- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-214-885/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27256-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aiva Survilienė
- Kaltinamasis
- T. J.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės ir Nijolės Žimkienės,
išteisintajam T. J., jo gynėjui advokatui Mindaugui Normantui (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (nuosprendyje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir dėl to priimta 2022 m. sausio 28 d. nutartis dėl klaidos ištaisymo) nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukėlė fizinį skausmą savo artimam giminaičiui – sūnui, ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, o būtent tuo, kad jis 2021 m. rugpjūčio 10 d., apie 7.00 val., namo laiptinės įėjime, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu su sūnumi T. J., gim. (duomenys neskelbtini) m., dešinės rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip vieną kartą pastarajam į kairįjį smilkinį, ranka sugriebęs stipriai laikė už kairio peties, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir suėmęs laikė dešinę ranką ties žastu, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu sukėlė savo nepilnamečiui sūnui T. J. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. sausio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – T. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
2.1. Prokurorė skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai ir paviršutiniškai analizavo bei vertino ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant T. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas prioritetinę reikšmę suteikė kaltinamojo T. J. parodymams ir jo keliamai versijai bei visiškai be pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus.
2.2. Prokurorė, pacitavusi nukentėjusiojo parodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė analogiškas aplinkybes, t. y., kad tėvas jam stipriai suėmė už rankos, dėl ko padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad T. J. kaltinamas fizinio skausmo ir nežymaus svekatos sutrikdymo sukėlimu savo sūnui, kas laikytina alternatyviais veiksmais, užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Kita vertus, teismas nevertino šių alternatyvių T. J. veiksmų atskirai, neįvertino byloje surinktų įrodymų bei to, kad nukentėjusiojo parodymai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo yra nuoseklūs viso proceso metu.
2.3. Atkreipė dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes nukentėjusysis teigė ne viską prisimenantis. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino pagarsintus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei dar kartą nurodė, kad ne viską buvo prisiminęs. Atsižvelgtina į tai, kad įvykis buvo 2021 m. rugpjūčio 10 d., o nukentėjusiojo apklausa teisiamojo posėdžio metu – 2021 m. gruodžio 3 d. Taigi nuo įvykio iki apklausos teisiamojo posėdžio metu praėjo nemažai laiko, todėl tai galėjo turėti įtakos nukentėjusiajam, kuris tam tikrų aplinkybių neatsiminė, ar kitaip paaiškino, lyginant su ikiteisminio tyrimo metu atlikta apklausa, kuri buvo atlikta 2021 m. rugpjūčio 20 d., t. y. praėjus tik 10 dienų nuo įvykio. Tačiau nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė, buvo nuoseklūs (jis išsamiai paaiškino dėl ko kilo konfliktas, nurodė tas pačias aplinkybes dėl tėvo neįleidimo į laiptinę bei tai, kad tėvas naudojo prieš jį fizinius veiksmus).
2.4. Prokurorės teigimu, skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiojo parodymai įvertinti netinkamai, neatsižvelgiant į įrodymų visumą, nepagrįstai darant išvadą, kad jo parodymai proceso metu keitėsi, yra prieštaringi (teisiamajame posėdyje duoti parodymai nesutampa su duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis pakankamai nuosekliai, tiksliai ir detaliai apibūdino 2021 m. rugpjūčio 10 d. įvykio aplinkybes, jo parodymai apie tos dienos įvykio eigą (apie tai, kad sukonfliktavo su tėvu, kuris prieš jį naudojo fizinius veiksmus) atitinka faktines bylos aplinkybes ir, priešingai nei teigiama pirmos instancijos teismo nuosprendyje, iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis T. J. bandė apginti mamą, konfliktavo su tėvu, kuris prieš jį naudojo fizinius veiksmus (nukentėjusysis apklausos metu nurodė, kad fizinis smurtas iš tėvo pusės buvo pirmą kartą), todėl jis neabejotinai patyrė stresą, todėl gali neprisiminti kai kurių neesminių įvykio detalių ar jas prisiminti vėliau. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Atsižvelgus į nukentėjusiojo viso proceso metu duotus parodymus, tai, jog nukentėjusysis duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme visų byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių nebeprisiminė, nepaneigia T. J. smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu fakto ir neduoda pagrindo abejoti T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, patikimumu. Pažymėjo, kad pirminiai parodymai paprastai būna teisingi dėl to, jog nėra spėjama kelti versijų, taip pat kaltinamieji nespėja paveikti nukentėjusiųjų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmuosius nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad T. J. jo atžvilgiu vartojo smurtą, laikė neteisingais ir jais nesivadovavo grįsdamas T. J. kaltę.
2.5. Nukentėjusiojo T. J. parodymuose nurodomas tėvo fizinis veiksmas (dešinės rankos ties žastu laikymas) ir dėl to padarytas sužalojimas yra patvirtinamas ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. rugpjūčio 19 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria T. J. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame žaste, kuri padaryta kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2021 m. rugpjūčio 10 d. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas nebūdingas griuvimui. Padaryto sužalojimo lokalizacija, pobūdis rodo, kad būtent tėvui suėmus nukentėjusiajam už rankos (apie ką nukentėjusysis T. J. išsamiai paaiškino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu), atsirado šis sužalojimas. Tai, kad tėvas smurtavo prieš nukentėjusįjį, užfiksuota ir Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įraše, kuriame užfiksuota, kad iškart po įvykio pagalbos kreipėsi T. J. (17 m.), pranešdamas, jog tėvas atvykęs pasiimti aparatūros mušėsi, trenkė nukentėjusiajam per galvą, stumdėsi. Nukentėjusiojo T. J. parodymus patvirtino liudytoja J. J., kuri parodė, kad sūnui išnešus aparatūrą, apačioje išgirdo sūnų ir jo tėvą garsiai kalbančius, todėl pamanė, kad kažkas negerai. Paėmusi likusius daiktus (stovus nuo aparatūros) ir leisdamasi laiptais pamatė, kad sūnus ir tėvas stovi vienas priešais kitą, rankomis įsirėmę vienas į kitą. Sūnus rėmėsi nugara į sieną, o jo ranka buvo tėvui ant krūtinės. Matė, kad tarpduryje vyko apsistumdymas. Analogiškas konflikto eigos aplinkybes nurodė ir pats nukentėjusysis T. J.. Atkreipė dėmesį, kad sūnus praprašė kviesti policiją, todėl kilusį konfliktą vertino rimtai, ne kaip paprastą susipykimą su tėvu. Be to, atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis paaiškino apie smurtinius tėvo veiksmus. Apžiūrėjus „Body“ kamerų vaizdo įrašus nustatyta, kad nukentėjusysis pirmojo aukšto laiptinės aikštelėje teigė „jis čia užėjo ir nukentėjusiajam į smilkinį daužė (rodo savo kairės pusės smilkinį), tada atėjo mama, kurią taip pat stumdė“. Pareigūnui paklausus, kiek kartų sudavė, nukentėjusysis atsakė neatsimenantis, bet tėvas mosikavosi kai buvo priremtas prie sienos. Jis daužė į petį gal 3-4 smūgius, tiksliai nežino.
2.6. Nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina ir T. J. parodymai dėl kilusio konflikto. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. J. patvirtino kilusį konfliktą, kurio metu susistumdė su sūnumi, nuėmė jo ranką nuo savo kaklo (tuo metu pagal nukentėjusiojo parodymus stipriau suėmė už rankos). Nors T. J. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad sūnus jį smaugė paėmęs už kaklo, tačiau pats nukentėjusysis viso proceso metu aiškino, kad buvo tik įrėmęs ranką tėvui krūtinės srityje. Šią aplinkybę patvirtino tėvo ir sūnaus susirėmimą mačiusi liudytoja J. J.. Todėl pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, kad T. J. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nors T. J. teigė, kad sūnus atėjo su stovais, tačiau liudytoja J. J. nurodė, kad stovus atnešė ji kai apačioje jau vyko konfliktas. Byloje taip pat objektyviai neužfiksuota, kad sūnus būtų smaugęs tėvą, jokios žymės kaklo srityje neužfiksuotos. Be to, teismas vertino nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoseklius, tačiau šiuo aspektu visiškai nevertino T. J. parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas T. J. parodė, kad sūnus neleido eiti kalbėtis su motin, stūmė jį ir sudavė jam su geležiniu stovu į kairę ranką. Jis gynėsi nuo savo sūnaus. Teisiamojo posėdžio metu, kaip matyti iš bylos medžiagos, apie sudavimą stovais į ranką jis nieko neužsiminė, o nurodė, kad sūnus jį smaugė. Todėl T. J. parodymai vertintini kaip gynybinė jo versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kurie turėjo būti vertintini kritiškai. Nors T. J. nepripažino savo kaltės, tačiau tai nepaneigia jo nusikalstamų veiksmų prieš sūnų buvimo.
2.7. Prokurorės manymu, atsižvelgiant į tai, kad tėvas buvo agresyvus sūnaus ir motinos atžvilgiu, naudojo fizinius veiksmus norėdamas patekti į butą, susistumdė su nelygiaverčiu sau priešininku (17 m. amžiaus sūnumi), T. J. suvokė, jog naudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį, daro pavojingą veiką, numatė, kad padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma, t. y., kad dėl tokios veikos gali būti sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, ir jų siekė. T. J. suvokė, kad naudodamas fizinę jėgą patekimui į butą, konfliktuodamas, stumdydamasis gali užgauti sūnų ir numatė, jog tokia veika gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. T. J. tikslas buvo bet kokiu būdu patekti į butą pasikalbėti su nukentėjusiojo mama, su kuria buvo susipykęs. Jo nesulaikė net ir sūnaus realus fizinis kelio blokavimas. T. J., suvokdamas, kad kilo konfliktas su sūnumi, ir toliau brovėsi į laiptinės vidų, dėl ko, bandydamas patraukti sūnų iš kelio, jį sužalojo. Taigi T. J. suvokė, kad jo veiksmai pavojingi, tačiau taip elgdamasis, sąmoningai sukėlė sūnui fizinį skausmą ir padarė nežymų sužalojimą. Tai, kad T. J. tyčia sužalojo sūnų, patvirtina T. J. SMS žinutė, kurioje jis teigia: „man pochui šita ranka, ale tu bailys? Kitoj vietoj susitiksim“. Taip pat nukentėjusysis T. J. parodė savo telefone per „Viber“ programėlę atsiųstą T. J. nuotrauką, kurioje matosi ranka su sugniaužtu kumščiu. Taigi iš šių žinučių matyti, kad net ir po konflikto T. J. elgėsi agresyviai, visiškai nesigailėjo sukėlęs sūnui sužalojimus ir rodė abejingumą. Todėl pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai ypatingą reikšmę suteikė T. J. parodymams, darant išvadą, jog jis neturėjo tyčios smurtauti prieš savo sūnų, nevertino objektyvių bylos duomenų šiuo aspektu. Kita vertus, tyčinius smurtinius T. J. veiksmus prieš sūnų patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (nukentėjusiojo parodymai, liudytojo J. J. parodymai, specialisto išvada, BPC garso įrašo apžiūros protokolas, „Body“ kamerų įrašų apžiūros protokolas).
2.8. Prokurorė daro išvadą, kad apylinkės teismo išvados, jog neįrodyti smurtiniai tyčiniai T. J. veiksmai nukentėjusiojo T. J. atžvilgiu, yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus pripažino nepatikimais, neįvertino to, kad juos patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visuma. T. J. kaltė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį šioje byloje yra įrodyta tiek tiesioginiais – nukentėjusiojo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu, tiek netiesioginiais – liudytojos parodymais bei kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Byloje įrodyta, kad T. J. smurtavo nukentėjusiojo T. J. atžvilgiu, savo veiksmais, susijusiais tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą, veikė tiesiogine tyčia, todėl yra įrodyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti T. J., motyvuojant tuo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl T. J. išteisinimo ir prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. J. atžvilgiu.
5. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas arba kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šio straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais. Tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti šio straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti vieną iš šio straipsnio dalies normos dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.
6. Nagrinėjamoje byloje T. J. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog įvertinus byloje surinktus įrodymus – ir kiekvieną atskirai, ir jų visumą, nėra neginčijamai nustatyta, kad išteisintasis T. J. tyčia smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir/ar nežymiai sužalojo savo sūnaus T. J. sveikatą bei tuo padarė nusikalstamus veiksmus, kurie numatyti BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvus, pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę bei pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetinę reikšmę išteisintojo T. J. parodymams ir visiškai be pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus.
8. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusiojo T. J. teismo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai esmingai skiriasi, o sutikti su prokurorės argumentais, jog nukentėjusysis visų įvykio aplinkybių galimai neprisiminė dėl praėjusio laiko tarpo tarp nagrinėjamo įvykio ir teisme vykusios jo apklausos, nėra pagrindo. Nors tiek teismo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis parodė, kad tarp jo ir jo tėvo T. J. įvyko susistumdymas, minėtų apklausų metu nukentėjusiojo duoti parodymai yra iš esmės skirtingi vienas nuo kito. 2021 m. rugpjūčio 20 d. apklausoje nukentėjusysis parodė, jog susistumdymo metu jis pastūmė dešinės rankos delnu tėvui į kaklą, norėdamas jį atstumti nuo savęs, o tėvas tuo metu kaire ranka grabaliojo už šio rankos, gal norėjo, kad nukentėjusysis savo ranką atitrauktų nuo jo kaklo. Nukentėjusysis paaiškino, kad tėvas T. J. dešinės rankos kumščiu ar krumpliais sudavė šiam į kairįjį smilkinį, sukeldamas fizinį skausmą, kurį įvertino 8 balais iš 10. Tuo tarpu apklaustas 2021 m. gruodžio 3 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė neprisimenantis ar tėvas, bandydamas išsilaisvinti, tyčia trenkė nukentėjusiajam į smilkinį, ar tai buvo labiau rankos praslydimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su prokurorės skundo motyvais, kad šie nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, tačiau jiems įtaką daro praėję beveik trys mėnesiai nuo nagrinėjimo įvykio, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad sunku patikėti, jog asmuo, teigęs, kad jo tėvas tyčia trenkė jam į smilkinį ir taip sukėlė, paties nukentėjusiojo vertinimu, ganėtinai stipraus skausmo pojūtį, praėjus šiek tiek mažiau nei trims mėnesiams nuo nagrinėjamo įvykio, neprisimena šios aplinkybės. Nors sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad tam tikrų neesminių aplinkybių nukentėjusysis gali neprisiminti, tačiau pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju neatitikimai nukentėjusiojo parodymuose pastebėtini ir dėl tokių aplinkybių kaip asmuo, kuris apie įvykį pranešė policijos pareigūnams (nukentėjusysis T. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad J. J. susisiekė su policijos pareigūnais, tačiau iš 2021 m. rugsėjo 6 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad Bendrajam pagalbos centrui paskambino pats nukentėjusysis); T. J. naudoto smurto prieš nukentėjusiojo motiną (nukentėjusysis nurodė, kad jo tėvas stumdė ir motiną, tačiau J. J. šį faktą paneigė); savo paties atsakomuosius veiksmus (ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis parodė, kad paėmė iš motinos laikytą stovą ir supykęs metė jį į savo tėvą, tačiau šių parodymų nepatvirtino nei J. J., nei išteisintasis T. J.). Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo T. J. parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra iš esmės nuoseklūs, o vien tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei buvo apklausiamas po įspėjimo apie atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir visapusiškai patvirtinti bylos medžiaga.
9. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam T. J. buvo atliktas smūgis į kairįjį smilkinį. Specialisto išvadoje yra nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame žaste, kuri padaryta kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais) ir ji galimai padaryta 2021 m. rugpjūčio 10 d. Apžiūros metu galvoje, kakle, krūtinėje, pilve, nugaroje, kairėje rankoje sužalojimų nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad apie smūgį į nukentėjusiojo smilkinį nieko neminėjo ir liudytoja J. J., kuri, kaip yra matyti iš bylos medžiagos, matė dalį įvykio. Apie tai, kad būtų tyčia trenkęs savo sūnui nieko neminėjo ir pats T. J., kuris apklausų metu pripažino esmines įvykio aplinkybes, t. y., kad tarp jų įvyko susistumdymas. Apie tai, kad sūnui skauda smilkinį, liudytoja J. J. sužinojo iš paties nukentėjusiojo, kas iš esmės nėra pakankama daryti išvadai, kad smūgis nukentėjusiajam iš tikrųjų buvo suduotas. Įvertinus tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų apie šį smūgį į nukentėjusiojo smilkinį, teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra neginčijamai nustatyta, kad T. J. iš tikrųjų smurtaudamas sukėlė savo sūnui fizinį skausmą, t. y. iš kumščio ar krumplių trenkė šiam į kairįjį smilkinį ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
10. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvykio aplinkybes, kaip jas nurodė nukentėjusysis, patvirtino šio motina J. J., tiek liudytojos parodymai, tiek nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymai leidžia pagrįstai manyti, kad viso įvykio liudytoja J. J. nematė, o į įvykio vietą atbėgo jau šiam prasidėjus. Taip pat pažymima, kad nors nukentėjusysis T. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad išteisintasis buvo už rankos suėmęs motiną ir ją laikė bei stumdė, liudytoja J. J. šiuos parodymus paneigė ir nurodė, kad jos buvęs sutuoktinis tik stovu nustūmė jos ranką ir jokios žalos jai nepadarė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja J. J., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad ji pati nematė, jog jos sūnui T. J. sudavė kokius nors smūgius. Tai, teismo vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo T. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nėra visiškai nuoseklūs, o taip pat yra kai kuriais aspektais paneigti kitų byloje apklaustų asmenų parodymais. Pabrėžtina, kad viso įvykio aplinkybes žino tik nukentėjusysis ir jo tėvas – nors liudytoja J. J. matė dalį įvykio, tačiau apie įvykio pradžią ji žino tik iš sūnaus pasakojimų, t. y. dalis parodymų yra išvestiniai iš nukentėjusiojo. Kitų įrodymų byloje, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti nukentėjusiojo ar jo tėvo versijas dėl šio įvykio, nėra.
11. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad išteisintasis T. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nukentėjusysis buvo suėmęs jį už kaklo ir smaugė, tačiau nukentėjusysis viso proceso metu aiškino, jog buvo tik įrėmęs tėvui į krūtinę ranką. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, nesutinka su tokiais apeliacinio skundo motyvais. Kaip yra matyti iš 2021 m. rugpjūčio 8 d. apklausos protokolo, pats nukentėjusysis nurodė, kad nors ir nebuvo suėmęs tėvo už kaklo, tačiau, norėdamas šį atstumti, buvo įrėmęs dešinę ranką tėvui į kaklą. Iš esmės tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, parodydamas, kad buvo ranką įrėmęs tėvui virš kaklo ir jį stūmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad nukentėjusysis stūmė tėvą įrėmęs ranką kaklo srityje, nereiškia, kad šis T. J. smaugė, tačiau tai leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusiojo tėvas galimai nuo tokių nukentėjusiojo veiksmų jautė tam tikrus nepatogumus, dusulį ir, norėdamas išsilaisvinti, tvirtai suėmė nukentėjusįjį už rankos bei jį atstūmė. Priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu nurodė nukentėjusysis, vien tai, kad įrėmus ranką į T. J. kaklo sritį šis galėjo kalbėti ir akivaizdžiai neduso, nereiškia, kad jis nejautė nepatogumo ir nebandė gintis nuo tokios fizinės padėties.
12. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas objektyviai gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. mušimo ar kitokio smurtavimo atvejais nukentėjusiajam turi būti sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nukentėjusiajam T. J. buvo padarytas sužalojimas, vertintinas nežymiu sveikatos sutrikdymu, kuris kilo būtent dėl išteisintojo T. J. veiksmų, t. y. suėmimo už sūnaus rankos. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyti būtinieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai – veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju kyla abejonių dėl būtinojo nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymio – kaltės, t. y. psichinio asmens santykio su jo daroma veika ir kilusiais padariniais. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas – tyčinis, padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nors skunde prokurorė akcentuoja, jog T. J. suvokė, kad savo veiksmais gali užgauti sūnų ir sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius bei siekė taip elgtis, tačiau bylos medžiagoje iš esmės nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šiuos prokurorės teiginius. Kaip jau minėta, T. J. galėjo gindamasis bandyti nustumti nukentėjusiojo T. J. ranką ir tokiu būdu padaryti nustatytą sužalojimą.
13. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad in dubio pro reo taisyklė savo ruožtu reiškia, kad visos proceso metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikaltimo padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens kaltės ar kitų bylai reikšmingų aplinkybių turėtų būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens naudai. Ši taisyklė yra vienas iš nekaltumo prezumpcijos principo turinio elementų. Kadangi kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, privalo būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, kurie patikimai patvirtintų kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje išteisintajam ir nukentėjusiajam skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, esant nenuosekliems nukentėjusiojo parodymams ir byloje nesant kitų objektyvių, patikimų ir neginčytinų T. J. tyčią patvirtinančių įrodymų, nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados, jog T. J. turėjo tyčią nežymiai sutrikdyti savo sūnaus sveikatą ar sukelti jam fizinį skausmą, t. y. padaryti nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. sausio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti prokurorės skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. sausio 5 d. nuosprendžio atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.