Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-2022-281/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00268-2021-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)

2021 m. birželio 15 d.

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rorio statyba“ atstovams advokatei Eglei Tamašauskaitei ir direktoriui Arnoldui Pivorui,

viešame teismo posėdyje (naudojant vaizdo konferencijų programą Zoom) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rorio statyba“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Rorio statyba“ teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2020-12-28 sprendimą Nr. 21R-(AG-902/07-2020); 2) panaikinti Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-20 įsakymą Nr. V1(19.1)-4395 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“; 3) panaikinti Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-26 įsakymą Nr. V1(19.1)-4519 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.

Paaiškina, kad Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius pateikė pareiškėjai pretenziją kartu su ginčijamu 2020-10-20 įsakymu dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos (2 165,22 Eur) grąžinimo, kuriuo buvo panaikintas sprendimas skirti UAB „Rorio statyba“ subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už K. R. ir M. G.. Pareiškėja taip pat gavo Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo skyriaus departamento Ukmergės skyriaus patikslintą pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos (2 847,19 Eur) grąžinimo, prie kurios buvo pridėtas tiek 2020-10-20 įsakymas, tiek 2020-10-26 įsakymas, kuriuo buvo panaikintas sprendimas skirti UAB „Rorio statyba“ subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už K. K.. Vėlesnėje 2020-10-26 pretenzijoje nurodyta, kad 2020-10-20 pateikta pretenzija negalioja. Pretenzija reikalauta per 15 darbo dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos grąžinti į Užimtumo tarnybos banko sąskaitą UAB „Rorio statyba“ neva nepagrįstai pervestą 2 847,19 Eur dydžio subsidijos sumą, motyvuojant tuo, kad, pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, darbdaviui, įrengusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė.

Vilniaus teritorinė darbo birža (dabar – Užimtumo tarnyba) ir UAB „Rorio statyba“ dar 2017-06-23 sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį dėl trijų naujų darbo vietų steigimo, šiose įsteigtose darbo vietose buvo įdarbinti ir šiuo metu dirba (dirbo) K. R., M. G. ir K. K.. Pareiškėja 2020-08-03 kreipėsi į Užimtumo tarnybą ir pateikė pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, kurio priede į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą buvo įtraukti ir UAB „Rorio statyba“ darbuotojai, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti UAB „Rorio statyba“ buvo skirta valstybės parama. Už minėtus tris UAB „Rorio statyba“ darbuotojus – K. R., M. G. ir K. K. – buvo paskirta ir Užimtumo tarnybos išmokėta iš viso 2 847,19 Eur dydžio subsidija darbo užmokesčiui. Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais įsakymais dėl 2 847,19 Eur dydžio subsidijos grąžinimo, skundu kreipėsi į LAGK, kuri pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Užimtumo tarnyba savo internetiniame tinklalapyje viešai skelbė, kad darbdaviai gali pretenduoti į subsidijas darbo užmokesčiui švelnėjant karantinui ir jam pasibaigus pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, t. y. į subsidijas gali pretenduoti ne tik darbdaviai, kurie buvo paskelbę prastovas, bet ir darbdaviai, nukentėję nuo Covid-19. Todėl pareiškėja 2020-08-03 kreipėsi į Užimtumo tarnybą ir pateikė pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo visiems UAB „Rorio statyba“ darbuotojams būtent dėl tos priežasties, kad UAB „Rorio statyba“ buvo įtraukta į mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo Covid-19, sąrašą.

Nesutinka su Užimtumo tarnybos pozicija, kad pareiškėja neturėjo teisės gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui už visus UAB „Rorio statyba“ darbuotojus, kadangi trys UAB „Rorio statyba“ darbuotojai buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti buvo skirta valstybės parama pagal 2017-06-23 tarp Vilniaus teritorinės darbo biržos (dabar – Užimtumo tarnyba) ir UAB „Rorio statyba“ sudarytą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį. Pagal šią sutartį pareiškėja gavo paramą atitinkamai darbo įrangai (priemonėms) įsigyti, o už tai įsipareigojo įsteigti tris darbo vietas ir jas išlaikyti ne trumpiau kaip trejus metus. Jokių papildomų subsidijų darbo užmokesčiui mokėti ar kitų remiamojo įdarbinimo išmokų UAB „Rorio statyba” per visą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo laikotarpį iš Užimtumo tarnybos negavo.

Kadangi UAB „Rorio statyba” buvo įtraukta į nukentėjusių nuo Covid-19 sąrašą, o per karantino laikotarpį darbuotojams nebuvo paskelbtos prastovos, UAB „Rorio statyba” kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl atitinkamos subsidijos darbo užmokesčiui dėl Covid-19 nukentėjusiems darbdaviams skyrimo, kuri buvo skirta ir išmokėta visiems pasiūlymo priede nurodytiems darbuotojams. Pastarosios subsidijos tikslas buvo ne įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemones, įdarbinti asmenis, juos Užimtumo tarnybai subsidijuojant, bet padėti darbdaviams, nukentėjusiems nuo COVID-19, kurie išlaikė darbo vietas ir neskelbė prastovų darbuotojams. Pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį pareiškėja negavo jokių subsidijų darbo užmokesčiui ar jo daliai kompensuoti, todėl dalyvavimas projekte negali būti prilyginamas ar tapatinamas su remiamo įdarbinimo priemonės įgyvendinimu, kuomet remiamojo įdarbinimo tvarka yra mokamos subsidijos darbo užmokesčiui.

Tiek Užimtumo tarnybos, tiek LAGK sprendime išdėstyta pozicija yra prieštaringa. Užimtumo tarnyba, priimdama skundžiamus įsakymus, akcentavo, jog atitinkamos subsidijos pareiškėjas neturi teisės gauti būtent dėl to, kad vienu metu negali būti taikomos dvi remiamojo įdarbinimo priemonės, numatytos Užimtumo įstatyme, t. y. nebuvo kalbos apie tai, jog pareiškėjas neturi teisės gauti subsidijos dėl to, kad nebuvo paskelbtos prastovos pareiškėjo darbuotojams. Tuo tarpu skundžiamame LAGK sprendime jau kalbama apie tai, kad visgi tokia situacija, kai darbdavys, gavęs paramą darbo vietoms steigti, gali pasinaudoti subsidija, mokama užimtiems asmenims, kurių darbdaviai įtraukti į nukentėjusiųjų dėl COVID-19 sąrašą, yra galima, tik jau nurodo, kad tokiu atveju darbuotojams turi būti paskelbta prastova.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Vilniaus teritorinė darbo birža su pareiškėja 2017-06-23 sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį dėl 3 naujų darbo vietų steigimo, pareiškėja įsipareigojo įsteigti šias darbo vietas ir nepanaikinti įsteigtų darbo vietų trejus metus nuo darbo vietų įsteigimo dienos. Pagal šią sutartį įsteigtose darbo vietose dirba (dirbo) K. R., M. G. ir K. K., be to pareiškėja pagal sutartį skirtas subsidijos lėšas įsigijo: krovininį lengvąjį automobilį, fasadinius pastolius, perforatorių, kompresorių, pneumatines viniakales, nivelyrą ir automobilinę priekabą.

Pareiškėja 2020-08-03 pateikė atsakovui pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą įtraukė K. R., M. G. ir K. K., kurių darbo vietoms įsteigti pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas) buvo skirta valstybės parama. Tokiu būdu, už K. R., M. G. ir K. K. Užimtumo tarnyba paskyrė ir išmokėjo pareiškėjai 2 847,19 Eur subsidiją.

Pareiškėjai subsidija išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, todėl ginčijamais įsakymais panaikintas sprendimas skirti subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį minėtiems darbuotojams.

Sistemiškai vertinant Užimtumo įstatymo nuostatas, matyti jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui – dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Be to, pareiškėja, siekdama įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį dėl subsidijos gavimo, teikė pasiūlymą, kurio forma yra patvirtinta Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo 9 priedu. Taigi pareiškėja, teikdama pasiūlymą, siekė įgyvendinti būtent Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalimi reglamentuojamą galimybe gauti subsidiją darbo užmokesčiui.

Pareiškėjos nurodyta informacija kad švelnėjant karantinui ir jam pasibaigus į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje numatytą subsidiją gali pretenduoti ne tik prastovas skelbę darbdaviai, bet ir darbdaviai nukentėję nuo Covid-19 pandemijos, buvo pateikta paaiškinant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies nuostatas apibendrintai visų Lietuvos Respublikos įmonių, kurios buvo įtrauktos į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą įmonių, nukentėjusių dėl COVID-19 sąrašą, atžvilgiu.

Įmonei būti įtrauktai į nukentėjusių dėl Covid-19 pandemijos sąrašą yra būtina sąlyga gauti subsidiją, numatytą Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje, jei įmonė nėra skelbusi darbuotojams prastovų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju ir gavusi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje numatytą subsidiją darbo užmokesčiui. Pareiškėja turi teisę pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją, tačiau tik už tuos darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti nebuvo pasinaudota Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės parama. Užimtumo tarnybai nustačius, kad darbo užmokesčio subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už pareiškėjo darbuotojus: K. R., M. G. ir K. K. buvo išmokėta nepagrįstai, priimti skundžiami įsakymai ir paprašyta pareiškėjos grąžinti be teisinio pagrindo gautą subsidiją.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl LAGK 2020-12-28 sprendimo, Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-20 įsakymo Nr. V1(19.1)-4395 ir 2020-10-26 įsakymo Nr. V1(19.1)-4519 teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nagrinėjamu atveju vertins ar atsakovas turėjo teisinį pagrindą panaikinti įsakymus, kuriais pareiškėjai skirta subsidija darbo užmokesčiui, t. y. ar atsakovo pozicija, kad darbdaviui, įrengusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė, yra pagrįsta.

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėja ir Vilniaus teritorinė darbo birža 2017-06-23 pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-15, kuria pareiškėja įsipareigojo įsteigti 2 plataus profilio statybininko ir vieną vairuotojo B kategorijos darbo vietą iki 2017-08-14, įdarbinti į įsteigtas darbo vietas biržos pasiūlytus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis. Darbo birža įsipareigojo skirti pareiškėjai, subsidijos gavėjai, 27 709,32 Eur projektui vykdyti (LAGK medžiaga, b. l. 35–38). Vilniaus teritorinės darbo biržos 2017-11-30 Darbo vietos įsteigimo aktu Nr. VDD-6597 nustatyta, kad pareiškėja, panaudojusi subsidijos lėšas, įsigijo krovininį lengvąjį automobilį, fasadinius pastolius, perforatorių, kompresorių, pneumatines viniakales, nivelyrą ir automobilinę priekabą, pareiškėja sukūrė tinkamas darbo sąlygas dviem plataus profilio statybininko ir vieno vairuotojo darbo vietoms, kuriose įdarbinti O. K., A. P., D. P. (LAGK medžiaga, b. l. 12–13).

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017-11-29 pasirašė darbo sutartį ir priėmė į plataus profilio statybininko pareigas O. K. (LAGK medžiaga, b. l. 77–79), 2017-11-29 pasirašė darbo sutartį ir priėmė į plataus profilio statybininko pareigas A. P., 2017-11-29 pasirašė darbo sutartį ir priėmė į vairuotojo pareigas D. P. (LAGK medžiaga, b. l. 13). Pareiškėja 2018-02-14 pasirašė darbo sutartį ir priėmė į vairuotojos pareigas K. R. (LAGK medžiaga, b. l. 73–76), 2020-02-13 pasirašė darbo sutartį ir priėmė į plataus profilio statybininko pareigas K. K. (LAGK medžiaga, b. l. 70–72), 2020-07-27 į atsilaisvinusią pagal sutartį plataus profilio statybininko darbo vietą įdarbintas M. G. (LAGK medžiaga, b. l. 84–86).

Pareiškėja 2020-07-09 pasiūlymu kreipėsi į Užimtumo tarnybą, nurodydama, kad ji, kaip darbdavys, yra įtraukta į Nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą, ir siūlo įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo. Nurodė darbuotojus, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, t. y. K. K., A. P., K. R., D. S., V. S. (LAGK medžiaga, b. l. 98–101).

Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020-08-07 įsakymu Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ patvirtino darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta tvarka, sąrašą, kurio 313 ir 314 punktuose nurodyti pareiškėjos darbuotojai K. K., K. R.. Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020-11-20 įsakymu Nr. V1(19.1)-5083 papildė darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta tvarka, sąrašą 44 eilute, kurioje nurodytas pareiškėjos darbuotojas M. G..

Užimtumo tarnyba ginčijamu 2020-10-20 įsakymu (toliau – ir Įsakymas1) panaikino Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 1 priedo 314 eilutę, t. y. dėl subsidijos skyrimo pareiškėjai darbo užmokesčiui už K. R., ir pavedė inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant pareiškėjai pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo. Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius 2020-10-20 pretenzija kreipėsi į pareiškėją, prašydama grąžinti nepagrįstai pervestą 2 165,22 Eur subsidiją darbo užmokesčiui darbuotojams, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti pareiškėjai skirta valstybės parama.

Užimtumo tarybos Vilniaus klientų aptarnavimo direktorius ginčijamu 2020-10-26 įsakymu (toliau – ir Įsakymas2) panaikino 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 1 priedo 313 eilutę, t. y. dėl subsidijos skyrimo pareiškėjai darbo užmokesčiui už K. K., ir pavedė inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant pareiškėjai pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo. Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius 2020-10-26 pretenzija kreipėsi į pareiškėją, prašydama grąžinti nepagrįstai pervestą 2 847,19 Eur sumą, nes už darbuotojus K. R., M. G., K. K. paskirta ir išmokėta subsidija darbo užmokesčiui, nors tokia subsidija, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, negalėjo būti išmokėta.

Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu1 ir Įsakymu2 kreipėsi į LAGK, prašydama panaikinti šiuos įsakymus, kurių pagrindu iš pareiškėjos reikalaujama grąžinti jai pervestą 2 847,19 Eur subsidijos sumą (LAGK medžiaga, b. l. 1–6). LAGK ginčijamu 2020-12-28 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodama, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis numato tik vienintelį atvejį, kada darbdavys, gavęs subsidiją darbo vietoms įsteigti, gali pasinaudoti remiamo įdarbinimo priemonėmis, tarp kurių patenka ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta subsidija, t. y. kai darbdavys išlaiko darbo vietas prastovos metu, tuomet tokiam prastovoje esančiam asmeniui mokama subsidija, nustatyta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01), kurio 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo vietoms steigti yra teikiama ši parama: 1) darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas.

Pagal to paties straipsnio 9 dalį, darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, t. y. jeigu įdarbintiems asmenims paskelbta prastova.

Pagal nurodytas 44 straipsnio („Parama darbo vietoms steigti“) nuostatas matyti, kad darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šių paramos būdų: darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas, savarankiško užimtumo rėmimas. Tuo tarpu į darbo vietą, įsteigtą už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas, negalima įdarbinti asmens pagal kitas remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus atvejį, kai darbdavys išlaiko darbo vietą darbuotojams, kuriems paskelbta prastova.

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėja yra pasinaudojusi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, t. y. pareiškėja pasinaudojo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta parama darbo vietoms steigti (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas), 2017-06-23 pasirašydama Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-15, kuria pareiškėja įsipareigojo įsteigti 2 plataus profilio statybininko ir vieną vairuotojo B kategorijos darbo vietą iki 2017-08-14. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi tokia aplinkybė reiškia, kad pareiškėja į darbo vietas, įsteigtas už 2017 m. gautą subsidiją, negali įdarbinti asmens pagal kitas remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, t. y. jeigu įdarbintiems asmenims paskelbta prastova.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje, kuria remdamasi pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai pasiūlymą dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, nustatyta, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 5¹ dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui.

Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad papildomai remiamais laikomi užimti asmenys, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Asmuo yra laikomas užimtu, jeigu dirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu (Užimtumo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant 41 straipsnio 2⁴ dalį ir 25 straipsnio 16 dalį, matyti, kad darbdaviams, kurie yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą, skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Tačiau tokiems darbdaviams, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, negali būti taikomos kelios remiamojo įdarbinimo priemonės.

Teismas pažymi, kad pareiškėja, teikdama 2020-07-09 pasiūlymą Užimtumo tarnybai prašė skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, tačiau tokios subsidijos tikslas buvo ne finansuoti pagal remiamojo įdarbinimo priemones įdarbintų asmenų darbo užmokestį, tačiau darbdaviui gauti paramą darbuotojams, kurių darbdavys (šiuo atveju – pareiškėja) yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Tokią aplinkybę teismas nustatė iš pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių bei teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovų pateiktų paaiškinimų. Kas reiškia, kad pareiškėja 2020-07-09 pasiūlymu siekė ne finansavimo asmenų įdarbinimui, tačiau subsidijos jau esamų darbuotojų darbo užmokesčiui, nukentėjus dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos). Taigi subsidija, pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, pareiškėja siekė pasinaudoti ne darbo vietai steigti ir asmeniui įdarbinti, o dėl šalyje susidariusios padėties dėl koronaviruso infekcijos.

Kaip matyti iš pačios Užimtumo tarnybos viešai pateikiamos informacijos (https://uzt.lt/news/subsidijos-darbdaviams/), nurodytos trys darbdavių kategorijos, kurie gali gauti subsidijas darbo užmokesčiui: 1) tie, kurie skelbė prastovas; 2) tie, kurie įdarbina remiamus bedarbius; 3) tie, kurie nukentėjo nuo COVID-19. Pastaruoju atveju nurodyta, kad „subsidijos priklausys ir darbdaviams, kurie patenka į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) sudarytą įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą. Subsidijos šiems darbdaviams bus mokamos ne daugiau nei už 10 darbuotojų, jeigu įmonėje dirba iki 20 žmonių, arba ne daugiau nei už 50 proc. darbuotojų, jei įmonėje dirba nuo 21 asmens“.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020-04-30 aiškinamojo rašto dėl Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 20, 25, 37, 38, 41, 42, 43, 44, 47, 55 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 48(1) straipsniu įstatymo projekto nuostatas, siekiant, kad būtų išlaikomos darbo vietos ir užimti asmenys netaptų bedarbiais: 1. siūloma nustatyti, kad užimtiems asmenims taip pat būtų taikomas įdarbinimas subsidijuojant. 2. siūloma papildyti darbo rinkoje papildomai remiamais laikomų asmenų grupes, įtraukiant ir užimtus asmenis, be kita ko, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuvos veikiančių įmonių struktūroje dominuoja mažosios (turinčios 0–9 darbuotojus) įmonės ir siekiant padėti išlaikyti smulkiojo verslo subjektų veiklą, Įstatymo projektu yra siūlyta nustatyti, kad darbdaviui, įtrauktam į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą, subsidija darbo užmokesčiui būtų skiriama ir mokama už ne daugiau kaip: 10 darbuotojų, kai jis yra įdarbinęs iki 20 darbuotojų ir 50 procentų darbuotojų, kai jis yra įdarbinęs 21 ir daugiau darbuotojų.

Atsižvelgdamas į Užimtumo tarnybos viešai skelbiamą informaciją, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies formuluotę ir šios straipsnio dalies priėmimo tikslą, atskleistą minėtame Aiškinamajame rašte, teismas daro išvadą, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje numatytos subsidijos tikslas yra įtraukti papildomai remiamas įmonių grupes, įskaitant ir užimtus asmenis, kurių darbdaviai yra įtraukti į mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą, t. y. suteikti galimybę nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusiems darbdaviams gauti subsidiją darbo užmokesčiui, jeigu toks darbdavys yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą.

Ginčijami Įsakymas1 ir Įsakymas2 priimti vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2017-06-23 vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį, subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai. Teismui nustačius, kad pareiškėja siekia pasinaudoti 41 straipsnio 2⁴ dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui ne darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti, o dėl to, kad yra nukentėjusi nuo COVID-19, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja pakartotinai siekia pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone ir tokiu pagrindu pažeidžia Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nors pareiškėja 2020-07-09 pasiūlymu dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo neprašė skirti subsidijos darbuotojo M. G. darbo užmokesčiui, o be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad su šiuo asmeniu darbo sutartis buvo sudaryta tik 2020-07-27, t. y. po pasiūlymo pasinaudoti subsidija pateikimo (LAGK medžiaga, b. l. 84–86), Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020-11-20 įsakymu papildė darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta tvarka, sąrašą 44 eilute, nurodydamas pareiškėjos darbuotoją M. G.. Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020-11-23 įsakymu panaikino pastarąjį 2020-11-20 įsakymą ir įpareigojo teritorinį skyrių apie šį įsakymą praneši pareiškėjai. Užimtumo tarnybą šį nesutapimą atsiliepime paaiškino grįsdama aplinkybėmis, kad už M. G. pareiškėjai faktiškai buvo skirta ir išmokėta darbo užmokesčio subsidija, tačiau dėl žmogiškosios klaidos ir didelės darbų apimties, M. G. nebuvo įtrauktas į 2020-08-07 įsakymo 1 priedą, todėl 2020-11-20 įsakymu 1 priedas papildytas 44 eilute, o 2020-11-23 įsakymu sprendimas skirti subsidiją šio asmens darbo užmokesčiui panaikintas.

Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susidariusią situaciją dėl M. G. skirtos subsidijos grąžinimo, papildomai pastebi, kad Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrius 2020-10-26 pretenzija kreipėsi į pareiškėją, prašydamas grąžinti nepagrįstai pervestą 2 847,19 Eur sumą už darbuotojus K. R., M. G., K. K. paskirtą ir išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui, nors pareiškėjos darbuotojas M. G. šios pretenzijos pateikimo metu į 2020-08-07 įsakymo 1 priedą dar nebuvo įtrauktas ir tai padaryta tik Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020-11-20 įsakymu, kurį atsakovas pasinaikino vėlesniu 2020-11-23 įsakymu. Taigi ginčijamais įsakymais bei jų pagrindu surašytomis pretenzijomis (2020-10-20 ir 2020-10-26) pareiškėjos prašyta grąžinti 2 847,19 Eur dydžio subsidijos sumą, nors dalis šios sumos susidarė tik vėliau atsakovo priimto 2020-11-20 įsakymo (kuris panaikintas 2020-11-23) pagrindu. Todėl darytina išvada, kad pretenzijų pateikimo metu nebuvo teisinio pagrindo prašyti iš pareiškėjos grąžinti visą 2 847,19 Eur sumą, o tokia suma turėjo būti apskaičiuota pagal K. R. ir K. K. skirtą subsidijos dalį, nes pareiškėjos darbuotojo M. G. atžvilgiu administracinis aktas dėl skiriamos subsidijos dar nebuvo priimtas.

Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje susidariusią teisinę situaciją, taip pat pažymi, kad atsakovas Įsakymu1 ir Įsakymu2 panaikino savo 2020-08-07 įsakymo 1 priedo atitinkamas dalis (dėl 313 ir 314 1 priedo eilutes), nors teisės aktai neįtvirtina teisės Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriui pačiam panaikinti savo priimtų administracinių aktų.

Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ; teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020-09-01) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal nurodyto principo įgyvendinimą, atsakovas, priimdamas Įsakymą1 ir Įsakymą2 privalėjo turėti įstatyme įtvirtintą teisinį pagrindą, suteikiantį jam teisė panaikinti savo priimtus administracinius aktus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pabrėžta, kad institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (LVAT 2010-02-01 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2016-09-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3537-822/2016 ir kt.). Teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo (LVAT 2017-10-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017). Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., LVAT 2010-02-01 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad įstatyminio reglamentavimo, suteikiančio teisę Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui pačiam panaikinti savo priimtus įsakymus, nebuvo, todėl, priimdamas pareiškėjos ginčijamus Įsakymą1 ir Įsakymą2, atsakovas viršijo jam suteiktus įgaliojimus.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad LAGK ginčijamu 2020-12-28 sprendimu Nr. 21R-(AG-902/07-2020) atmetusi pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, netinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Kaip nustatė teismas aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu, pareiškėjos ginčijami Įsakymas1 ir Įsakymas2 priimti Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui viršijus jam suteiktų įgaliojimų ribas, netinkamai įvertinus pareiškėjos atžvilgiu taikytiną reglamentavimą. Todėl pareiškėjos ginčijami LAGK 2020-12-28 sprendimas Nr. 21R-(AG-902/07-2020), Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-20 įsakymas Nr. V1(19.1)-4395 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“, Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-26 įsakymą Nr. V1(19.1)-4519 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymas Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ naikintini, o pareiškėjos skundas tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rorio statyba“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020-12-28 sprendimą Nr. 21R-(AG-902/07-2020).

Panaikinti Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-20 įsakymą Nr. V1(19.1)-4395 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.

Panaikinti Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-10-26 įsakymą Nr. V1(19.1)-4519 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020-08-07 įsakymo Nr. V1(19.1)-2856 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.