Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.4.; 2.1.2.12.; 2.1.4.4.2.1.; 2.1.15.3.3.; 2.3.2.2.11.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.2.; 2.4.6.1.1.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12.

2013 m. liepos 3 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš R. S. ir A. V. solidariai Valstybinei ligonių kasai 277,4 Lt D. M. gydymo išlaidų atlyginimo.

Priteista iš R. S. ir A. V. solidariai nukentėjusiesiems D. M. ir J. M. 38,26 Lt turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam D. M. 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. S., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad jis ir R. S., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę prievartą, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo D. M. teisėms, t. y. 2010-12-02, apie 13.45 val., veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į nukentėjusiojo D. M. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ten R. S. pareikalavo atiduoti sugyventinei S. M. 10 Lt skolą, koridoriuje R. S. smūgiavo nukentėjusiajam D. M. kumščiu 3-4 kartus į veidą, už rankos nusivedė D. M. į virtuvę, pargriovė, paėmęs ten buvusį kirvį, jo pentimi sudavė D. M. vieną kartą į pakaušį, uždėjo D. M. koją ant kaklo ir spaudė, po to gulintį D. M. už rankos nutempė į svetainę, reikalavo pinigų, pasodino ant sofos, ten A. V. sudavė D. M. vieną kartą kumščiu į nosį, R. S. paėmė J. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2330 C-2“ su „Tele2“ SIM kortele, 200 Lt vertės, taip padarydami nukentėjusiajam D. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai J. M. 200 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-03-29 nuosprendį ir jį išteisinti, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiojo D. M. parodymais. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, tik R. S. ir nukentėjusiajam D. M. susipykus, susikibus, voliojantis ant žemės ir tampant vienas kitą, jis juos skyrė, todėl galėjo suduoti nukentėjusiajam D. M.. Tvirtiną, kad šią aplinkybę patvirtina nukentėjusysis D. M. ir nuteistasis R. S.. Be to, jis negirdėjo apie kokią 10 Lt skolą ar pan. kalbėjosi nuteistasis R. S. su nukentėjusiuoju D. M., nes tuo metu jis telefonu kalbėjosi su savo sugyventine.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nuosprendis yra pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamieji pripažįstami kaltais ar nekaltais. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302–307 straipsniuose išdėstytas nuostatas, taip pat turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso normų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 115 straipsnio, 305 straipsnio 1, 3 dalies) pažeidimus, dėl kurių skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, o bylą nagrinėjęs apylinkės teismas nešališku.

BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės skyrimo motyvai.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio nuostatų, apsiribojo tik įrodymų išdėstymu, tačiau nuteistųjų kaltę įrodantys duomenys nuosprendyje visiškai neanalizuoti, neįvertinti įrodymų viseto aspektu, t. y. teismas nepateikė išsamių motyvų dėl surinktų įrodymų, tarp jų ir nukentėjusiojo parodymų, vertinimo, nepateikė taip pat ir motyvuotų išvadų dėl A. V. ir R. S. inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių buvimo jų veiksmuose. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos pirmosios instancijos teismas pateikė tik savavaldžiavimo, kaip nusikalstamos veikos, apibūdinimą, nurodytą teismų praktikoje, tačiau visiškai neargumentavo, kokie byloje surinkti ir ištirti įrodymai leido teismui daryti išvadą, kad nuteistieji padarė savavaldžiavimą, o ne plėšimą. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas.

Iš bylos matyti, kad A. V. buvo kaltinamas nukentėjusiajam D. M. sudavęs smūgį į smilkinį (2 t. 199 b. l., 3 t. 12, 83 b. l., 4 t. 90–91 b. l.), ir šis sužalojimas pagal specialisto išvadą Nr. G 1728/10(04) (2 t. 13 b. l.) buvo vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad A. V. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į nosį, o tai jau pagal minėtą specialisto išvadą vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Pastebėtina, kad vieno smūgio sudavimas nukentėjusiajam D. M. į nosį, padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo inkriminuotas nuteistajam R. S.. Taigi, apylinkės teismas nuosprendyje nurodydamas, kad A. V. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į nosį, pakeitė A. V. pareikštame kaltiname nurodytas esmines faktines aplinkybes ir taip nepagrįstai pasunkino apelianto padėtį. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK 255–256 straipsnyje nurodytais atvejais ir laikantis šiose normose nustatytų reikalavimų. Iš bylos matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nei prokuroras, nei nukentėjusysis teismo neprašė dėl šios aplinkybės – smūgio sudavimo į nosį – keisti A. V. kaltinimo. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nesant prašymo pakeisti kaltinimo iš esmės skirtingomis aplinkybėmis pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas A. V. ir R. S. kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes pakeitė nuosprendyje nenurodydamas to priežasties, motyvų, taip pat nuosprendyje neįvertino nukentėjusiojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie jam nuteistųjų suduotus smūgių skaičių ir sudavimo vietas, padarytus sužalojimus, ikiteisminio tyrimo metu D. M. duotų parodymų net netyrė.

Kolegija taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė nuteistųjų veiksmų kvalifikaciją apie tai iš anksto nepranešęs ir taip pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą, nes suvaržė jų teisę žinoti, kuo jie kaltinami ir pasinaudoti veiksminga gynyba nuo kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis, 255 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-228/2008, 2K-509/2008, 2K-233/2008, 2K-197/2012).

Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų solidariai priteisė turtinės žalos atlyginimą už vaistus nukentėjusiajai J. M., nors ji reiškė civilinį ieškinį tik dėl įvykio metu pagrobto mobiliojo ryšio telefono, kuris pastarajai tyrimo metu buvo grąžintas, o pretenzijas dėl patirtų išlaidų vaistams reiškė nukentėjusysis D. M., teisme nukentėjusioji J. M. nebuvo apklausta nei dėl įvykio aplinkybių nei dėl pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo. Be to, nuosprendžiu apylinkės teismas Valstybinei ligonių kasai priteisė solidariai iš nuteistųjų išlaidas už nukentėjusiajam suteiktas medicinines paslaugas, nors turėjo taikyti dalinę atsakomybę, nes nuteistieji savo veiksmais tiesioginę žalą padarė nukentėjusiajam D. M., bet ne Valstybinei ligonių kasai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnis).

Tai, kad apylinkės teismas, nesant tam teisinio pagrindo, skundžiamu nuosprendžiu A. V. kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis, inkriminavo A. V. nesunkaus sužalojimo padarymą ir taip nepagrįstai pasunkino jo teisinę padėtį, kad iš anksto nepranešė kaltinamiesiems apie galimą nusikalstamos veikos kvalifikacijos pakeitimą ir savo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, byloje surinktų įrodymų vertinimo išsamiai nemotyvavo, rodo, jog bylą išnagrinėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmė akivaizdžiai šališkas teismas. Dėl to baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų neatitinkantis nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, kadangi, apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą nagrinėjant bylą iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo A. V. pašalinus smūgį į nosį, kuris nebuvo inkriminuotas jam pateiktame kaltinime, nėra galimybės inkriminuoti skundžiamu nuosprendžiu neinkriminuotų veiksmų, nors tokie veiksmai ir buvo inkriminuoti pirminiame kaltinime.

Panaikinus skundžiamą nuosprendį, nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentai dėl jo kaltės, įrodymų vertinimo nenagrinėjami, nes dėl šių skundo argumentų teisme dalyviai nuomonę galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.