Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-12-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-276/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-01
Bylos Nr.
1A-276/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.), Svajūnas Knizleris
Nuteistasis
G. Š., D. L., G. P.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-276/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.17.1; 1.2.23.3; 2.1.7.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjams: Viktorui Rutkauskui, Aidui Venckui, Vytautui Bučiui,nuteistiesiems: G. Š., D. L., G. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š., D. L. ir G. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 12 metų ir 6 mėnesiams;

pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – 6 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 11 metų;

pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – 6 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 11 metų;

pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – 6 metams;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta subendrinta bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š., D. L. bei G. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 14 d. iš nenustatytų asmenų, turėdami tikslą platinti, neteisėtai įgijo 2 958,11 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 892,278 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, juos laikė (duomenis neskelbtini) nenustatytoje vietoje bei, įrengę R. S. priklausančiame automobilyje ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX slėptuvę ir šias psichotropines medžiagas, supakuotas į šešis paketus, joje paslėpę, G. Š. nurodymu D. L. ir G. P. gabeno iš Kauno iki Nemenčinės, bendrininkų D. L. ir nuo tyrimo pasislėpusio asmens padedami, perdavė vairuoti minėtą automobilį ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX su paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis E. R. (E. R.) bei I. P. (I. P.), nurodę pastariesiems važiuoti į Latvijos Respubliką ir tokiu būdu pergabenti minėtas medžiagas, išvengiant muitinės kontrolės ir neturint leidimo, iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką per Smėlynės pasienio kontrolės punktą, kur 2006 m. gruodžio 15 d., 0.10 val., automobilį ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX su paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis pasienio pareigūnai sulaikė ir minėtas medžiagas rado bei paėmė.

G. P. dar pripažintas kaltu ir nuteistas už kitą nusikalstamą veiką, tačiau dėl to apeliacinių skundų nepaduota.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas. Teismas nepaneigė jo aiškinimo, kad prieš kelias dienas iki 2006 m. gruodžio 14 d. D. L. paprašė paskolinti automobilį, žadėdamas už tai sumokėti 1 000 Lt. Apeliantas gerai pažinojo G. P., todėl jo paprašė paskolinti automobilį ir jam davė D. L. telefono numerį. G. P. paskolino savo sugyventinės automobilį, kurį apeliantas kartu su G. P. nuvarė pas automobilių meistrą Aleksote. Šis keitė tepalus, sutvarkė sparną, tačiau joks paketas iš automobilio nebuvo iškritęs. D. L. minėjo skolintu automobiliu kažkur važiuosiąs, o po kurio laiko paskambino ir pasakė, jog šis automobilis dingo, už jį D. L. užmokės. Šiuos apelianto parodymus visiškai patvirtino kiti nuteistieji.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. V. prieštaringais parodymais. Jis vengė atvykti į teismo posėdį, todėl nebuvo galimybės teisme pašalinti jo parodymuose esančių prieštaravimų. Apklausiamas 2007 m. gegužės 30 d. jis nurodė, kad, atkabinus apdailos detalę, iškrito vienas paketas; apklausiamas 2007 m. birželio 7 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis jau aiškino, jog tik paketo kampas buvo išlindęs, jis nebuvo visiškai iškritęs, jo svorį tik spėjo, ten galėjo būti paketas drėgmei surinkti. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad už daiktadėžės yra 15 x 30 cm skersmens ertmė, jos gylis apie 40 cm. A. V. parodė, jog buvo nuėmęs ertmę dengiančią detalę, tačiau matė tik vieną paketą. Apelianto nuomone, liudytojas negalėjo nepastebėti kitų penkių vėliau rastų paketų, iš kurių kiekvienas svėrė apie 0,5 kg, jeigu jie ten būtų buvę.

Apeliantą sulaikius nuo jo rankų paimtos nuoplovos, tačiau metamfetamino pėdsakų nerasta. Ant asmens kratos metu paimtos pilkos spalvos medžiaginės striukės šios psichotropinės medžiagos taip pat nerasta. Apelianto ir D. L. pokalbiuose telefonu atsispindi tik ta aplinkybė, kad pastarasis jaudinasi dėl dingusio automobilio ir žada už jį atsilyginti.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, vadovaujantis išimtinai prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, pažeidžiant procesinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Apeliantas nuteistas už inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe, tačiau nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodyta, kur, kada, su kuo iš nuosprendyje išvardintų asmenų jis susitarė daryti nusikalstamą veiką, kokią nusikalstamą veiką jie susitarė daryti, kaip pasiskirstė vaidmenis ir t. t. Nors nurodytų nusikalstamų veikų padarymas bendrininkų grupe pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nuosprendyje tai visiškai neargumentuojama ir nedetalizuojama, apsiribojant tik deklaratyvaus pobūdžio fraze „veikdamas bendrininkų grupėje“. Iš nuosprendžio visiškai neaišku, dėl kokių nusikalstamų veikų padarymo apeliantas galėjo tartis su E. R. ir I. P., jeigu jų iš viso nepažįsta, o D. L. pažįsta tik iš matymo. Nuosprendyje nenurodyta, kokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina tokią teismo išvadą.

Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadą, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas apeliantas padarė, veikdamas apibrėžta tiesiogine tyčia. Jis niekada neneigė, jog 2006 m. gruodžio 14 d. iš A. V. priklausančio garažo Kaune, Aleksote, parvežė namo G. Š., į nurodytą garažą atvykusį asmeniniais tikslais ir ne kartu su juo, bet su G. P. , po to G. P. pasiūlymu važiavo su juo į Latviją pas jo pažįstamas merginas, tačiau neaiškus ryšys tarp to ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Nuosprendyje nenurodyta, kokiais veiksmais apeliantas realizavo šių veikų objektyviąją pusę. Neaišku, kokiais įrodymais pagrįsta teismo išvada, kad būtent jis su G. Š. ir G. P. ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 14 d. įgijo nurodytas psichotropines medžiagas ir jas laikė nenustatytoje vietoje Kauno mieste. Apeliantas niekada nėra įgijęs nuosprendyje nurodytų medžiagų, jų niekur negabeno ir niekam neperdavė. Teismo išvada, jog nurodytas medžiagas jis įgijo veikdamas bendrininkų grupe su G. Š. ir G. P., pagrįsta tik prielaidomis bei spėjimais.

Žemesnės instancijos teismas

Bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o nuosprendis priimtas, vadovaujantis kolektyvinės atsakomybės principu, kadangi apeliantas ne tik asmeniškai nepažįsta R. S., kurios automobilyje rastos psichotropinės medžiagos, nėra su ja niekada bendravęs ir nežino, kokiu automobiliu ji naudojasi, bet iki nurodytos dienos net nebuvo G. P. namuose, išskyrus 2006 m. gruodžio 15 d., kai liko nakvoti sugrįžus iš Latvijos Respublikos. Neaišku, kokiais įrodymais grindžiama teismo išvada dėl apelianto kaltės. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kada nors buvo įlipęs į nurodytą automobilį. Teismas rėmėsi policijos pareigūno A. U. parodymais, tačiau juos vertino skirtingai, kadangi šis liudytojas nenurodė kada nors apeliantą buvus aptariamame automobilyje. Teisme liudytojas patvirtino, jog pagal turimą operatyvinę informaciją, kuri, pasak apelianto, nepagrįsta jokia bylos medžiaga, 2006 m. gruodžio 14 d. pastarasis net nebuvo susitikęs nei su G. Š., nei su G. P., kurie naudojosi automobiliu „Mazda 626“, ir tik vakare iš A. V. priklausančio garažo parvežė G. Š. namo. Apeliantas nepažįsta nei D. L., nei nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusio asmens, o nuosprendyje iš viso nieko nenurodyta, nei kada, nei kokiu būdu, nei kokio pobūdžio nurodymą, susijusį su psichotropinių medžiagų gabenimu, jam davė G. Š.

Nuosprendyje teigiama, kad apelianto kaltę patvirtina liudytojo A. V. parodymai, tačiau apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas parodė, jog apeliantas į garažą nebuvo įėjęs, nurodyto automobilio apžiūroje nedalyvavo ir jokių prašymų nereiškė. Taigi neaišku, kaip tokie liudytojo parodymai gali patvirtinti apelianto kaltę.

Iš teisme ištirtų įrodymų akivaizdu, kad apeliantas ne tik nežinojo, kur tiksliai jie su G. P. važiuoja, bet jis nemokėjo už taksi, kuris juos palydėjo per Vilnių, nebendravo nei su D. L., nei su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, nei su I. P. ar E. R. Jis netgi nevažinėjo su jais, kai, kaip rodo bylos duomenys, Nemenčinėje jiems buvo perduotas automobilis. Nė su vienu iš nuosprendyje nurodytų asmenų apeliantas nekalbėjo telefonu apie kelionę, nederino ir nekoordinavo jokių tos kelionės detalių, ir tai paneigia skundžiamame teismo nuosprendyje padarytas išvadas.

Žemesnės instancijos teismas

Vienintelis liudytojas, teisme davęs apeliantą kaltinančius parodymus, yra Kauno m. VPK KP ONTT tyrėjas A. U., kuris akivaizdžiai suinteresuotas duoti tokius parodymus. Teismas policijos pareigūno parodymus vertino kaip neginčijamai patvirtinančius apelianto kaltę, nors jie paremti tik paties pareigūno subjektyviu ir šališku tam tikrų aplinkybių vertinimu, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje ištirti įrodymai. Duodamas parodymus šis liudytojas vartojo frazę „operatyvinė informacija“, nors taip ir nenurodė, nei kur ji užfiksuota, nei kas ir kokiu pagrindu ją užfiksavo, nei kodėl ji nepridėta prie bylos. Liudytojas nurodė, jog 2006 m. gruodžio 14 d. A. V. garaže apeliantas, G. P. ir G. Š. kartu praleido apie 20 min., tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja ne tik apelianto, bet ir liudytojo A. V. parodymams. Liudytojas A. U. nurodė, kad apelianto ir D. L. tikslas buvo pasiekti Nemenčinę, kur G. Š. buvo susitaręs su D. L., jog pastarasis lauks apelianto ir G. P., tačiau nepaaiškino, kuo vadovaudamasis padarė tokias išvadas. Neaišku, kuo remdamasis liudytojas parodė, kad kirtę valstybės sieną nuteistieji Latvijoje kažkur laukė automobilio „Mazda“, kadangi šis pareigūnas nebuvo įvažiavęs į Latvijos teritoriją. Tokie liudytojo parodymai pagrįsti tik jo asmeninėmis prielaidomis ir spėjimais. Taip pat neaišku, kuo vadovaudamasis šis liudytojas padarė išvadą, jog automobilyje „Mazda 626“ surastas psichotropines medžiagas supakavo apeliantas kartu su G. P. jo namuose, kad apeliantas gyveno nuomojamame bute Šilainiuose, kur platino narkotines medžiagas ir išvežiodavo jas kitiems platintojams, kadangi apeliantas tokia veikla niekada neužsiėmė, o byloje nėra jokių įrodymų, kurie bent leistų jį pagrįstai įtarti darius tokias neteisėtas veikas.

Iš nuosprendžio neaišku, ką bendro su inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu turi narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakų suradimas ant automobilio „XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX daiktadėžės ir bagažinės vidinių paviršių. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nurodytos narkotinės medžiagos pėdsakus paliko apeliantas ar jo turėti kokie nors daiktai. Tas pat pasakytina dėl psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakų, surastų ant pilkos spalvos megztinio, paimto asmens kratos metu. Šis megztinis po asmens kratos apeliantui matant nebuvo įpakuotas į jokį paketą ir neužantspauduotas, dėl to psichotropinės medžiagos pėdsakų ant jo galėjo atsirasti ne tik dėl tyčinių policijos pareigūnų veiksmų, bet ir dėl netinkamo megztinio kaip daiktinio įrodymo saugojimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes akivaizdu, kad teismas nuosprendį pagrindė ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais neginčijamais įrodymais, bet prielaidomis ir spėjimais, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 44, 301, 305 straipsnių reikalavimus bei akivaizdžiai nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Šalies argumentai

Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 199 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus.

Apeliantas prisipažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, tačiau neigia padaręs nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje. Ginčijama nuosprendžio dalis grindžiama prielaidomis bei abejotinais įrodymais.

Nuosprendyje teigiama, jog psichotropinė medžiaga – iš viso šeši paketai – į automobilį įdėta Kauno m. nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad paketai įdėti Vilniaus rajone, Nemenčinėje. Tai patvirtino nuteistasis D. L., tačiau teismas jo parodymus nepagrįstai atmetė. D. L. parodymus patvirtina tai, jog nenustatyta, kas, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis, kiek paketų su psichotropinėmis medžiagomis paslėpė automobilyje, jei tai padaryta Kaune, kaip teigiama nuosprendyje. Iš ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų ir teisme perskaitytų liudytojo A. V. parodymų, kuriais kaip nenuginčijamais remiasi teismas, matyti, kad automobilyje jis matė tik vieną paketą, panašų į tuos, kurie rasti Smėlynės pasienio kontrolės punkte. Dėl to kyla abejonė dėl paslėptų automobilyje paketų skaičiaus – vienas ar visi šeši buvo slepiami Kaune, o gal visi – Nemenčinėje, kaip teigia D. L. Nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas šios aplinkybės neišsiaiškino, o teismas, nesant neginčijamų įrodymų, nuosprendyje konstatavo, jog įrodyta, kad apeliantas, G. Š. bei D. L. įrengė automobilyje slėptuvę ir paslėpė visus šešis paketus su psichotropinėmis medžiagomis. Taigi nenuginčyti D. L. parodymai, jog, jam kalbantis su draugu Donatu, šio draugas į automobilį įdėjo paketą. Be apelianto, D. L. parodymus teisme patvirtino G. Š. su D. L.

Liudytojas A. V. parodė, kad apelianto garaže nebuvo tuo metu, kai liudytojas matė kažkokį vieną paketą. Elektroninės svarstyklės, rastos kratos metu apelianto bute, yra ne jo, ir jis jomis metamfetamino niekada nėra svėręs. Ant apelianto drabužių, rankų amfetamino pėdsakų nerasta. Taip pat byloje nėra jokių apelianto pokalbių telefonu apie jam inkriminuotų nusikaltimų darymo aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji bei gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo skundus atmesti.

Nuteistųjų G. Š., D. L. ir G. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. Š., D. L. ir G. P. kaltė dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu bei kontrabandos įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas dėl šių veikų išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuosprendžio dalis dėl G. P. neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti neskundžiama, todėl remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Nuteistojo D. L. apeliaciniame skunde nurodyta, jog nagrinėjant bylą pažeisti BPK 20, 44, 301, 305 straipsnių reikalavimai.

Teisėjų kolegija neįžvelgia minėtų teisės normų pažeidimų, o jų turinys bus atskleistas, analizuojant apeliacinių skundų motyvus. Esminių BPK pažeidimų byloje taip pat nenustatyta. Beje, apeliantas nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė asmens teisių, įtvirtintų BPK 44 straipsnyje, pažeidimas, todėl į tokį deklaratyvų teiginį negalima atsakyti teisiniais argumentais.

Nors visi apeliantai neprisipažino kaltais ir apeliaciniuose skunduose prašo juos išteisinti, jų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Apeliantų skundų argumentus, kad jų kaltės nepatvirtina konkretūs ištirti įrodymai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Operatyvinių veiksmų atlikimo (operatyvinio sekimo) suvestinės (t. 1, b. l. 177-179) duomenys patvirtina visas kaltinime nurodytas aplinkybes, ką nuteistieji G. Š., D. L. ir G. P. veikė nuo 2006 m. gruodžio 14 d., 17.30 val., iki 2006 m. gruodžio 15 d., 6 val. ryto.

Iš šios suvestinės matyti, jog 2006 m. gruodžio 14 d., 18.26 val., G. P. su dviem vyrais automobiliu ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX atvažiavo prie automobilių remonto dirbtuvių, esančių uždaroje teritorijoje (duomenys neskelbtini), prie policijos nuovados. 18.45 val. į tą pačią teritoriją automobiliu ,,BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX atvažiavo D. L., įvardytas slapyvardžiu ,,Darius“, ir susitiko su minėtais trimis vyrais. Po 10 min. D. L. (,,Darius“) automobiliu ,,BMW“ iš minėtų dirbtuvių išvažiavo su 30-35 m. vyru (pagal nuteistųjų D. L., paties G. Š., liudytojo A. V. parodymus, tai buvo G. Š.), o dar po kelių minučių G. P. automobiliu ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX išvažiavo vienas. 19.40 val. G. P. automobiliu ,,Mazda 626“ atvažiavo prie restorano ,,Bajorkiemis“, esančio (duomenys neskelbtini), ir ėmė laukti. Po kelių minučių automobiliu ,,BMW“ prie jo privažiavo D. L. (,,Darius“). Jie pasikalbėjo ir abiem automobiliais nuvažiavo link Vilniaus. 21.35 val. jie savo automobiliais atvažiavo į Nemenčinę, prie Vėtrungės g. 32 namo, kur susitiko ir kalbėjosi su dviem vyrais, kaip nustatyta bylos duomenimis, D. L. bei B. K. (B. K.). Čia pastarieji sėdo į G. P. automobilį ir visi trys nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą. D. L. (,,Darius“) liko laukti savo automobilyje prie parduotuvės. Po kelių minučių tuo pačiu automobiliu ,,Mazda 626“ iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo išvažiavo nežinomas vyras (liudytojų I. P. ir E. R. bei nuteistojo D. L. parodymais nustatyta, kad tai buvo D. L.). Atvažiavęs prie bažnyčios (duomenys neskelbtini), jis išlipo iš automobilio ir nuėjo, o kiti du vyrai į jį įsėdo (bylos duomenys įrodo, jog tai buvo I. P. bei E. R.). 0.11 val. E. R. su I. P. minėtu automobiliu atvažiavo į Zarasų pasienio postą. 2006 m. gruodžio 15 d., 3 val., Nemenčinėje vėl buvo sekamas automobilis ,,BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX kuriame sėdėjo trys vyrai. 3.10 val. jie atvažiavo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą ir automobilyje kažko laukė. Po 10 min. jie iš kiemo išvažiavo, ėmė važinėti po (duomenys neskelbtini). 3.35 val. automobilį nustota sekti.

Iš tarnybinio pranešimo turinio (t. 1, b. l. 9) matyti, kad 2006 m. gruodžio 15 d., 0.10 val., Smėlynės pasienio kontrolės punkto teritorijoje sulaikytas R. S. priklausantis automobilis ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX kuriuo iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką per valstybės sieną vyko I. P. ir E. R.. Sulaikyta transporto priemonė palydėta į Zarasų užkardą ir apžiūrėta. Tarnybinis šuo automobilio salone, po prietaisų skydelio apačia iš keleivio pusės, aptiko lipniąja peršviečiama juosta apvyniotus šešis paketus, po lipniąja juosta matėsi juodos spalvos apsauginė medžiaga.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų (t. 1, b. l. 10-11) matyti, jog vienas paketas yra nesandarus, pro 1 cm x 0,5 cm dydžio plyšelį matoma baltos spalvos medžiaga. Vieną paketą patikrinus narkotikų testu nustatyta, kad yra amfetamino požymių.

Specialisto išvados Nr. 12580 duomenys (t. 1, b. l. 18-19) įrodo, jog bendros 2 958,11 g masės baltos spalvos miltelių iš šešių juodos spalvos plastikinių paketų, apklijuotų bespalve lipniąja juostele, 2006 m. gruodžio 15 d. Zarasų pasienio užkardoje įvykio vietos apžiūros metu rastų automobilyje „Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX kuriuo važiavo E. R. ir I. P., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 892,278 g (30,3 %).

Iš pažymos apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną (t. 1, b. l. 54), matyti, kad 2006 m. gruodžio 15 d., 1.30 val., Lietuvos ir Latvijos valstybės sieną vienu ekipažu kirto B. K., D. L., D. L. ir G. P.

Nuteistųjų operatyvinio sekimo, jų važinėjimo automobiliais ,,Mazda 626“ ir ,,BMW“ iš Kauno į Vilnių, po to iki Smėlynės pasienio kontrolės punkto, automobilio ,,Mazda 626“ sulaikymo tame punkte, jo apžiūros ir psichotropinių medžiagų suradimo automobilio slėptuvėje aplinkybes patvirtino kriminalinės policijos pareigūno, liudytojo A. U., parodymai.

Liudytojas A. U. pirmosios instancijos teisme aiškiai išdėstė visą įvykių seką nuo G. Š., D. L. ir G. P. atvykimo pas A. V. į garažą, D. L. ir G. P. kelionės iš Kauno į Vilnių bei vėliau iki Latvijos pasienio. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti. Savo esme jie atitinka liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 142-143).

Nuteistasis D. L. , paimdamas iš liudytojo A. U. parodymų atskirus sakinius, apeliaciniame skunde kritikuoja šio liudytojo parodymus motyvuodamas, jog jie pagrįsti tik liudytojo asmeninėmis prielaidomis ir spėjimais.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas liudytojo A. U. parodymus vertina atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, o ne kompleksiškai kaip visumos dalį.

Teisėjų kolegija neabejoja liudytojo A. U. parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.

Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde teigia, jog šis liudytojas vartojo frazę ,,operatyvinė informacija“, nors taip ir nenurodė, kokiu pagrindu ir kur ji užfiksuota bei kodėl nepridėta prie bylos.

Pareigūnas A. U. paaiškino, kad iš anksto turėjo operatyvinės informacijos, jog G. Š., G. P., D. L. bei D. L. neteisėtai platina psichotropines medžiagas ir 2006 m. gruodžio 14 d. vakare jas gabens į Latviją. Tai, kad tokios operatyvinės informacijos pareigūnai tikrai turėjo, akivaizdžiai patvirtina automobilio ,,Mazda 626“, valst. Nr. XXXXXXXX sulaikymo aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai iš anksto buvo informuoti apie automobilio ,,Mazda 626“ atvykimą į pasienio kontrolės punktą. Šiam automobiliui sulaikyti ir patikrinti buvo specialiai ruošiamasi, pasitelktas specialistas kinologas, pasienio kontrolės punkte sulaikytas automobilis ir jį vairavę asmenys į išsamią apžiūrą iš karto nugabenti į Zarasų užkardą. Ten automobilį patikrinus, jame aptiktoje slėptuvėje ir buvo surastos psichotropinės medžiagos (t. 1, b. l. 9).

Beje, atkreipiamas apelianto dėmesys, kad paprastai pirminė informacija, esanti operatyvinio tyrimo pagrindu, yra informacija, gauta operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu, o tokia informacija sudaro valstybės paslaptį (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Su tokia informacija gali susipažinti tik leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnis). Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija rodo, jog teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, o faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą tikrinti, atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Būtent taip ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.

Be jau aptartų įrodymų, liudytojo A. U. parodymus patvirtina pokalbių telefonu suvestinių duomenys.

Iš byloje esančių pokalbių telefonu suvestinių (t. 2, b. l. 22-24) matyti, kad 2006 m. gruodžio 13 d., 20.51 val., D. L. kalbėdamas su G. Š. tarėsi dėl minėtų psichotropinių medžiagų gabenimo į užsienį aplinkybių. D. L. informavo G. Š., jog surado žmogų, galintį už ,,štuką“ litų nuvairuoti automobilį su paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis į užsienį. D. L. tikslinosi G. Š., ar prašomas atlygio dydis nėra per didelis, nes patiems važiuoti automobiliu yra rizikinga, derino vairuotojo vykimo į užsienį datą; kitą dieną, 2006 m. gruodžio 14 d., 14.26 val., D. L. telefonu informavo G. Š., iš kur reikia išvykti. 15.44 val. ir 17.24 val. pokalbių metu G. Š. bei D. L. derino atvykimo į Nemenčinę laiką, o G. Š. informavo D. L., kad pats dėl įvairių priežasčių negalės atvykti į sutartą vietą.

Šių G. Š. ir D. L. pokalbių telefonu turinys patvirtina liudytojo A. U. parodymus, jog būtent G. Š. organizavo psichotropinių medžiagų kontrabandą į Latviją.

Tuo paneigiami G. Š. parodymai, kad automobilį ,,Mazda 626“ jis D. L. tik paskolino.

Tai, jog, kaip teigia apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š., ant jo rankų, drabužių nerasta metamfetamino pėdsakų, nepaneigia jo kaltės.

Atkreipiamas dėmesys, kad darydamas šį nusikaltimą G. Š. atliko visiškai kitą vaidmenį, t. y. jis kaltinamas dėl kitokios veiksmų apimties. G. Š. vaidmuo buvo automobilio psichotropinėms medžiagoms gabenti į Latviją suradimas ir vėliau intensyvus jo ieškojimas, jam dingus pasienyje, o pokalbiai telefonu tarp G. Š. ir D. L. įrodo, jog G. Š. kontroliavo visą psichotropinės medžiagos gabenimą į užsienį.

Ypač informatyvūs G. Š. ir D. L. pokalbiai telefonu, dingus automobiliui.

Iš byloje esančių pokalbių telefonu suvestinių (t. 2, b. l. 25-27; t. 1, b. l. 199) matyti, kad 2006 m. gruodžio 15 d. rytą buvo intensyviai aptarinėjamos automobilio dingimo aplinkybės.

5.58 val. D. L. telefonu keletą kartų sakė G. Š., jog viskas dingo, nėra nei žmonių, nei automobilio; aiškino, kad žmonės ir automobilis dingo ,,su viskuo“, jokios policijos nesimatė; nesuprato, kas darosi, kvietė iš pat ryto G. Š. susitikti ir pasikalbėti; nurodė, jog su D. L. ,,BMW“ automobiliu važiavę asmenys jau turėjo grįžti į Kauną.

6.05 val. D. L. telefonu aiškino G. Š. , kad ,,tai“ padarė kažkas iš savų, nes kitaip negali būti; dingusių asmenų telefonai neišjungti, tačiau jie neatsiliepė; pasakojo, jog valstybės sieną jie patys pervažiavo pirmi, o dingusieji važiavo iš paskos, tačiau į sutartą vietą šie neatvažiavo; po to jie patys pirmyn ir atgal automobiliu važinėjo gal penkiolika kartų, tačiau dingusiųjų nerado, o jų pačių niekas nesulaikė, per sieną praleido, policijos nebuvo. D. L. prisiėmė atsakomybę, kad dingusieji automobiliu važiavo dviese, ir žadėjo G. Š. sumokėti pinigus, ,,jeigu kas“; D. L. aiškino G. Š., jog, jeigu dingusieji būtų sulaikyti pasienyje, tai jie ten būtų laikomi, o dabar nieko nėra; buvo dingusiųjų namuose, tačiau jų ten nerado.

8.15 val. G. Š. telefonu kalbėjosi su G. P. apie susitikimą. G. Š. aiškino, kad negalima delsti.

Tiesa, G. Š. įtarė, jog jo pokalbių mobiliojo ryšio telefonu klausomasi (t. 2, b. l. 9-10), todėl kalbėjo atsargiai, tačiau pokalbių visuma rodo, kad kalbama apie psichotropines medžiagas gabenusį automobilį ir jo paiešką.

Dėl to nepagrįstas G. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog jo ir D. L. pokalbiuose telefonu atsispindi tik ta aplinkybė, kad pastarasis sielojasi dėl dingusio automobilio bei žada už jį atsilyginti.

Nuteistieji ginčija ne visas aplinkybes, nustatytas sekimo suvestinės duomenimis ir liudytojo A. U. parodymais. Visi jie pripažįsta, jog buvo atvažiavę į garažą pas A. V., kur pastarasis remontavo automobilį ,,Mazda 626“. Tačiau jie visi savo skunduose teigia, kad liudytojo A. V. parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs.

Liudytojas A. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė (t. 2, b. l. 120-122), jog 2006 m. gruodžio 14 d., apie pietus, pas jį atvažiavo G. Š., paklausė, ar jis tą dieną bus savo garaže Aleksote, ir paprašė apžiūrėti automobilį. Vakare liudytojas atvažiavo į garažą, laukė, kol atvyks G. Š. Būnant garaže, atvažiavo G. Š. draugas Darius (D. L.), kuris atvyko savo automobiliu ,,BMW“, jame girtas sėdėjo dar kažkoks nematytas vyras. Darius pasakė, kad G. Š. tuoj atvažiuos. Po kelių minučių atvažiavo G. Š. su vaikinu. Tas vaikinas vairavo ,,Mazda 626“ markės automobilį. G. Š. pasakė, jog jam reikia važiuoti į Latviją, todėl reikia patikrinti automobilio techninę būklę. Apžiūrėjęs automobilį ,,Mazda“ liudytojas pastebėjo, kad jo dešinės pusės sparnas įlenktas. Pritvirtinus automobilio posparnį, kurio varžtai buvo iškritę, G. Š., atidaręs priekines keleivio pusės ,,Mazdos“ dureles, parodė po priekiniu daiktadėžės skydeliu atplyšusią apdailą. Po minėta detale buvo tuščia ertmė, tačiau iš salono nesimatė, jog kas nors ten būtų įdėta. Norėdamas priveržti apdailos detalę, liudytojas ją atkabino, ir tada iš ten iškrito kažkoks paketas. Jis buvo apie 10 cm ilgio ir apie 5 cm pločio. Paketas atrodė kaip padarytas iš tamsiai pilkos spalvos šiukšlių maišo ir apvyniotas lipniąja juosta. Paketas nebuvo sunkus, bet kietas, tvirtai suvyniotas. Liudytojas paėmė paketą ir paklausė G. Š., kas tai. Šis pasakė nesigilinti, nes ,,mažiau žinos, ilgiau gyvens“, ir liepė jį padėti atgal. Liudytojas taip ir padarė. G. Š. dar pasiteiravo, ar tas paketas daugiau neiškris, ir liudytojas patarė nevažiuoti per duobes. Tiesa, atsakinėdamas į klausimus liudytojas ėmė teigti, kad iškritęs paketas jam pasirodė panašus į paketą drėgmei surinkti; jis buvo lengvas, svėrė gal apie 100 g, tačiau, kadangi visiškai nebuvo iškritęs, o buvo išlindęs tik jo kampas, svorį spėjo.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. V. neprisiminė, ar iš daiktadėžės ertmės paketas buvo iškritęs, ar tik išlindęs jo kampas.

Šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, ar paketas buvo iškritęs iš ertmės po daiktadėže, ar tik išlindęs, nes faktas, kad surištas paketas tuo metu automobilyje buvo paslėptas, nekelia abejonių.

Priešingai, nei nurodo G. P. apeliaciniame skunde, ta aplinkybė, jog liudytojas A. V. matė tik vieną paketą, o automobilio apžiūros metu rasti šeši paketai, nekelia abejonių dėl paslėptų automobilyje paketų skaičiaus.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. V. patvirtino, kad tokio dydžio paketų, kokį jis matė išlindusį, ertmėje po daiktadėže būtų galėję tilpti net keli. Jeigu jie ten buvo, liudytojas jų visų nebūtų matęs, nes buvo tamsoka, be to, jis tam neteikė reikšmės.

Tiesa, apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. V. stengėsi akcentuoti ertmėje po daiktadėže galėjęs matyti paketą drėgmei surinkti. Teisėjų kolegija tokį bandymą sušvelninti parodymus vertina kaip galimo nuteistųjų ar jų aplinkos asmenų poveikio liudytojui pasekmę. Tačiau liudytojas net du kartus patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų teisingumą, todėl teisėjų kolegija remiasi jais, o kitais parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus.

Liudytojo A. V. nurodyta automobilyje ,,Mazda 626“ įrengtos slėptuvės vieta visiškai sutampa su aptarta bylos medžiaga, kurioje užfiksuota psichotropinių medžiagų radimo vieta. Be to, liudytojo A. V. apibūdinta automobilio slėptuvėje buvusio paketo bendra išvaizda sutampa su jau minėtų įrodymų šaltinių – įvykio vietos apžiūros protokolo ir specialisto išvados – duomenimis.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo A. V. parodymais, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.

Taigi išdėstyti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog G. Š., D. L. ir G. P., turėdami tikslą gabenti psichotropines medžiagas į Latvijos Respubliką, jas paslėpė automobilyje ,,Mazda 626“ įrengtoje slėptuvėje dar prieš atvykdami pas A. V. į garažą.

Nuteistojo G. P. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad tuo metu, kai liudytojas A. V. matė kažkokį paketą, nuteistojo garaže nebuvo, be to, ant jo drabužių, rankų nerasta amfetamino pėdsakų, nepaneigia jo kaltės, nes apelianto kaltę įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas.

Nuteistasis G. P. savo skunde nurodo, jog teismas nepaneigė nuteistojo D. L. parodymų, kad, Nemenčinėje jam kalbantis su draugu Donatu, pastarojo draugas į automobilį įdėjo paketą.

Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Pirma, apelianto versiją paneigia liudytojo A. V. parodymai, jog dar Kaune, garaže, matė iš automobilio ,,Mazda 626“ daiktadėžės išlindusį paketą, savo išvaizda atitinkantį tuos, kurie rasti automobilyje, sulaikius I. P. ir E. R. .

Antra, byloje nustatyta, kad G. P. vairuojamą automobilį ,,Mazda 626“ Nemenčinėje pasitiko tik D. L. ir B. K., ten D. L. iš karto perdavė vairuoti automobilį netoliese esantiems I. P. ir E. R. Sekimo suvestinėje neužfiksuota, jog D. L. būtų susitikęs su dar dviem nenustatytais asmenimis, kuriuos D. L. įvardijo kaip savo draugą Donatą ir šio draugą, kuris susitikimo metu būtų paslėpęs paketą automobilyje.

Dėl to D. L. parodymus, kad paketą su psichotropinėmis medžiagomis į automobilį ,,Mazda 626“ Nemenčinėje įdėjo Dariaus draugas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Taigi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo D. L. versiją.

Tiesa, liudytojas A. U. negalėjo tiksliai pasakyti, kas konkrečiai įdėjo psichotropines medžiagas į automobilį ,,Mazda 626“. Tačiau šiuo atveju tai neturi reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veikas.

Tačiau tai, jog prieš paslepiant automobilyje ,,Mazda 626“ psichotropinės medžiagos buvo pasvertos G. P. bute, įrodo jame rastos svarstyklės.

Kratos protokolo duomenys (t. 1, b. l. 101-102) įrodo, kad nuteistojo G. P. bute (duomenys neskelbtini), virtuvėje ant spintelės, rastos elektroninės svarstyklės.

Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde teigia, jog elektroninės svarstyklės yra ne jo ir jis niekada jomis metamfetamino nesvėrė. Tačiau apeliantas nepateikė jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl svarstyklės buvo jo namuose.

Bylos duomenys rodo, priešingai apelianto teiginiui, kad aptariamos svarstyklės buvo naudojamos psichotropinėms medžiagoms sverti. Specialisto išvados Nr. 140-(12865)-IS1-1015 duomenys (t. 1, b. l. 106-107) patvirtina, jog ant elektroninių svarstyklių su užrašu ,,ETA Balance“, 2006 m. gruodžio 15 d. kratos metu rastų pas G. P. adresu (duomenys neskelbtini), paviršių rasta psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakų.

Neįtikėtinas ir kitas nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentas, kad jo bute rastos svarstyklės priklauso ne jam. Be apelianto, bute lankydavosi jo draugė R. S., tačiau G. P. niekada neparodė ją kaip nors susijus su aptariamu prietaisu. Dėl to nerealu, jog svetimi asmenys galėjo atnešti ir palikti bute minėtas svarstykles. Šiame bute jokie kiti asmenys negyveno, todėl logiška išvada, kad minėtu buitiniu prietaisu naudojosi G. P., o kiti asmenys tai galėjo daryti tik su jo žinia.

Beje, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis jau taip kategoriškai neneigė, jog svarstyklės priklauso jam. Apeliantas paaiškino, kad jos skirtos jo paties vartotiems narkotikams sverti.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji D. L. ir G. P. nurodo, jog teismas neįvertino daugelio bylos aplinkybių, o įrodymus įvertino neteisingai: be pagrindo atmetė jų pačių parodymus; kiti įrodymai jų kaltės nepatvirtina; nuosprendyje išdėstytas išvadas teismas pagrindė tik prielaidomis.

Šiuos apeliantų argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Teismas teisingai nepatikėjo nuteistųjų parodymais padaręs išvadą, kad jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas tokius parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos būdą.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistųjų D. L. ir G. P. parodymai dėl jų vykimo pas merginas į Latviją ne tik neįtikinami, bet ir nelogiški.

Beje, šią nuteistųjų versiją paneigia nuteistojo D. L. parodymai teisme, kad jis automobiliu važiavo kartu su D. L. ir G. P., šie asmenys jį lydėjo jo prašymu, o paties D. L. tikslas buvo atsirasti toje vietoje, kur važiavo E. R. ir I. P., D. L. prašymu vežę paketą į Latviją.

Be to, D. L. ir G. P. negalėjo paaiškinti, kurioje vietoje su merginomis neva turėjo susitikti, bei pateikti jokių kitų duomenų. Dėl to visiškai neįtikėtina versija važiuoti iš Nemenčinės iki Latvijos sienos, t. y. daugiau kaip 160 km, nežinant, nei kur, nei su kuo susitikti.

Jei būtų galima patikėti D. L. ir G. P., jog jie iš tiesų vyko į Latviją pas merginas, negalima logiškai paaiškinti D. L., kuris vyko kartu su jais, ir G. Š. pokalbių telefonu (t. 2, b. l. 25) turinio: kodėl D. L. informuoja G. Š., kad asmenys vyksta reikiama kryptimi; kad jie jau beveik atvyko; kad tuoj bus kitoj pusėj, kaip galima suvokti, Latvijoje ir, kai ten atsiras, jis vėl paskambins.

Tačiau viskas įgauna loginę prasmę, pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais.

Iš nuosprendžio matyti, jog teismas nuteistuosius pripažino kaltais ne tik todėl, kad nepatikėjo jų parodymais. Nuosprendyje išdėstyti konkretūs įrodymai, kurie ne tik paneigė nuteistųjų parodymus, bet ir patvirtino jų dalyvavimą darant kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Nesutikdami su šiomis teismo išvadomis, nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčija beveik visus teisme išnagrinėtus įrodymus, kitaip juos vertina ir bando įtikinti teismą, jog tie įrodymai tariamai patvirtina būtent jų nurodomas bylos aplinkybes.

Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojo A. V. parodymai paneigia apelianto kaltę.

Iš tiesų liudytojas A. V. nenurodė konkrečių D. L. nusikalstamų veiksmų, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog liudytojas tuo paneigė jo kaltę.

Nuteistojo D. L. kaltę įrodo kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Specialisto išvados Nr. 140-(12864)-IS1-11 duomenys (t. 1, b. l. 141-142) įrodo, kad ant 2006 m. gruodžio 15 d. asmens kratos metu paimto pilkos spalvos D. L. megztinio su gobtuvu yra psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog šis megztinis kratos metu paimtas, pažeidžiant BPK reikalavimus, t. y. jam matant nebuvo įpakuotas į jokį paketą ir užantspauduotas, todėl daro prielaidą, kad dėl šios priežasties ant jo galėjo atsirasti psichotropinės medžiagos pėdsakų.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Iš asmens kratos protokolo (t. 4, b. l. 117) turinio matyti, jog 2006 m. gruodžio 15 d. padaryta D. L. asmens krata. Be kitų daiktų, paimtas jo tamsiai pilkos spalvos megztinis, kuris įpakuotas į polietileninį paketą Nr. 0028162.

Atkreipiamas dėmesys, kad šį protokolą pasirašė ir pats D. L., tačiau nepareiškė jokių pastabų, jog procesinis veiksmas atliktas netinkamai.

Be to, iš jau minėtos specialisto išvados Nr. 140-(12864)-IS1-11 duomenų matyti, kad D. L. megztinis specialistams pateiktas pakuotėje, pažymėtoje tuo pačiu numeriu. Specialistas nurodė, jog pakuotė nepažeista.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ant D. L. megztinio aptikti metamfetamino pėdsakai yra įrodymas, kuris gautas, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Liudytojo A. U. turėtą operatyvinę informaciją, jog D. L. platino narkotines medžiagas, patvirtina kokaino pėdsakų suradimas ant D. L. automobilio ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX daiktadėžės ir bagažinės vidinių paviršių (t. 1, b. l. 152-153).

Apelianto skundo argumentas, kad nėra įrodymų, jog narkotinės medžiagos pėdsakus ant minėtų daiktų paliko būtent jis, atmetamas, nes nerealu, kad svetimi asmenys D. L. priklausančiame automobilyje paliktų tokios medžiagos pėdsakus.

Specialisto išvadų Nr. 140-(12866)-IS1-199 ir Nr. 140-(12864)-IS1-11 duomenys (t. 1, b. l. 136-137, 141-142) įrodo, jog nuoplovose, 2006 m. gruodžio 15 d. paimtose nuo įtariamojo G. Š. rankų, ir ant 2006 m. gruodžio 15 d. asmens kratos metu paimtos G. Š. pilkos spalvos medžiaginės striukės yra narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakų.

Šie įrodymai ir G. P. bute rasta psichotropinė medžiaga – amfetaminas rodo, kad G. Š. , D. L. ir G. P. neteisėtai disponavo psichotropinėmis bei narkotinėmis medžiagomis.

Ta aplinkybė, jog tarp nuteistųjų užfiksuoti pokalbiai telefonu tęsėsi ilgiau nei vieną mėnesį, taip pat rodo, kad tokia veikla nuteistieji užsiėmė ilgą laiką.

Nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, jog kaltininkai ruošėsi iš anksto gabenti psichotropinę medžiagą ir laikėsi atsargumo priemonių: automobilyje ,,Mazda 626“ įrengė slėptuvę, joje paslėpė psichotropinę medžiagą, davė kitiems asmenims automobilį, kad šie krovinį pergabentų per valstybės sieną.

Atsižvelgiant į įrodymų visetą, jų tarpusavio ryšį, seką, nuoseklumą, pakanka duomenų padaryti išvadą, jog G. Š., D. L. ir G. P. labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos Lietuvos Respublikoje ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno žinodami, ką gabena, t. y nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, padarė, veikdami tiesiogine tyčia.

Turint galvoje visą nusikaltimų padarymo kontekstą, sklandus psichotropinių medžiagų pergabenimas iš vienos valstybės į kitą įmanomas, tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus. Tai irgi leidžia teigti nuteistuosius žinojus bei suvokus savo vaidmenį darant nusikaltimus.

Nepagrįstas nuteistojo D. L. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, jog jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkaujant bent du asmenys susitaria veikti bendrai, siekdami realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Taigi susitarimas tarp bendrininkų yra būtinas bendrininkavimo subjektyvusis požymis.

BK 24 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos padarymo detales.

Tai, kad D. L., G. Š. ir G. P. įgijo, laikė bei gabeno psichotropines medžiagas kartu kaip bendrininkai, patvirtina sekimo suvestinės, pokalbiai telefonu, liudytojų A. U., A. V. parodymai.

Vertindamas šiuos įrodymus psichotropinių medžiagų laikymo ir gabenimo faktų kontekste, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą tiek dėl nuteistųjų veiklos, tiek dėl jų tyčios įgyjant, laikant ir gabenant psichotropines medžiagas bendrumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai susiejo surastas psichotropines medžiagas su visais kaltininkais ir vertino jų veikas kaip padarytas bendrininkaujant.

Kvalifikuojant veiką neturi reikšmės, kad nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus: G. Š. telefonu derino psichotropinių medžiagų gabenimo į Latviją organizacinius klausimus, kontroliavo bei koordinavo psichotropinių medžiagų gabenimo eigą; D. L. ir G. P. psichotropines medžiagas nugabeno į Vilnių, o vėliau, važiuodami automobiliu ,,XXXXXXXX paskui I. P. bei E. R., kurie automobiliu ,,Mazda 626“ gabeno psichotropines medžiagas į Latviją, kontroliavo pastarųjų veiksmus ir vykimo eigą; visi kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato.

Pagal įstatymą, bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veikla. Dėl to pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam bendrininkui nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio ir intensyvumo bei indėlio darant nusikaltimą. Esant bendrininkavimui, kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio darant nusikaltimą. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui. Šioje byloje nėra duomenų buvus vykdytojo ekscesą.

Dėl išdėstytų argumentų atmetami kaip deklaratyvūs D. L. apeliacinio skundo teiginiai dėl kolektyvinės atsakomybės.

Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nenustatė kai kurių svarbių aplinkybių, nes neaišku, kokiais įrodymais pagrįsta teismo išvada, kad jis kartu su G. Š. ir G. P. įgijo psichotropines medžiagas bei jas laikė.

Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės kaltinamajame akte bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos tiek, kiek jas pavyko nustatyti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Kai kurios neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybės iš tiesų nustatytos nevisiškai arba apytiksliai. Nenustatytas tikslus tų medžiagų įgijimo laikas, vieta bei asmuo, iš kurio jos įgytos.

Kita vertus, byloje tiksliai nustatyta, jog G. Š., D. L. ir G. P. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 14 d.

Be to, jokių abejonių nekelia, kokias konkrečiai psichotropines medžiagas jie įgijo ir koks tų medžiagų kiekis. Nepaisydama kai kurių ne pačių svarbiausių su ta kaltinimo dalimi susijusių aplinkybių nenustatymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neteisėtas psichotropinių medžiagų įgijimas šioje byloje įrodytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ 11-13 punktuose yra išaiškinta, jog įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropines ar narkotines medžiagas. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas yra psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos. Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Gabenimas – tai tų medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant jas didesniais nuotoliais.

Šioje byloje įrodyta, kad ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 14 d. G. Š., D. L. ir G. P. įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – metamfetamino. Medžiagų įgijimą patvirtina ir įrodo kiti nuteistųjų tolesnio disponavimo psichotropinėmis medžiagomis veiksmai. Įrodyta, jog jie patys tas medžiagas slėpė automobilyje, vadinasi, prieš tai nuteistieji tas medžiagas buvo įgiję. Visa tai įrodo, kad kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas nuteistieji tikrai neteisėtai įgijo. Įrodytas ir neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas bei gabenimas. Jau aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog neteisėtai įgytas psichotropines medžiagas nuteistieji turėjo savo žinioje, patys jas slėpė ir laikė automobilyje ,,Mazda 626“ įrengtoje slėptuvėje. 2006 m. gruodžio 14 d. veždami šias medžiagas automobiliu, kurį, bijodami rizikuoti ir patys juo gabenti psichotropines medžiagas, buvo perdavę liudytojams I. P. bei E. R., iki pat automobilio sulaikymo nuteistieji jas neteisėtai gabeno. Tokio didelio platinti skirto psichotropinių medžiagų kiekio laikymas, gabenimas nebuvo įmanomas be šių medžiagų įgijimo iš kito (nenustatyto) asmens. Tai, kad byloje liko tiksliai nenustatyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko nuteistieji įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, nulėmė objektyvios priežastys, todėl veikos aplinkybės pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nuosprendyje aprašytos tiek, kiek nustatytos bylos duomenimis.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, jog psichotropinių medžiagų įgijimas, turint tikslą jas platinti, nuteistiesiems G. Š., D. L. ir G. P. teisingai inkriminuotas, nes šis objektyvusis veikos požymis nustatytas jų veikoje bei pagrįstas faktiniais duomenimis, teismo pripažintais įrodymais.

Pažymėtina, kad BK 260 straipsnio dispozicijoje nurodyti įgijimo, laikymo, gabenimo ir kiti neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis požymiai yra suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka, jog būtų padaryta bent viena iš šių veikų.

Byloje įrodyta, kad nuteistieji psichotropines medžiagas neteisėtai ir įgijo, ir laikė, ir jas gabeno.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų lentelėje nurodyta, jog labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu laikomas didesnis kaip 100 g metamfetamino kiekis.

Byloje nustatyta, kad nuteistieji neteisėtai disponavo daug kartų didesniu šios medžiagos kiekiu.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, net ir neturint tikslo tas medžiagas platinti. Tačiau kaltinime nuteistiesiems kaip viena iš faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių nurodytas ir šis požymis, kuris taip pat įrodytas. Labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistieji, taip pat šių medžiagų gabenimas iš Lietuvos į užsienio valstybę patvirtina teismo išvadą, kad nuteistieji neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti.

Nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti bei aptarti įrodymai taip pat patvirtina, jog neteisėtai gabendami psichotropines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuteistieji padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką, t. y. psichotropinių medžiagų kontrabandą.

Jau aptarti įrodymai patvirtina, kad G. Š., D. L. bei G. P. žinojo, suprato ir tyčia gabeno psichotropines medžiagas – metamfetaminą. Minėtas psichotropines medžiagas per valstybės sieną nuteistieji gabeno ne tik neturėdami tam leidimo, bet ir nepateikdami jų muitinės kontrolei, paslėpę jas automobilyje iš anksto tam paruoštoje slėptuvėje.

Dėl to G. Š., D. L. ir G. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, kadangi jie, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir, neturėdami leidimo bei išvengdami muitinės kontrolės, gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą, kiekvienam kaltininkui paskyręs individualizuotą bausmę.

Teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį: G. Š. ir D. L. padarė vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, o G. P. – vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis), vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus. Visi nusikaltimai padaryti tyčia.

Iš nuosprendžio matyti kaltininkų asmenybės: visi nuteistieji anksčiau teisti, D. L. teistumas neišnykęs; G. Š. baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 188), D. L. taip pat baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 181-186), tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu galiojančių nuobaudų neturėjo.

Teismas atsižvelgė į kiekvieno kaltininko vaidmenį darant nusikalstamas veikas.

Teismas nenustatė visų apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o visų jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, jog nusikaltimus padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Teismas atsižvelgė, kad nusikaltimai, susiję su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kelia ypatingą pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei.

Šioje byloje pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų ypatingą pavojingumą parodo vien narkotinių medžiagų kiekis, beveik devynis kartus viršijantis tą, kuriam esant atsiranda atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Skirdamas bausmes kaltininkams, teismas pagrįstai atsižvelgė į psichotropinių medžiagų kiekį, nes disponavimas tokiu dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu ir tokio šių medžiagų kiekio kontrabanda kėlė ypatingą pavojų visuomenei.

Priklausomai nuo nuosprendyje išdėstytų bausmių dydžiui reikšmingų aplinkybių, teismas už sunkiausią nusikaltimą G. Š. paskyrė vidutinio dydžio bausmę, o D. L. ir G. P. – trumpesnes nei vidutines bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. Š., D. L. ir G. P. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei subendrintos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų G. Š., D. L. ir G. P. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Valdimaras BavėjanasSvajūnas Knizleris