- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-17
- Bylos Nr.
- 1S-72-844/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04005-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vaidas Vasiliauskas
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė
dalyvaujant asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. Š., jo gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei, G. Š. atstovei pagal įstatymą (motinai) M. Š.,
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo G. Š. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų Prienuose (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2026 m. sausio 29 d. nutarties, kuria atmestas VĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimas dėl G. Š. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – panaikinimo, ir G. Š. pratęstas šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi G. Š., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalyje (3 veikos), nepakaltinamumo būsenoje, paskirta priverčiamoji medicininio poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šios priverčiamojo medicininio poveikio priemonės taikymas pratęstas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. liepos 25 d. nutartimi.
2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. sausio 15 d. nutartimi G. Š. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą ir priverstinis gydymas pratęstas. Nutarties vykdymas pavestas VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centrui. Šios pakeistos priverčiamosios medicinos priemonės taikymas pratęstas Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
3. Alytaus apylinkės teisme 2026 m. sausio 8 d. gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimas, kuriame rekomenduota nutraukti G. Š. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą. Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartimi šis teikimas atmestas ir G. Š. ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pratęstas.
Šalies argumentai
4. Aukštesnės instancijos teismui pateiktame skunde G. Š. gynėja advokatė Kristina Česnauskienė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimą.
4.1. Skunde advokatė nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 405 straipsnį, jo išvados nepagrįstos ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismas akcentavo, kad G. Š. priverstinai ambulatorinio stebėjimo sąlygomis buvo gydomas vienerius metus, ir šį terminą vertino trumpu, tačiau jis priverstinai buvo gydomas nuo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties priėmimo, vėliau keitėsi tik gydymo sąlygos. Be to, vertinimas pagal gydymosi laiką niekur nereglamentuotas. Svarbiausia yra ne ligoninėje ar stebėjime išbūtas laikas, o asmens sveikatos būklės įvertinimas, jo elgesio ir mąstymo įvertinimas. Tai, kad dar stebimas G. Š. psichinės veiklos funkcijų defektas, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis toliau nesigydys, yra pavojingas sau ir kitiems. Niekas neginčija to, kad jam reikalingas gydymas, todėl logiška ir dėsninga, kad stebimi ir išlieka tam tikri psichinės sveikatos sutrikimai. Teismas plečiamai ir neobjektyviai vertino G. Š. paaiškinimus. Jis nenurodė teismui, kad jam nereikalingas tolimesnis gydymas, kad nevartos medikamentų, nesilankys pas gydytojus, kad yra pasveikęs ar pan. Todėl teismas be pagrindo sprendė, kad, nutraukus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, jis nebejaustų pareigos vartoti vaistus bei lankytis pas sveikatos priežiūros specialistus. Šiame kontekste gynėja akcentuoja, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centras buvo pakeitęs ir leido G. Š. prailginto veikimo injekcijas „(duomenys neskelbtini)“ 400 mg. Logiška, kad pats asmuo savarankiškai nesileidžia vaistų, o medicinos įstaigoje suleidžiama nustatyto stiprumo injekcija. Dėl šios priežasties jis galvoja, kad gal yra galimybė peržiūrėti injekcijos stiprumą, nes, dar prieš 6 mėnesius nagrinėjant teikimą, ir jis pats ir jo tėvas nurodė, kad G. Š. labai prislopintas, mažiau fiziškai juda, dirba.
4.2. Skunde advokatė taip pat nurodo, kad įstatymas sieja priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, jo pakeitimą, nutraukimą su tam tikromis sąlygomis, kurios šioje byloje akivaizdžiai buvo nustatytos, tačiau teismas jas ignoravo ir tai nulėmė BPK 405 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikymas pratęsiamas, jeigu asmens sveikatos būklė nepasikeitė. Byloje nustatyta, kad G. Š. psichinės sveikatos būklė pasikeitė – pagerėjo. Iš oficialių medicininių dokumentų nustatyta, kad medikamentai jam buvo reguliariai suleidžiami, jis nevėluodavo atvykti pas gydytojus, bendradarbiavo, socialinis funkcionavimas patenkinamas, gynybos nėra, jokių konfliktų, paūmėjimų nebuvo. Taigi pagal nustatytas aplinkybes teismas privalėjo taikyti BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir panaikinti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą.
4.3. Anot gynėjos, teismas padarė išvadas, kurios prieštarauja ne tik medicininiams dokumentams, bet ir gydytojos paaiškinimams. Sveikatos priežiūros centro gydytojai stebėjo asmens elgesį, betarpiškai bendravo su juo ilgą laikotarpį, jų nurodomos aplinkybės buvo ne pagal vienkartinį kontaktą. Tuo tarpu teismas bendravo su G. Š. tik prieš 6 mėnesius, nagrinėjant teikimą 2025 metų liepos mėnesį. Gynėjos nuomone, tai, kad gydytoja teisme negalėjo pilnai išdėstyti aplinkybių dėl G. Š. požiūrio į savo sveikatos būklę pasikeitimus, nedavė jokio pagrindo teismui daryti išvadą, kad reikia tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Teismas be pagrindo, nenustatęs gydytojų šališkumo, suinteresuotumo, procedūrinių ar kitų pažeidimų, ir net neapklausęs jų teismo posėdyje, nesivadovavo ne vieno gydytojo, o net gydytojų komisijos išvada, nors gydytojai yra specialių žinių turintys asmenys ir jų išvados, sveikatos būklės vertinimas yra pats svariausias, juridiškai reikšmingiausias bylos įrodymas. Apie asmens pavojingumą sprendžiama pagal specialistų atliekamą vertinimą, pagal asmens elgesį. Šiuo atveju teismas G. Š. tariamo išliekamo pavojingumo nepagrindė jokiais leistinais, patikimais įrodymais. Teismas net nenurodė koks pavojingumas šiuo metu išlieka: mažas, vidutinis ar daugiau, nei vidutinis. Teismo išvadą dėl pavojingumo paneigia G. Š. gyvenimo ir sveikatos būklės aprašymas, nes jis vartojo vaistus, lankėsi reguliariai paskirtu laiku pas gydytojus. Per ambulatorinio stebėjimo laikotarpį jis nepažeidė viešosios tvarkos, privačių asmenų teisių, interesų, nebuvo agresyvus ar kitaip netinkamai besielgiantis. Jis nebuvo gydytas priverstine tvarka ir stacionare, nebuvo kviesta policija ar pan. Svarbu akcentuoti, kad visą laikotarpį jis gyveno skyrium nuo tėvų, buvo stebimas itin geras tarpusavio bendravimas, pagalba, gydymosi režimo laikymasis. Tokie duomenys rodo, kad šiuo metu nėra faktinio pagrindo pripažinti, kad G. Š. pavojingas.
5. Teismo posėdyje G. Š. gynėja advokatė Kristina Česnauskienė prašė skundą tenkinti.
Prokurorė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuota tinkamai. Prašymo atidėti skundo nagrinėjimą nepateikė. Skundas išnagrinėtas prokurorei nedalyvaujant.
Šalies argumentai
G. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sutinka gydytis, nori gydytis. Tai gali daryti savarankiškai. Gyvena vienas, atskirai nuo tėvų. Paklaustas kodėl jam turėtų būti panaikintas priverstinis gydymas, tikslaus ir aiškaus atsakymo teismui negalėjo pateikti.
G. Š. motina M. Š. teismui paaiškino, kad jos sūnus nėra agresyvus, lankosi pas gydytojus, vartoja vaistus. Nors jis gyvena atskirai, tačiau ji jį lanko ir juo rūpinasi. Sūnus atrodo prislopintas, mano, kad nuo priverstinio gydymo metu jam duodamų vaistų, tačiau teigia, kad jeigu jį taip reikia gydyti, tai taip ir turi būti. Ji norėtų, kad sūnus būtų aktyvesnis. Nurodė, kad sūnus buvo apkaltintas nepagrįstai. Teigia, kad ji norėtų, kad sūnui būtų panaikintas priverstinis gydymas, nes jai nepatinka vien tas žodis „priverstinis“. Mano, kad sūnus ir pats sugebėtų vartoti vaistus. Taip pat mano, kad sūnui taikant priverstinį gydymą jis negali lankytis pas kitus gydytojus, o tik pas tą gydytoją, kuris jį gydo.
Motyvuojamoji dalis
G. Š. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės skundas atmestinas.
6. Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, išklausęs paties G. Š. ir jo motinos paaiškinimų duotų skundo nagrinėjimo metu, įvertinęs tiek skundžiamoje nutartyje, tiek gynėjos skunde išdėstytus argumentus ir motyvus, o taip pat ir argumentus, kurie buvo išsakyti surengtame teismo posėdyje, konstatuoja, kad apylinkės teismas 2026 m. sausio 29 d. nutartimi pagrįstai atmetė VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimą dėl G. Š. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo ir pratęsė jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko, tačiau ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl jos taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, spręsdamas klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, jos rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismas privalo įvertinti asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Alytaus apylinkės teismui pateiktame 2026 m. sausio 8 d. Priverstinio ambulatorinio gydymo ir stebėjimo akte Nr. ST-4 (toliau – Aktas) nurodyta, kad: G. Š. reguliariai lankosi VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centre; per paskutinius 6 mėnesius stacionarinis gydymas taikytas nebuvo; paskirtas medikamentinis gydymas, vaistus vartoja reguliariai; darbinis kontaktas bendradarbiaujantis; kritika savo būklei patenkinama; paciento psichinės veiklos funkcijos yra defekto lygyje, tačiau yra sėkmingai kontroliuojamos teikiant kompleksines psichikos sveikatos paslaugas; socialinis funkcionavimas patenkinamas; pacientas bendrauja su savo šeima, santykiai geri, vieni kitais rūpinasi sėkmingai; jokių nusiskundimų paciento elgsena nebuvo. Šį aktą pasirašiusi komisija, susidedanti iš gydytojos psichiatrės, psichikos sveikatos slaugytojos, psichikos sveikatos socialinės darbuotojos bei psichikos sveikatos psichologės, atsižvelgdama į tai, kad paciento būklė yra pagerėjusi, socialinė adaptacija patenkinama, prašė nutraukti G. Š. taikomą priverstinį gydymą bei stebėjimą.
9. Pateiktame skunde gynėja remiasi nurodytu Aktu, iš esmės teigdama, jog, nenustatęs jį pasirašiusių asmenų šališkumo, procedūrinių ar kitų pažeidimų, apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą tik asmeniui, kurio sveikatos būklė nepasikeitė, neturėjo pagrindo pratęsti ambulatorinio G. Š. stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atmetant tokį skundo argumentą pirmiausia pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos pobūdžio taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, o komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (jų panaikinimo) medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, neturi apsiriboti vien gautais medicininiais duomenis apie ligos eigą, jis gali ir privalo įvertinti ir kitus bylos duomenis. Antra, tam, kad, remiantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu, būtų priimtas sprendimas netęsti priverčiamosios medicinos priemonės, nepakanka nustatyti vien minimalaus asmens sveikatos būklės pagerėjimo, ką akivaizdžiai patvirtina to paties straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, jog teismas gali panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę tik tuo atveju, kai asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti. Nors šiuo atveju Akte ir yra konstatuota, kad G. Š. psichikos sveikatos būklė yra pagerėjusi, tačiau pažymėtina, jog jam konstatuotas nepagydomas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro atstovė, gydytoja psichiatrė G. J. nurodė, kad pacientui ir toliau būtina vartoti vaistus, nors šiuo metu ir yra pasiekta remisija (laikotarpis be ligos požymių). Ji taip pat paaiškino, jog pacientai, sergantys tokiomis ligomis kaip G. Š., nėra visiškai kritiški savo būklės atžvilgiu, jiems pasireiškia valios sutrikimai. Be to, Akte taip pat pažymėta, kad nors G. Š. psichinės veiklos funkcijos, esančios defekto lygyje, ir yra sėkmingai kontroliuojamos, tačiau tik teikiant kompleksines psichikos sveikatos paslaugas. Taigi akivaizdu, jog, nepaisant teigiamų pokyčių jam diagnozuoto susirgimo valdyme, poreikis G. Š. ir toliau taikyti gydymą, kurį apima ne tik medikamentų vartojimas, o kaip teisme paaiškino gydytoja psichiatrė, ir psichologo teikiamos paslaugos, išlieka.
10. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog gydytoja psichiatrė G. J., kuri taipogi buvo komisijos, pasirašiusios Aktą, nare ir, kaip nustatyta iš jos parodymų, apie šešis paskutinius mėnesius gydė G. Š. (dėl ko skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė nė vieno jį gydžiusio specialisto), apylinkės teisme paaiškino, jog nutraukti priverstinį gydymą G. Š. rekomenduota įvertinus tai, jog visą ambulatorinio stebėjimo laikotarpį pacientas pagal nustatytą grafiką lankėsi pas gydytojus, vartojo jam paskirtus vaistus, dėl ko komisija sprendė, jog G. Š. gydysis ir toliau, tik savarankiškai. Vis tik pats asmuo, kuriam taikomos priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonės, apylinkės teisme vykusio posėdžio metu nurodė norintis, jog ambulatorinis jo stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis būtų nutrauktas, kad būtų galima laisviau rinktis gydymą, pasirinkti vaistus ir jų vartojimo dažnumą (nurodė, jog tikriausiai norėtų sumažinti jų vartojimą). Jis taip pat parodė nežinantis ar jam reikės gydytis ir ateityje, kaip jausis. Apeliacinės instancijos teisme jis tiksliai ir aiškiai negalėjo nurodyti, kodėl jam turi būti panaikintas priverstinis gydymas. Taigi, nors asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, ir nenurodė apskritai neketinantis lankytis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bei vartoti medikamentų, tačiau aptarti G. Š. teiginiai, vis tik, patvirtina, kad jis pilnai nesuvokia jam diagnozuotos ligos sunkumo bei pavojingumo tiek jam pačiam, tiek visuomenei, bei jos palaikomojo gydymo būtent tokia apimtimi, koks jam taikomas šiuo metu, svarbos. Todėl išlieka didelė tikimybė, jog, panaikinus priverstinį ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, G. Š. pradės jam medikų paskirtus vaistus vartoti nereguliariai ar mažinti jų dozes, kas gali lemti ligos negatyvių simptomų progresavimą (atkrytį), o tai, atitinkamai, padidintų ir naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų darymo tikimybę. Visa, kas nurodyta, kartu leidžia spręsti ir apie išlikusį G. Š., kuris nepakaltinamumo būsenoje įvykdė net tris apysunkius nusikaltimus, kuriais pasikėsinta į jaunesnių nei 16 metų žmonių seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, socialinį pavojingumą. Kad jo socialinis pavojingumas yra išnykęs, nekonstatuota ir Akte.
11. Tai, kas aptarta aukščiau, patvirtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu G. Š. dar reikalingas nuolatinis stebėjimas bei gydymas. Nors stebimas paciento būklės gerėjimas, per priverstinio gydymo laikotarpį jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų, dėl jo elgesio negauta nusiskundimų (bent jau byloje nėra tokių duomenų), vis tik, vien tai nėra jo socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo rodiklis. Anksčiau G. Š. taikytas priverstinis stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bei šiuo metu taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis būtent ir lėmė jo psichikos sveikatos būklės pagerėjimą, teisei neprieštaraujantį bei jam pačiam ir aplinkiniams grėsmės nekeliantį elgesį, dėl ko dabartinis jo elgesys, lankysimasis psichikos sveikatos įstaigoje nėra joks patvirtinimas, jog taip pat G. Š. elgtųsi ir be privalomos pastovios jo ligos ir psichinės būsenos kontrolės.
12. Skunde advokatė taip pat nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl G. Š. taikomo ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis trukmės, iš esmės nurodydama, jog vienerių metų tokiomis sąlygomis gydymo trukmė negalėjo būti pagrindu pratęsti šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Nors gynėja iš esmės teisi, jog ši aplinkybė negalėjo nulemti apylinkės teismo sprendimo pratęsti G. Š. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, tačiau pažymėtina, kad tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo ne tik šia aplinkybe. Skundžiama nutartis priimta įvertinus ne tik G. Š. taikomo ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis trukmę, tačiau ir kitų aptariamam klausimui reikalingų įvertinti aplinkybių ir duomenų visumą – G. Š. konstatuoto psichikos sutrikimo pobūdį, teismo posėdžio metu apklaustos jo gydytojos paaiškinimus, paties priverstinai gydomo asmens išdėstytas mintis bei tai, kad iki įstatymo uždraustų veikų pastoviai turimo psichikos sveikatos sutrikimo jis nesigydė.
13. Esant tokioms išvadoms, konstatuojama, jog naikinti skundžiamos nutarties skunde nurodytais ar kokiais kitais argumentais ir motyvais nėra pagrindo. Ji yra teisėta ir pagrįsta, priimta visapusiškai įvertinus G. Š. psichinę sveikatą ir socialinį pavojingumą. Todėl G. Š. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės atmetamas, paliekant Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartį galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
atmesti G. Š. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės skundą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.