- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-05
- Bylos Nr.
- P-438-80-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Povilo Zazo
- Atsakovas
- Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Povilo Zazo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-706/07 pagal pareiškėjo Povilo Zazo skundą atsakovams Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė pripažinti negaliojančiu Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr.3B-98, kuriuo jis atleistas iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno skyriaus specialisto pareigų; grąžinti jį į buvusias pareigas; priteisti iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos kompensaciją už priverstinę pravaikštą; priteisti iš valstybės 24000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis 1995 m. balandžio 18 d. pradėjo dirbti Valstybinėje kelių transporto inspekcijoje prie Susisiekimo ministerijos ir joje dirbo iki 2006 m. liepos 20 dienos. Per darbo laikotarpį jokių drausminių nuobaudų neturėjo. Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. liepos 19 d. įvyko Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno skyriaus darbuotojų susirinkimas, kurio metu pareiškėjui buvo daromas spaudimas paduoti prašymą dėl atleidimo iš užimamų pareigų. Skyriaus viršininko nurodymu buvo atspausdintas pareiškėjo prašymas atleisti jį iš pareigų ir paduotas pareiškėjui pasirašyti. Pareiškėjas dėl daryto spaudimo prašymą pasirašė. 2006 m. liepos 20 d. jis buvo atleistas iš pareigų, tačiau 2006 m. liepos 21 d. jis prašymą atšaukė, kaip tai numato Darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala. Jis buvo pažemintas darbuotojų kolektyve.
Atsiliepimas
Atsakovai su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas teisėtai buvo atleistas iš pareigų jo paties prašymu. Jo 2006 m. liepos 21 d. pareiškimas dėl prašymo atleisti iš pareigų atšaukimo negalėjo būti patenkintas, nes 2006 m. liepos 21 d. jau buvo priimtas įsakymas dėl jo atleidimo iš pareigų. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo nurodytas darbuotojų susirinkimas buvo sušauktas dėl einamųjų darbų. Susirinkimo metu išsakytos kritikos negalima laikyti spaudimu pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies.
Teismas panaikino Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr.3B-98; grąžino pareiškėją į Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno skyriaus specialisto pareigas; priteisė pareiškėjui iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 11300,13 Lt kompensaciją už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo paskelbimo ir visą vidutinį atlyginimą iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 600 Lt atstovavimo išlaidų. Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priėmusi asmenį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sutikimu valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir anksčiau. Valstybės tarnautojas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo turi teisę ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik jį į pareigas priėmusio asmens sutikimu. Teismas nurodė, kad paminėtos garantijos darbuotojui neišnyksta pasibaigus tarnybos santykiams, todėl atsakovas gavęs pareiškėjo prašymą, kuriuo atšauktas ankstesnis prašymas atleisti iš pareigų, turėjo panaikinti savo įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. Teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo tikėti teismo posėdyje liudytojais apklaustų atsakovo darbuotojų parodymais. Kai kurie liudytojai patvirtino, jog susirinkimo metu dėl pareiškėjo darbo buvo išsakyta griežta kritika. Pareiškėjas padavė prašymą atsistatydinti po konfliktinio pokalbio su skyriaus viršininku ir darbuotojais paveiktas šio pokalbio. Pareiškėjas nuosekliai, jau nuo 2006 m. liepos 21 d. tvirtino, kad nebuvo pareiškęs valios palikti tarnybą savo noru, naujo darbo nebuvo susiradęs ir bylos nagrinėjimo metu nedirbo. Pareiškėjas registruotas Kauno darbo biržoje kaip ieškantis darbo. Jam iki išėjimo į pensiją yra likę keleri metai, be to, jis yra silpnos sveikatos. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad pareiškėjas pats nebuvo suformavęs tikros valios palikti tarnybą. Taip pat akivaizdu, kad pareiškėjas, kaip darbuotojas, atsakovui nepriimtinas, nes pareiškėjui net nustatytu terminu parašius pareiškimą dėl prašymo atleisti iš tarnybos atšaukimo šis pareiškimas be pagrindo buvo nepatenkintas. Teismas nurodė, kad skundžiamas atsakovo įsakymas naikintinas, pareiškėjas grąžintinas į darbą, jam iš atsakovo priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjui taip pat iš atsakovo priteistina 600 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais. Norminiai aktai nenumato neturtinės žalos atlyginimo esant tarnybiniam ginčui.
II.
Apeliaciniu skundu Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinant šio sprendimo dalį, kuria teismas patenkino dalį pareiškėjo skundo reikalavimų ir priteisė atstovavimo išlaidas.
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkinti pareiškėjo reikalavimai, yra neteisėta ir nepagrįsta. Nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ketinantis atsistatydinti valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priėmusį asmenį ne vėliau kaip prieš keturiolika kalendorinių dienų. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sutikimu valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir anksčiau. Valstybės tarnautojas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo turi teisę ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik jį į pareigas priėmusio asmens sutikimu. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Darbo kodekse, Vidaus tarnybos statute, Diplomatinės tarnybos įstatyme. Iki šių įstatymų įsigaliojimo analogiška teisės norma buvo įtvirtinta Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnyje. Šios teisės normos analizė ir jos taikymo aspektai buvo išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-417. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pasinaudoti teise per tris dienas atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo darbuotojas gali tik tuo atveju, jeigu jis laikėsi nustatytos išankstinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos. Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos; jei darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo atšaukti nebegali. Analogišką interpretaciją pateikė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.A(10)-1045/2004. Apeliantas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo darytas spaudimas išeiti iš darbo, byloje nebuvo nustatyta. 2006 m. liepos 19 d. įvykęs susirinkimas ir pareiškėjo kritika negali būti vertinami kaip spaudimas išeiti iš darbo. Niekas neatėmė iš pareiškėjo galimybių elgtis laisvai. Apeliantas nurodė, kad visų teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Teismas nėra nustatęs, kad liudytojai būtų melavę, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog jį privertė parašyti atsistatydinimo pareiškimą. Šis pareiškimas nebuvo parašytas laisva valia. Tai pareiškėjas padarė paveiktas viršininko spaudimo bei viešos kritikos, kuri buvo nepagrįsta. Pareiškėjas nurodė, kad jo atleidimas iš tarnybos buvo įformintas labai greitai, o tai patvirtina, jog jis buvo nepageidaujamas darbuotojas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas turėjo atšaukti savo įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų gavęs pareiškėjo pareiškimą dėl prašymo atleisti jį iš pareigų atšaukimo. To įstatymas nedraudžia.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-706/07 atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo reikalavimai ir panaikintas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2006 m. liepos 20 d. įsakymas Nr.3B-98, pareiškėjas grąžintas į Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Kauno skyriaus specialisto pareigas, pareiškėjui priteista iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 11300,13 Lt kompensacija už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo paskelbimo ir visas vidutinis atlyginimas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 600 Lt atstovavimo išlaidų, panaikino bei šiuos reikalavimus atmetė. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą- kai valstybės tarnautojas atsistatydina savo noru. To paties straipsnio 4 dalis nustato: „ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į pareigas priėmusį asmenį ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sutikimu valstybės tarnautojas gali būti atleistas ir anksčiau. Valstybės tarnautojas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik jį į pareigas priėmusio asmens sutikimu.“ Bendra šioje normoje įtvirtinta taisyklė – kad apie ketinimą atsistatydinti valstybės tarnautojas privalo pranešti jį į pareigas priėmusiam asmeniui prieš 14 kalendorinių dienų. Praėjus šiam laikotarpiui valstybės tarnautojas gali nebevykdyti savo pareigų, o atitinkamus įgalinimus turintis asmuo privalo tokį valstybės tarnautoją atleisti iš pareigų. Ši taisyklė nustatyta, pirmiausia siekiant garantuoti valstybės institucijos interesų apsaugą: tam, kad nesutriktų institucijos veikla ir jos vykdomos funkcijos, ypač susijusios su kitų piliečių teisių realizavimu, nustatytas 14 kalendorinių dienų laikas, per kurį galima pasirengti būsimam atleidimui, surasti naują darbuotoją ar atitinkamai laikinai perorganizuoti darbą. Tuo pačiu valstybės tarnautojas garantuotas, kad jis nebus atleistas anksčiau įstatyme nurodyto laiko, o taip pat galės realizuoti įstatymų leidėjo suteiktą galimybę pakeisti savo nuomonę ir per 3 darbo dienas nuo atsistatydinimo prašymo pateikimo atšaukti šį prašymą. Valstybės tarnautojui pageidaujant ir valstybės institucijos įgalintam atstovui sutinkant valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų ir anksčiau, nelaukiant 14 dienų termino pabaigos. Tokiam atleidimui būtina abiejų šalių suderinta valia: valstybės tarnautojas negali reikalauti, kad būtų atleistas anksčiau, jei su tuo nesutinka jį į pareigas priėmęs asmuo, o šis negali valstybės tarnautojo atleisti anksčiau minėto termino savo iniciatyva, nesant valstybės tarnautojo pageidavimo. Tokiu atveju (atleidžiant anksčiau nei po 14 dienų) valstybės tarnautojui teisė atšaukti savo atsistatydinimo pareiškimą išlieka tik tokiu atveju, jei yra galimybė ją realizuoti iki valstybės tarnybos santykių nutraukimo. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę patenkinti atsistatydinimo pareiškimą nuo jame nurodytos datos ir tuo atveju, kai laikotarpis tarp pareiškimo padavimo dienos ir jame nurodytos pageidaujamos atleidimo datos yra mažesnis negu 3 dienos. Tačiau valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui šia teise pasinaudojus ir patenkinus tarnautojo prašymą nuo jame nurodytos datos, tai yra po to, kai tarnybos santykiai jau nutrūko, tarnautojas savo pareiškimo atšaukti nebegali. Išreikšdamas valią tarnybos santykius nutraukti anksčiau nei po 3 darbo dienų nuo prašymo padavimo, valstybės tarnautojas visiškai ar iš dalies atsisako savo teisės per 3 darbo dienas atšaukti prašymą dėl atsistatydinimo savo noru. Analogiškai tokius santykius reglamentuojančios normos aiškintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-417 bei Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A10-1045/2004. Nors šiose nutartyse vienu atveju analizuojamos Darbo sutarties, kitu- Vidaus tarnybos statuto normos, tačiau šiuose teisės aktuose nustatytas darbo (tarnybos) santykių nutraukimo darbuotojo (statutinio valstybės tarnautojo) pareiškimu reglamentavimas iš esmės sutampa su nustatytuoju šioje byloje taikytinu Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 4 punkte.
Teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2006 m. liepos 20 d. prašyme nurodyta, kad jis pageidauja būti atleistas nuo 2006 m. liepos 20 d.. Atsakovas sutiko su tokia atleidimo data ir 2006 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3B-98 atleido pareiškėją iš pareigų nuo jo prašyme nurodytos datos. Pareiškėjas, išreikšdamas pageidavimą nutraukti tarnybos santykius nuo prašymo padavimo dienos, atsisakė savo teisės atšaukti paduotą prašymą. Atsakovas, netenkindamas pareiškėjo atsistatydinimo pareiškimo atšaukimo, teisės aktų nepažeidė. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias prašymo dėl atsistatydinimo atšaukimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, kad prašymas dėl atsistatydinimo neatitiko jo tikrosios valios, šį prašymą jis pasirašė tiesioginio viršininko spaudimo įtakoje. Teismas akcentavo, jog byloje nustatyta, kad prašymą pareiškėjas padavė po įvykusio darbuotojų susirinkimo, kuriame buvo neigiamai įvertintas pareiškėjo darbas. Jo atžvilgiu kritiką išsakė tiek kiti skyriaus darbuotojai, tiek tiesioginis viršininkas. Šias aplinkybes pripažįsta abi šalys, jas patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Pareiškėjas pripažino ir faktą, kad tuo metu jis iš tikrųjų nesusidorojo su darbu ir nurodo, kad tai nulėmė liga, nes jo sirgimo metu buvo įdiegta nauja kompiuterio programa, kurios jis nespėjo įsisavinti. Teismo nuomone, kritikos ir pastabų pareiškimas dėl netinkamo pareigų vykdymo savaime nereiškia, kad tokiam darbuotojui daromas spaudimas išeiti iš darbo. Tiesioginis viršininkas netgi privalo kontroliuoti pavaldinių darbą ir nustatęs trūkumus imtis atitinkamų priemonių jiems pašalinti ir išvengti. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo verčiamas pasirašyti prašymą dėl atsistatydinimo, tačiau, teismo vertinimu, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Liudytojai, apklausti nagrinėjant bylą, taip pat tokių aplinkybių nepatvirtino. Priešingai, liudytojas G.Lukošius parodė, kad dar iki prašymo dėl atsistatydinimo padavimo pareiškėjas jam išsakė ketinimą išeiti iš darbo, nes dirbti sunku, teks dirbti kompiuteriu. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad prašymo dėl atsistatydinimo pasirašymui įtakos turėjo jo asmeninės ir charakterio savybės: jautrumas, impulsyvumas. Dėl šių savybių po išsakytos kritikos pareiškėjas gal būt elgėsi skubotai ir neapsvarstė galimų atsistatydinimo pasekmių, tačiau asmeninių savybių įtaka vienokio ar kitokio sprendimo priėmimui nereiškia, kad pareiškėjui buvo taikoma psichologinė prievarta. Teismo manymu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo apsisprendimas atsistatydinti nebuvo jo laisvos valios išraiška. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo pripažino, kad pareiškėjas atsistatydino, verčiamas tiesioginio viršininko, nesant laisvo jo paties apsisprendimo. Išdėstytų argumentų pagrindu pareiškėjas teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, panaikino ir šiuos reikalavimus atmetė. Kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino ir teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista 600 Lt atstovavimo išlaidų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis).
III.
Pareiškėjas Povilas Zazas pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A2-706/07. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais motyvais bei argumentais:
1. Anot pareiškėjo, prašymą atleisti iš pareigų jis pateikė 2007 m. liepos 19 d. po darbo valandų. Prašymas buvo atspausdintas kompiuteriu, o ne surašytas pareiškėjo ranka, kas matosi iš paties prašymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino ir netyrė. Taip pat nebuvo tirtas paties prašymo tekstas, iš kurio matosi, kad pareiškėjas pats tokio prašymo nebūtų surašęs. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad prašymą atsistatydinti pareiškėjas pateikė liepos 19 d., o apeliacinės instancijos teismas nustatė kitaip, kad pateiktas prašymas liepos 20 d. Kad įsakymas nebuvo išleistas liepos 20 d. patvirtina ta aplinkybė, jog su pareiškėju liepos 20 d. nebuvo atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino šios aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išsakyta kritika pareiškėjo atžvilgiu negali būti vertintina kaip spaudimas išeiti iš darbo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad skyriaus viršininkas ir darbuotoja Eglė Kelmienė suinteresuoti bylos eiga, skyriaus viršininkas siekė apginti savo veiksmus, kad jis nedarė spaudimo, o darbuotoja E.Kelmienė kaip darbuotoja pavaldi viršininkui ir turinti interesą išlikti darbe. Šias aplinkybes teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas ir padarė teisingas išvadas.
2. Pareiškėjo vertinimu, būtų galima sutikti su apeliacinės instancijos teismo nuomone, jei prašymas atleisti pareiškėją P.Zazą iš pareigų būtų buvęs išleistas liepos 20 d. ir jam pateiktas susipažinti, su juo tą pačią liepos 20 d. atsiskaityta išmokant galutinį atsiskaitymą. Atsakovas padarė pavedimą į pareiškėjo sąskaitą 2006 m. liepos 21 d. pavedimu Nr. 522, pervesdamas 1000,77 Lt ir nurodydamas paskirtį - galutinis atsiskaitymas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjui daromą spaudimą atsistatydinti iš pareigų kaip pareikštą kritiką. Pareiškėjas po ligos buvo tik grįžęs į darbą, per sirgimo laikotarpį buvo įdiegta nauja kompiuterinė programa. Tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip atsakovui palankų įrodymą, jog pareiškėjui teisingai buvo reiškiama kritika. Pareiškėjo teigimu, darbui su nauja kompiuterine programa jis turėjo būti apmokytas, o ne griežtai kritikuojamas kad nesusitvarko su pareigomis. Faktai, jog pareiškėjas buvo kritikuojamas viešai, susirinkimo metu darbuotojų akivaizdoje ir net pačių darbuotojų, nesuteikus galimybės pasimokyti dirbti su nauja kompiuterine programa, patvirtina pareiškėjo teiginį, kad buvo daromas spaudimas išeiti iš darbo, ir paneigia kolegijos išvadą, jog buvo išsakoma kritika pareiškėjo atžvilgiu.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą įstatymu dėl teisės atšaukti savo sprendimą atsistatydinti per tris dienas. Nurodė, kad įstatymai įtvirtina griežtą imperatyvią normą ir garantiją darbuotojui per tris darbo dienas po prašymo atleisti iš darbo pateikimo darbdaviui tokį prašymą atšaukti. Kadangi pareiškėjas nebuvo supažindintas su įsakymu apie jo atleidimą iš pareigų, su juo nebuvo atsiskaityta, tai jis turėjo teisę atšaukti savo prašymą dėl atsistatydinimo iš pareigų. Tokios teisminės praktikos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-09-13 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-417, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-10-1045-04. Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog lemiamą reikšmę Darbo kodekso 127 straipsnio taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį. Todėl turi būti nustatytos aplinkybės, kad darbuotojas savo valia pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų ir nuo nurodytos datos. Ši aplinkybė šių teismų buvo vertinama skirtingai ir padarytos skirtingos išvados. Pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti bylos faktinėmis aplinkybėmis ir neteisingi atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007(S) ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2006.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis.
Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, jog nors šiame prašyme pareiškėjas nurodo, kad prašo procesą administracinėje byloje Nr. A2-706/07 atnaujinti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, tačiau prašant atnaujinti procesą nurodomi argumentai ir motyvai yra susiję su nauju bylos faktinių aplinkybių vertinimu (pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus) bei būtinybe užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką (pareiškėjo nuomone apeliacinės instancijos teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-706/07 prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvai bei argumentai yra atmestini.
Visų pirma, proceso atnaujinimas dėl pasikeitusio įrodymų (bylos faktinių aplinkybių vertinimo) yra galimas tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tačiau jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių pareiškėjas nenurodo.
Antra, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau, vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais ir argumentais, t. y. prašyme dėl proceso atnaujinimo turi būti nurodyta kokiems administracinių teismų praktiką formuojantiems teismų procesiniams sprendimams ir kokioms jų išvadoms bei išaiškinimams prieštarauja konkrečioje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, administracinio teismo priimta nutartis ar sprendimas.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-706/07 prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai administracinėje byloje Nr. A(10)-1045/2004, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai civilinėse bylose Nr. 3K-3-417, Nr. 3K-3-297/2007(S) ir Nr. 3K-3-613/2006.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-706/07 tiesiogiai rėmėsi bei vadovavosi tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A(10)-1045/2004, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-417 (b.l. 82). Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A2-706/07 nebuvo atsižvelgta į bylose Nr. A(10)-1045/2004 bei Nr. 3K-3-417 teismų suformuotą praktiką.
Tuo tarpu dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-706/07 prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai civilinėse bylose Nr. 3K-3-297/2007(S) ir Nr. 3K-3-613/2006 pabrėžtina, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodo kokioms šiose civilinėse bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytoms išvadoms bei teisės normų išaiškinimams prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A2-706/07 motyvai. Atitinkamai darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė fakto, kad dėl skirtingų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytų išvadų, aiškinant analogiškas teisės normas, egzistuoja būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.
Dėl šių priežasčių pareiškėjo Povilo Zazo prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A2-706/07 atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo Povilo Zazo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A2-706/07 pagal pareiškėjo Povilo Zazo skundą atsakovams Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo ir žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.