- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-474
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- M. R., E. B., V. K.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Teisėjas E. Vanagas Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.2;
2005 m. gruodžio 1 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R., E. B., V. K. (V. K.) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimt penkioms paroms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
E. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu šešeriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 213 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. R., E. B. ir V. K. nuteisti už tai, kad, M. R. ir E. B., veikdami bendrininkų grupėje, 2004 m. gegužės 31 d., apie 20 val., Kauno mieste, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, padedant padėjėjui V. K., suradusiam netikrų pinigų, eurų, pardavėją, sutarusiam su tuo pardavėju dėl netikrų eurų kainos, kiekio, susitikimo vietos bei suvedusiam E. B. su juo, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą realizuoti, už 6300 eurų, po 42 eurus už vieną netikrą 100 eurų kupiūrą, įgijo didelį kiekį netikrų pinigų, 15000 eurų, 150 kupiūrų po 100 eurų, kuriuos laikė ir iš įgijimo vietos gabeno į Panevėžio miestą A. G. vairuojamu automobiliu ,,Volkswagen Golf”, v. n. XXXXXXXX slėpdami automobilio pavarų svirties mechanizmo dėžėje, kol 2004 m. gegužės 31 d., apie 22.30 val., Panevėžio rajone, Šilagalio kaimo ribose, A. G. buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jo vairuojamame automobilyje rasti bei paimti netikri pinigai.
Be to, M. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 10 d., apie 1.30 val., prie UAB ,,Egivela” pastato, esančio Panevėžio mieste, Respublikos g. 47A, viešoje vietoje įžūliais veiksmais, tai yra spirdamas koja į pastato durų stiklą ir jį įskeldamas, tuo padarydamas UAB ,,Egivela” 778 litų turtinę žalą, necenzūriniais žodžiais grasindamas panaudoti fizinį smurtą UAB ,,Egivela” pramogų centre dirbusių saugos tarnybos ,,Cerberis” darbuotojų atžvilgiu, demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Nuteistasis M. R., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 312 straipsniu, prašo jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę sankcijos ribose; išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog Panevėžio apygardos teismo padarytos išvados dėl netikrų pinigų įsigijimo sumos yra klaidingos, kadangi jis turėjo tikslą įsigyti tik 7500 netikrų eurų, tokią pačią sumą ketino įsigyti ir E. B. E. B. tik vėliau kilo sumanymas įsigyti netikrų eurų, tuomet kai V. K. paaiškino, jog suklastotų eurų gali gauti, nurodė jų kainą. Nors, atliekant operatyvinius veiksmus, techninėmis priemonėmis nėra užfiksuota kalbų apie tai, kad eurai bus dalijami tarp apelianto ir E. B., tačiau apeliantas pažymi, jog tai buvo aptarta susitikimo metu. Apelianto teigimu, jo nurodytas aplinkybes patvirtina teisme apklaustas liudytoju A. G., kuris paaiškino, jog perduodant jam vežti kupiūras buvo pasakyta, kad dalį jų, 7500 eurų, turės perduoti apeliantui, o kitą dalį - E. B. Apelianto nuomone, tai patvirtina, jog tarp jo ir E. B. buvo tarpusavio susitarimas dėl netikrų eurų įsigijimo, paskirstymo. Anot apelianto, teismo nuosprendžio teiginys dėl eurų pirkimo už bendras lėšas visiškai niekuo nepagrįstas, tai tėra prielaida, kuria grįsti nuosprendžio negalima, kadangi apeliantas bendrų lėšų su E. B. neturėjo, netgi priešingai, apeliantas E. B. pinigų skolino iš M. T., ką minėtas liudytojas ir patvirtino teisme. Pasak apelianto, veiksmai su E. B. buvo derinti tik dėl to, kad suklastoti eurai buvo įsigyjami iš to paties šaltinio, toje pačioje vietoje. Apeliantas pažymi, jog V. K. jis nepažinojo. Apeliantas teigia, kad teismas neišanalizavo ir pakankamai nemotyvavo, kodėl įsigytų netikrų eurų kiekis laikytinas dideliu kiekiu. Apeliantas mano, kad jo veiksmai turėjo būti įvertinti kaip netikrų 7500 eurų įgijimas.
Apeliantas nesutinka dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi jo veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties. Apeliantas teigia, jog prie naktinio klubo „Egivela“ atsidūrė tik baimindamasis dėl savo būsimos sutuoktinės E. R. (tuomet Š.), kadangi ji buvo nėščia, o iš jos telefoninio pranešimo sužinojo, jog prie jos kabinėjasi kažkokie vaikinai. Jis nuvyko prie naktinio klubo ne norėdamas patekti į jį pasilinksminimo tikslais, o norėdamas išsiaiškinti realias grėsmes būsimai žmonai. Apeliantas teigia, jog apsaugos darbuotojai nereagavo į apelianto prašymą įleisti į naktinį klubą, jie tyčiojosi ir juokėsi iš apelianto, jo sutuoktinės. Liudytoja naktinio klubo administratorė V. B. teisme patvirtino, jog su minėta apsaugos tarnyba buvo nutraukta sutartis dėl apsaugos, kadangi jų darbuotojai įžūliai, neteisingai ir nemotyvuotai elgdavosi su naktinio klubo klientais. Apeliantas pažymi, jog visa konfliktinė situacija įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl susiklosčiusių aplinkybių bei provokuojančių apsaugos darbuotojų veiksmų. Anot apelianto, teismas padarė nepagrįstas išvadas iš to, kad liudytoja N. Ž. parodė nemačiusi konflikto su giminaite E. R. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad N. Ž. paaiškino, jog ji klube šoko, o sugrįžusi prie stalelio E. R. nerado. Pasak apelianto, tuomet E. R., siekdama išvengti galimų pasekmių, pasišalino iš klubo. Apeliantas teigia, jog iš vaizdo įrašo nesimato jokio jo agresyvumo. Atėjus jo pažįstamiems asmenims ir paaiškinus, jog Erikos nėra klube, apeliantas daugiau nesiprašė į naktinį klubą. Be apsaugos darbuotojų, daugiau niekas nenurodo, kad jis būtų vartojęs necenzūrinius žodžius ar panašiai. Anot apelianto, spyris į duris nebuvo nukreiptas tyčia pažeisti viešąją tvarką, sutrikdyti jos rimtį. Tai buvo nevilties gestas, išprovokuotas apsaugos darbuotojų elgesio, neužtraukiantis atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, galbūt užtraukiantis administracinę atsakomybę.
Nuteistasis E. B., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326, 329 straipsniais, prašo jo veiksmus perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas padarė klaidingas išvadas, netinkamai aiškino bei pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė jam per griežtą bausmę. Apeliantas teigia, jog V. K. pranešus, kad yra suklastotų eurų, jis taip pat nutarė ir sau įsigyti tokių banknotų. Apeliantas ir M. R. turėjo įsigyti po 7500 suklastotų eurų. Kadangi apeliantas neturėjo reikiamo pinigų kiekio, dalį reikalingos sumos, 1300 eurų, jis skolinosi iš M. R. Apeliantas teigia, jog, įsigydamas eurų, tikslo juos platinti neturėjo, nebuvo sugalvojęs, ką su jais būtų daręs. Apelianto tikslas buvo įsigyti sau 7500 netikrų eurų, padėti tokį pat kiekį įsigyti ir M. R. Apeliantas pažymi, jog iš byloje esančių jo ir V. K., M. R. pokalbių turinio matyti, jog iniciatyvą įsigyti netikrų eurų parodė pastarasis. Apeliantas, kalbėdamasis su V. K., nurodė, jog šių banknotų reikia ne jam (b. l. 9, t. 1). Apeliantui sumanymas ir pačiam įsigyti eurų kilo vėliau, kai V. K. paaiškino, jog eurų gaus ir apeliantas sužinojo jų kainą. Apeliantas teigia, jog užfiksuotuose pokalbiuose nėra kalbama apie eurų banknotų pasidalijimą tarp jo ir M. R., nes dėl to buvo kalbėta ir susitarta asmeninio susitikimo su juo metu. Apeliantas mano, jog jokiais įrodymais nėra pagrįsta išvada, kad eurų pirkimui buvo naudotos bendros lėšos, nes bendrų lėšų apeliantas ir M. R. niekada neturėjo, priešingai, apeliantas jų skolinosi iš M. R. Anot apelianto, aplinkybė, jog jie abu kartu vyko į Kauną, derino veiksmus dėl netikrų eurų paėmimo, išvykimo ir panašiai, nereiškia, kad pasikeitė jų ketinimai kiekvienam atskirai įsigyti po pusę eurų kiekio. Jie abu derino veiksmus ir vyko į tą pačią vietą, nes banknotai buvo įgyjami iš to paties šaltinio. Apeliantas mano, kad jo veiksmai turėjo būti įvertinti kaip 7500 netikrų eurų įsigijimas. Apeliantas teigia, jog teismas nemotyvavo, kodėl įsigytų padirbtų eurų kiekis laikytinas dideliu kiekiu. Apeliantas mano, jog įvertinant jo tyčią įsigyti tik 7500 padirbtų eurų, jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, jog jis turi šeimą, išlaikytinių, pagal galimybes remia savo senelius, į tai, kad ne jis buvo nusikaltimo sumanytoju, pradžioje nenorėjo aktyviai prisidėti, jam galėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į jo, tik kaip padėjėjo, vaidmenį. Apeliantas teigia, jog jis visiškai prisipažino ir labai gailisi padaręs šį nusikaltimą. Savo poelgį paaiškina tuo, kad norėjo padėti draugui E. B. Apeliantas teigia, kad jis iš šios veiklos nepasipelnė, labai nuoširdžiai gailisi, turi penkerių metų sūnų ir nori greičiau grįžti į šeimą.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, nuteistojo V. K. gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo M. R. padaryto viešosios tvarkos pažeidimo. Neigdamas savo kaltę dėl šio nusikaltimo, apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad niekam negrasino, o pramogų centro „Evigela“ stiklą įskėlė netyčia. Apeliaciniame skunde kiek pakeisdamas savo poziciją, jis tvirtino, kad spyris į durų stiklą buvo tyčinis, tačiau jis nebuvo nukreiptas į viešosios tvarkos pažeidimą, o tai buvo „nevilties gestas“ dėl netinkamo ir įžeidžiamo apsaugos darbuotojų elgesio. Su tuo sutikti nėra pagrindo.
Iš liudytojų K. Š., M. L., D. B. parodymų matosi, kad jie, kaip apsaugos darbuotojai, M. R. neįleido į pramogų centrą dėl vėlaus meto ir dėl to, kad šis buvo pastebimai neblaivus. Tada apeliantas ėmė keiktis, grasinti jiems ir spyrė į durų stiklą, jį įskeldamas. Prieš tai apeliantas kalbėjo su mergina, kuri jo agresyvų elgesį bandė raminti, tačiau tai nepadėjo ir, kaip minėta, apeliantas spyrė į duris.
Šiuos parodymus iš dalies atitinka ir liudytojos N. Ž. parodymai. Ši liudytoja patvirtino, kad išėjusi prie pramogų centro lauko durų ji ramino susinervinusį apeliantą, paaiškino jam, kad viduje jo ieškomos E. nėra. Apsaugos darbuotojai M. R. vidun neleido motyvuodami jo girtumu. Ar šis grasino, ar spyrė į duris, liudytoja nurodo nepamenanti. Liudytoja neparodė, kad apsaugos darbuotojai būtų netinkamai elgęsi su M. R.
Nors minėta liudytoja ir nepatvirtino liudytojų K. Š., M. L., D. B. parodymų apie apelianto elgesį, tačiau nenurodė ir jokių aplinkybių, kurie jų parodymus paneigtų. Šie liudytojai nurodė neturį asmeninių santykių su M. R. ir tokių jų pareiškimų niekas nepaneigė. Apeliacinio skundo argumentas, kad naktinio klubo administratorė V. B. parodė, jos su saugos tarnyba „Cerberis“ sutartis nutraukta dėl netinkamo saugos tarnybos darbuotojų elgesio su lankytojais (tuo bandoma patvirtinti, kad ir su apeliantu buvo netinkamai bei provokuojančiai elgiamasi), nėra pagrįstas, nes iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojos parodymų tokios išvados padaryti negalima. Teisme V. B. parodė, kad saugos tarnyba „Cerberis“ pati atsisakė saugoti klubą, o ne klubas atsisakė saugos tarnybos paslaugų dėl darbuotojų netinkamo elgesio. Visas jos priekaištas saugos tarnybai apibūdintas taip: „aš, kaip administratorė, „Cerberio“ darbuotojams pretenzijų gal ir turėjau. Jie kartais būdavo per griežti lankytojams, perlenkdavo lazdą“ (b.l.23, t. 6). Šie priekaištai pačiai saugos tarnybai pateikti tik kaip tikėtini ir juose nėra duomenų apie netinkamą ar provokuojamą K. Š., M. L., D. B. elgesį. Kaip minėta, apie tai neparodė ir arčiausiai apelianto buvusi liudytoja N. Ž. Kad būtent ši liudytoja buvo prie M. R. matosi iš fotolentelės (b. l. 163, t. 1) ir liudytojos parodymų, kad ten užfiksuota ji ir M. R., kurį ji ramino ir kuriam ji paaiškino, kad jo būsimos sutuoktinės naktiniame klube nėra, tačiau šis netikėjo ir veržėsi vidun. Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad iš pažįstamų sužinojęs, jog E. nėra klube, apeliantas daugiau nesiprašė į naktinį klubą. Tai, jog jis veržėsi į klubą net ir informuotas apie tai, kad būsimos sutuoktinės ten nėra, įrodo, kad jo veiksmus sąlygojo ne būtinumas surasti ją, o prieš visuomenės rimtį nukreipti motyvai.
Todėl netikėti iš esmės vienodais šių 3 liudytojų parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo ir jais remiasi.
Iš šių parodymų matosi, kad M. T. necenzūriniais žodžiais iškeikė apsaugos darbuotojus ir, spirdamas į pramogų centro lauko durų stiklą, jį apgadino. Tokie viešoje vietoje ir žmonių akivaizdoje padaryti veiksmai yra įžūlūs, jie demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl pirmosios instancijos teismas tokius M. R. veiksmus tinkamai įvertino ir pagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.
Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji M. R. ir E. B. neginčija savo kėslų įgyti netikrus kitų valstybių pinigus – eurus, tik jie teigia, kad tai buvo du atskiri sumanymai, kiekvienam iš jų siekiant įgyti po 75 netikrus 100 eurų banknotus. Tuo pačiu apeliaciniuose skunduose neneigiama, kad abiejų sumanymai buvo realizuojami tuo pačiu metu, būdu ir veiksmais. Sumanymų atskirumą bandoma aiškinti numatytu būsimu netikrų eurų banknotu pasidalijimu pusiau.
Toks aiškinimas nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šie nuteistieji veikė kaip grupė iš anksto susitarusių asmenų. Tokios aplinkybės pagrįstumas matosi iš nuteistųjų parodymų apie tai, kad 2004 m. gegužės mėnesį jie kalbėdami tarpusavyje nutarė įsigyti netikrų eurų, abu aptarė iš kur jų reikėtų gauti, derino kainą, E. M. R. net padėjo pasiskolinti pinigų, reikalingų netikriems eurams įgyti. Jie kartu vyko i Kauną pirkti netikrų eurų, abu buvo numatę netikrų eurų pargabenimo į Panevėžį būdą, kurį ir bandė realizuoti. Ir tik po to netikri pinigai būtų buvę pasidalinti.
Iš šių duomenų matyti, kad visas eurų pirkimo procesas buvo bendras. Visą netikrų eurų kiekį iš nenustatytų asmenų gavo E. B., sumokėdamas visą sutartą tikrų pinigų kiekį. Esant tokiam kaltininkų veiksmų suderinamumui, jiems abiems inkriminuotinas visas siektas įgyti pinigų kiekis. Tokia teismų praktika yra ir kitų kategorijų bylose, pavyzdžiui, plėšimų, vagysčių, kitų turtinių nusikaltimų bylose kaltininkams kaip nusikaltimo dalykas inkriminuojamas visas nusikalstamos veikos rezultatas, o ne kiekvienam kaltininkui tekusi ar pagal susitarimą turėjusi tekti nusikalstamos veikos rezultato dalis.
Todėl, svarstant, ar netikrų eurų kiekis, į kurio įgijimą buvo nukreiptas kaltininkų sumanymas, yra didelis (kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalį pareikštas būtent pagal šį alternatyvų požymį), vertinama, ar dideliu kiekiu laikytina 150 netikrų eurų banknotų.
Įstatyme nėra konkrečiai apibrėžta, koks netikrų pinigų kiekis (nei pagal banknotų skaičių, nei pagal juose atspausdintų piniginių ženklų vertę) yra didelis. Svarstydamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad šioje byloje inkriminuoto kiekio netikrų piniginių ženklų išėmimas iš cirkuliacijos valstybės institucijoms kainuotų nemažai organizacinių ir materialinių sąnaudų, o tokiam netikrų pinigų kiekiui pasklidus apyvartoje, būtų padaryta žala valstybės ekonominiams santykiams ir finansų sistemai. Tokiu keliu eina ir teismų praktika. Kolegija atsižvelgia į labiausiai šios bylos situaciją atitinkantį teismo dokumentą. Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. lapkričio 14 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-644/2003 m. pasisakyta, kad „pagaminti ir realizuoti ne mažiau kaip 153 netikrų litų banknotai turi būti laikomi dideliu kiekiu“ ir kaltininkų veikos dėl tokio vertinimo iš Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 1 dalies tuo nuosprendžiu buvo perkvalifikuotos į Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalį. Atmesdama cituotoje byloje nuteistųjų M. N. ir R. Ž. kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gegužės 18 d. nutartyje Nr. 2K-285/2004 nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorių pagamintų ir paleistų apyvarton netikrų pinigų kiekis yra didelis. Kolegija nemato pagrindo šioje byloje beveik tokį patį netikrų pinigų kiekį (skirtumas tik 3 banknotai) vertinti jau kaip nedidelį ir dėl to keisti nusikaltimų kvalifikavimą.
Tačiau nusikaltimų kvalifikavimas keistinas dėl kitos priežasties.
Iš dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti ir liudytojų parodymų matyti, kad ketinimas įgyti netikrus pinigus policijos pareigūnų buvo stebimas, apeliantų pokalbių tuo klausimu buvo klausomasi dar nuo 2004-04-28, t.y. iš viso daugiau kaip mėnesį. Apeliantų veiksmai 2004-05-31 nuo pat atvykimo į Kauno m. buvo stebimi (b. l. 20-21, t. 1). Iš policijos pareigūnų D. Kudijanovo, T. Mačionio, D. Pliavgos ir A. Maskoliūno parodymų matyti, kad Panevėžio policijos komisariate 2004-05-31 buvo gauta informacija, kokiais automobiliais iš Kauno gali būti gabenami netikri eurai, buvo žinomi net tų automobilių valstybiniai numeriai. Sustabdžius šiuos automobilius, viename iš jų iš tikro buvo rasti netikri eurai bei sulaikyti kaltininkai. Šie duomenys rodo, kad turėdami netikrus pinigus savo žinioje, nors ir ne betarpiškai prie savęs, M. R. bei E. B. buvo policijos pareigūnų sekami ir realiai dar neturėjo galimybės panaudoti netikrų pinigų. Todėl tokia situacija vertintina ne kaip baigtas didelio kiekio netikrų pinigų įgijimas, o tik kaip pasikėsinimas padaryti šį nusikaltimą, kuris nebaigtas dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių priežasčių, t.y. dėl to, kad buvo sekami ir sulaikyti policijos darbuotojų. Todėl skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir M. R. bei E. B. veika iš Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį bei 213 straipsnio 2 dalį, o V. K. veika iš Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalies ir 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį bei 213 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis). Nuteistųjų nusikalstamos veikos susijusios su netikrų pinigų įgijimu, už kurias jie nuteisiami šiuo nuosprendžiu, apibūdinamos taip: M. R. ir E. B., veikdami bendrininkų grupe, 2004 m. gegužės 31 d., apie 20 val., Kauno mieste, nenustatytoje vietoje, padedant padėjėjui V. K., suradusiam netikrų pinigų - eurų, pardavėją, sutarusiam su tuo pardavėju dėl netikrų eurų kainos, kiekio, susitikimo vietos bei suvedusiam E. B. su juo, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą realizuoti, už 6300 eurų, po 42 eurus už vieną netikrą 100 eurų kupiūrą, pasikėsino įgyti didelį kiekį netikrų pinigų, 15000 eurų, 150 kupiūrų po 100 eurų, kuriuos pasikėsino laikyti ir iš įgijimo vietos gabenti į Panevėžio miestą A. G. vairuojamu automobiliu ,,Volkswagen Golf”, v. n. XXXXXXXX slepiant automobilio pavarų svirties mechanizmo dėžėje, kol 2004 m. gegužės 31 d., apie 22.30 val., Panevėžio rajone, Šilagalio kaimo ribose, A. G. buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jo vairuojamame automobilyje rasti bei paimti netikri pinigai, t.y. nusikaltimo nebaigė dėl nepriklausančių nuo jų valios priežasčių, nes buvo sekami ir stebimi policijos pareigūnų. Tokią praktiką numato 2002 m. spalio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant bausmę teismas be kita ko atsižvelgia ir į nusikalstamos veikos stadiją. Šiuo atveju nustatyta, kad apeliantų E. B. ir M. R. veikimas yra mažiau pavojingas, nes jie nusikalstamos veikos nebaigė, o tik pasikėsino ją padaryti, o V. K. padėjo padaryti ne baigtą nusikaltimą, o tik pasikėsinimą. Įvertinusi, kad apeliantų veikos kvalifikuotinos pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už mažiau pavojingas veikas, į tai, kad reali žala nusikaltimais padaryta nebuvo, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nurodytus kitus bausmės skyrimo motyvus, teisėjų kolegija nuteistiesiems už veikas, susijusias su pasikėsinimu įgyti netikrus pinigus, paskiria naujas švelnesnes bausmes. Tuo nuteistųjų apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti:
M. R. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį bei 213 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su M. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir M. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. B. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį bei 213 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.
V. K. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalies ir 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį bei 213 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti jam trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.