- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-09
- Bylos Nr.
- A-858-912-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- S. Ž.
- Trečiasis asmuo
- I. S., L. M., V. K., V. S., P. D., Vilniaus
- Atsakovas
- Vilniaus
- Advokatai
- Eva Jankovska, Antanas Suslavičius
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, P. D., L. M., V. K., I. S., A. T., V. S. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (I tomas, b. l. 2 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) atlikti jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, t. y. atkurti jam nuosavybės teises į 1,72 dešimtinių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklaususio K. Ž. ir V. Z..
Pareiškėjas nurodė, kad V. Z. (V. Z.) (duomenys neskelbtini) kaime valdė 12 dešimtinių žemės, po jo mirties žemę paveldėjo jo dukros A. S. ir S. D. po 5,14 dešimtinių ir jo žmona P. (F.) Z. – 1,72 ha dešimtinių. Paaiškino, kad P. Z. nurodytą žemę 1936 m. birželio 12 d. naminiu testamentu paliko jo tėvams K. Ž. ir V. Z.. Laikė, kad turi teisę atkurti nuosavybės teises į K. Ž. ir V. Z. iki nacionalizavimo valdytą žemę. Nurodė, kad kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, pateikė nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – 1936 m. birželio 12 d. naminį testamentą. Pažymėjo, kad atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigoje buvo konstatavęs, jog nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakanka nuosavybės teisių atkūrimui, tačiau vėliau atsakovo pozicija nurodytu klausimu nepagrįstai pasikeitė. Pažymėjo, kad tretieji suinteresuoti asmenys, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į A. S. ir S. D. žemę, pareiškė raštu sutikimą, jog jam būtų atkurtos nuosavybės teisės, atitinkamai sumažinus jiems grąžintinos žemės dalį. Manė, kad atsakovas neteisėtai atsisako atkurti nuosavybės teises. Nurodyti atsakovo veiksmai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (III tomas, b. l. 53 – 54) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į K. Ž. ir V. Z. iki žemės nacionalizavimo valdytą žemę nepateikė dokumentų, patvirtinančių minėtų asmenų nuosavybės teisę. Pažymėjo, kad teismo sprendimu yra atmestas pareiškėjo prašymas nustatyti žemės valdymo faktą. Pareiškėjas taip pat nepateikė visų giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinančių dokumentų. Nurodė, kad pareiškėjas apie tai buvo informuotas 2004 m. lapkričio 22 d. Laikė, kad išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, neturi pagrindo priimti pareiškėjui palankaus administracinio sprendimo.
Tretieji suinteresuoti asmenys P. D., L. M., I. K., I. S., A. T. ir V. S. atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 54 – 57) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad pareiškėjas nenurodė teismui visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas neteisingai nurodė, kad V. Z. yra pareiškėjo motina, jo motina buvo J. S., o tėvas K. Ž.. Pareiškėjas nenurodė, kad yra atmestas jo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad K. ir V. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė 1/7 dalis žemės sklypo. Pareiškėjas nepaminėjo 1999 ir 2004 m. teismo sprendimų, kuriais yra nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, jog visą 12 ha žemę iki nacionalizavimo valdė A. S. ir S. D.. Į nurodytą žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises jie. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu yra įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į nurodytą žemę. Sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Laikė, kad pareiškėjo pateiktas naminis testamentas nėra pakankamas dokumentas, patvirtinantis buvusių savininkų nuosavybės teises į žemę, todėl manė, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į V. Z. žemę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 70 – 71) prašė ginčą spręsti atsižvelgiant į nurodytus argumentus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu yra įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu tretiesiems suinteresuotiems asmenims į (duomenys neskelbtini), esančią žemę. Į šią žemę pretenduota ir pareiškėjas, todėl bylos yra susijusios. Manė, kad šioje byloje teismas privalo nustatyti visus pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kitaip negali būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 3 d. sprendimu (III tomas, b. l. 75 – 79) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į 1,72 dešimtinių žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), pareiškėjo tvirtinimu, priklaususios iki žemės nacionalizavimo K. Ž. ir V. Z., kurią jie paveldėjo iš F. Z.. Byloje nustatyta, kad 1910 m. susituokė K. Ž. ir V. Z.. V. Ž. mirė 1942 m. kovo 23 d. 1942 m. susituokė K. Ž. ir J. S.. K. Ž. mirė 1950 m. vasario 17 d. Pareiškėjo tėvai yra K. Ž. ir J. S.. J. S. po santuokos sudarymo 1975 m., tapo J. O.. Teismas taip pat nustatė, kad V. Z., gimusi 1890 m., buvo V. ir F. Z. duktė. F. Z. mirė 1936 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėjas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu nurodo 1936 m. birželio 12 d. F. Z. naminį testamentą, kuriame yra nurodyta, kad ji savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), susidedantį iš 1/7 dalies 12 ha žemės, sudarančio bendrą valdymą su S. D. ir O. S., atiduoda ir perleidžia bendron nuosavybėn sutuoktiniams K. ir V. Ž.. Pareiškėjas nurodo, kad F. Z. testamentu paliekama žemė jai buvo priteista iš jos dukrų A. S. ir S. D. 1930 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu, pagal kurį buvo išduotas vykdomasis raštas. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktas 1935 m. balandžio 27 d. Mickūnų valsčiaus viršaičio protokolas, kuriame yra konstatuota, kad įvykdytas Vilniaus apygardos teismo 1930 m. gegužės 28 d. vykdomasis raštas, pagal kurį teismas nusprendė pripažinti F. Z. teisę į palikimą po vyro mirties – turtą, kurį sudaro apie 12 ha žemės su pastatais ir inventoriumi, esantys (duomenys neskelbtini), į vieną septintą turto dalį ir vieną ketvirtąją kilnojamojo turto dalį, išimti tą dalį iš S. D. ir A. S. valdymo bei perduoti išimtiniam F. Z. valdymui. 1930 m. Vilniaus-Trakų apskrities Mickūnų valsčiaus valdybos pažymoje nustatyta, kad V. Z. valdė (duomenys neskelbtini) 12 dešimtinių žemės. 1991 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas pateikė rašytinį prašymą Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į 1/7 dalį iš 12 ha žemės (duomenys neskelbtini), kurią valdė K. Ž. ir jo žmona V., paveldėję pagal 1936 m. birželio 12 d. F. Z. naminį testamentą, patvirtintą 1937 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutarimu. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo išduota pažyma, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybę į 0,8571 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, valdytos K. Ž., pažyma parengta pagal F. Z. testamentą. Nustatyta, kad 1999 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 227-4451/1999 pagal pareiškėjų I. K., V. L., S. G., A. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po V. Z. mirties 1926 m. 6 dešimtinių žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini), valdė jo duktė A. S.. 2004 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1989-20/2004 pagal pareiškėjo P. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija, L. M., nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. D. (buvusi pavardė Z.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė iš tėvo V. Z. paveldėtą 6 dešimtinių ploto žemės sklypą. Pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime yra konstatuota, jog 1999 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 227-4451/1999 ir civilinėje byloje Nr. 2-1989-20/2004 esantys įrodymai patvirtina, kad V. Z. valdė nuosavybės teise 12 dešimtinių žemės, o po jo mirties 1926 m. šią žemę pasidalino per pusę ir valdė nuosavybės teisėmis S. D. ir A. S.; byloje nėra įrodymų, jog S. D. ir A. S. būtų praradusios nuosavybės teises į žemės sklypus ar šį turtą paveldėjo kiti asmenys; to nepaneigia faktas, kad vyko teisminis ginčas dėl paveldėjimo teisės, bet nėra duomenų, kaip tas ginčas pasibaigė. 2004 m. rugpjūčio 30 d. I. K., I. S., A. T., V. L. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai sutikimą dėl to, kad neprieštarauja, jog būtų patenkintas pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) esančio 6 dešimtinių žemės sklypo, kurį valdė V. Z. dukra A. S., dalį, t. y. 6 dešimtinių sklypas būtų sumažintas iki 5,14 dešimtinių. 2004 m. rugsėjo 1 d. P. D. ir L. M. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai pareiškimą, jog sutinka, kad S. D. ir A. S. nuosavybės teise valdytos žemės valdos būtų sumažintos 1/7 dalimi. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjui yra atnaujintas praleistas terminas pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai papildomus dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkų P. ir V. Z. žemę (duomenys neskelbtini) (V. Ž. mirties metrika, archyvo pažymėjimas dėl P. Z. mirties 1936 m. rugpjūčio 8 d., archyvo pažymėjimas dėl V. ir F. Z. dukters V., gimusios 1890 m., krikšto). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 9 d. išvadoje dėl nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų pakankamumo yra konstatuota, kad pateiktų pareiškėjo dokumentų (1936 m. birželio 12 d. F. Z. naminis testamentas) nepakanka nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko turėtą žemę, todėl pretendentas turėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. 2006 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo informuotas, jog nuosavybės teisių atkūrimui nepakanka dokumentų, pažymėta, kad pareiškėjas nurodytu klausimu buvo informuotas taip pat 2005 m. spalio 24 d. raštu. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-463-131/2007 pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys P. D., L. M., I. K., I. S., A. T., V. S., I. S., Vilniaus apskrities viršininko administracija. 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu teismas pareiškimą buvo patenkinęs ir nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. ir V. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis priklausė 1/7 dalis 12 ha žemės sklypo, kurį po V. Z. mirties 1926 metais paveldėjo A. S. ir S. D.. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 26 d. sprendimu, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikino ir pareiškimą atmetė. Teismo manymu, nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu ir tvarka kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje yra reglamentuotos pagrindinės nuostatos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Pagal nurodytas Atkūrimo įstatymo nuostatas kompetentinga institucija privalo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu yra nustatytu terminu pateikti dokumentai, patvirtinantys buvusio savininko nuosavybės teises. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu nurodo F. Z. 1936 m. naminį testamentą, pagal kurį, pareiškėjo tvirtinimu, buvę savininkai K. Ž. ir V. Z. paveldėjo žemę ir valdė iki žemės nacionalizavimo. Teismas pažymėjo, kad palikimo atsiradimo metu 1936 m. palikimo atsiradimo vietoje galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas. Civilinių įstatymų 1060 straipsnyje buvo nustatyta, kad bet koks testamentas, palikėjui mirus, turi būti pristatytas per terminus, nustatytus 1063, 1065 ir 1066 straipsniuose, patvirtinti vykdyti Taikos Teisėjui, ten, kur yra užrašytas turtas, arba kur gyvena palikėjas; naminių testamentų pristatomas originalas, o notarinių – ištrauka. Civilinių įstatymų 1060 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad terminas testamentui pristatyti patvirtinti vykdyti nustatytas: esantiems Lietuvoje metinis, o esantiems užsienyje – dveji metai, skaitant nuo palikėjo mirties dienos. Civilinių įstatymų 1065 straipsnyje buvo nustatyta, kad perėjus tam terminui (1063 str.), testamentai nebepriimami tvirtinti vykdyti ir lieka niekingi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė naminio testamento kopijas, kurios nėra visose dokumentų vietose įskaitomos. Yra įskaitomas visas testamento turinys, tačiau kiti įrašai įvairiose kopijose nėra įskaitomi. Pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos teismo 1940 m. kovo 20 d. testamento vertimą, kuriame liudijamas vertimo tikrumas. Yra pateiktas testamento vertimas su papildomais įrašais, kuriame nurodoma, kad yra išverstas 1942 m. išduotas dokumentas. Yra pateikta minėta testamento kopija, kurioje nurodoma, kad 1937 m. kovo 16 d. nutarimu, kuriuo patvirtintas mirusios 1936 m. F. Z. naminis testamentas, surašytas 1936 m., toliau neįskaitoma. Teismo manymu, nurodyti duomenys patvirtina, kad iš pateiktų dokumentų kopijų nėra aišku, kas patvirtino naminį testamentą, t. y. nėra duomenų, patvirtinančių, kad naminis testamentas buvo patvirtintas tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka. Todėl laikė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo ir šiuo metu turi pagrindą tvirtinti, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad K. Ž. ir V. Z. paveldėjo žemę ir valdė ją iki visos žemės nacionalizavimo. Teismo manymu, Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo faktinių duomenų, reikalingų administracinio sprendimo priėmimui, ir šiuo metu tokių duomenų neturi, todėl negali būti teismo sprendimu įpareigota priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises. Pabrėžė, kad nurodytas aplinkybes patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. sprendimas, kuriuo yra atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl K. Ž. ir V. Z. pagal naminį testamentą paveldėtos ir iki nacionalizacijos valdytos žemės valdymo fakto nustatymo. Pažymėjo, kad tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnyje, tiek Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje yra nustatytas teismo sprendimo privalomumo principas. Be to, privalomi yra ir 1999 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 227-4451/1999 ir 2004 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1989-20/2004, kuriais yra nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad S. D. ir A. S. iki žemės nacionalizavimo valdė nuosavybės teise 12 dešimtinių žemės, kurią paveldėjo po V. Z. mirties 1926 m. Todėl, teismo vertinimu, galiojant nurodytiems teismo sprendimams, pareiškėjas negali pretenduoti į dalį šios žemės, nepaisant to, kad tretieji suinteresuoti asmenys, pretendentai atkurti nuosavybės teises į S. D. ir A. S. žemę, raštu nurodė, kad neprieštarauja, jog jiems grąžintina žemės dalis būtų sumažinta 1,72 ha. Pažymėjo, kad nurodyti trečiųjų suinteresuotų asmenų pareiškimai prieštarauja teismo sprendimų privalomumo principui. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas ir turėdamas nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl K. Ž. ir V. Z. valdytos žemės, negalėtų pretenduoti į visą jų žemę. Laikė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą pareiškėjas yra priskirtas prie subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjo tėvo K. Ž. valdytą turtą, tačiau pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturi teisės pretenduoti į V. Z. – tėvo sutuoktinės, valdytą nekilnojamąjį turtą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai atsisako atkurti nuosavybės teises į 1,72 dešimtinių žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), pareiškėjo tvirtinimu, priklaususios iki žemės nacionalizavimo K. Ž. ir V. Z..
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III tomas, b. l. 83 – 91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat pakartotinai išreikalauti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus jo nuosavybės teisių atkūrimo bylą dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde iš dalies pakartojami skundo pirmosios instancijos teismui argumentai, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Apeliantas pirmosios instancijos teismui posėdžio metu siūlė susipažinti su turimų testamento ir kitų lydinčių dokumentų originalais, tačiau teismas jų iš viso netyrė, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas.
2. Iki 2004 m. lapkričio 22 d. atsakovo rašto apeliantui jokių dokumentų netrūko, nebuvo nei vieno rašto apie tariamai trūkstamus dokumentus, net priešingai apeliantas 2004 m. spalio mėnesį buvo pakviestas į atkurtino žemės sklypo kartografavimą, t. y. buvo laikomas tinkamu pretendentu ir tinkamai pateikusiu visus teisės aktų reikalaujamus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti.
3. Iš apeliantui pateiktų dokumentų akivaizdu, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nustatė faktą, kad pareiškėjui buvo ir yra teisinis pagrindas atkurti nuosavybės teises į 1,72 dešimtines nuo 12 dešimtinių ploto žemės sklypo. 2004 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos rašte buvo nurodyta kitiems pretendentams į S. D. ir A. S. turėtą žemę proporcingai sumažinti jų paveldimą 6 dešimtinių ploto žemės sklypą 1/7 dalimi kiekvienam iki 5,14 dešimtinių ploto žemės sklypo. Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, jog sutikus sumažinti savo dalį iki 5,14 dešimtinių sklypo ir atkūrus nuosavybę į P. Z. turėtą 1,72 žemės sklypo dalį bus išvengta ilgų teisminių ginčų ir tuo pačiu paspartintas nuosavybės teisių atkūrimas visiems paveldėtojams. 2004 m. rugpjūčio 30 d. buvo gauti I. K., I. S., A. T. ir V. L. (dabartinė pavardė V. S.) pretendentų sutikimai į A. S. valdytą žemės sklypą. Sutikimai, kuriais jie besąlygiškai sutiko su sklypo sumažinimu iki 5,14 dešimtinių ir tuo pačiu pripažino, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teisę į P. Z. valdytą žemės sklypą, buvo patvirtinti notariškai. Visas išdėstytas aplinkybes patvirtina ir 2004 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 31/04/22-3246, kuriuo apeliantas ir tretieji suinteresuoti asmenys – P. D. ir S. S. buvo kviečiami į minimo žemės sklypo kartografavimo procedūrą ((duomenys neskelbtini)), kurios metu vienas liudytojas ir kiti suinteresuoti asmenys pripažino faktą, kad šiuo adresu gyveno P. Z. ir turėjo dukrą V..
4. Priimant 1999 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2 (27)-4451/1999 ir 2004 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1989-20/2004 nedalyvavo nei atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei apeliantas, kuriems buvo žinomos aplinkybės, kad sprendimais juridiniai faktai nustatyti pažeidžiant įstatymus. Priimant pastaruosius sprendimus tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo pateikę teismui apelianto turimo testamento, nors apie testamento buvimą jiems buvo žinoma.
5. Kaip matyti iš 2008 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, pareiškėjo skundą priėmė teisėjas R. Blauzdžius. 2008 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojas, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 4 dalimi, nutartimi sudarė šiai bylai nagrinėti teisėjų kolegiją, susidedančią iš teisėjų: V. Ruskan (pranešėja ir pirmininkė), R. Miliuvienė ir V. Balčytienė. Kaip matyti iš 2009 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, teismo posėdyje dalyvavo ir sprendimą priėmė šie teisėjai: V. Ruskan (pranešėja ir pirmininkė), R. Miliuvienė ir V. Balčytienė, t. y. pakeistas vienas teisėjas, tai reiškia, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
6. Apeliantas savo skunde teismo taip pat prašė išreikalauti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą patenkino. Atsakovas pateikė teismui tik dalį susijusių dokumentų, tačiau ne visa apimtimi. Apeliantas posėdžio pradžioje prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir pakartotinai išreikalauti visus atkūrimo bylos dokumentus. Pirmosios instancijos teismas netenkino šią apelianto prašymo, motyvuodamas tuo, kad nėra pagrindo tikėti, jog atsakovas pateikė ne visus dokumentus. Tačiau nagrinėjant bylą, iš byloje dalyvaujančių asmenų teismas gavo ir prijungė 1999 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2(27)-4451/1999 kopiją (nepatvirtintą, be įrašo apie jo įsigaliojimą), kas tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl papildomo dokumentų išreikalavimo su atkūrimo bylos registracijos lapu, byla išnagrinėta neturint reikšmingų dokumentų, kas ir sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.
7. Buvo apribota pareiškėjo kalbėjimo, paaiškinimų trukmė, nurodant, kad yra paskirtas kitos bylos laikas tapačią dieną 11.00 val. ir nėra laiko išsamiai pasisakyti. Įvertinant tai, kad ginčas vyksta dar nuo 2004 metų, byloje dalyvavo daug asmenų, o su byla susijusių dokumentų yra ypatingai daug, neįsigilinimas ir visų reikšmingų aplinkybių neištyrimas ir sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys P. D., L. M., I. K., I. S., A. T., V. S. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 95 – 98) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime tretieji suinteresuoti asmenys iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, taip pat nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu apeliantas teigia apie tai, kad 2004 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakanka. Pranešimas apie sklypo kartografavimą nėra veiksmas, kuriuo nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija pripažino nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pakankamais teisių atkūrimui.
2. Apeliantas nepasisakė dėl atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentų, susijusių su nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų analize, o būtent, kad 1936 m. kovo 16 d. naminis testamentas nebuvo patvirtintas teisme. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad po F. Z. mirties K. ir V. Ž. priėmė palikimą, kreipėsi į teismą dėl naminio testamento patvirtinimo.
3. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išreikalauti kitus įrodymus iš atsakovo, nes visi susiję su minėtu ginču įrodymai teismui buvo pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui į 1,72 dešimtinių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklaususio K. Ž. ir V. Z., kadangi, pasak atsakovo, pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių minėtų asmenų nuosavybės teisę. Pareiškėjo manymu, K. Ž. ir V. Z. nuosavybės teises į 1,72 dešimtinių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patvirtina 1936 m. naminis testamentas, kuriuo P. Z. visą savo turtą paliko sutuoktiniams K. ir V. Ž..
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kuriais pripažįstami išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (nauja redakcija nuo 1999 m. lapkričio 18 d. (Žin., 1999, Nr. 97-2807)), (toliau – ir Tvarka) 12 punkte taip pat numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti ir nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Taigi pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktu nustatytą teisinį reglamentavimą, naminiai testamentai nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi tik su sąlyga, jei asmenys kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teismas tokį faktą nustatė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. sausio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. ir V. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis priklausė 1/7 dalis žemės sklypo, kurį po V. Z. mirties 1926 m. paveldėjo A. S. ir S. D.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. ir V. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis priklausė 1/7 dalis 12 ha žemės sklypo, kurį po V. Z. mirties paveldėjo A. S. ir S. D.. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog P. Z. 1936 m. birželio 12 d. testamento galiojimo faktas privalėjo būti įrodytas pagal testamento surašymo metu Vilniaus apskrityje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1060 – 1066 straipsnius, tačiau pareiškėjas savo prašymo neįrodė (civilinė byla Nr. 2‑463‑131/2007, b. l. 77 – 81).
Taigi Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir Tvarkos 12 punkte numatyta sąlyga, kuomet naminis testamentas gali būti pripažįstamas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, yra neįvykdyta, todėl pareiškėjo pateikto naminio testamento nėra pagrindo laikyti tinkamu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pats naminis testamentas nuosavybės teisės į žemę neįrodo, taigi pareiškėjo pateiktas 1936 m. birželio 12 d. P. Z. naminis testamentas nepatvirtina fakto, kad K. ir V. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1/7 12 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo ir šiuo metu turi pagrindą tvirtinti, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad K. Ž. ir V. Z. paveldėjo žemę ir valdė ją iki žemės nacionalizavimo ir atsakovas neturi faktinių duomenų, reikalingų administracinio sprendimo priėmimui, todėl negali būti įpareigotas priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po V. Z. mirties 1926 m. 6 dešimtinių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), valdė jo duktė A. S. (III tomas, b. l. 66), o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. balandžio 8 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise valdė iš tėvo V. Z. paveldėtą 6 dešimtinių ploto žemės sklypą (civilinė byla Nr. 2-1989-20/2004, b. l. 95 – 96). Šie teismų sprendimai panaikinti nebuvo. Nustačius, kad pareiškėjas negali būti laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į 1,72 dešimtinių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklaususio K. Ž. ir V. Z., kadangi atsakovui nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimai dėl A. S. ir S. D. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo sumažinimo nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, net ir pateikęs visus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus atsakovui, galėtų pretenduoti tik į tėvo K. Ž. nuosavybės teise valdytos žemės dalį pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir aplinkybe, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. kovo 31 d. pateikto pareiškėjo skundo priėmimo klausimą 2009 m. balandžio 7 d. išsprendė Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 1 d.), o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 3 dalimi 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi teismo pirmininko pavaduotojo Donato Vansevičiaus sudaryta teisėjų kolegija (Veslava Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūta Miliuvienė ir Violeta Balčytienė) 2009 m. birželio 23 d. teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą bei 2009 m. liepos 3 d. priėmė ir paskelbė sprendimą (I tomas, b. l. 1, III tomas, b. l. 68 – 73, 75 – 79). Įvertinus minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtos sudėties teismo atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų procesinės teisės normų pažeidimų ar jų netinkamo taikymo, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad į bylą buvo išreikalauta pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopija (I tomas, b. l. 1), taip pat civilinės bylos Nr. 2-463-131/2007, Nr. 2-02461-619/2005 ir 2-1989-20/2004 (III tomas, b. l. 58). Todėl procesinės teisės normos, užtikrinančios visapusišką ir objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 ir 6 d., 81 str.), teisėjų kolegijos nuomone, pažeistos nebuvo.
Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo teisės dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus byloje, pateikti savo argumentus ir samprotavimus bei kitos Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnyje numatytos teisės buvo apribotos ar atimtos. Iš 2009 m. birželio 23 d. teismo posėdžio protokolo (III tomas, b. l. 68 – 73) matyti, kad teismo posėdis buvo pradėtas 10 val. ir baigėsi 11.05 val. Pareiškėjas pastabų dėl teismo posėdžio protokolo nepateikė, todėl jo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo posėdžio trukmės atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.