- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-14
- Bylos Nr.
- eI2-4086-426/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06220-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Linas Baublys, Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 24S242629 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinio (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo (toliau – ir užsienietis) įsitikinimu, Sprendime nurodyti pagrindai nepagrįsti faktais, atsakovas nenurodo, kokius neatitinkančius tikrovės duomenis pateikė jis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Skunde užsienietis paaiškina, kad sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrovė (toliau –UAB) „Hegelmann Transporte“ (toliau – Bendrovė), todėl mano, kad antrasis pagrindas, nurodytas ginčijamame Sprendime, neparemtas jokiomis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais. Pareiškėjo nuomone, jis turėjo teisę atvykti į Lietuvą, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) pagrindu ir dirbti Bendrovėje. Pareiškėjo vertinimu, nenurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, – kada jis atvyko į šalį, kur dirbo, kuri įmonė pateikė tarpininkavimo raštą, kada buvo atleistas ir t. t., todėl mano, kad skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas.
Pareiškėjui akivaizdu, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, jokių faktų viseto nenustatė, priešingai, jį priėmė remdamasis aplinkybėmis, kurios nuo užsieniečio nepriklauso, todėl atsakovo veiksmai prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui. Prašo tenkinti skundą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. lapkričio 27 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse jis šiuo metu nedirba. Kadangi pareiškėjui leidimas išduotas darbo pagrindu, o darbo sutartis nesudaryta, tai atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta).
Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 29 d. Sprendimo Nr. 24S242629 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Hegelmann transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas).
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2023 m. lapkričio 27 d. iki 2025 m. lapkričio 27 d., kuris pareiškėjui įteiktas 2024 m. sausio 26 d.
Nustatyta, kad Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsakovas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. lapkričio 27 d.
Pareiškėjas, nesutinka su Migracijos departamento Sprendimu, kreipiasi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas šio straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Atsakovo pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas. Remiantis tos pačios sistemos duomenimis matyti, kad kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu taip pat nedirba. Pareiškėjas skunde nurodo, jog sudarė sutartį su UAB „Hegelmann Transporte“, todėl mano, kad antrasis pagrindas, nurodytas ginčijamame Sprendime, neparemtas jokiomis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog remiantis bylos rašytiniais duomenimis, minėta sutartis nėra pasirašyta pareiškėjo, todėl ji negali būti laikoma galiojanti. Darbo sutartis turėjo įsigalioti ir pirma darbo diena turėjo būti 2024 m. sausio 22 d., tačiau, kaip skunde teigia pats pareiškėjas, jis į Lietuvą atvyko tik 2024 m. vasario 5 d. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nemini jokių aplinkybių, susijusių su įdarbinimu ar darbu Bendrovėje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti oficialia Institucijų teikiama informacija ir duomenimis, kuriais remiantis aiškiai matyti, kad jokių įrašų nuo 2021 m. spalio 29 d. apie pareiškėjo darbą Lietuvoje nėra.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba sutartis buvo sudaryta fiktyviai. Atkreiptinas dėmesys, kad šis užsienietis galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu dėl pasikeitusios teisinės padėties ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Pažymėtina, kad pareiškėjui Migracijos departamento leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje. Bendrovei nesudarius oficialios darbo sutarties ir pareiškėjui nepradėjus dirbti joje, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas aptariamas leidimas.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjui leidimas panaikintas pagrįstai.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta administraciniame sprendime. Tarp išvardytų reikalavimų – administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai.
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, jog šio straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo 2024 m. spalio 29 d. Sprendimą Nr. 24S242629, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.