Kauno apygardos teismo nutartis

2013-05-07 · Civilinė byla Nr. 2A-288-153/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-07
Bylos Nr.
2A-288-153/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-05193-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Agentus“
Ieškovas
B. J.
Civilinė byla Nr. 2A-288-153/2013;
Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė;
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-05193-2012-3;
(S)

Procesinio dokumento kategorijos: 121.1; 121.21; 121.22. ; 11.9.3.;11.10; 24.3.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gegužės 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agentus“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8472-752/2012 pagal ieškovo B. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agentus“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas B. J. 2012-04-18 prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti; darbo sutartį, sudarytą 2010 m. rugsėjo 28 d., laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant po 400 litų per mėnesį; vadovaujantis LR DK 140 str. 1 d., priteisti 400 litų išeitinę išmoką ir bylinėjimosi išlaidas valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ieškovas B. J. nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. pagal neterminuotą darbo sutartį pradėjo dirbti UAB „Agentus“ grindų klojėju už nustatytą 400 litų dydžio mėnesinį darbo užmokestį, nustačius ne visą darbo laiką. Nepraėjus visiems darbo metams darbdavys pareikalavo nutraukti darbo sutartį abipusiu susitarimu ir 2011-07-25 įteikė pieštuku užpildytą prašymo blanką įrašęs atleidimo datą 2011-07-31, ieškovas pasirašyti atsisakė, po to darbo užsakymų daugiau negavo. Darbdavys su ieškovu nebendravo ir apie darbo sutarties nutraukimą neinformavo. Ieškovas 2012-01-24 kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių, kur jam buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą. 2012-02-07 ieškovas kreipėsi į VSDF Vilniaus skyrių ir iš gautos pažymos sužinojo, kad jo darbo sutartis yra nutraukta nuo 2011-07-29 DK 127 str. l d. pagrindu, nors jis darbo sutarties nutraukti neprašė.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Agentus“ atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas iš darbo atleistas 2011-07-29 jo prašymu, DK 127 str. 1 d. pagrindu. Ieškovas dirbo UAB „Agentus“ Vilniaus skyriuje grindų klojėju, įmonės direktorius buvo informuotas, kad ieškovas B. J. yra pateikęs prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Todėl ieškovas 2011-07-29 įsakymu atleistas iš darbo, nors ieškovo prašymo dėl atleidimo iš darbo atsakovės direktorius nerado. Atsakovės atstovas nurodė, kad ieškovas nuo 2011-07-14 įsidarbino kitoje įmonėje – UAB „Tamita“. Ieškovas dėl darbo sutarties nutraukimo jokių pretenzijų atsakovei nereiškė ir į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių kreipėsi tik 2011-01-05, t. y. praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po darbo sutarties nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu atnaujino dėl svarbių priežasčių praleistą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ieškovui kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Pripažino, kad darbo sutartis tarp ieškovo B. J. ir atsakovės UAB „Agentus“ 2011 m. liepos 29 d. direktoriaus įsakymu Nr. 3-2-551 pagal LR DK 127 str. 1 d. nutraukta neteisėtai. Į darbą ieškovo negrąžino. Nustatė, kad minėta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Priteisė ieškovui B. J. iš atsakovės UAB „Agentus“ 4000 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2011-07-30) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 800 Lt (priskaityta suma) išeitinę išmoką. Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Agentus“ 287 Lt žyminį mokestį, 16,65 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas ir 1160 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė, kad ieškovas sudarytos neterminuotos darbo 2010-09-28 sutarties Nr. 244 pagrindu buvo priimtas į darbą atsakovės bendrovėje UAB „Agentus“ ir nuo 2010-09-28 pradėjo dirbti grindų klojėju 0,5 etato, o atsakovė įsipareigojo jam mokėti 400 Lt mėnesinį darbo užmokestį ir skatinamuosius priedus, mokant du kartus per mėnesį, kito mėnesio. UAB „Agentus“ 2011-07-29 direktoriaus įsakymu Nr. 3-2-551 ieškovas iš darbo atleistas nuo 2011 m. liepos 29 d. pagal LR DK 127 str. 1 d., atleidimo iš darbo pagrindu nurodžius darbuotojo prašymą, nes atsakovė nepateikė teismui ieškovo prašymo atleisti iš darbo jo paties prašymu. Teismas pripažino, kad ieškovas iš darbo atleistas nesant išreikštos jo valios, taigi neteisėtai. Atleidžiant ieškovą iš darbo ieškovui apskaičiuotas darbo užmokestis (400 Lt, priskaityta suma) bei kompensacija už nepanaudotas atostogas (312, 04 Lt, priskaityta suma), iš viso ieškovui išmokėtina suma – 541,15 Lt, atleidimo dieną 2012 m. liepos 29 d. ieškovui buvo pervesti nurodyti 541,15 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovui įsakymas dėl atleidimo iš darbo įteiktas nebuvo. Apie atleidimo iš darbo faktą ieškovas sužinojo 2012-01-05, paduodamas prašymą Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriui. Ieškovas gavo 2012 m. vasario 7 d. dokumentą, kuriame nurodoma ieškovo atleidimo data ir atleidimo iš darbo juridinis pagrindas, todėl 2012 m. vasario 7 d., teismo nuomone, laikytina ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti teisme pradžia. Ieškovas teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pateikė 2012 m. balandžio 18 d., praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po to, kai sužinojo apie atleidimą. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą (DK 297 straipsnio 1 dalis). Teismas laikė, kad ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių ir ieškinio senaties terminą atnaujino. Teismas nustatė, kad

dirbdamas pas atsakovę ieškovas dirbo ir kitoje darbovietėje – UAB „Tamita“, ir gaudavo darbo užmokestį, nereikalavo iš atsakovės aprūpinti ieškovą darbu, įvertinęs tai, kad apie atleidimą ieškovas nežinojo, teismas sprendė, jog ieškovo praradimams kompensuoti pakankama suma yra 4000 litų už visą priverstinės pravaikštos laiką, o tuo pačiu ir proporcinga sankcija atsakovei.

Ieškinį iš esmės patenkinęs, teismas priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą skundžia atsakovė UAB „Agentus“, kuri nurodė, kad su sprendimu nesutinka dėl toliau šiame apeliaciniame skunde nurodytų motyvų. Apeliantė prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo B. J. ieškiniui taikyti ieškinio senatį ir jį visiškai atmesti.

Pirma, ieškovas pareikštu ieškiniu, be kitų reikalavimų, prašė priteisti ir 1 872 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą bei 364 Lt neišmokėtos piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Šie ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti. Todėl skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo būti nurodyta, kad ieškovo ieškinys tenkinamas tik iš dalies. Kadangi ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, teismas turėjo proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokato pagalbai apmokėti), kaip tai numatyta CPK 93 straipsnio 2 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, tik nepagrįstai nusprendė savo iniciatyva atnaujinti šį terminą. Teismas pažeidė tiek ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, tiek įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 str.).

Teismas kiekvienoje byloje klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 str. 6 d., CK 1.5 str.). Ieškovas apie savo atleidimą galėjo sužinoti daug anksčiau, nes jis į VSDFV Vilniaus skyrių galėjo kreiptis ir anksčiau. Be to, ieškovas nuo 2011-07-30 pas atsakovę nebedirbo, į darbą neatvažiuodavo, žinojo, kad yra panaikintas atsakovės Vilniaus skyrius, dirbo kitame darbe. Todėl atsakovės manymu, ieškovas apie savo atleidimą iš darbo neabejotinai žinojo ir turėjo žinoti nuo 2011-07-30, kai jis buvo atleistas iš darbo. Tai, kad ieškovas žinojo apie jo atleidimą iš darbo, patvirtina ir ieškovo 2012-02-05 kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių turinys. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia yra tik nuo 2012-02-07, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas.

Tačiau netgi nuo 2012-02-07 skaičiuojant ieškinio senaties termino pradžią, ieškovas ieškinį turėjo pareikšti vėliausiai 2012-03-07, o pareiškė tik 2012-04-18, t. y. gerokai praleidęs ieškinio senaties terminą.

Skundžiamame sprendime nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis ieškinio senaties termino praleidimą. Ieškovas nenurodė ir byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą.

Ieškovas dėl nemokomos teisinės pagalbos teikimo į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – tarnyba) kreipėsi tik 2012-02-23. Nors ieškovui buvo nuspręsta 2012-02-24 suteikti nemokamą teisinę pagalbą, ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2012-04-18. Per šį laikotarpį ieškovas jokių papildomų dokumentų nerinko. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, trukdžiusių ieškovui, atstovaujamam jam paskirtos advokatės, parengti ieškinį per vieną mėnesį skaičiuojant nuo 2012-02-24, kai buvo nuspręsta jam suteikti nemokamą teisinę pagalbą. Tai, kad ieškovą dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo galbūt suklaidino jam atstovavusi advokatė, negali būti laikoma svarbia priežastimi, pateisinančia ieškinio senaties termino praleidimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, neįvertino to, kad ieškovas nuo pat atleidimo iš darbo dirbo kitoje darbovietėje UAB „Tamita“ ir gaudavo darbo užmokestį, o jam vadovavo T. V., kuris yra buvęs atsakovės Vilniaus skyriaus vadovas. Todėl ieškovas neabejotinai turėjo žinoti apie Vilniaus skyriaus panaikinimą ir tai, kad jis yra atleistas iš darbo. Ieškovas niekada nesikreipė į atsakovę ir nereikalavo jo aprūpinti darbu. Ieškovas niekada atsakovei jokių pretenzijų dėl atleidimo iš darbo nereiškė, o tai įrodo, kad ieškovas nelaikė, jog yra pažeistos jo teisės, ir atleidimo iš darbo nelaikė neteisėtu. Yra akivaizdu, kad darbuotojas nuo 2011-07-30 nebedirbdamas pas atsakovę negali nesuvokti, kad yra atleistas iš darbo. Ieškovas tiesiog pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir taip nepagrįstai siekia pasipelnyti atsakovės sąskaita.

Teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, pažeidė teisinių santykių stabilumo principą. LAT yra išaiškinęs, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, tačiau šis institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą (LAT 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001). Šiuo atveju ieškovo delsimas kreiptis į teismą yra nepateisinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Trečia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsakovė ieškovo praradimams kompensuoti už visą priverstinės pravaikštos laiką turi sumokėti net 4000 Lt, o tai sudaro net 10 mėnesinių ieškovo atlyginimų. Apeliantė mano, kad tokia sankcija yra visiškai neproporcinga padarytam pažeidimui.

Ieškovo neteisėtas atleidimas iš darbo nesutrukdė jam dirbti kitoje darbovietėje ir gauti pajamų. Ieškovas neįrodė, kad dėl neteisėto atleidimo jis patyrė kokių nors nuostolių, t. y. kad kitame darbe gavo mažesnį atlyginimą, nei gaudavo dirbdamas pas atsakovę. Ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nereikalavo, kad atsakovė jį aprūpintų darbu, jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, į darbą neatvykdavo.

Todėl, jeigu apeliacinės instancijos teismas ieškovo ieškiniui netaikytų ieškinio senaties, ieškovui už visą priverstinės pravaikštos laiką priteistina kompensacija turi būti sumažinta nuo 4000 Lt iki vieno ieškovo mėnesinio atlyginimo, t. y. iki 400 Lt. Tokia suma būtų adekvati atsakovės padarytam pažeidimui ir atitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, visiškai kompensuotų visus ieškovo netekimus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovės UAB „Agentus“ apeliacinį skundą ieškovas prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-8472-752/2012 palikti nepakeistą.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovas praleido vieno mėnesio senaties terminą dėl neobjektyvių priežasčių. Visų pirma darbuotojas santykiuose su darbdaviu laikytinas silpnesniąja šalimi, ir teismas privalo į tai atsižvelgti. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, nes galvojo, kad dar iki 2012-02-23 yra įdarbintas pas atsakovę, kai gavo oficialų raštą iš VSDFV ir tik tada suprato, kad yra atleistas iš darbo. Ieškinio senaties termino eigos pradžia reikėtų laikyti 2012 m. vasario 23 d., kai ieškovas sužinojo apie atleidimą iš darbo. Ieškovas kreipėsi į teismą 2012 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams, tad sutinka, kad terminas buvo praleistas, tačiau mano, kad jį praleido dėl svarbių priežasčių. Kadangi ieškovas aktyviai gynė savo teises, jis kreipėsi į Vilniaus VGTPT teisinės pagalbos, t. y. po 4 dienų – 2012-02-27, teisinė pagalba ieškovui buvo suteikta 2012-03-13, tačiau ieškinys laiku nebuvo paruoštas ne dėl ieškovo kaltės. Todėl teismas visiškai pagrįstai priėmė sprendimą atnaujinti praleistą senaties terminą ir nurodė, kad darbdaviui tenka pareiga informuoti apie atleidimą iš darbo, ir jam nevykdant šios pareigos, darbdavys negali reikalauti taikyti senaties termino remdamasis tuo, kad darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie atleidimą iš darbo anksčiau nei tą dieną, kurią darbuotojas gavo dokumentą, patvirtinantį atleidimą iš darbo ir teisinį atleidimo pagrindą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-115/2009).

CPK 320 str. 2 d. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo manymu, nėra, o 4000 Lt atlyginimo priteisimo tyrimas peržengtų apeliacinio skundo ribas. Ieškovas mano, kad 4000 Lt yra proporcinga sankcija atsakovei, atitinka UAB „Agentus“ finansinę padėtį ir neigiamai nepaveiks atsakovės įmonės turtinės padėties, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 2, 3 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

DK 297 straipsnio 1 dalyje (2005-05-12 redakcija, galiojusi ieškovo atleidimo iš darbo ir kreipimosi į teismą metu) numatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo įsakymo apie atleidimą iš darbo gavimo momento, kada jo gavimo ir sužinojimo apie atleidimą iš darbo momentas sutampa. Tinkamo informavimo apie atleidimą iš darbo pareiga priklauso darbdaviui, šios pareigos tinkamo įvykdymo laiko momentas lemia, kada pradedama skaičiuoti vieno mėnesio ieškinio senatis darbuotojo ieškiniui dėl atleidimo iš darbo teisme pareikšti. Vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2009).

Ieškovo atleidimo iš darbo data ir juridinis pagrindas yra nurodyti VSDFV Vilniaus skyriaus pažymoje Nr. 4-8-1447 (b. l. 9), kurią ieškovas gavo 2012-02-07, todėl pagrįsta apylinkės teismo išvada, jog būtent ši diena laikytina ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti eigos pradžia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatyme nereikalaujama, kad ieškovas pateiktų prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Nors ir nėra pateikta prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas turi svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovas į teismą kreipėsi 2012-04-18 (b. l. 3), tai yra praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po to, kai ieškovas sužinojo apie atleidimo pagrindą. Vertindama apeliantės argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas per protingą terminą kreipėsi į Vilniaus VGTPT teisinės pagalbos (b. l. 5). Taip pat įvertino tai, kad byloje nėra paneigtas ieškovo nurodytas motyvas, kad dėl blogos turtinės padėties ieškovas savo lėšomis negalėjo apmokėti advokato teisinių paslaugų. Tai, kad ieškovo turtinė padėtis nebuvo gera, patvirtina Vilniaus VGTPT 2012-02-24 sprendimas (b. l. 5–6), kuriuo ieškovui buvo suteikta valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba. Taip pat nepaneigtas ieškovo motyvas, kad jis neturi pakankamai teisinių žinių, todėl negalėjo savarankiškai surašyti ieškinio pareiškimo teismui ir kad ieškinys laiku nebuvo paruoštas ne dėl ieškovo kaltės, o dėl to, kad advokatės nurodymu ieškovas rinko reikalingus dokumentus, po to advokatė ruošė ieškinį. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas, neturėdamas duomenų apie atleidimo datą ir darbo sutarties nutraukimo pagrindą, būdamas silpnesnė sutarties šalis, neturėdamas pakankamai lėšų teisinei pagalbai apmokėti, ieškinio senaties terminą praleido, tačiau ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintos svarbiomis ir atnaujintos teismo iniciatyva. Todėl apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nagrinėjamojoje byloje atnaujino ieškinio senaties terminą, atmestinas kaip neįrodytas.

Darbuotojui teismo tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimą, darbo bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar darbo sutarties nutraukimas atitinka įstatymo reikalavimus, t. y. ar faktinės bylos aplinkybės ir taikytinos teisės normos ginčo sprendimui sudaro pagrindą pripažinti, kad atleidimas yra teisėtas. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas B. J. nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. pagal neterminuotą darbo sutartį pradėjo dirbti UAB „Agentus“ grindų klojėju už nustatytą 400 litų dydžio mėnesinį darbo užmokestį, nustačius ne visą darbo laiką. Su ieškovu darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2011-07-29 DK 127 str. l dalies pagrindu, nors jis darbo sutarties nutraukti neprašė. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir tuo pagrindu priteisė ieškovui išeitinę 800 Lt išmoką ir 4000 Lt išmoką už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliantė UAB „Agentus“ yra tos nuomonės, kad išmokos suma yra nustatyta neteisingai, nes yra nepagrįstai didelė ir atitinka 10 mėnesių ieškovo atlyginimo sumą. Tokia sankcija darbdaviui, apeliantės manymu, yra visiškai neproporcinga darbdavio padarytam pažeidimui, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, su tuo sutikti negalima.

Kasacinis teismas išaiškino, kad teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgia ir į tokias reikšmingas aplinkybes, kaip darbdavio turtinė padėtis ir galimybė sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. A. Vitienės IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010); darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinis teisinis statusas, funkcijos ir darbuotojo pareigų ypatumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad, priteisiant išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, privalu atsižvelgti ne tik į darbuotojo gautą vidutinį darbo užmokestį atsakovo įmonėje, bet ir į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, t. y. darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, konfliktiškumą, taip pat į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir jos priežastis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012).

Nagrinėjamoje byloje iš apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, sumažindamas ieškovui B. J. priteistiną pagal DK 297 straipsnio 3 dalį išmoką už priverstinę pravaikštą, atsižvelgė į įstatyme įtvirtintą teisės principą proporcingumą, įvertino ieškovo turėtus praradimus dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo ir taikytinos apeliantei sankcijos griežtumą už padarytą teisės normų pažeidimą. Taigi pirmosios instancijos teismas argumentavo, kodėl toks mažinimas būtinas siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo ir protingumo principus ir pan. Atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką ir joje formuluojamus DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos mažinimo kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistiną išmoką už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisdamas iš atsakovės 4000 Lt vietoje 5773,10 Lt, minėtų argumentų pagrindu, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Vien apeliantės nurodyta aplinkybė dėl ieškovo gautų pajamų kitoje darbovietėje (UAB „Tamita“) nėra pakankamas argumentas išmokai dėl priverstinės pravaikštos mažinti, esant kitoms pirmiau šioje nutartyje nurodytoms reikšmingoms aplinkybėms.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Dėl to apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovui iš atsakovės priteistinos išmokos už priverstinę pravaikštą sumą, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis CPK 83 str. 1 d. 1 p., ieškovas yra atleistas ne tik nuo žyminio mokesčio, bet ir nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas patenkino ieškovo reikalavimą dėl ieškinio pareiškime prašomų priteisti iš atsakovės išmokų (išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką), todėl ieškinį tenkino. Teismas iš atsakovės priteistiną išmokų sumą sumažino ne dėl to, kad atmetė ieškovo reikalavimus, o teismo nuožiūra, kaip tai numato įstatymas. Todėl apeliantės motyvai dėl būtinumo priteisti iš ieškovo dalį bylinėjimosi išlaidų atmestini kaip nepagrįsti.

Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–333 straipsniais,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo nekeisti.

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas