareiškėjo prašymą nelaikytinas neteisėtai jam perkelta našta.

Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju likę pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamos bylos kontekste yra mažareikšmiai ir nekeičia teismo išvadų, daugelis jų nėra susiję su konkrečiais pagrindais naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl teisėjų kolegija plačiau jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 13583; Nr. 4205. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.